B. Jauniškis. Jie buvo greta…

1939 metais per Petrines tėvas nuvežė mane į Tauragnus. Nuėjome į bažnyčią. Šventoriuje sutikome gimines Viščius. Po pamaldų vaikštinėjome po miestelio centrą, tiksliau, stumdėmės tarp žmonių, suplaukusių iš kelių parapijų. Dar iš tolo pamačiau priešais ateinančius tris miestietiškai apsirengusius orius vyrus. Vienas buvo už kitus daug aukštesnis, su ūseliais, garbanotais plaukais. Priėję stabtelėjo, pasilabino.

- Teofili, nepamiršk, mes laukiame, - priminė Albertas Viščius, - Ilgai neužtrukit!

- Kad aš ne vienas, - atsikalbinėjo šis.

- Visus kviečiu!..

Kai jie nuėjo, dėdė didžiuodamasis paaiškino:

- Poetai, eilėraščių paskaitys, bus linksmiau...

Aš juos pažinau. Iš pagarbos susitikęs sveikinau, nes ir aš vaikų žurnalėliuose buvau išspausdinęs vieną kitą eilėraštuką. Staiga girdžiu, kaip mano tėvas aiškina Viščiui:

- Tilvyčiai, regis, ir mums prisieina giminės. Tik, kai išvažiavau į Petrogradą, tai atitrūkome nuo jų ir nesigiminiuojame...

- Gerai, kad giminės. Atsipažinsite. Kitas tai Antanas Miškinis iš Juknėnų. Pažįstat juk? O trečiasis - tai gaidiškis. Irgi prie giminės, jei atsimeni? Pulgis Andriušis. Visi narsūs vyrai...

Netrukus nuėjome prie arklių ir negaišuodami išvažiavome. Dulkių debesys pakilo virš vieškelio nuo riedančių brikelių, lineikų ir visokių bričkų. Greitai prilėkėme vaizdingą, tarp aukštų skardžių įkritusi Sylio ežerą, netoli Gaidžių kaimo viensėdijų. Ant kranto buvo matyti Tilvyčių puošni sodyba. O kiek toliau gyveno Viščiai. Labai norėjau pasimaudyti ežere, tačiau tylėjau.

- Vakare pasimaudysime. - lyg atspėdamas mano mintis, tarė tėvas. - Greit pietūs. Ateis poetai, vakare bus ramiau...

Mes jau žvalgėmės į vaišių stalą, kai dėdė A. Viščius garsiai pranešė:

- Andriušiai kviečia!... Biedniokai, ne ką turi, bet atsisakyti negalime. Užsigautų... Poetai irgi ten bus. Paskui pas mus visi užsuksime.

Apsukę ežero kraštą, atėjome prie pailgos, lentomis apkaltos trobos. Girnapusė buvo pradėta vietoje laiptų į priemenę, ir aš vos nesuklupau. Šeimininkas iš kamaros ąsočiais nešiojo putojantį alų ir vaišino svečius. Matyt, iš kieno nors sužinojęs, kad ruošiuosi važiuoti į saleziečių vienuolyną, prie manęs priėjo Pulgis Andriušis. Apvaliomis, lyg iššokusiomis akimis, garbanotas, tamsaus gymio. Ištiesė dešinę ir maloniai prakalbino:

- Kad į šviesą skverbies tai pagirtina. Tik ar ne apsirinki, ten lįsdamas? Girdėjau, ir rašyti mėgini. Tiesa?.. Mūsų visa giminė kūrybinga... Gal paskaitysi ką nors?!

- Nepasiruošęs...

- Na ką gi, kitą kartą. Pakviesim Žalvarnį, Teofilio brolį, giminės literatūrinį vakarą suruošime. Antaną Miškinį recenzentu paskirsime. Sutariam?!

- Kodėl ne, pritariau nudžiugęs tokiu pasiūlymu.

Susėdom prie stalo, užkandom, išgėrėm stiklelį kitą ruginės. Pakilo T. Tilvytis, beveik siekdamas lubas. Išsitraukė iš kišenės pluoštą popierių ir, kiek pasklaidęs, paskelbė: "Kaimiški peizažai":

Jis skaitė, o mes, ištempę kaklus, klausėmės. Vieni pritardami šypsojosi, kiti susigraudinę ir ašarą nubraukė. Eilėraščiai vietomis buvo sentimentaloki, kai kur su ironija, gana kandūs. Kai baigė, negailėjome delnų. Plojo ir už praverto lango susirinkę nekviesti kaimynai.

Žiūriu žiūriu į aukštį -

Naktis gili gili.

Išskrido mano paukštės

Į svetimas šalis.

Gražiausius metelius

Buvau pas tėvelius.

