Sigitas Geda. Punktyru apie Antaną Miškinį

Būna ir taip: parašai ką nors ir tik po kurio laiko pagalvoji ne tą, ne taip ir ne laiku parašęs. Taip ir man šį mėnesį. Vienam žurnalui rašiau apie dvasingumą, kitam apie pirmąsias knygas. O Antanas Miškinis? - ūmai prisiminiau. Juk jisai gimęs vasario mėnesį. Taip, taip, vasario vienuoliktą, kaip kad ir Kazys Bradūnas, ir Algimantas Mackus. Ar esama čia kokių nors slaptų ryšių, lemtingų sutapimų? Nenoriu burti. Dar kartą pasitikrinau prieš Naujuosius metus Kaune išėjusiame "Lietuvių rašytojų kalendoriuje"... Tegul skaitytojai nepagalvoja, kad taip nuolatos ir žvilgčiosiu, kad apie visus parašysiu, tačiau apie Antaną Miškinį - tikrai reikėtų. Ką kalbėtų, kaip reaguotų dabar šis žmogus į visas mūsų gyvenimo permainas?

Daugelis žmonių skundžiasi, kad knygas dabar sunku skaityti. O geros, šviesios knygos galėtų mums padėti. Ne tokie vieniši, ne tokie prispausti - įvykių griūties, laikraščių, nutarimų, įstatymų ir pataisymų - pasijustume. Nebūtinai tas knygas, kurios ką tik išėjusios, ką tik iškeptos, brangiai kainuojančios. O klasika? O visa lietuvių klasika - ar jau nieko mūsų sielai negali patarti? Apsidžiaugiau iš vieno savo bičiulio išgirdęs, jog vakarais jis imąs į rankas... Žemaitę. Ir viskas jam ten gražu ir miela. Taigi, ieškodami atspirčių, prisiminkime ir Antano Miškinio elegantišką lyriką, "Žaliaduonių gegužę" - aukštaičių kaimo vaižgantiškus vaizdus, o ypač Sibire parašytas psalmes, kurios daugelį metų mums buvo nežinomos, nepasiekiamos, tik nuorašais ir slapta iš rankų į rankas keliaujančios.

-------------------

Ne tokia Lietuva didelė, vieni kitus mes, gyvieji, kartais net per gerai pažįstame, apytikriai galime atspėti, nujausti, ką vienas ar kitas pasakys. Naujų pašnekovų kartais reikia, kaip ir naujų daktarų. Gretinu čia rašytojus su daktarais todėl, kad žodžiai turi gydomąją galią. Nebūtina ieškoti vien gražių vaizdų, išsireiškimų, galima sekti paskui žodžius lygiai taip, kaip paskui vinguriuojančią muzikos melodiją. Tik vėliau, po dienos ar dviejų, po mėnesio ateis, sugrįš kelios eilutės, mintys, kurios padės susikaupti, atsikratyti nerimo, sąmyšio.

Tad ir knieti man poetą Antaną Miškinį prisiminti. Tiesa, dar ir todėl, kad neblogai jį pažinojau, o jame buvo gyva visa dvidešimto amžiaus Lietuva, ta, kur Maironis, Vaižgantas, Krėvė, Binkis, Sruoga, Būga, Herbačiauskas... Gimė Miškinis 1905, o mirė 1983 metais. Gyventa juk žmogaus ir caro laikais, ir Smetonos, ir per karus, per marus, matyta šilto ir šalto, kilta ir leistasi. Nieko jis taip tikriausiai nemylėjo, kaip Lietuvą, kartais ta meilė savotišku žmogaus kriterijum, poeto kriterijum jam tapdavo. Antai apie H. Radauską, mūsų dabar labai mėgstamą, mėgdavo prasitarti: "Anas nemylėjo Lietuvos..." Kam nors galėtų pasirodyti, o gal ir rodydavosi, kad ir pats Miškinis ją "per mažai" myli - juk prieškarinėje savo lyrikoje ir kritikuoja, ir barasi, ir priekaištauja. Visokios meilės esama.

