Juozas Sabaliauskas. Ir pats laikėsi, ir mus stiprino…

Poetą Antaną Miškinį prisimena Stasys Kačiušis

Minint Šv. Jurgio bažnyčios monsinjoro Antano Bitvinsko jubiliejų, "Šiaulių naujienų" laikraščio 49-ajame numeryje buvo išspausdinta ir Dionyzo Rudoko nuotrauka, kurioje užfiksuotas momentas, kai kunigas Antanas Bitvinskas Sibire tuokia Moniką Ališauskaitę ir Stasį Kačiušį, šiuo metu abu gyvenančius Šiauliuose. Tai štai, ponas Stasys Kačiušis, buvęs politinis kalinys, o šiandien jau sulaukęs garbaus amžiaus, gerai prisimena KGB rūsius, kazematus ir juose uždarytus bendro likimo draugus. Tarp jų kankinosi (su tūkstančiais kitų ištremtas į Sibirą) mūsų įžymus poetas, aktyvus pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis Antanas Miškinis. Sausio gale minėjome Antano Miškinio devyniasdešimtąsias gimimo metines. Poetas jau iškeliavęs Anapilin (mirė 1983 m.). Todėl dar šios žemės kelionę tebetęsiančių žmonių, tegul ir trumpai pabendravusių su Miškiniu, nors ir epizodiški prisiminimai apie poetą sparčiai besisukančiame laiko rate tampa vertingais deimančiukais, paryškinančiais mums brangaus kūrėjo portretą. Stasio Kačiušio prisiminimai apie Antaną Miškinį irgi yra šykštūs, bet tegul jie nepradingsta. Tegul jie lyg dar labiau priartins poetą prie mūsų dvasinio pasaulio.

Stasį Kačiušį, Kauno mokytojų seminarijos auklėtinį, enkavedistai areštavo 1948 metų kovo 11 dieną.

- Drauge su kitais, - pasakoja ponas Stasys, - buvau partizanų ryšininkas, skaičiau "Laisvės varpą". Laikraštėlis kad ir nedidelis, bet jame išsakytos mintys mūsų sąmonėje ir širdyse degė kaip žarija, neleidusi užsnūsti arba nuleisti rankų, teikusi vilties. Pirmoji pažintis su sovietiniais saugumiečiais įvyko kalėjime, Laisvės alėjoje 6. Tarpukario Lietuvoje čia įrengtos devynios kameros, o "išvaduotojai" jas papildė archyvų patalpų sąskaita. Iš devynių kamerų penkios buvo vienutės, įmetė į 16 - ąją kamerą. Suimtųjų daug - ar aštuoniolika vyrų. Čia jau buvęs atvežtas gimnazistas, žymaus mūsų operos dainininko Antano Kučingio sūnus Algis. Tiesa, jį areštavę seniau, bet jaunuolis sugebėjęs pabėgti. Vėliau suėmė sūnų ir tėvą, tai pat Kučingio svainį tarpkario Lietuvos karininką Kaupelį.

Kalėjimo režimas buvęs gana sunkus. Jokių čiužinių, antklodžių. Naktį gulėdavę ant grindų. Galvas dėdavę į vidurį, o kojas - į sienos pusę. Dieną nei vaikščioti, nei atsigulti neleisdavę. Tik sėdėti. Jei sėdėdamas pradedi snausti, kalėjimo prižiūrėtojas tave būtinai pamatydavęs pro duryse įtaisytą "vilkelį".

Po savaitės Stasį Kačiušį iškėlė į 15 -ąją kamerą, kurioje buvo sugrūsta ar ne dvidešimt vyrų. Į tą penkioliktąją ir atvedė Antaną Miškinį.

- Iš karto nepažinau, kad čia tas pats poetas, kurio eilėraščiai dar prieš karą buvo tvirtai įėję į lietuvių poeziją, - atsidūsta mano pašnekovas. - Miškinis buvo mėnesį nesiskutęs, suvargęs. Jį atpažino Panevėžio cukraus fabriko direktorius Vincas Seliokas. Jie buvo bendrabyliai.

Už ką suėmė Antaną Miškinį?

