Antanui Miškiniui dažnai sakydavau, kad mudu esava du vienos gūžtos sakalėliu. Mudu buvome neišskiriamu, vis būdavom dviese. Jei kas mudviejų vieną pamatydavo gatvėje, tai būtinai klausdavo: "O kur Antanas?" - arba: "O kur Joną padėjai?"

Buvome, taip sakant, savos rūšies Siamo dvyniai. Trejus metus išgyvenome viename kambaryje. Keliolika metu draugavome, ir ta draugystė niekad nenutrūko, o progų buvo, nes kai kas tos draugystės mums pavydėjo, nes kai kam, ir daug kam, rūpėjo mudu sukiršinti. Stengtasi sukiršinti labai opiu ir taikliu būdu: kuris mudviejų yra didesnis poetas? Tačiau mudu niekad šio klausimo nekėlėme ir nediskutavome.

O va, kaip aš jį pažinau. 1923 metų rudeni atsitrenkė "Aušros" gimnazijon būrys rytų aukštaičių: Antanas Miškinis, Pulgis Andriušis ir kiti. Matydavau koridoriuose ir ypač drabužinėje vieną kareiviška miline, negailestingai sulankstyta kepure ir amžinu papirosu dantyse pramuštgalvį, kurs nuolat stumdėsi, dūko ir knygų ryšulėliu svaidėsi - jis man didžiai nepatiko.

Gyvenau tada Šančiuose. Vandens gatvėje. Mokyklon eidavau pėsčias. Taip vieną gražią rudens popietę, grįždamas namo, jau praėjęs Žaliąjį tiltą, nejučiom atsigrįžau: gi žiūriu - tasai vėjo pamušalas lyg mane vejasi. Niekad nemėgau nieko trukdyti ir lygiai nemėgau būti trukdomas, tai pasijutau nejaukiai ir net norėjau paspartinti žingsnį, bet galop nutariau: kas bus, tebūnie, bet jau nebėgsiu, tačiau ir nesulėtinau žingsnio - ėjau, kaip ėjęs. Užvijo jis mane padusęs ir tarė:

- Miškinis... Antanas!..

Pavardę ir vardą pasakė lyg pasididžiuodamas. Vardą ištarė po geros pauzės ir kiek stipriau. Tačiau man nei viena, nei antra nieko nesakė. Tokios pavardės nebuvau girdėjęs. Kukliai pasisakiau savo vardą ir atkišau ranką. Jo ranka buvo smulki, plonyčiais mergaitės piršteliais, bet geležinė, kaip mano tėvo. Mane jis pagarbino kolega, o gimnazistai, bent tais laikais, tai niekad nesikolegavo: kolegos būdavo vieni studentai. Dar paklausė: ar visada einu pėsčias? Atsakiau, kad taip, nes traukinėliu važinėti neišsigaliu. Jis pasigyrė, kad blogu oru jis važiuojąs traukinėliu, bet šiandien esąs taip gražus oras, kuris jam primenąs tėviškę bulvėkasio metu, kad jis kaip tik nutaręs gamta pasigrožėti.

Paklausė, iš kur aš kilęs. Jam buvo visai negirdėta mano tėviškė, kaip ir man jojo. Jis man paaiškino, kur yra jo gimtinė, ir, aišku, pasigyrė, kad jo kraštas labai gražus esąs, kad dabar ten žmonės laukuose būreliais bulves kasą, deginą bulvienojus ir dainuoją, dainuoją, net ežerai skambą. Apie sostinę jis nepalankiai atsiliepė, bet iš jo pasakojimo atrodė, kad jį miestas gąsdina ir traukia. Žodis po žodžio pradėjome kalbėti apie literatūrą. Pirmiausia apie rusus. Iš atminties neužsileisdami citavome viens kitam Lermontovą, Puškiną, Aleksandrą Bloką ir kitus. Nė nepajutome, kai praėjome mano Vandens gatvę ir atsidūrėme į Panemunės tiltą. Jis netoli to tilto gyveno, bet pasisiūlė mane palydėti ir jis mane lydėjo iki Žaliojo tilto, ir tik tada palengva ir pastovėdami traukėme namo.