Paskui ėjau keliaut

Sau laimės pasigaut...

T. Tilvytis pritarė smuiku. Tai buvo A. Miškinio žodžiai, melodija pritaikyta. Ir dainavo taip darniai, kad skambėjo toli aplinkui, regis, patys laukai atsiliepia, aimanuoja. O jaunimo už lango rinkosi vis daugiau ir daugiau.

Vėliau pakilo savo kūrybą skaityti P. Andriušis. Jis skaitė humoreską apie veltėdį, nusigyvenusį valstietį, kuriam geriau šildytis prieš saulutę, o ne mėšlą mėžti, dirvą purenti. Aštri pašalpa visiems patiko, daug kas kikeno į delną, kumšėjo kaimyną alkūnėmis.

Sutemoms tirštėjant, didesnė dalis svečių nuėjome pas Viščius. Ėjau kartu su P. Andriušiu. Jis man kalbėjo:

- Jeigu jau bandai plunksną, nepadėk, o aštrink. Žmogus amžinas tik savo darbais...

O paskui visi nuėjome į gegužinę prie Sylio ežero. Jaunimas dainavo dainas A. Miškinio žodžiais. Pritarėme ir mes.

Netruko ateiti Onos atlaidai Vajasiškio parapijoje. Atskubėjau patarnauti į atlaidus atvažiavusiems kunigams. Žmonių pilna bažnyčia ir šventorius. Po mišių išėjo sakyti pamokslą atvykęs iš Kauno jėzuitas J. Bružikas. Net kunigai išėjo iš zakristijos jo pasiklausyti. Didelis buvo susidomėjimas jo garsiais pamokslais.

Už šventoriaus po liepomis pasigirdo skambi daina. Klebonas A. Bačkis išplėtė akis.

- Kas čia dabar, pane?! Niekada taip nebūdavo...

- Eik, sudrausk juos, - paliepė man kanauninkas.

Prasiskverbiau pro žmonių kamšatį, išėjau iš šventoriaus ir... sustojau. Ant arkliams rišti barjerų susėdę kelių kaimų vaikinai, o jų viduryje T. Tilvytis, A. Miškinis, P. Andriušis. Vienas jų iš statinės pilsto alų ir dalina dainininkams. Neišdrįsau jiems pasirodyti, pasisukau ir nudūlinau atgal.

***

Prabėgo daug laiko. Karas. Pokaris. Išėjau iš vienuolyno. Baigiau mokytojų seminariją, pradėjau studijuoti Vilniaus valstybiniame universitete. Buvau išrinktas universiteto literatūros būrelio pirmininko pavaduotoju. Rengėme literatūros vakarus. Į vieną atėjo ir T.Tilvytis. Pamatęs mane, nustebo:

- Ar jau atsisakei Viešpaties kelių?!

- Suvedinėju sąskaitas...

- Vesk, vesk, tik, žiūrėk, neužtęsk. Atsiliksi...

- Pas dėdę Samą iškeliavo..

"Literatūros ir meno" savaitraščio literatūros skyriaus vedėjas E. Mieželaitis siuntinėdavo mane pas rašytojus susitarti dėl straipsnių, naujai rašomų apsakymų ir eilėraščių publikavimo. Tekdavo važiuoti ir į kitus miestus. Kartą pasiuntė į Kauną nufotografuoti poetą A. Miškinį, ruošėme spausdinti jo naujus eilėraščius. Kai pasibeldžiau į jo butą, poetas nustebo:

- Ar jau su Viešpačiu susipykai?!

A. Miškinis nežinojo, kad pasirinkau kitą kelią.

- Kas nežengia priekin, tas žengia atgal, - pasiteisinau romėnų išmintimi. - Išėjau iš vienuolyno.

- Žiūrėk, žiūrėk, kad per toli nenužengtum, kai reikės grįžti, bus nepatogu.

- Stengsiuos išlaikyti liniją.

- Pagirtina, kad ieškai tikros linijos. Ką, fotografuoti mane atvažiavai?! Fotografu pasidarei? Puldinėdamas visur, ar daug gero nuveiksi?...

- Fotografija irgi menas, žmogų įamžina.

- Gal ir tiesa. Bet vieno nepamiršk: kiekvienas darbas reikalauja, kad tik jam vienam atsidėtum. Menas - tai ne amatas. Reikia dirbti daug, kasdien, tik tada bus nauda.

- Aš daug ką mėgstu...

- Vadinasi, devyni amatai... Nepyk, kad mokau, bet esi lyg savas... Matau, rašinėji. Gerai. O ar daug skaitai?!

- Studijos... darbas... laiko nelieka...

