Kaip auga poetai! Jeigu pirmojoje Antano Miškinio eilėraščių knygoje "Balta paukštė" dar girdi B. Sruogos, K. Binkio ar S. Jesenino balsus, tai 1935 m. išėjusio ir "Sakalo" premija įvertinto rinkinio "Varnos prie plento" stilistika jau visai savarankiška, originali. Tačiau šį neabejotiną jauno poeto savitumą labai nelengva įvardinti, tiksliau apibrėžti. Kaip, tarkime, artimiausią jo jaunystės bičiulį Joną Aistį išsyk pavadiname GRAUDŽIU, o beveik vienmetę "seserėlę" Salomėją Nėrį - AISTRINGA. Ogi "Varnų prie plento" aukštaitiškas ir kartu iki visuotinumo pakylėtas ŠVIESUS LIŪDESYS išties sunkiai "įrėminamas" tikslesnėmis sąvokomis. Poetas čia linksmas, valiūkiškas, net bravūriškas, čia skaudus, sopulingas. Arba švelniai ironiškas (tik ne piktas, ne agresyvus)... Taigi jausmų, išgyvenimų spektras A. Miškinio lyrikoje stebėtinai įvairus, platus: nuo tyliausio meilės ir atjautos atodūsio iki nevilties riksmo (tačiau irgi vyriškai prislopinto). Viskas joje sutelpa: džiaugsmas, sielvartas, melancholija, net rezignacija... Apie tai subtiliai rašo poeto kūrybos tyrinėtoja Rita Tūtlytė: "Šių nuotaikų Miškinis nedramatina: savo sielos gilųjį klodą - šviesų aukštaitišką liūdesį - derina su ironijos, šypsnio prošvaistėm. Laki ir natūrali emocija akimirksniu pavirsta estetine realybe, baugia ir gražia vidinio pasaulio šviesa..." Ir čia vertėtų pasiklausyti vieno puikiausių, muzikaliausių A. Miškinio eilėraščių "Improvizuoja rugiai", kur poetas, atrodytų, suteikia visišką laisvę savo spontaniškam, "iš ūpo" gimusiam talentui, lakiai, o vis dėlto kaimiškai, lengvai atpažįstamomis detalėmis besiremiančiai vaizduotei, ne griežtų intelektualinių svarstymų, o iš tiesų IMPROVIZACIJOS logikai...

Buvo buvo diena. Tokia buvo tyla.

Tokia buvo tyla, sviro klevo galva.

Manyje gi taip pat kaip gyva

Mano sielos žalia Lietuva.

 

Ir menu - tai žydėjo rugiai

Saulė juokės visais spindulėliais

Už tatai, kad ir aš į vargus

Įbridau taip giliai, per giliai.

 

Ir sakiau - brisiu lauko marias,

Tegu niekas manęs negirdės.

Saule, saule, nebūki žiauri,

Nesudegink šiąvasar širdies.

 

Nes tada baisiai motina verks,

Kad sūnus, lyg netyčia, juokais,

Vis dainuodamas ėjo visur,

Bet nutilo kartu su laukais.

 

Dienos bėgs, o rugiai nužydės.

Tolumon bėgs keleliai keliai,

Pro tenai, kur ir aš kaip rugiuos

Įbridau į vargus per giliai.

Neoromantikas A. Miškinis tarsi pasiduoda pačiai gyvenimo tėkmei, realybės stichijai, užsižaidžia detalių gausa, tačiau jo poezijoje tolydžio stiprėja ir viską apvalanti, išgryninanti, esmes išlukštenanti mintis. Kūrėjo žodis - per daug nefilosofuojantis - yra sodrus, spalvingas, dažniausiai radęsis iš gyvo įspūdžio, nuostabos, pasigėrėjimo - ar pasibjaurėjimo... Puikus yra jo kalbos laisvumas, šmaikštumas, valstietiškas rupumas. Ir beveik niekur - tuščio, palaido plepėjimo. (Tik vėliau, kai A. Miškinis tartum praranda šį savo žodžio faktūriškumą, gyvos šnekos intonacijas, aptinki nemaža sklandaus, bet inertiško, aprašomojo eiliavimo, o tekstai darosi vis ilgesni...) Tačiau iš karto turėtume konstatuoti: tai ne tragiškų įtampų, dramatiškų kraštutinumų, nesutaikomų "viršūnių ir gelmių" kūrėjas, jo lyrikoje nedaug aukštųjų Būties problemų, o kur kas daugiau - buities, kasdienybės, realaus kaimo ir miesto gyvenimo klausimų, visiems savų ir suprantamų praeinančio laiko, prabėgančios jaunystės, laimingos ir nelaimingos meilės motyvų... Ir meilės Lietuvai, tai "brangiai šaliai žaliųjų rūtų", kur poetas tarytum perima didžiojo Maironio tradiciją.

