Antanas
Antanui
Miškiniui dažnai sakydavau, kad mudu esava du
vienos gūžtos sakalėliu. Mudu buvome neišskiriamu,
vis būdavom dviese. Jei kas mudviejų vieną
pamatydavo gatvėje, tai būtinai klausdavo: "O kur
Antanas?" - arba: "O kur Joną padėjai?"
Buvome,
taip sakant, savos rūšies Siamo dvyniai. Trejus
metus išgyvenome viename kambaryje. Keliolika metu
draugavome, ir ta draugystė niekad nenutrūko, o
progų buvo, nes kai kas tos draugystės mums
pavydėjo, nes kai kam, ir daug kam, rūpėjo mudu
sukiršinti. Stengtasi sukiršinti labai opiu ir
taikliu būdu: kuris mudviejų yra didesnis poetas?
Tačiau mudu niekad šio klausimo nekėlėme ir
nediskutavome.
O va, kaip
aš jį pažinau. 1923 metų rudeni atsitrenkė
"Aušros" gimnazijon būrys rytų aukštaičių: Antanas
Miškinis, Pulgis Andriušis ir kiti. Matydavau
koridoriuose ir ypač drabužinėje vieną kareiviška
miline, negailestingai sulankstyta kepure ir
amžinu papirosu dantyse pramuštgalvį, kurs nuolat
stumdėsi, dūko ir knygų ryšulėliu svaidėsi - jis
man didžiai nepatiko.
Gyvenau
tada Šančiuose. Vandens gatvėje. Mokyklon eidavau
pėsčias. Taip vieną gražią rudens popietę,
grįždamas namo, jau praėjęs Žaliąjį tiltą,
nejučiom atsigrįžau: gi žiūriu - tasai vėjo
pamušalas lyg mane vejasi. Niekad nemėgau nieko
trukdyti ir lygiai nemėgau būti trukdomas, tai
pasijutau nejaukiai ir net norėjau paspartinti
žingsnį, bet galop nutariau: kas bus, tebūnie, bet
jau nebėgsiu, tačiau ir nesulėtinau žingsnio -
ėjau, kaip ėjęs. Užvijo jis mane padusęs ir tarė:
-
Miškinis... Antanas!..
Pavardę ir
vardą pasakė lyg pasididžiuodamas. Vardą ištarė po
geros pauzės ir kiek stipriau. Tačiau man nei
viena, nei antra nieko nesakė. Tokios pavardės
nebuvau girdėjęs. Kukliai pasisakiau savo vardą ir
atkišau ranką. Jo ranka buvo smulki, plonyčiais
mergaitės piršteliais, bet geležinė, kaip mano
tėvo. Mane jis pagarbino kolega, o gimnazistai,
bent tais laikais, tai niekad nesikolegavo:
kolegos būdavo vieni studentai. Dar paklausė: ar
visada einu pėsčias? Atsakiau, kad taip, nes
traukinėliu važinėti neišsigaliu. Jis pasigyrė,
kad blogu oru jis važiuojąs traukinėliu, bet
šiandien esąs taip gražus oras, kuris jam primenąs
tėviškę bulvėkasio metu, kad jis kaip tik nutaręs
gamta pasigrožėti.
Paklausė,
iš kur aš kilęs. Jam buvo visai negirdėta mano
tėviškė, kaip ir man jojo. Jis man paaiškino, kur
yra jo gimtinė, ir, aišku, pasigyrė, kad jo
kraštas labai gražus esąs, kad dabar ten žmonės
laukuose būreliais bulves kasą, deginą bulvienojus
ir dainuoją, dainuoją, net ežerai skambą. Apie
sostinę jis nepalankiai atsiliepė, bet iš jo
pasakojimo atrodė, kad jį miestas gąsdina ir
traukia. Žodis po žodžio pradėjome kalbėti apie
literatūrą. Pirmiausia apie rusus. Iš atminties
neužsileisdami citavome viens kitam Lermontovą,
Puškiną, Aleksandrą Bloką ir kitus. Nė nepajutome,
kai praėjome mano Vandens gatvę ir atsidūrėme į
Panemunės tiltą. Jis netoli to tilto gyveno, bet
pasisiūlė mane palydėti ir jis mane lydėjo iki
Žaliojo tilto, ir tik tada palengva ir pastovėdami
traukėme namo.
