Rūta Jonuškienė. Atminties kvietkas ant Antano Miškinio stalo

"Apie gimtinę pagalvojęs, vos tik užmerkiu akis, ir tarytum iš karto ten atsiduriu, daug ką aiškiai matau. Svyruoja beržų viršūnės, sninga rudenį kaip žvaigždėmis geltonais bei rausvais klevų lapais, žydi ievos ir vyšnios... Girdžiu, regis, pumpsi krinta žemės obuoliai... traška ežerai, kai pavasario vėjas plėšo ledą, gurgia upeliai, graudžiai kranksi aukštai praskrendančius gervės ir dar žemiau - laukinės žąsys. Vaizduojuos žiemą, matau apšarmojusių medžių faleriją. Po darganos tarytum skamba apledėjusių medžių šakos..." - apie gimtuosius Juknėnus pasakojimų knygoje "Žaliaduonių gegužė" rašė Utenos krašto sūnus poetas Antanas Miškinis, kurio 100 - osios gimimo metinės pažymimos šių metų vasario mėnesį.

Vieni pirmųjų savo renginį - tradicinį vakarą "Gimtoji mūsų žemė" - Antano Miškinio 100 - osioms gimimo metinėms skyrė Utenos literatų klubo "Verdenė" nariai, speiguotą sausio pabaigos popietę susirinkę memorialinėje A. ir M. Miškinių sodyboje, dar menančioje poeto ir jo artimųjų žingsnius ir žodžius. Susėdę prie balta lino staldengte užtiesto stalo, padėję ant jo atminties kvietką ir uždegę žvakelę, savo plevenimu jungiančią mirusiuosius su gyvaisiais, literatai dalijosi atsiminimais.

Kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis, jaunystėje labai mėgęs fotografuoti, prisiminė, kaip įamžino poetą Antaną Miškinį sėdintį ant Napoleono akmens, kaimo kapinaitėse su virstančiais kryžiais, prie Antilgės piliakalnio ir rašytojo Pulgio Andriušio namų... Susipažinęs su Antanu Miškiniu jo brolio vertėjo Motiejaus Miškinio laidotuvėse, vėliau su kraštotyros muziejaus direktorium Baliu Juodzevičium įrašė Antano Miškinio pasakojimus apie kaimą, rašytojus Petrėną ir Vaižgantą. Antanas buvęs paprastas žmogus - atvažiavęs į Juknėnus, vaikščiodavęs kelnes susikišęs į aulinius batus, su švarku, o vasarą - su kukliu megztinėliu. Vienąkart padainavęs jam dainą "Padūmavę, parūkavę visi pakraštėliai...", kuri gerai žinoma Gaidžių ir Kubilių kaimuose ir kuriai žodžius prikurdavę patys žmonės. Pasak A. Gasperaičio, A. ir M. Miškinių sodyboje visada būrėsi inteligentija - atvažiuodavo K. Binkis, P. Cvirka, P. Andriušis ir kiti.

Rašytojas Vytautas Račickas pirmąkart su poetu susitiko studijuodamas Vilniaus universitete: "Buvau gal antro ar trečio kurso studentas, kai dėstytoja Elena Bukelienė pakvietė susitikt su Antanu Miškiniu. Atsimenu, kaip poetas vis kartojo - jūs turėsit rašyt geriau, negu rašo senoji karta, nes kitaip nebus progreso. Dar liepė nevartot bendračių, o studentų kūrybą vertino labai geranoriškai."

"Utenio" laikraščio korespondentas Mindaugas Stundžia pasakojo, jog jam su Antanu Miškiniu teko ne kartą susitikti ir bendrauti Utenoje bei lankytis jo bute Vilniuje. "Atvažiuodavo į Uteną visada labai tvarkingas, buvo nuoširdus ir tolerantiškas. Atsimenu, poeto 70 - ojo jubiliejaus proga apie jį buvo sukamas filmas. Kūrė filmą žurnalistas Skirmantas Pabedinskas. Antanas Miškinis ir sako: "Pas mus kaime irgi buvo Pabedinskas, bet visi vadino Bezdinsku..." Mums, rajono literatams, vis liepdavo kurti, rašyti ir stengtis tą kūrybą parodyt tikriems rašytojams.

Atsimenu, kartą senuosiuose kultūros namuose, kur dabar "Tornado" klubas, literatūriniame vakare dalyvavo Jonas Šiožinys, Antanas Miškinis, Petras Panavas ir kiti. A. Miškinis, išėjęs į sceną, visada originaliai pasisveikindavo, elegantiškai mosteldamas ranka. Išėjęs skaityt eilėraščių, garsųjį poeto mostą pabandė pakartot tuomet dar jaunasis rašytojas Petras Panavas. Pamosavo jis, žinoma, ne taip... Antano Miškinio antakiai tik pasišiaušė, o paskui, jau po vakaro, pasakė: "Piemuo..."

Vilniuj, Antakalnyje, visada nuoširdžiai sutikdavo ir priimdavo. Jo žmona Aleksandra vaišindavo savo gamybos krupniku iš mažų "smetoniškų" stiklelių..."

Anksčiau rajoninio laikraščio redaktoriumi dirbęs Stanislovas Račas Antanui Miškiniui buvo užsakęs parašyti proginį straipsnį T. Tilvyčio jubiliejui. "Pamenu, skambina ir sako: "Ar nieko, jeigu pavėluosiu 3 - 4 dienas. Maliau mėsą ir susižalojau ranką..." Gavau tą laišką. Parašytas kruopščiai ir be taisymų. Teko lydėt Antaną Miškinį į susitikimus kaimuose. Niekada nekalbėjo apie Sibirą, neišsakė jokios nuoskaudos. Viską sudėjo j eilėraščius..."

Klemenso Kupriūno nuomone, Antano Miškinio didybė glūdėjo jo paprastume, o Vytautas Kaziela, asmeniškai nepažinojęs poeto, žinią apie jo mirtį 1983 metais priėmė kaip paties Antano Miškinio kadaise pasakytą mintį - kai medį nukerta, lieka duobė danguje.

Mokytojas Algimantas Siaurusaitis paskaitė savo eilėraštį "A. Miškinio motyvų regėjimas Juknėnuose", atspindintį jo santykį su šio Rytų Aukštaitijos krašto poeto kūryba.

Biografinių faktų apie poetą papasakojo memorialinės A. ir M. Miškinių sodybos prižiūrėtoja Rimanta Gaidienė. Literatai diskutavo, šildėsi prie kaimiškos krosnies, skaitė A. Miškinio eilėraščius, ištraukas iš laiškų broliui.

Utenis, 2005, vasario 2

©