Turbūt artėjančios senatvės marazmas labiau atgaivina ankstyvoje jaunystėje, tiksliau vaikystėje, prabėgusius metus; to laikotarpio išgyventi įspūdžiai lyg kino ekrane praskrieja prieš akis, mena artimų ir tolimesnių žmonių įvaizdžius, suka į tėviškės laukus. Poetas A. Miškinis savo knygoje "Žaliaduonių gegužė" nemažą dėmesį paskyrė ir mano seneliui Rapolui Pusliui ("Dėdė Rapolas"). Senelis Rapolas su poeto motina Monika buvo brolis ir sesuo. Kuris iš jų vyresnis, sunku pasakyti, jau nebeprisimenu. Tik įdomi detalė - Rapolas vedė Nastaziją Puslytę iš Pūslių kaimo. Pastaroji dar kartą susibičiuliavo su Pusliais - tapo Pusliene. Turbūt nedaug tokių atvejų pasitaiko.

Kaip jau skaitytojas žino iš minėto kūrinio, senelis Rapolas (poetui - dėdė) buvo vadinamas "nuosakus" žmogus; sugebąs daug ir įdomiai papasakoti. Apie tai A. Miškinis ir parašė. Bet nemažiau "nuosaki" buvo ir poeto, motina.

Kai atbėgdavo pas mus į namus, liežuvius iškišę mes (sesuo ir aš) klausydavomės brolio ir sesers "duetų". Dėdienė (taip mes rašytojo motiną vadinome) imdavo pasakoti apie patirtus įspūdžius Kaune, kai ją Untaniukas nusiveždavęs paviešėti ir net pasodindavęs "vienon ložėn" su pačiu Antanu Smetona "poporos tijatri". Na, tada ir prasidėdavo! Senelis: "Mergiotės, neklausykit šitas melages, sadins gi jų Untaniokas prie prezidentą. Tik takias bobas sukvešusias ir betrūksta". Nepatiko mums žodis "sukvešusias", nes dėdienė atrodė visada neblogai apsirengusi, gražia balta skaryte apsirišusi, o ir plataus sijono klostėse neretai surasdavo "mergiotėm" kauniškį saldainį. Tik viena bėda būdavo - kai ateidavo, būtinai reikėdavo ranką pabučiuoti. Kunigui - taip, bet juk savo senelei niekada nebučiuodavome rankos, ir čia vėl prasidėdavo. "Nedėliū Kauni pabuvai, ir jau poniu pasidarei", - šaiposi senelis. O mums ką, žiūrim į mamą. Toji mirkteli, aišku, reikia bučiuot. Tą ir darom. Ir nieko baisaus. Dėdienė patenkinta nusišypso ir atkerta seneliui: "Ne tava daržas, ne tava ir pupas, mergiotes tiligentiškai išmakinsiu". Štai tokiomis pamokomis ir, prasidėdavo brolio ir sesers dialogas. O poeto motinos būta labai iškalbios ir dėmesingos. Išsižioję klausydavomės apie vilkų rujas advento metu, apie Kauno ministerių vaišes ir susiėjimus, apie Untanioko autoritetą kauniškių tarpe. Prisimindavo ir kitus sūnus - Motiejuką ir Vincuką, - bet labiausiai visgi didžiuodavosi poetu Untaniuku. Senelis ją ir melage, ir pagyrūne išvadindavo, bet mums vis tiek būdavo įdomu klausytis, kaip Kaune "tamabiliai" dūzgia, kaip Untaniukas baltų kastiumų pasisiūvys, kaip su juo nuolankiai ir pagarbiai sveikinęsis pats jau minėtasis prezidentas.

Nežinau kodėl, bet senelis labai dažnai savo seserį vadindavo "skūpydla" (gal šykščia?). Man taip neatrodė. Sodyba graži, tvarkinga, tvartai pilni galvijų, o ir pati jų šeimininkė, likusi našle, sugebėjo tris sūnus išleisti į mokslus. Tiesa, girdėdavau, kaip namiškiai patyliukais, dėdienei išėjus, minėdavo kažkokį Anuprą, gal samdinį, kurį esą šeimininkė nuskriaudusi, išvariusi pirma laiko. O gal jis buvo kaltas, šito tai nežinau, nors senelis savo sesei ir į akis pasakydavo. O šioji irgi nelikdavo "skolinga": "Jeigu aš "skūpydla", tai tu "plienčikas"; kū tu prigyvenai - krūvų vaikų ir kelis gektarus žemės". Krūva vaikų - tai senelio trys sūnūs ir duktė, o josios - trys vaikai, vienu mažiau, bet užtai, žinoma, pasiturinti ūkininkė, ką ir bekalbėti. Mat senelis pirmojo pasaulinio karo metu buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Iš ten atvyko išmokęs dailidės ir mūrininko amato, bet sesulei - tai nė motais - nė vieno išmokyto vaiko! Pakankamas argumentas!