Taigi jau eilėraštyje "Daina agonijoj" girdime gryniausią miškinišką intonaciją, regime vien šiam poetui būdingą spalvų, vaizdų ir nuotaikų dermę: "Buvo žemė baltuos tualetuos, / Buvo vakaras mėlyno veido. / Tasai vakaras baisiai iš lėto / Pirštus geliančius dūšion suleido..." Tekste: balta, mėlyna, žalia. Potekstėje: subtilus, tauriai pilkas, be pigaus miesčioniško blizgesio SIELOS SIDABRAS. (Taip, tai antimiesčioniška lyrika!) Arba toliau išradingai varijuojama "rudens gelsvo ūpo" gėla ("Apatiškas ruduo") - taip pat subtiliai prislopintas DVASIOS AUKSAS. A.Miškinio poezijoje daug įstabių paralelių, gilių sutapčių su tėviškės gamta, jos medžiais ir žolynais, laukais ir pievomis, su neišsenkančia senųjų dainų versme, bet kartu net pačiuose atviriausiuose, emocingiausiuose tekstuose išlaikoma ir intelektualinė distancija, atsiribojimas, atsiranda net savotiškos estetinės (ir etinės) pozos. Kaip, tarkime, šiame iš pirmo žvilgsnio grubokame, drastiškame "Eilėraštį drebančiom rankom..."

Aš seniai kaip šuva alkanauju,

Iš nieko ničnieko neimdamas:

Kas man darbo, jei džiūsta kam kraujas

Arba miršta, sakysim, nuo gimdymo…

O iš tikrųjų - tai poetas, kuriam visuomet SKAUDĖJO. Ir ne vien savo žaizdas... Ypač sielvartingai apmąstomas, apdainuojamas likimas Tėvynės, tos pačios MANO SIELOS ŽALIOS LIETUVOS. Taigi tikroji, gilioji poeto meilė skirta ne sau, ne kokiam patraukliam asmeniui, o pirmiausia "parugėmis susišukavusiai" (koks nuostabus įvaizdis!) tėviškei. Viskas praeina "kaip sniegas, kaip žiedai, kaip muzika" (trys svarbiausieji A.Miškinio žodžiai - raktai!) - o ypač jaunystė - tačiau šis tauriausias poeto jausmas esti amžinas. Vienas elegiškiausių, rafinuočiausių A.Miškinio eilėraščių - "Toks nuogas, toks nuogas ruduo..." - taip pat iš tenai, iš gimtinės. Jis kupinas be galo tikro, atviro išgyvenimo, didžio žmogaus ir medžio ilgesio - "Nuo pat žemės juodos ligi balto dangaus!". Tačiau įstabiausia eilutė, be abejo: "Stovi klevas liūdnumo kaip aš..." Tik viską priimantis ir su viskuo sutampantis, už viską ŠIRDIMI MOKANTIS - ir NESIDERANTIS! - kūrėjas gali surasti tokius Gamtą ir Sielą tobulai sulydančius žodžius.