Tik vėliau
sužinojau, kad jis rašo. Gimnazijoje tada
literatūros gyvenimas virė. Virė ir aistros. Buvo
meno kuopelė su literatūros vakarais, laikraščiu,
vaidinimais ir paskaitomis. Atsirado Pulgio
Andriušio "Sepšelijada", satyrinis leidinėlis, jo
vieno prirašytas ir iliustruotas, nukreipiąs prieš
mokytojus ir ypač prieš tuometinį visų mokinių
siaubą, matematikos ir fizikos mokytoją
Račiukaitį. Neatsimenu, ar Pulgis pats save, ar
kas kitas jį buvo praminęs Šepšeliu, iš to,
nusižiūrėjus į "Ilijadą" ir "Šepšelijados" vardas.
Pulgis savo satyrose gana vykusiai parodijavo
"Kalevalą". Vienas jo tų laikų dvieilis man liko
atmintyje:
Ir
pragydo gaidužėlis.
Užgiedojo vištos vaikas...
Petras
Juodelis leido savo "Skaidrą", kurioje Miškinis
pradėjo reikštis savo eilėmis ir poleminiais
dalykėliais. Jis buvo karštas, ambicingas ir
bendrai nesileido ant nuospaudų minamas, bet
argumentuoti negebėjo, daugiau riksmu imdavo
viršų. 1925 metais jis paskelbė "Lietuvyje"
pirmąjį savo eilėraštį. Buvo sensacija. Juodelis
jį puolė: kam, girdi, moksleiviai eina į didžiąją
spaudą? Miškinis kirtosi, kad viso to žygio prieš
jį priežastis esąs pavydas. Dabar tai atrodo
vaikiška, bet tada buvo visus sukrėtęs įvykis. Tais
metais ir aš pradėjau gimnazijoje "viešai" rodytis
su savo eilėmis.
Miškinis
buvo už mane klase vyresnis: jis gimnaziją baigė
1926, o man dar metai liko. Sekančiais metais jis
studentavo, bet ir luominė bedugnė draugystės
nenutraukė. Jis mane nusivesdavo universitetan
paklausyti Tumo, Dubo, Herbačiausko... Retkarčiais
nueidavome pakvanksoti į seimo posėdžius. (...)
Reikia
pastebėti, kad jis visus neigiamus žmones skirstė
į tris kategorijas: kirvis, nuodas ir muilas.
Kirvio prasmė: nesukalbamas ir kietas: nuodas -
kenksmingas ir klastingas; muilo prasmė kiek
komplikuotesnė ir platesnė - nuobodus, įkyrus ir
kvailas. Jei jis sutikdavo kiek sudėtingesnį tipą
ar norėdavo konkrečiai žmogų apibūdinti, tai
darydavo tų trijų žodžių kombinacijas: kirvis ir
muilas, muilas ir kirvis, nuodas ir muilas.