1989 metais, kai Lietuva labai mitingavo, virė, sukosi karštų dienų verpetuo­se, išėjo labai graži knyga - "Sulaužyti kryžiai". Į ją įdėtos Sibire gimusios sopu­lingosios Miškinio raudos, psalmės, laiškai broliui Motiejui, prisiminimai tų žmonių, kurie poetą labai gerai pažinojo, visus vargelius su juo kentė, todėl savo trigrašio nenorėčiau kaišioti ten, kur nereikia, bet dilgčioja po širdimi, kad per mažai apie tą knygą šnekėta, kad ateina laikai, kai beldžiasi visi - knygos ir žmonės, kartodami: "Neužmiršk manęs, buk su manimi, aš tau esu reikalingas..."

Iš pradžių savo straipsni norėjau labai išdidžiai, labai skambiai pavadinti - "Antano Miškinio psalmių žmogus". Filosofiškai, galvoju, pasvarstysiu, pasamprotausiu, koks tas žmogus, kuris išvežtas už Uralo su kitais kaliniais likimo broliais velka tą pačią naštą, bet sykiu dar ir didelis poetas, nelyginant Rusijoj O. Mandelštamas, kuris irgi tą pragarą perėjo, tiesa, neperėjo, ten ir dingo, prapuolė, bet nūnai visame pasaulyje žinomas ir cituojamas, o mūsų dainius taip ir liko ankštoje lietuviškoje pastogėje... Tokia lietuvių poezijos dalia, tačiau bent jau mes jį prisiminkime.

Pradėjęs rašyti, pajutau, jog braunasi, lenda daugybė prisiminimų, detalių, kurių negaliu išvengti, todėl tebūnie jos juodu ant balto įrėžtos. O ir per tas detales daug ką galima pasakyti, kartais jos gal net ir reikšmingesnės nei gudrūs mūsų išvedžiojimai.

Pasišnekėdavom mes gal nuo 1965 metų, dažniausiai gatvėse, ypač dabartiniame Gedimino prospekte, kur nors netoli centrinio knygyno ar nuošaliau, skverely. Prisimenu ji, tokį sudžiūvusi, vis labiau džiūstantį, nedidutį, gyvą žmogų, vikriai liuoksintį Vilniaus gatvėmis, o jeigu pamatys draugą ar pažįstamą, tai būtinai pasveikins, pasišnekučiuos.

- Na, Geduk, tai kaip gyveni? - klausdavo įsikibdamas į rankovę, ir aš žinojau, jog bus daug smagiau nei universitete, kad galėsiu vaikščioti ir klausinėti ir girdėti iš pirmų lūpų tai, kas man įdomu, kas jam malonu prisiminti.

-------------------------

- Kai atvažiavau į Kauną iš Juknėnų, Vaižgantas, broleli, Vaižgantas, supažindino mane su visomis garsenybėmis. Buvau vos keletą eilėraščių paskelbęs, o jis, vesdamas mane Laisvės alėja, visiems kaip dideli poetą pristatinėjo: "Susipažink, sako, čia Antanas Miškinis..." Užėję į kažkurią redakciją, ir Tysliavą radom, tokį jauną, gražų, elegantišką, šis, tiesa, vos kelis žodžius, bet visam gyvenimui įstrigusius tepasakė: "Laivas laivui saliutuoja..."

Labai greit ir su savo bendraamžiais, ir su vyresniais susipažinau. Su K. Binkiu ir J. Kossu -Aleksandravičium nelyg broliais tapome...

- O kaip Binkis žiūrėjo į Putiną, - nekartą bandydavau jį išklausti. Norėjau mat suvokti, ar būta kokios nors įtampos tarp šių labai skirtingų poetų, asmenybių. Universitete buvau rašęs kursinį darbą apie K. Binkio poeziją, bibliotekos archyvuose skaičiau graudoką Putino laišką, kuriame jis aiškinasi, kodėl negalįs kalbėti kolegos laidotuvėse (tas laiškas su Vyt. Kubiliaus komentarais paskelbtas viename iš "Poezijos pavasario" leidinių).

