Jonas Šiožinys. "Eilėraštį drebančiom rankom..."
Antano Miškinio 80-osioms gimimo metinėms

Kai 1982 metų gegužiui puikuojantis Antaną Miškinį aplankiau Vilniaus onkologinėje ligoninėje, kaip nori sakyk, o atrodė prastai: išėjęs iš veido, liesutėlis, giliai įdubusia krūtine... Sėdėjo atremtas į baltutėles pagalves ir rašė man autografą - ateidamas poeto aplankyti, atsinešiau naujausią, tik ką iš spaudos išėjusią jo poezijos knygą "Klevai prie kelio". Ak, tai buvo jau visai nebe tas Miškinis, su kuriuo dar prieš metus kitus susitikdavau Vilniaus gatvėse ar išvykų į literatūros vakarus metu. O ką kalbėti apie Miškinį, kurį savo paauglystės ar ankstyvosios jaunystės dienomis tai iš toliau, tai iš arčiau smalsiai stebėdavau jo gimtuosiuose Juknėnuose. Pamatyti poetą, ir kiek galima iš arčiau, stengiausi kiekviena proga. Todėl, kad jo "Balta paukštė" ir mane viliojo "kalnus nuversti ir marias išbraidyti..."

Šiožinių kaimo gyventojui iki Juknėnų - netoli. Alksnynas, dirbamos žemės sklypas, viena kita sodyba, vėl alksnynas, pieva - ir jau stoviniuoji viename ar kitame kaimo gale. Stoviniuoji ir klausaisi, kurioje pusėje pasigirs armonikos kūkčiojimas - pas Aleksą Maniušį ar pas Kazį Kilbauską...

Antanas ateidavo nuo Antilgės pusės - ten buvo jo tėvų vienkiemis, irgi alksnynuose paskendęs. Niekada neteko matyti, kad į kaimo vakaruškas eitų vienas. Visada aplink jį spiesdavosi "miesto matę" jo jaunystės draugai, kuo nors iš kitų išsiskirią pagyvenę dėdės... Taip iki sodybos, kur rinkdavosi vakarotojai, "vieškeliu kaip drobė" ir žingsniuodavo linksma kompanija. Kiek triukšmo, kiek šmaikščių strėlių vienas kito adresu - net alksnynai žvanga! Tačiau kad ir kaip Antano palydovai būtų šmaikštavę, neteko patirti, kad kliudytų jį. Kas drįs! Studentas, mokslo žmogus, šaunios šeimos vaikas, knygą parašęs; paimk kokį žurnalą - Antano eilėraštis, paimk kokį laikraštį - Antano nuotrauka. Kas gi tokį drįstų kibinti? O ir plačių pečių, tvirtos eigasties buvo. Ir dar: kaip ir kiti juknėniškiai, kišenėje žodžio neieškojo. Kitaip reikalai apvirsdavo, kai prie būrio prisijungdavo gaidiškiai - Teofilis Tilvytis ir Pulgis Andriušis. Tie Miškinių Antanioko negailėdavo. Na ir prasidėdavo kirstynės! Visi trys įraudę, rankomis skeryčiodami, žiūrėk, užsuks į kurį nors kiemą, susės ant prieklėčio, ir kiekvienas įrodinėja savo tiesą, pamiršę ir šokius, ir merginas. Mums, paaugliams, tai būdavo "kinas be pinigų". Ypač tada, kai vienas kitą imdavo plakti nelabai švankiais dvieiliais ar ketureiliais, ypač tada, kai vienas kitą net už atlapų griebdavo... Kirstynes baigdavo tik išgirdę dainą. Ir Antanas, ir abu gaidiškiai dainas labai mėgo, tad, metę ginčus, tuoj pat prisidėdavo prie dainuojančio jaunimo.

Nors Juknėnuose visi raštingieji žinojo, jog Miškinio Antanas "deda eiles", bet tas eiles nedaug kas skaitė - nebent į "tiligentus" pasinešusieji, nebent gimnazijos mokslus einantieji. Tuometinis kaimas tikros poezijos mylėtojų dar beveik neturėjo. Ir senimą, ir jaunimą "Baltos paukštės" pasirodymo metu buvo pavergęs artimas A. Miškinio bičiulis K. Binkis - Alijošius. Alijošiaus posmai buvo populiarūs ir kaimo vakaruškose. Žiūrėk, kuris nors Kunčiokas, šokdamas, polką, kad trinktels batais į grindis, kad šūktels:

Mūs Tamošius atsilošęs,

Žvilga pusgiliais kaliošais!

Net muzikantas pabunda iš snaudulio ir mikliau ima tampyti armonikos dumples.