Man
išsikinkius iš gimnazijos pavalkų, dar labiau
suartėjome. Jis nešiojo mėlyną humanitaro kepurę,
aš pasitenkinau žaliu lankeliu ir baltu viršum,
kuris netrukus tapo bjauriai pilkas. Studijuoti
ruošiausi labai rimtai, bet man tai padaryti buvo
labai sunku, nes jau ir paskutinėse dviejose
gimnazijos klasėse tėvai maža ką man bepajėgė
padėti. Įsikūriau pas seserį Veroniką Epušote,
prie Pamierio stotelės Vilniaus ruože, apie
ketvertą kilometrų nuo Pravieniškių. Paskaitos
universitete buvo nuo 8 ryto iki 10 vakaro, o mano
traukinys pasiekdavo Kauną apie 8, tačiau grįždavo
atgal trečią valandą, tai, pusantro mėnesio tikru
studentu taip pavažinėjęs, priėjau išvadą, kad iš
to naudos labai maža ir kad reikia ieškoti
tarnybos ir keltis į miestą. Gavau daugiau negu
nežymią tarnybėlę Žemės Banke (aš ten daugiau nei
du metu rašiau interesantams prašymus). Miškinis
mane priėmė gyventi pas save. Jis tada gyveno
Laisvės alėjos 10 numerio kieme. Tai buvo
nedidelis prieškambaris, bet šeimininkai eidavo
per virtuvę, tai mes turėjome savo rūšies atskirą
įėjimą. Viduj buvo dvi lauko lovelės,
mikroskopiškas stalelis ir bambuko etažerė. Mūsų
podėlis būdavo po lovomis.
Tada gi
kaip tik buvo tie šaunūs fokstroto "Valencija"
laikai. Visi langai per dienas ir naktis tuo
fokstrotu skambėjo, o vakarais jau maurojo Parodos
eksplanadoje pirmieji garsiakalbiai įsikūrusiame "Luna
Parke". Dainavome ir mudu, dažniausiai mano
sulietuvintą puskupletį:
Valencija, beržo lapą, beržo lapą
ir berželio lapelius...
Ir tada
pastebėjau: juo kvailesni ir neprasmingesni
žodžiai, juo smagiau dainuojami. Po kokių metų
atėjo "Bublički", o dar vėliau "Dona Klara", bet
nei vienu motyvu Kaunas taip nedūko, kaip "Valencija".
Atsirado pirmoji reklama, kurią galėdavai matyti
visur: ant konkės, gatvių kampuose, ant tvorų ir
kitur: "Alphonse Chic - likeriai, konjakai,
vynai". Vaikščiojo mieste ir Binkio tam
komersantui sukurtas dvieilis:
Nieko
nelaukęs, Alfonsai Šik,
-
Patsai ragauk ir
mus vaišyk!
Miškinis
apsvaigo miestu, ir jojo poezijoje atsirado visi
didmiesčio atributai: parkai, skverai, bulvarai,
šviesos, asfaltas... Miestas jį, kaip minėjau,
gąsdino ir viliojo. (...)
Kai mudu
gyvenome minėtame prieškambaryje (laikinoje
sostinėje tąsyk buvo labai trumpa su butais), jau
turėjome po šiokį tokį eilių bagažėlį. Jam buvo
patogu - sustatydamas eiles, jis popieriu
nesinaudojo: visa jo atmintyje tilpdavo. Mano
rašymo būdas visai netikęs: užbraukęs žodį,
negaliu toliau rašyti tame pačiame lape, nes mane
pataisymai erzina ir blaško - turiu imti naują
lapą, rašyti iki pataisymo ir tik tada tęsti
toliau. Taip dažnai, ir trumpą eilėraštį
rašydamas, sugadindavau dešimt ir daugiau lapų.
Tos ydos neatsikračiau iki šios dienos. Parašytą
dalyką labai blogai atmindavau, nes man pindavosi
visi rašymo metu panaudoti variantai. Taip
nutikdavo net iš popierio viešai kur beskaitant
eiles: įsiskaičius, nejučiomis žodžiai nukrypsta
nebaigto posmo variantu, tai imi ir užsikerti.
Kartą taip nutiko man su teatre skaitytu
"Katarsiu": vienas posmas buvo geresnis, tai ėmiau
ir ant jo nušokau, bet jam stigo paskutinės
eilutes, tai reikėjo ją mykte numykti. Miškiniui
to pavojaus nebuvo: jis galėjo po metų kitų
tiksliai užrašyti pirmąjį eilėraščio variantą, ir
valandos tikslumu po juo padėti datą. Atmintį
fenomenališką turėjo. Po dešimties metų galėjo
tiksliai pasakyti, ką kurią dieną valgė ir ką
kalbėjo. Negana to: taip gyvai ir vaizdžiai bei
smulkiai gebėdavo nupasakoti būdingus tos dienos
įvykius, nors paprasčiausius ir
nereikšmingiausius, kad klausančiam atsistodavo
prieš akis ta diena daug aiškiau nei vakarykštė.