- 1947 metų lapkričio - gruodžio mėnesiais, - prisimena Stasys, - Kauno inteligentija Miškinis, Kučingis, "XX amžiaus" laikraščio korespondentas Paryžiuje Kauneckas, Prisikėlimo bažnyčios dekanas Stankūnas - sumanė parašyti laišką pasauliui, t. y. parašyti memorandumą, kad tautos sužinotų, kokias kančias, patekusi į bolševikų nagus, kenčia Lietuva. Pasaulis turėjo sužinoti apie niekuo nekaltų žmonių areštus, trėmimus į Sibirą, turėjo išgirsti apie rezistenciją. Kulminacinis memorandumo akcentas buvo toks: gelbėti žūstančią, kraujuose paplūdusią Lietuvą. Memorandumo tekstą į prancūzų kalbą išvertė Kauneckas, o į lotynų Stankūnas su Miškiniu.

Laiško - memorandumo tekstą sėkmingai išnešė Juozas Lukša (Skirmantas). Taigi pasaulis teisybę apie mus sužinojo. Vėliau, jau tardymo metu, primygtinai klausinėjamas, kas tą memorandumą rašė, Miškinis kartodavęs: "Už mane buvo gudresnių, jie ir parašė. Aš tik klaidas ištaisiau".

Kratos metu saugumiečiai rado memorandumo juodraščius. Tai ir buvo įkalčiai. Suimtieji nesigynė.

O štai poeto suėmimo epizodas. Į butą įėję enkavedistai prisistatė kaip atvažiavę iš rašytojų sąjungos. Pasakė, jog "dabar važiuosime į svarbų pasitarimą". Rašytojų sąjunga buvo įsikūrusi Trakų gatvėje. Jeigu jau taip, poeto žmona vyrui tuojau pat suieškojo naujus baltinius, pirktus Paryžiuje, madingą kaklaraištį, ant batelių Miškinis užsimovė kaliošus. Bute saugumiečiai elgėsi mandagiai. Bet vos tik išėjo pro duris, enkavedistai poetui bematant kibo į parankes.

- Aš iš pat pradžių supratau, - pasakojo Miškinis, - į kokią padėtį pakliuvau. Portfelin pasirūpinau įsidėti šimtą "Pajūrio" papirosų.

Nors ir nesiskutusio, nors ir pervargusio nuo tardymų ir sunkių kalėjimo sąlygų, poeto neapleido humoro jausmas, kažkoks tvirtas pasitikėjimas savo jėgomis. Atsidūręs akistaton su tardytoju, jis mokėdavo iš jo dailiai pasišaipyti.

Pakeliui į "svarbų pasitarimą" nuo poeto bato nusmuko vienas kaliošas. Likęs su vienu, jo nenusviedė. Kadangi iš Miškinio atėmė portsigarą, o nuo papirosų nukarpė kandiklius (kad jais nepasinaudotų kaip rašomuoju popieriumi), tai jis kaliošą pavertė... portsigaru. Pašauktas į tardymą, poetas kaliošą drauge nešasi po pažastimi. Deda jį ant tardytojo stalo. Iš pradžių buvo norėta tą kaliošą uždrausti jam dėti tarp bylų, bet Miškinis atsikirto:

- Iš manęs portsigarą atėmėte? Atėmėte! Tai kurgi man laikyti rūkalus?

Piktai dėbtelėjęs į kaliošą, o paskui į drąsiai žvelgiančias poeto akis, enkavedistas nurimo.

- Ar jums neteko su Miškiniu pasikalbėti apie jo kūrybą? - paklausiau Stasio.

- Tarp manęs ir poeto buvo didelis metų skirtumas. Miškinis jau tada buvo garsus plunksnos meistras, perkopęs per keturiasdešimt, o aš - tik dvidešimtmetis berniokas. Vaikas aš jam buvau ir negalėjau suvokti begaliniai didelio ir įvairialypio pasaulio, kuris supo poetą. Bet vis dėlto kai ką sužinojau, - atsakė ponas Kačiušis. - Sužinojau, jog jis jau buvo sumanęs rašyti Psalmes, kurias perskaitėme sulaukę Atgimimo. O gal jau kai kuriuos tų Psalmių posmus mintyse kartodavo, kad ten, Sibire, užrašytų ant maišų skiaučių... Miškinis, visada mėgęs pašmaikštauti, sykį pranešė:

- Vyručiai, sukūriau dvieilį!

Tas dvieilis, ekspromtu parašytas trumputis eilėraštis, buvo skirtas... vorui, kurį poetas pastebėjo ropojant karcerio siena. Gaila, neatsimenu, - lyg atsiprašydamas ištarė ponas Stasys.