Tik vėliau sužinojau, kad jis rašo. Gimnazijoje tada literatūros gyvenimas virė. Virė ir aistros. Buvo meno kuopelė su literatūros vakarais, laikraščiu, vaidinimais ir paskaitomis. Atsirado Pulgio Andriušio "Sepšelijada", satyrinis leidinėlis, jo vieno prirašytas ir iliustruotas, nukreipiąs prieš mokytojus ir ypač prieš tuometinį visų mokinių siaubą, matematikos ir fizikos mokytoją Račiukaitį. Neatsimenu, ar Pulgis pats save, ar kas kitas jį buvo praminęs Šepšeliu, iš to, nusižiūrėjus į "Ilijadą" ir "Šepšelijados" vardas. Pulgis savo satyrose gana vykusiai parodijavo "Kalevalą". Vienas jo tų laikų dvieilis man liko atmintyje:

Petras Juodelis leido savo "Skaidrą", kurioje Miškinis pradėjo reikštis savo eilėmis ir poleminiais dalykėliais. Jis buvo karštas, ambicingas ir bendrai nesileido ant nuospaudų minamas, bet argumentuoti negebėjo, daugiau riksmu imdavo viršų. 1925 metais jis paskelbė "Lietuvyje" pirmąjį savo eilėraštį. Buvo sensacija. Juodelis jį puolė: kam, girdi, moksleiviai eina į didžiąją spaudą? Miškinis kirtosi, kad viso to žygio prieš jį priežastis esąs pavydas. Dabar tai atrodo vaikiška, bet tada buvo visus sukrėtęs įvykis. Tais metais ir aš pradėjau gimnazijoje "viešai" rodytis su savo eilėmis.

Miškinis buvo už mane klase vyresnis: jis gimnaziją baigė 1926, o man dar metai liko. Sekančiais metais jis studentavo, bet ir luominė bedugnė draugystės nenutraukė. Jis mane nusivesdavo universitetan paklausyti Tumo, Dubo, Herbačiausko... Retkarčiais nueidavome pakvanksoti į seimo posėdžius. (...)

Reikia pastebėti, kad jis visus neigiamus žmones skirstė į tris kategorijas: kirvis, nuodas ir muilas. Kirvio prasmė: nesukalbamas ir kietas: nuodas - kenksmingas ir klastingas; muilo prasmė kiek komplikuotesnė ir platesnė - nuobodus, įkyrus ir kvailas. Jei jis sutikdavo kiek sudėtingesnį tipą ar norėdavo konkrečiai žmogų apibūdinti, tai darydavo tų trijų žodžių kombinacijas: kirvis ir muilas, muilas ir kirvis, nuodas ir muilas.

Man išsikinkius iš gimnazijos pavalkų, dar labiau suartėjome. Jis nešiojo mėlyną humanitaro kepurę, aš pasitenkinau žaliu lankeliu ir baltu viršum, kuris netrukus tapo bjauriai pilkas. Studijuoti ruošiausi labai rimtai, bet man tai padaryti buvo labai sunku, nes jau ir paskutinėse dviejose gimnazijos klasėse tėvai maža ką man bepajėgė padėti. Įsikūriau pas seserį Veroniką Epušote, prie Pamierio stotelės Vilniaus ruože, apie ketvertą kilometrų nuo Pravieniškių. Paskaitos universitete buvo nuo 8 ryto iki 10 vakaro, o mano traukinys pasiekdavo Kauną apie 8, tačiau grįždavo atgal trečią valandą, tai, pusantro mėnesio tikru studentu taip pavažinėjęs, priėjau išvadą, kad iš to naudos labai maža ir kad reikia ieškoti tarnybos ir keltis į miestą. Gavau daugiau negu nežymią tarnybėlę Žemės Banke (aš ten daugiau nei du metu rašiau interesantams prašymus). Miškinis mane priėmė gyventi pas save. Jis tada gyveno Laisvės alėjos 10 numerio kieme. Tai buvo nedidelis prieškambaris, bet šeimininkai eidavo per virtuvę, tai mes turėjome savo rūšies atskirą įėjimą. Viduj buvo dvi lauko lovelės, mikroskopiškas stalelis ir bambuko etažerė. Mūsų podėlis būdavo po lovomis.

Tada gi kaip tik buvo tie šaunūs fokstroto "Valencija" laikai. Visi langai per dienas ir naktis tuo fokstrotu skambėjo, o vakarais jau maurojo Parodos eksplanadoje pirmieji garsiakalbiai įsikūrusiame "Luna Parke". Dainavome ir mudu, dažniausiai mano sulietuvintą puskupletį:

Ir tada pastebėjau: juo kvailesni ir neprasmingesni žodžiai, juo smagiau dainuojami. Po kokių metų atėjo "Bublički", o dar vėliau "Dona Klara", bet nei vienu motyvu Kaunas taip nedūko, kaip "Valencija". Atsirado pirmoji reklama, kurią galėdavai matyti visur: ant konkės, gatvių kampuose, ant tvorų ir kitur: "Alphonse Chic - likeriai, konjakai, vynai". Vaikščiojo mieste ir Binkio tam komersantui sukurtas dvieilis:

Nieko nelaukęs, Alfonsai Šik, -
Patsai ragauk ir mus vaišyk!”