Atsimenu, jis tada pavasariop pradėjo skųstis, kad
eilių jau didelis pluoštas prisirinko ir kad jau
ir jam sunku jas visas atminti: "Nuvažiuosiu
atostogų, ir jas visas ir aš surašysiu. Bet jas
surašė tik tada, kai rinkinį reikėjo spaustuvėn
nešti.
Man tada
nutiko nelaimė. Niekaip negalėdavau eilių
galutinai užbaigti: vis kliūdavo šis tas
beskaitant, vis reikėdavo taisyti ir keisti. Su
rankraščiais nesiskirdavau, manydamas, kad gal
kada visai nejučiomis ateis koks nors tinkamesnis
žodis ar mintis - ir kartais ateidavo - tai
rankraščius nešiodavau kišenėse iki tol, kol
popieris į skutelius susidėvėdavo, ir tik tada,
kai jau jis krisdavo gabalais, dėdavau į gilzų
dėžutę. Ją vieną dieną palikau ant stalo atvirą.
Tarnaitė, valydama mūsų kambarį ir pamačiusi
bjaurių popiergalių pūpsančią pilną dėžutę,
pamanė, kad juos palikau išmesti, ir "nuvalė"
stalą. Ten buvo beveik rinkinėlis - keliolika
eilėraštukų - ir visi dingo. O buvo ten vienas
kitas "Gegutėlės" ir "Kapų" tipo bei nuotaikos,
kurių ir šiandien man gaila. Visos pastangos
restauruoti iš atminties nuėjo niekais.
Taip
Miškinio, eiles rašančio, niekad nemačiau: rašė
jis prie stalo tik meilės laiškus, kuriuos, kai
meilė nelaimingai baigdavosi, skaičiuodavo
kilogramais. Knygų skaitė jis taip pat labai
mažai. Uoliai ir greitai skaitydavo tik
vadovėlius, konspektus ir užrašus. Tačiau visada
būdavo a la page. Jis tai su vienu, tai su kitu
susitikdavo ir, jo paties žodžiais tariant, iš
kiekvieno šį tą išpešdavo. Kartą, susižavėjęs
Unamuno knyga, papasakojau kelis palaidus
epizodus. Po poros dienų mudu sutikome jo brolį
Motiejų, ir Antanas pradėjo šiam pasakoti, ką aš
jam buvau pasakojęs. Mane stebino, kad jis iš mano
palaido pasakojimo susidarė kažkokią pilną to
veikalo visumą ir kad jis visą veikalą gerai ir
pilnai suprato, be to, mokėjo geriau papasakoti,
negu aš.
Matydamas
mane daug skaitantį, nutarė ir jis paskaityti:
"Ne, Jonai, taip negalima, turiu ir aš šį tą
paskaityti, jaučiu, kad mano eilėsin reikia
įsūdyti daugiau filosofijos". Po poros dienų
parsinešė filosofinio turinio knygą, brolio ar
kieno kito rekomenduotą, nusiavė batus, išsitiesė
lovutėje. "Bus ji man čia, "na son griaduščij" (priešmiegiui),
Jonai!" Pasistatė ant krūtinės atskleistą knygą
ir, nė pirmo puslapio neperskaitęs, kietai užmigo
ir pradėjo knarkti. Ir taip kiekvieną kartą, kai
tik jis paimdavo skaityti knygą, bematant
pradėdavo "kruopas virti". Jam porą kartų
pasakiau: "Tau, Antanai, ši knyga - tikri miego
vaistai: vos paimi rankosna, ir nuvysti". Jis į
mano ironiją labai nuoširdžiai atsakydavo:
"Nusilakstau per dieną, ir mane miegas ima." Aš jį
nuramindavau savo motinos išmintimi: "Ką dirbi -
vis kitam, o ką pamiegi ar patingi - sau". Per
gerą pusmetį jis tos knygos atskaitė iki 62
puslapio. Savas literatūros naujienas jis daug
greičiau perskaitydavo ir daug daugiau, negu aš.