Apie Antano Miškinio dvieilį, sukurtą voro atminimui, žymiai anksčiau buvau girdėjęs iš Pedagoginio instituto docento, taip pat buvusio Sibiro tremtinio ir politinio kalinio, Vytenio Rimkaus lūpų. Ką jau užmiršo Stasys Kačiušis, lengvai padeklamavo gerbiamas docentas:

Aš, tai aš. Čia mano

karstas ir duobė.

Bet kaipgi tu, vargšeli,

pakliuvai į MGB?

Po nuosprendžio į rūsį, į tryliktą kamerą, buvo suvaryta apie 250 nuteistųjų. Jie glėbesčiavosi, šnekučiavo, pasidarė kažkaip smagesni - juk vienas sunkus puslapis jau buvo užvožtas. Ta proga du Antanai - poetas Miškinis ir nepakartojamas operos bosas Kučingis, o taip pat prie jų prisidėjęs klebonas Božius tuoj sumetė:

- Tokia proga reikia suruošti programą!

- Kokią?

- Koncertą!

- Padainavom, nes dainuoti prižiūrėtojai nedraudė, - toliau tęsė mano pašnekovas. - Tuo metu į Miškinį įsižiūrėjau iš arčiau. Iš namų jau buvo gavęs siuntinių, nebejautė alkio. Ištremiant iš Kauno (rugpjūčio 28 d.) kai kurie nuteistieji turėjo daug daiktų - net pagalvių, megztinių. Antanas Kučingis taip pat nemažai turėjo. Jūros kiaulaičių liemenę jis atidavė vienam senam kaliniui.

Keturiasdešimt aštuntųjų rugsėjo 15 -ąją mums buvo duotas įsakymas: "Ruoškitės etapui!",- kiek patylėjęs, ponas Kačiušis toliau skleidė savo praeities puslapius. - Po pusryčių išvarė į geležinkelio stotį. Suimtasis privalėjo įsikibti į kitą, ėjusį priešais jį. Kolona kirto Miško gatvę, Medicinos institutą. Gatvėse buvo sustabdytas judėjimas. Slinkusią vorą lydėjo kareivis prie kareivio. Užpakalyje - šunys. Žingsniavom gal paskutinį kartą kvėpuodami gimtinės oru, o prie langų stovėję žmonės verkė, šaukė... Sukimšo į Stolypino vagonus ir vežė Vilniun. Kupė buvo skirta keturiems žmonėms, o mūsų, suimtųjų, vienas kitam ant kojų lipo aštuoniolika... Ir taip stati pridvisusiame vagone naktį atsidūrėme Vilniuje, Gudų gatvėje, prie buvusio vienuolyno, paversto persiuntimo punktu. Vieną kupė atidaro - ir bėgte į tą punktą. Su Antanu Miškiniu susitikau pirtyje. Buvusiame vienuolyne kamera nemaža. Bet ir nuteistųjų buvo daug. Beveik visi jauni, atplėšti ne tik nuo gimtojo slenksčio, bet ir nuo savo svajonių, nuo tėvų ir nuo mylimųjų. Poetas jautė, jog bendro likimo brolius reikia kaip nors dvasiškai pastiprinti, palaikyti giesme, daina. Ir stiprino, kiekvieno šalia buvusio širdyje palikdamas ilgam rusenusią vilties kibirkštėlę išlikti, sugrįžti.

Iš Gudų gatvės, iš persiuntimo punkto, pirmiausia išvežė Kučingį ir Miškinį. Prieš tai pas Kučingį atsisveikinti į pasimatymą atėjo dar kelios mūsų operos įžymybės - Antanas Sodeika, atrodo, Jonas Stasiūnas ir dar vienas, kurio nebeatsimenu.

Pasiūlęs dar puodelį arbatos ir gurkšnelį nugėręs, stalo šeimininkas ponas Stasys, baigdamas savo pasakojimą, pridūrė:

- Su Antanu Miškiniu netrukus išsiskyrėm. Jis pateko į Magadaną. Kiek žinau, prabėgus metams, poetą grąžino į Vilnių ar į Kauną pertardyti. Po to ištrėmė į Norilską. Prieš penkiolika metų lankėsi Briduose, tačiau apie poeto viešnagę Šiaulių pašonėje sužinojau pavėluotai. Taip ir ištirpo gal paskutinė proga dar kartą pamatyti ir stipriai apkabinti Antaną Miškinį. Išgirdęs, jog vagys Antakalnyje nuo jo amžinosios poilsio vietos nuplėšė metalinę skulptūrėlę, žinią sutikau kaip spjūvį į tauraus žmogaus veidą.

Šiaulių naujienos, 1995, balandžio 1.

©