Miškinis apsvaigo miestu, ir jojo poezijoje atsirado visi didmiesčio atributai: parkai, skverai, bulvarai, šviesos, asfaltas... Miestas jį, kaip minėjau, gąsdino ir viliojo. (...)

Kai mudu gyvenome minėtame prieškambaryje (laikinoje sostinėje tąsyk buvo labai trumpa su butais), jau turėjome po šiokį tokį eilių bagažėlį. Jam buvo patogu - sustatydamas eiles, jis popieriu nesinaudojo: visa jo atmintyje tilpdavo. Mano rašymo būdas visai netikęs: užbraukęs žodį, negaliu toliau rašyti tame pačiame lape, nes mane pataisymai erzina ir blaško - turiu imti naują lapą, rašyti iki pataisymo ir tik tada tęsti toliau. Taip dažnai, ir trumpą eilėraštį rašydamas, sugadindavau dešimt ir daugiau lapų. Tos ydos neatsikračiau iki šios dienos. Parašytą dalyką labai blogai atmindavau, nes man pindavosi visi rašymo metu panaudoti variantai. Taip nutikdavo net iš popierio viešai kur beskaitant eiles: įsiskaičius, nejučiomis žodžiai nukrypsta nebaigto posmo variantu, tai imi ir užsikerti. Kartą taip nutiko man su teatre skaitytu "Katarsiu": vienas posmas buvo geresnis, tai ėmiau ir ant jo nušokau, bet jam stigo paskutinės eilutes, tai reikėjo ją mykte numykti. Miškiniui to pavojaus nebuvo: jis galėjo po metų kitų tiksliai užrašyti pirmąjį eilėraščio variantą, ir valandos tikslumu po juo padėti datą. Atmintį fenomenališką turėjo. Po dešimties metų galėjo tiksliai pasakyti, ką kurią dieną valgė ir ką kalbėjo. Negana to: taip gyvai ir vaizdžiai bei smulkiai gebėdavo nupasakoti būdingus tos dienos įvykius, nors paprasčiausius ir nereikšmingiausius, kad klausančiam atsistodavo prieš akis ta diena daug aiškiau nei vakarykštė. Atsimenu, jis tada pavasariop pradėjo skųstis, kad eilių jau didelis pluoštas prisirinko ir kad jau ir jam sunku jas visas atminti: "Nuvažiuosiu atostogų, ir jas visas ir aš surašysiu”. Bet jas surašė tik tada, kai rinkinį reikėjo spaustuvėn nešti.

Man tada nutiko nelaimė. Niekaip negalėdavau eilių galutinai užbaigti: vis kliūdavo šis tas beskaitant, vis reikėdavo taisyti ir keisti. Su rankraščiais nesiskirdavau, manydamas, kad gal kada visai nejučiomis ateis koks nors tinkamesnis žodis ar mintis - ir kartais ateidavo - tai rankraščius nešiodavau kišenėse iki tol, kol popieris į skutelius susidėvėdavo, ir tik tada, kai jau jis krisdavo gabalais, dėdavau į gilzų dėžutę. Ją vieną dieną palikau ant stalo atvirą. Tarnaitė, valydama mūsų kambarį ir pamačiusi bjaurių popiergalių pūpsančią pilną dėžutę, pamanė, kad juos palikau išmesti, ir "nuvalė" stalą. Ten buvo beveik rinkinėlis - keliolika eilėraštukų - ir visi dingo. O buvo ten vienas kitas "Gegutėlės" ir "Kapų" tipo bei nuotaikos, kurių ir šiandien man gaila. Visos pastangos restauruoti iš atminties nuėjo niekais.

Taip Miškinio, eiles rašančio, niekad nemačiau: rašė jis prie stalo tik meilės laiškus, kuriuos, kai meilė nelaimingai baigdavosi, skaičiuodavo kilogramais. Knygų skaitė jis taip pat labai mažai. Uoliai ir greitai skaitydavo tik vadovėlius, konspektus ir užrašus. Tačiau visada būdavo a la page. Jis tai su vienu, tai su kitu susitikdavo ir, jo paties žodžiais tariant, iš kiekvieno šį tą išpešdavo. Kartą, susižavėjęs Unamuno knyga, papasakojau kelis palaidus epizodus. Po poros dienų mudu sutikome jo brolį Motiejų, ir Antanas pradėjo šiam pasakoti, ką aš jam buvau pasakojęs. Mane stebino, kad jis iš mano palaido pasakojimo susidarė kažkokią pilną to veikalo visumą ir kad jis visą veikalą gerai ir pilnai suprato, be to, mokėjo geriau papasakoti, negu aš.