Ir kai pagalvoju, iš to nebuvo jo poezijai
skriaudos.
O jo
miegas buvo ne eilinis. Jis ateidavo pas mane,
būdamas karo mokykloje. Įėjęs vietoj "labas!"
sakydavo: "Ar neleistum man truputėlį prikristi
ant lovos?" Užsistatydavo žadintuvą (manimi
nepasitikėdavo), atsileisdavo diržą, guldavo ir
taip, nenusirengęs, miegodavo, iki jį laikrodis
prikeldavo paskutinę minutę. Suskambėjus
laikrodžiui, šokdavo, imdavo kepurę ir tardavo:
"Palydėk mane iki autobuso, žodžiu persimesime!"
Diržą segdavosi ir tvarkydavosi lipdamas laiptais,
ir vis sakydavo: "O, kad dabar taip nereikėtų
grįžti, tai miegočiau iki ryt vakaro!" Visaip jis
su savo miegu karo mokykloje vertėsi: per
paskaitas ant cementinių grindų po suolu, kine ir
taip toliau. Kartą, skundėsi, vos neįkliuvo: ėmė
jis po suolu pačiame pasienyje ir
taip užknarkė, kad net lektorius turėjo nutraukti
paskaitą, bet tasai buvo ne kariškis, tai visa
taip laimingai ir baigėsi.(...)
Prieš
sėsdamas prie šio rašinėlio, perbėgau jo keliolika
man rašytų laiškų, rašytų mano sunkiausiomis
dienomis. Visi nervuoti, kapoti, skubūs, sausu
raporto stilium rašyti, bet visi: "Gal tau ko
trūksta?.. Aš vis išpešu tai šen, tai ten net
apvalesnę sumelę ir pasiunčiu tau, tik nežinau, ar
tu gauni. Rašyk, ko tau reikia."
Štai jo
paskutinis laiškas: "Turėčiau daug širdies išlieti
ant šio balto popierėlio, betgi jo apimtis, kaip
matai, to padaryti neleidžia. Tavo sugrįžimui
turiu užkasęs giliai į žemes butelį stipraus
gėralo. Jei aš numirčiau, atkas mano artimieji, ir
turėsi tada išlakti vienas. Bet ne, to būti
negali. Rašyk, duok žinot apie save, nes dėl tavęs
labiausiai jaudinamės mes du žmonės Lietuvoj -
tavo tėvas ir aš. Kadangi mes abu žmonės neblogi,
tai tau to turi pakakti." Daug gerų draugų turėjau
ir tebeturiu, bet jų neužgausiu nė vieno, jei
pasakysiu, kad aš jam lygaus draugo neturėjau ir
galbūt neturėsiu.
Šiandien
man daugiau prisimena ne tai, kad jis man
medžiagiškai padėjo, bet kad jis mane kūrė savo
poezija, savo nuotaika ir savo polėkiu, kurių nei
aš, nei jis popieryje nepalikome. Buvo jautrus,
akylas, jausmingas. Jis mylėjo savo žemę ir
sielojosi ja. Kadangi nebuvo taip, kaip mudu
norėjome, tai jis kalbėjo graudžia ironija. Mes
dalinomės duona ir poezija. Abu panašaus vargo
vaikai, ir netaip jau mums būdavo lengva ir
linksma gyventi, bet smagu ir miela. Jo talentas
buvo populiarus, trubadūriškas - kai kuriems savo
dalykėliams yra sukūręs ir paleidęs melodijas. Po
Maironio jis vienas paliko lyrinių poemos formos
pavyzdžių: "Meilė rudeniniam palte", "Keturi
miestai" ir kitas. (...)
Aistis
J. Apie laiką ir žmones // Literatūra ir menas,
1989, bal. 8, p. 16.