Ir daugelyje eilėraščių - puiki meninė raiška, pagaunanti instrumentuotė, tiesiog užburianti melodija... Taip, skaitydama A. Miškinio “Varnas prie plento" vis dažniau pasižymėdavau: KAIP SKAMBA! Tai reiškia: kokie švieži, negirdėti rimai (kad ir: gilyn į jas - linijos, guolį kas - alkoholikas, arimo - prarymo...), kokia originali ritmika, koks išradingas grafinis piešinys... Vis dėlto DIDIS MEISTRAS anuomet buvo A. Miškinis! (Ir kaip visa nublanko, išskydo, virto tiesiog "šviesios tarybinės tikrovės" aprašinėjimu pokario metų knygose! Tačiau tai buvo galbūt vienintelė daug iškentėjusio, ilgam įbauginto menininko GINTIES SISTEMA... O apskritai A. Miškinyje tarsi sutilpo - per prievartą? - trys skirtingiausi poetai: ILGESINGASIS prieškarinis, TRAGIŠKASIS karo bei tremties metų ir TARIAMAI OPTIMISTINIS - viso likusiojo gyvenimo... Ir šią meistrystę jauti pirmiausia ne "žalio beržo stiliaus" eilėraščiuose, o tuose, kurie, ačiū Dievui, netapo populiariomis estrados dainomis, patogiomis deklamacijomis, nesusiliejo su "tautiniu" kiču. Iš tikrųjų, koks kontrastas tarp visai šalia esančių "nudainuoto" ciklo "Lietuva!" pabaigos eilučių: "Kuriais žiedais papuošim / Tave kaip tikrą seserį? / Esi pačioj jaunystėj / Ir pačiame pavasary" ir visai kitokios nuotaikos bei faktūros "Rudens" pradžios: "Išeisime šį rudenį / Su tarbomis per Lietuvą nualintą. / Baudžiavose dar užsigrūdinom / ir šunimis mokėsime paskalinti..." Aš renkuosi pastarąjį - su tiesiu, aštriu, ir šiandien kraujuojančiu klausimu: "Kur jūs, o broliai, einat užsimerkę?” Taigi - KUR?! O kad poetas turėjo teisę šitaip klausti - liudija ir 1936 m. išleista antologija "Antrieji vainikai". Čia esančioje A. Miškinio autobiografijoje skaitome: "Augo gyvenimas, augau aš, augo Lietuva. Pats mačiau, kaip Lietuva mano akyse keitėsi. Ir susidarė mano sąmonėj sintetinė Lietuva: tyliai kaimiška, laisva, didelių intelektualinių ir kitokių laimėjimų, besiveržianti į aukštį ir šlykščiai miesčioniška, su daugeliu pūvančių žaizdų. Aš nekalbėčiau, jei visa tai būtų trijuose matavimuose. Bet poetas negi prokuroras..."

Ir ne gydytojas. Tai kas tuomet? Greičiausiai GRYNAS SKAUSMAS, kuriam priežasčių pilna ir pilkiausioje kasdienybėje... Taip, anie "Broliai poetai", į kuriuos kreipiasi A.Miškinis “Tautiškoje dainoje”, galbūt žinojo (ir žino?) atsakymus šiuos amžinai aktualius, ne - išsakytus arba ne - išrėktus klausimus: "Kas Tave didžiuliam vargui nūdien pasikaustė? / Kas Tave varguolei daliai šiandien pasikinkė?.." Tačiau nei tada, nei dabar jų niekas neklauso. O "broliai" pirkliai, "broliai" muitininkai ir fariziejai? Jie tylėdami - arba iš aukšto mokydami anuos nevykėlius "trečiuosius" - dirba savo darbą: DARO PINIGUS. Ir visai nesvarbu, kad nuo šių dvoko jau baigia užtrokšti du trečdaliai “didvyrių žemės...” Todėl ir A. Miškinio kūriniuose, jų sklandžioje, meiliažodėje tėkmėje, elegantiškoje stilistikoje nesyk atsiranda grubi, "netašyta" eilutė, žeidžiantis ar provokuojantis poetinis vaizdas. Arba tiesiog vaizdelis iš pošlykštės ano meto "natūros"...

Tačiau "Varnose prie plento" esama ir labai vientisų, nesudrumstų, net krištolinio skaidrumo eilėraščių, kuriuos galėtume pavadinti mūsų lyrikos šedevriukais. Štai vienas jų, persmelktas tiesiog angeliškai švelnaus ir spindulingo džiaugsmo - ir kupinas įstabiausių, jau, sakyčiau, nežemiškų sąskambių: "Nebežinau, kas daros..."

... Rugiais per lauką plaukėm

Ir vargui netikėjom -

Akim išraižėm dangų,

Kalbas kalbėjom vėjam.

Abu tą džiaugsmą žingsniais

Lygiom dalim dalijom -

Žaibai žiedais žėrėjo,

Lietus lelijom lijo!

