Bereiša L. Atminties gėlė nenuvytus

Poetą pirmąsyk pamačiau Betygaloj, kai grįžo iš tremties, mat čia, miestelio vidurinėje, dirbo jo žmona. Aš buvau tuokart Maskritų, netolies Betygalos, pradinės mokyklos vedėjas. Mokytoja Aleksandra  Miškinienė buvo davusi pasiskaityti  "Baltąją  paukštę" ir "Keturis miestus" Šitaip plačiau susipažinau   su A. Miškinio    kūryba.  Kai tik    ateidavau į  Betygalą, visada pas juodu užsukdavau,  paskui  Miškiniai išsikėlė į Kauną.  Kartą poetą su mokytoja sutikau Vilniuje, pakvietė į svečius. Nuo tada, atvykęs į sostinę, visada pas juos gyvendavau. Poetas pasakodavo apie savo tėviškę, Juknėnus, Ligajo ežerą, apie savo brolį Motiejų. Vasarą Miškiniai    iškeliaudavo i gimtinę ir gyvendavo  iki vėlyvo   rudens.   Kviesdavo ir mane į Juknėnus. Kartą apie juos pasakodamas, užsiminė, kad tėviškėj nedaug gėlių, o aš jų turėjau. Pažadėjau  atvežti. Buvęs mano mokinys davė mašiną,  o  kita moksleivė Salomėja, panorusi pamatyti poetą, atlydėjo. Buvo 1977-ųjų rugpjūtis, atsimenu, palyta. Kadangi buvau iš anksto parašęs, tai poetas jau lūkuriavo ir išėjo pasitikti. Mokytoja buvo trumpam išvažiavusi į Vilnių. Iškrovėme gėles po obelia. Tą dieną jų nesodinome. Buvo sekmadienis.

Ką tik buvo pasirodžiusi. "Žaliaduonių gegužė". Poetas pasakojo apie ją. Vakare užėjo du kaimynai. Antanas Miškinis padovanojo jiems po knygą, šnekučiavosi. Kai šiedu išėjo, pasakė:

- Aš tyčia kalbėjau juknėniškai, kad jūs pajustumėt mūsiškės tarmės grožį.

Kitą vakarą atėjo dar vienas kaimynas, be didelių užuolankų taręs: "Kad aniems davei, tai galgi ir man?" Ir šis ne tuščiomis išėjo. O maniškė buvus mokinė Salomėja, dabar vienos Klaipėdos mokyklos direktoriaus pavaduotoja, jau trylika metų kaip tebesaugo tąsyk poeto padovanotą "Iš drobių rašto".

Pirmadienį kibom į darbą. Pirmiausia pasodinom alyvas. Nutarėm su poetu, kad geriausia joms vieta prie rūsio. Vienoj pusėj pasodinom violetinę, kitoj - pilnažiedę baltąją. Prie gonkų - paparčius, karališkąsias lelijas, margutes, pakraščius apsodinome geltonaisiais narcizais, jie pavasarį anksti sužydi. Gale namo, po klevais, dar poeto mama buvo pasodinusi raudoną bijūną, bet išsistiebę medžiai buvo pradėję skriausti jį, todėl perkėlėme į lysvės vidurį. Tuos du klevus poetas labai mylėjo, ypač gražiai nurausvintus, nugelsvintus šalnos. Ir vieną knygą pavadino ,"Klevai prie kelio".

Kitądien išėjom pasidairyti po apylinkės laukus. Poetas pasakojo, kur ką sėdavo, kuriuo taku eidavo į bažnyčią. Apgailestavo, kad visur priaugę krūmų, kad pieva - vienas karklynas. Iš tos pačios pievos parveždavę kelis vežimus šieno, o šiais metais Motiejus parsinešęs su rezginėm...

Paėję toliau radom nupjautą beržą. Pagailo. Supjaustytas ir paliktas. Vieną kaladę pasiėmėm ir pasikeisdami nešėmės namo. Supilkavo pirtis.

- Kai šeštadienio vakarą uždainuodavom, - stabtelėjo poetas, - visi žinojo, jog Miškinių vyrai grįžta iš pirties sveikai įraudę...

Tą kaladę pastatėm netolies gonkų. Ant jos poetas mėgdavo sėdėti. Užpernai atvažiavau, gyvenau čia visą savaitę, tvarkiau gėlynus, parūpo paieškot ir tos kaladės, savotiškos prisiminimų relikvijos, bet jos neberadau... Mokytoja pasakojo, kad pernai labai gražiai žydėjusi violetinė alyva, o baltosios jau nebėr... Pavasarį sodinsiu kitą. Tik jau vienas... Be mielo pagalbininko poeto...

Teko lankyti jau sergantį... Kai atsisėsdavau šalia, dažnai prašydavo: “Prisuk man laikrodį”. Visuomet po ranka būdavo knyga. Kartą prasitarė: "Viską atėmė iš manęs Dievas, tik nežinau už ką. Dėkui, kad nors protą paliko..." Apgailestaudavo, kad taip pasiilgęs, o nebegali aplankyti savųjų Juknėnų...

Ir dabar, kai čionai atvažiuoju, tebejaučiu Jo dvasią. Maga pereit tais laukais, kuriais vaikščiodavom dviese. Buvau nuėjęs ir ligi tos vietos, kur radom tą supjaustytą beržą... Prisimenu Jo dainuotas dainas, Jo dainuojamus eilėraščius. Tik dabar dainuoju vienas ir kažkodėl tas mano balsas kartais būna sprangus...

Utenis, 1990, sausio 27.

©