Bet labiausiai mus domino kalbos apie dėdienės marčias. Tiesą sakant, nenoromis apie jas kalbėjo, bet jei kas nors iš namiškių klausdavo, atsakydavo: "Dvi nemokytas, o viena svetimtautė". Ir dar - iš tų pirmųjų - "mažutė kaip kūbezdalys", sūnui tik ligi pažastų, o antroji, "tegu ir gražuola, bet kas iš ta grožia, lik un pakaza (pasirodymui?), naudas jakias". Dabar man aišku, kodėl jie taip brolis su sese "žodžiavosi". Mano senelis, perdavęs žemę vyresniajam sūnui, pats ėjo lengvesnės duonos ieškot - kam sumūrydavo krosnį, kam klumpes dirbino, o tai ir kitų staliaus darbų nesibodėdavo. Lengviau pinigas ateidavo, nesunkiai ir išleisdavo. Žiūrėk per kokius nors atlaidus Vajasišky, dažniausiai per šv. Onos, ir ateina svirduliuodamas pavakary, linksmas, pilnomis rieškučiomis saldainių ir riestainių.

Kiek palaukęs, senelis puola į lovą ir, anot senelės, "užtriubija" (knarkia). O kaip laukdavom senelio su pilnomis rieškučiomis, bet kartu ir labai bijodavom, nors, kaip minėjau, buvo labai geras ir dosnus. Gal dar nuo tų vaikystės dienų ir šiandien jaučiu nepakantumą girtuokliams. Nepasakysi, kad jis girtuoklis buvo, bet linksmai gyventi mėgo, todėl ir gaudavo pylos ne tik nuo sūnų, bet ir nuo sesers bei brolio, gyvenusio Utenoje.

Mylėjo dėdienė savo sūnus, labai jais didžiavosi, vadindavo tik mažybiniu žodžiu. Sūnūs irgi tuo pačiu atsilygindavo: labai gerbė savo motiną, kaip ir kiek galėjo, padėjo.

Labiausiai mes, vaikai, laukdavome vasaros. Tada, per pačią rugiapjūtę, suvažiuodavo iš miesto visi Miškiniai, su žmonomis ir vaikais. O dėdienė, sužinojusi, kada atvažiuos, pasikviesdavo mus, mergiotes, į svečius "gastinčių" paragauti. Nors ir nedrąsu būdavo, bet nueidavome. Miškinių sodyba nuo mūsų buvo per 2 km. Ką čia reiškia, per Juknėnų kaimą, o toliau papieviais - ir jųjų namai. Gėrėdavomės šilkiniais marčių chalatais, o viena, toji gražuolė, (iš tiesų, buvo nepaprasto grožio, turbūt realiame gyvenime nesu mačiusi tokio nuostabaus veido), dargi padovanojo mudviem po šilkinę, gražiai apmegztą nosinaitę. Jas įdėjome į tokią gražią dėžutę, kurios nepamiršau ir į Sibirą važiuodama. Mama suprato, kaip mums brangios šios nosinaitės, todėl tik po dviejų metų tremty, ankstyvą pavasarį, kai jau visai nieko neturėjom valgyti ar kokio daikto išmainyti, ji paprašė mūsų šių nosinaičių. Už jas viena rusė, vietos gyventoja, davė 2 bulves. Jas sutarkavome, išvirėme "tarkę" (taip vadinome), visgi - negrynas vanduo. Marčios pas mus retai ateidavo, bet broliai visada aplankydavo. Ypač mano tėtis laukdavo Antaniuko. Būdavo įeis, tuoj mamai ir senelei ranką pabučiuos ir jau iš anksto užsakys iškepti "pikliavotos" kvietinės duonos. Ją mano mama labai skanią iškepdavo. Ką darbymety padėsi - sviesto, sūrio, pieno. "Ne, man tik sausos, o taip nepajusiu skonio", - sako Antanas. Paima tėtį už parankės ir eina abu pusbroliai "prie pirtelės", po vyšnia, panuovaliu, ten ir pasikalba apie politiką, apie žemės rūpesčius ir kt.

Pamenu toki epizodą. Mano tėtis, nors baigė tik 4 pradžios mokyklos klases, bet labai mėgo skaityti, buvo apsišvietęs žmogus, visiems norintiems prašymus rašydavo. Taigi ir biblioteką savo turėjo. Kartą pavakary, kai vyresnieji išėjo apsiruošti, aš išsitraukiau su moters nuotrauka ant viršelio knygą "Nuodėmių gatvė" (gal buvo man kokie 8-eri metai) ir imsiu jau ją skaityti, tik staiga atsidaro durys, ir įeina dėdė Antanas, tuoj jis pasilabina, paklausia, kur namiškiai, ir, pastebėjęs, kokį aš "šedevrą" rengiuosi skaityti, švelniai paima į rankas knygą ir sako, "Tu, Stasyt, dar per maža tokiai knygai, paaugsi pati neskaitysi". Įsiminiau šiuos išmintingus žodžius, bet, deja, dėdės nepaklausiau - perskaičiau. Kodėl pas mus dažnai užsukdavo, gal dėl to, kad pakeliui; o gal norėdavo pasimatyti su savo dėde Rapolu - pasakorium, o gal ir su savo pusbroliu, mano tėveliu. Nežinau šito, bet tėtis Untaniuko labai laukdavo, dar ir Sibire vis minėdavo nerimaudavo dėl jų giminės likimo.

Taigi tokie trumpi prisiminimų štrichai. Vėliau mūsų keliai ir likimai išsiskyrė, bet liko patys ryškiausi vaikystės išgyvenimų epizodai, kuriuose, man rodos, labai didelį vaidmenį atliko Poeto Motina, kuri davė ne tik gyvybę, bet ir impulsą nuostabiai kūrėjo lyrikai.

Utenis, 1994, sausio 22, 29.