Čaplikas J. Archyvinis poeto A. Miškinio rankraštis

Partijos istorijos institute prie LKP CK archyvo saugoma daug 1940-1987 metų dokumentų kultūros-švietimo klausimais. Archyvo dokumentai primena mums ir baisius stalinizmo bei stagnacijos metus. Norėtųsi pabrėžti, kad žymi partinių dokumentų dalis rodo grubų administravimą bei socialistinio teisėtumo pažeidimus. Jiems komanduojant, deportuota tūkstančiai inteligentijos atstovų, nuteisti ir persekiojami. Deportuotas buvo ir A. Miškinis, kurio poezija gėrėjosi ir gėrisi visa Lietuva.

Atlikęs "bausmę", mūsų poetas grįžta į Lietuvą, o 1956 m. gruodžio 9 d. Antanas Miškinis parašo laišką Eduardui Mieželaičiui. Žemiau pateikiamas (netaisytas) laiško tekstas, kurį E. Mieželaitis persiunčia LKP Centro Komiteto sekretoriui A. Sniečkui.

Eduardai,... Ta pačia proga labai norėtųsi Tau kai ką pasakyti apie save iš esmės ir iš širdies. Pridėjęs ranką ant širdies, negaliu pasakyti, kad aš buvau visiškai nekaltas. Tam tikra dalimi kaltas buvau, bet anaiptol ne tiek, kiek mane kaltino ir kiek prišnekėjo. Kai kurie draugai apie mane net laikraščiuose niekų prirašė, matyt, labai jau kreivai buvo painformuoti. Galbūt šiandien apie tai jau nebe laikas kalbėti, jau per vėlu, kai taip daug kas pasikeitė. Žinoma, gal taip reikėjo. Tik truputi nesmagu, kad tokios šnekos mane darė operetiniu, vodeviliniu herojumi miesčionijos akyse, tos miesčionijos, kuriai aš niekad netarnavau ir niekad jos negerbiau. Idėjos žmones aš visada gerbiau, ir ant jų apsiausto niekad nesu užmetęs nei dulkės. O miesčionija visokiose aplinkybėse lieka miesčionija. Ar kas nors, kas mane anksčiau pažinojo, galėjo patikėti, kad, sakysim, man gaila buvo Lapėno namų, Karvelio dvaro ar Vailokaičio banko? Kaip galėjo Kauno ar Vilniaus miesčionija žinoti mano prasikaltimą, jei daug ko nė aš pats nežinojau iki šių metų rugpjūčio 6 dienos, iki buvau pakviestas duoti paaiškinimų. Ten buvo patyrę žmonės iš prokuratūros ir Aukščiausiosios Tarybos ir mane, galima sakyti, per tris minutes paleido. Dabar jau viskas, žinoma, "diela davno minušich dniej..." Kas buvo - buvo. Jei žmogus gyventum mažiausiai bent 100 metų, tat tie keli meta! tikrai naudingi pažinti gyvenimui ir žmogui... Be to, buvo daug progų susimąstyti ir padaryti vertybių perkainojimą pačiam savyje. Per tuos pusdevintų metų aš išsigydžiau nuo romantinės filosofijos ir dalinai nuo alkoholio...

Didžiąją savo "tenai" buvimo laiko dalį dirbau prie didžiųjų statybų juoduosius darbus (baltų nė neieškojau), dirbau gerai. Sąžiningai kalbant, man regis, valdžiai už savo prasikaltimą su kaupu atsilyginau. Didžios statybos irgi savotiška poezija, nors tenais pasitaikydavo ir prozos. Esu tvirčiausiai įsitikinęs, kad daugiau niekad su manim panašių dalykų nepasikartos.

Tu man pasakyk, Edvardai, ar aš galiu tikėtis Tavo paramos, bent patarimo darbo ir duonos reikale. Aš, mat, dar vis savotiškai esu atsilikęs nuo kasdienybės, betgi visą laiką neišpoilsiausi. Tiesa, nei duonos, nei vietos per daug man nė nereikia. Aš net nežinau dabar, kas ten man Vilniuje tos "duonos" už darbą, žinoma, galėtų atriekti. Pradžiai gal aš galėčiau atlikti kokį poezijos vertimą, kurio jau bet kas padaryti neapsiima. (Galėčiau iš rusų kalbos, iš lenkų, iš anglų). Paskui metų ar kitų bėgyje gal galėčiau ir kokį savarankiškesnį darbą atlikti. Aš manau, kad tu neabejoji, jog aš noriu būti ir doras žmogus, ir doras pilietis. Pagaliau, aš gerai moku dėstyti sintaksę ir kirčio mokslą, jei jau ne literatūrą. Norėčiau šitokio ar panašaus darbo, nors, tiesą pasakius, aš nebijau nė kastuvo, tik jau amžius gal nebe tas... Suprantama, mano draugiškas kreipimasis į tave dar nereiškia, kad Tau uždedama pareiga manim būtinai pasirūpinti.

Dar viena smulkmenėlė: yra gražių pasakėlių apie pasenėjimą ir jauną sielą. Tačiau, kada jau įžengi į šeštą dešimtį, kaip aš šį kartą, tos pasakėlės kiek kitaip atrodo. Bet prie to vis dėlto galima pro domo sua pridurti kitą dalyką: jei žmogus klysti, turėdamas 30, turėdamas 40 metų, tai iš to dar neišeina, kad būtinai turi klysti jau 50 sukakęs. Su metais ir į protą ateini tiesesniu keliu.

...Šiaip jau gyvenu tyliai, ko ne vienuoliškai. Mažai, veik nieko nesusitinku. Kartais jaučiuosi dar ne visai nuo visko išsiblaškęs, kaip kvailai kartais viskas susideda. Jei gyvenimas yra kova, tai aš asmeniškai toj kovoj niekad nemokėjau prisidengti veido... Dėl to kartais dar ir dabar jaučiuosi lyg kažkaip užguitas, kaip zuikelis. Ilsiuosi, po truputį gydausi, gėriuosi gimtojo krašto giliu dangumi. Skaitau naująsias knygas, nors kai ką paskaitydavau ir ten būdamas. Džiaugiuos daugeliu naujų knygų: malonu, kad jau suspėjo išaugti nauja poetų karta. Kai kurie jų tikrai jau gerai rašo. Iš kai kurių jau daug ko galima pasimokyti. To pasakyti aš niekad nesisarmatiju...

O tuo tarpu prašau priimti mano tikrai draugišką pagarbą.

(Ant. Miškinis)

PA. f. 16895, ap. 2, b. 225, 1. 190—191).

Vargu ar reikia komentuoti šį laišką. Jų buvo daug. Juos rašė rašytojai, mokslininkai, švietimo ir kultūros darbuotojai. Jie buvo nužmoginti, bet dvasiškai tvirti. Tai tik vienas puslapis apie vieną iš daugelio, poetą Antaną Miškinį, kilusį iš Utenos nuostabaus krašto.

Utenis, 1989, rugpjūčio 26.

©