Matydamas mane daug skaitantį, nutarė ir jis paskaityti: "Ne, Jonai, taip negalima, turiu ir aš šį tą paskaityti, jaučiu, kad mano eilėsin reikia įsūdyti daugiau filosofijos". Po poros dienų parsinešė filosofinio turinio knygą, brolio ar kieno kito rekomenduotą, nusiavė batus, išsitiesė lovutėje. "Bus ji man čia, "na son griaduščij" (priešmiegiui), Jonai!" Pasistatė ant krūtinės atskleistą knygą ir, nė pirmo puslapio neperskaitęs, kietai užmigo ir pradėjo knarkti. Ir taip kiekvieną kartą, kai tik jis paimdavo skaityti knygą, bematant pradėdavo "kruopas virti". Jam porą kartų pasakiau: "Tau, Antanai, ši knyga - tikri miego vaistai: vos paimi rankosna, ir nuvysti". Jis į mano ironiją labai nuoširdžiai atsakydavo: "Nusilakstau per dieną, ir mane miegas ima." Aš jį nuramindavau savo motinos išmintimi: "Ką dirbi - vis kitam, o ką pamiegi ar patingi - sau". Per gerą pusmetį jis tos knygos atskaitė iki 62 puslapio. Savas literatūros naujienas jis daug greičiau perskaitydavo ir daug daugiau, negu aš. Ir kai pagalvoju, iš to nebuvo jo poezijai skriaudos.

O jo miegas buvo ne eilinis. Jis ateidavo pas mane, būdamas karo mokykloje. Įėjęs vietoj "labas!" sakydavo: "Ar neleistum man truputėlį prikristi ant lovos?" Užsistatydavo žadintuvą (manimi nepasitikėdavo), atsileisdavo diržą, guldavo ir taip, nenusirengęs, miegodavo, iki jį laikrodis prikeldavo paskutinę minutę. Suskambėjus laikrodžiui, šokdavo, imdavo kepurę ir tardavo: "Palydėk mane iki autobuso, žodžiu persimesime!" Diržą segdavosi ir tvarkydavosi lipdamas laiptais, ir vis sakydavo: "O, kad dabar taip nereikėtų grįžti, tai miegočiau iki ryt vakaro!" Visaip jis su savo miegu karo mokykloje vertėsi: per paskaitas ant cementinių grindų po suolu, kine ir taip toliau. Kartą, skundėsi, vos neįkliuvo: ėmė jis po suolu pačiame pasienyje ir taip užknarkė, kad net lektorius turėjo nutraukti paskaitą, bet tasai buvo ne kariškis, tai visa taip laimingai ir baigėsi.(...)

Prieš sėsdamas prie šio rašinėlio, perbėgau jo keliolika man rašytų laiškų, rašytų mano sunkiausiomis dienomis. Visi nervuoti, kapoti, skubūs, sausu raporto stilium rašyti, bet visi: "Gal tau ko trūksta?.. Aš vis išpešu tai šen, tai ten net apvalesnę sumelę ir pasiunčiu tau, tik nežinau, ar tu gauni. Rašyk, ko tau reikia."

Štai jo paskutinis laiškas: "Turėčiau daug širdies išlieti ant šio balto popierėlio, betgi jo apimtis, kaip matai, to padaryti neleidžia. Tavo sugrįžimui turiu užkasęs giliai į žemes butelį stipraus gėralo. Jei aš numirčiau, atkas mano artimieji, ir turėsi tada išlakti vienas. Bet ne, to būti negali. Rašyk, duok žinot apie save, nes dėl tavęs labiausiai jaudinamės mes du žmonės Lietuvoj - tavo tėvas ir aš. Kadangi mes abu žmonės neblogi, tai tau to turi pakakti." Daug gerų draugų turėjau ir tebeturiu, bet jų neužgausiu nė vieno, jei pasakysiu, kad aš jam lygaus draugo neturėjau ir galbūt neturėsiu.

Šiandien man daugiau prisimena ne tai, kad jis man medžiagiškai padėjo, bet kad jis mane kūrė savo poezija, savo nuotaika ir savo polėkiu, kurių nei aš, nei jis popieryje nepalikome. Buvo jautrus, akylas, jausmingas. Jis mylėjo savo žemę ir sielojosi ja. Kadangi nebuvo taip, kaip mudu norėjome, tai jis kalbėjo graudžia ironija. Mes dalinomės duona ir poezija. Abu panašaus vargo vaikai, ir netaip jau mums būdavo lengva ir linksma gyventi, bet smagu ir miela. Jo talentas buvo populiarus, trubadūriškas - kai kuriems savo dalykėliams yra sukūręs ir paleidęs melodijas. Po Maironio jis vienas paliko lyrinių poemos formos pavyzdžių: "Meilė rudeniniam palte", "Keturi miestai" ir kitas. (...)