Tačiau prieš jį - keistokas, iš pirmo žvilgsnio net "nemiškiniškas", bet labai įspūdingas, pilnas netikėčiausių perėjimų, aštrių disonansiškų dermių tekstas: "Supk, linguok, paruge, vakaro ariją. / Amen jau meilei. Nebėr jau, / Nepastebėta kaip smilgų žydėjimas perėjo... / Tai kam gi aš sielą pasėjau, / Laukuos ją ir miestuos pabėriau?.." Ir nors toliau - alksnyne dūkstantys tilvikai, žali vasarojai, geltonas geltonas ruduo, ant langinių krintantys lapai... tai jau ne tėviškės, o poeto sielos kraštovaizdis, VIDINIS KOSMAS. Jausmai, išgyvenimai be galo santūrūs, tačiau potekstė - sukrečianti... Ir vis dažniau A. Miškinio eilėraščiuose - net apie "laimingą meilę", apie "saulėtus namus" ar "sniego pasakas" - išgirsti graudžiai krankiančias ar baugiai tylinčias varnas. Ir tiesiog - "Juodos varnos kaip mano mintys / Sklaidė mėlyną rūką be tikslo..." ("Buvo vasara...") Tačiau gal keisčiausias tekstas su varna - toks lietuviškas siurrealizmas - yra "Kūčių vakaro pasaka". Šiurpoka ši metamorfozė, šis paukščio virtimas - PER MIRTĮ - iš juodo baltu. O kadangi poetas toliau mįslingai užsimena: "Tiktai varna dabar - nebe varna...", tai gal jinai - angelas? Bet gražiausia, magiškiausia metafora - iš romansiškojo "Vai, tai bus man šį vakarą gera!...", persmelkto aitriu, nežmonišku nusivylimu: "Ten ir upės, ir vasaros plaukė, / Sidabru juodas varnas palesino..." Ir jau, žinoma, šalia tokio perliuko visai nevykęs, nenatūralus, tiesiog svetimkūnis yra "Metalinis varnas". Bet būtent nuo šio eilėraščio prasideda neišgryninta, neindividualizuota, tarsi kokia taikomoji, demonstruojanti vien "privalomąjį" patriotizmą, žvaliai "optimistinė" A.Miškinio kūryba. Tik paskutinės ciklo "Vasara baigiasi" (ir knygos) eilutės vėl atveria begalinę dvasios erdvę, sujaudina slaptingu, taip ir neatsakytu klausimu, sukrečia netolimos tragedijos nuojauta: "- Kas tau, dukrele, kas tau sakė, / Kas tau melavo vakare, / Kad tu atrasi saulės taką / Raudono rudenio bare?.."

Čia vėl norėčiau prabilti R.Tūtlytės žodžiais - jau apie nepakartojamą, ant mirties ir gyvenimo ribos gimusią, išties KRAUJU PARAŠYTĄ ir nūnai stebuklingai mums atsivėrusią A. Miškinio tremties lyriką. "Tai beteisė poezija, drausta, atiminėta, naikinta. Etine prasme "Psalmės" yra svarbus žmogaus kančios dokumentas, o poetine - lyrikos aukštuma. Iškentėtas eilėraštis - lyrikos savastis. Tuo pat metu pokario Lietuvoje rašoma tuščia bedvasė poezija - spausdinama, reklamuojama, deklamuojama iš aukštų tribūnų, o literatūra merdi. Paradoksas, bet kaip jau spaudoje buvo užsiminta, būtent ši beteisė tremties lyrika dabar gelbsti to laiko literatūros nuosmukį, reprezentuoja nežuvusią kūrybinę tautos dvasią. Pasirodžius "Psalmėms" Miškinio kūrybos kelias matomas prieštaringas, nevienapusiškas ir tikras." O po jų priminti jums trumpą eilėraštį "Sibire", dedikuotą likimo draugui Antanui Dambrauskui:

Jei čia mirsim, tai mirsim kaip žmonės - gražiai:

Už tėvynę, už tiesą ir laisvę.

Mūs kelian veidmainiai neužklys, neužeis -

Jie kraujo nekalto prilaistė.

Mes pakelsim kančias ir kaitras, ir speigus!

Bet labiau nei nuo šalčio mes drebam,

Kad išliktų taurus ir garbingas žmogus,

Jis, nešiotojas dieviško prado.

Jei kas grįšim, tai grįšim kaip žmonės - gražiai,

Pavasariui griaudžiant aplinkui.

Mūsų niekas daugiau nebeskriaus, neįžeis…

Ir atleisim saviems kaltininkams.

Kokia subtili Poeto - NE PROKURORO! - pamoka mums, kur kas dažniau atleidžiantiems sau, bet ne "saviems kaltininkams"... O gal pamėginkim - nors Jo gimtadienį?

Dialogas, 1998, vasario 10, p. 4.

©