Garsėjo tada kaimuose ir "Bublički" - kupletai apie modernią, per Lietuvą keliaujančią gražuolę. Tų kupletų posmai buvo spausdinami ant tokio pat pavadinimo papirosų dėžučių, žadant piniginę premiją tiems rūkoriams, kurie surinks visus posmus. Tad ir girdėdavai, kaip po kiemą besišlaistantys berniokai erzina gimnazistes:

Kupletai buvo netrumpi - modernioji gražuolė išsipasakoja savo nuotykius, patirtus daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Tačiau net ir Juknėnuose vargu ar kas žinojo, jog "Bublički" - A. Miškinio kūrinys. Šių kupletų autorystė išaiškėjo vos prieš keletą metų. Ir kur - Rašytojų sąjungos klube, dalyvaujant pačiam autoriui. Tačiau autorius nebeatsiminė, kiek tie kupletai, kuriuos jis rašė, tabako fabrikantui užsakius, turėjo posmų. Mano archyve išliko dešimt ketureilių ir priedainis ("Bublički" pirkite, gerai ištirkite, ir tada girkite, ir bus gerai...").

Paskutinį kartą ikikariniuose Juknėnuose Antaną mačiau Kilbausko seklyčioje, jau pasirodžius "Varnoms prie plento". Svaigią liepos pavakarę atėjo vienmarškinis, aukštai paraitotom rankovėm, be kaklaraiščio. Eidamas palei seklyčios pasienyje pastatytą suolą, sveikinosi su pažįstamais, ilgiau sustodamas prie vieno kito Juknėnų patriarcho, palygindamas ji su kuriuo nors pasaulinio garso žmogumi. Trinktelėjus polkai, tuoj pat įsisuko į šokėjų ratą. Šoko truputį kitaip negu net ir labai įmantrūs kaimo inteligentai - pusbačių nosimis gracingai pakaukšėdamas į grindis.

Šokiams baigiantis, Antanas su savo artimaisiais patraukė į Meidų sodybą - buvo ten pakviestas į svečius. Aš irgi norom būčiau ėjęs, tačiau tą patį vakarą mane paviliojo kita tų pačių Juknėnų sodyba - už Antaną buvau lygiai dešimčia metų jaunesnis... O pas Meidus buvę labai linksma... Daug alaus išgėrę, daug dainų išdainavę. Dabar Juknėnai buvo kitokie negu "Baltos paukštės" metais. Antano eilėraščius dažnas ne tik buvo skaitęs, bet kai kuriuos ir atmintinai mokėjo, net dainuoti bandė (eil. "Turbūt ir austi nebemoki..."). Vadinasi, poetas jau buvo pagarsėjęs ir prie vaišių stalo pasakojo apie savo kūrybą, apie būsimą knygą "Ant Ligajo ežero krašto" (beje, ši knyga išėjo pavadinimu "Keturi miestai"). Vaišindamasis pas Meidus, A. Miškinis užsiminęs ir apie mane. Tuoj pat buvęs ir painformuotas: "toks išstypėlis berniokėlis iš Šiožinių... Nemokytas".

Ak, visaip Antanui tekdavo grįžti iš pasišokimų. Kartą pavasario rytą pareidamas iš Pikčiūnų, kad būtų tiesiau, bandęs bristi per pievą. Peršlapęs iki kelių. Perbridęs žiūri - ogi pievos savininkas bestovįs. Antanas, žemai nusilenkdamas, ėmęs atsiprašinėti. O savininkas, Strazdo žentas, atsidusęs: "Ui, Antanai, kai tu didelio mokslo žmogus, tai brisk nors ir per rugius!"

Pabandyk tu perbristi rasos prisigėrusių rugių lauką!

Kartais grįždavęs neatitraukdamas akių nuo gimtų laukų peizažo, nematydamas, kur stato koją, kartais ant pakelėje pasitaikančio akmens pasėdėdamas, į upeliuko čiurlenimą įsiklausydamas, dar kartais, apimtas jam būdingos melancholijos, žingsniuodavęs nirtulingai, tarsi skubėdamas kuo greičiau "purvą nuo deimantų atskirti"…

Grįžęs į namus, atsisėsdavo prie lango ir vėl, kaip jaunystėje, "eilėraštį drebančiom rankom…" Ne sykį prie eilėraščio prasėdėdavo kiaurą dieną. Paskum ruošdavosi į Kauną, kur Binkis, Kossu, Rimydis, kur nuobodulio valandomis kartodavo ankstyvosios jaunystės metais parašytą, gražuolei giminaitei Emilijai skirtą eilėraštį:

Visokiais balsais dalia poetui šūkavo, tačiau kad jis paliktų didžiulį poezijos kraitį - nesukliudė.

Pergalė, 1985, nr. 1, p. 160-162.

©