- Skaityk, būtinai skaityk. Na, jei taip nori ir reikia - fotografuok, meniškai nufotografuok.

Nufotografavau. Gerai nufotografavau. Tačiau nuotraukos neatspausdino. Eilėraščius ir nuotrauką sulaikė K. Preikšo pasakyta kalba per respublikos rašytojų susirinkimą, kur buvo nagrinėjamas VKP (b) CK nutarimas dėl Leningrado žurnalų "Zvezda" ir "Leningrad". Pranešėjas puolė poetą kaip liaudies priešą, savo eilėraščiais skleidžiantį "nirvaną, sustingimą" jaunimo tarpe...

- Važiuojam į Kauną, gal išgelbėsim. Blogai, kad Cvirka mirė, išluptų iš saugumo nagų.

Tuojau pat išvažiavome. Kauno stotyje žvalgėmės, ar nepamatysime gyvulinių vagonų su vežamais žmonėmis. Ne, tokių nepastebėjome. Nuskubėjome į Laisvės alėją, prie Soboro. E. Mieželaitis įėjo į įstaigą, o mane paliko gatvėje. Bijojau, kad E. Mieželaitis iš ten negrįš. Ilgai laukiau, o kai sugrįžo, tik skėstelėjo rankomis:

- Kaltina, kad susijęs su pogrindžiu. Čia kažkokia klaida.

Vis laukiau, vis tikėjau, kad mano nuotrauka savaitraščiui bus reikalinga. Kartą redakcijon į darbo pabaigą užėjo T. Tilvytis. Jis neaiškiai prasitarė E. Mieželaičiui:

- Niekas neišėjo... - ir apsižvalgė. - Nuteisė. Dvidešimt penkerius gavo.

Praėjo nemažai laiko. Antakalnio gatvėje pamačiau senuką, sumenkusį, gunktelėjusį. Nejau tai A. Miškinis?! Pasveikinau. Man atsakė, bet nesustojo, kažkur skubėjo. O gal aš apsipažinau? Negali būti! Netrukus Rašytojų sąjungoje ant laiptų vėl susidūrėme.

- Matau, kad nepažįsti ar nenori pažinti kalinio?..

- Nesitikėjau... Labai džiaugiuos jus matydamas...

- Ir aš... Ar nuvažiuoji į Vajasiškį, į Daugailius?..

- Kartais aplankau motiną. Ji nevažiuoja į miestą. O už ką jus šitiek metų?..

- O kaip kitaip! Tai ša! - ir apsižvalgė, tarsi laiptai girdėtų. - Manai, čia nėra šnipų?.. Palauk, greit grįšiu, eisim kartu į Antakalnį.

Palaukiau apačioje prie durų. Neilgai trukus sugrįžo, sutvarkęs reikalus E. Mieželaičio padedamas. Gedimino aikštėje pasiūliau prisėsti ant suoliuko. Maloniai sutiko. Čia mes ir pasišnekėjome, nors A. Miškinis nenoriai pasakojo, kad jam saugumas prikergė nebūtus dalykus. Reabilitavo. Man buvo įdomu, kaip jis atlaikė katorgą, bet poetas tik numojo ranka:

- Visko neišpasakosi. O ten pagyventi savanoriškai net žurnalistai nenori. Ypač kankina maisto stoka, tiesiog badas šitokioje turtingoje šalyje, kriminalinių kalinių žiaurumas. Nesuprantu pats, kaip gyvas išlikau. Ir tau nelinkėčiau nors metelius pabūti, o aš keletą atpyliau. Kažin, ar pragare baisiau, ypač tardymo metu. Gali ir apkursti, gali ir apakt, ir invalidu tapti...

Patylėjome. Dar paklausiau, ar jis kūrė lageryje. Poetas tik šykščiai šyptelėjo:

- Minčių, būdavo, negali sulaikyti, bet ant ko parašysi, kai iš tavęs ir popierių, ir pieštuką per patikrinimus atima. Sugraibęs kai ką užrašiau ant cementinių maišų skiaučių, šimtasiūlėje išsaugojau, o daugiausiai atmintyje išlaikiau. Bet šie eilėraščiai dabarčiai netinka, už juos gali daugiau gauti.

- Norėčiau pasiskaityti, - nedrąsiai paprašiau. - Niekam nė žodžiu neprasitarsiu. Didelę pagarbą jums jaučiu!...

- Jeigu jau taip trokšti, klausykis:

Ant sopulių mums kraujas sukrešėjo,

Pašiurpo nuo lytėjimo grubaus.

O Viešpatie, ar jau tikrai reikėjo

Mus šitaip paniekint ir nubaust?

1970-1990

Indraja, 1991, vasaris, p. 4-6.