Pasirodo, kilus kokiam nors ginčui, nieko ypatingo neatsitikdavę, tik K. Binkis (gal stokodamas argumentų) pakildavo kiek išraudęs ir pabrėžtinai kartodavo: "Profesoriau, profesoriau..." Suprask, kad profesorystė lyg ir truputėlį žemėliau nei poezija, grynas poetinis jausmas, išmintis, nuojauta. Čia reikėtų prisiminti K. Binkio eilutes iš futuristinio laikotarpio: "Galvon suaugę baras profesoriai, kad vietom gabus, bet nerimtas..."

-----------------

Mūsų pokalbiai būdavo labai spontaniški, šokčiodavom nuo vieno prie kito, kaip dažnai gatvėje kalbantis būna. Eidavom gerti kavos. Kavos atsigerti tada galima būdavo "Svajonėje", prie pat knygyno, ir mane kiek trikdydavo nuolatinis poeto kreipinys į nepažįstamas mergaites už baro: "Mums kavos, juodos, kaip meilės naktis..." Dvelktelėdavo prieškariniu Kaunu, tais laikais ir tomis kavinukėmis, kur vieni kitus (padavėjos ir lankytojai) gerai pažinojo. Vilniuje, į kuri aš atvažiavau ir kuriame gyvenau, jokio intymumo jau nebuvo likę. Galėjai būti Binkis ar Miškinis, padavėjai tas pats, miniažmogis, kaip ir tūkstančiai čia iš visos plačiosios tėvynės suplūdusių.

Dabar pagalvojau, gal kada nors ateity sugrįš tas jaukumas, namų jausmas? 1968 metais su dailininkais Antanu Kmieliausku ir Vincu Kisarausku (dabar jau mirusiu) keliavome po Lenkiją. Krokuvoje mus globojęs didelis M. Prusto žinovas, vertėjas Jan Blonski, vienoje kavinukėje atkreipė dėmesį į inteligentišką senuką:

- Matot, - sako, - tas žmogus čia ateina pietauti jau keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų, jį visi čia pažįsta, sriuba jam verdama tik jo puode, kitam - kitame...

-------------------------------

- O kaip Binkis mirė? Kuo sirgo? - klausinėdavau.

- Niekuo nesirgo, - apšvietė mane Miškinis, - tiesiog širdis, širdis jį

kankindavo.

Apie 1937 - tus viešėję juodu Klaipėdoje. Po vieno pobūvio iš ryto, snūduriuojant vienam greta kito nukritus, - girdžiu, - sako Miškinis, - Kazio širdis tik tuk tuk tuk... Kazy, sakau, jau tavo širdis š...

Vokiečiai atėmė Klaipėdą, paskui 1940, paskui karo pradžia, Binkis mirė 1942 pavasarį, o Miškinio dar laukė pirmieji pokario metai, mokytojystė, kaip ir prieš karą, o paskui - Sibiras. Apie Sibirą pasakot nemėgdavo, klausiamas, už ką jį išvežė, pasakydavo tiek - kažkas, net jam nežinant, sudarė slaptą būsimos, laisvos Lietuvos vyriausybę, ten jam neva tai pažadėta ministro, švietimo ministro portfelis.

Daugiau ir smulkiau apie tai sužinojau iš "Sulaužytuose kryžiuose" paskelbtų A. Dambrausko, A. Geniušo, V. Jakelaičio atsiminimų, lagerio atmosfera persunkti visi jo laiškai broliui Motiejui, o man - tepapasakodavo juokingų atsitikimų. Tikriausiai nenorėdamas senų tvarsčių plėšyti.

Antai istorijėlė, kaip jis įvykdydavęs dienos normą. Reikėdavę traukyti vinis iš suverstų lentų. Dienos norma būdavusi didelė, vinys surūdijusios, ne visi galėdavę jų pritraukyti...

- Aš (A. Miškinis) taikydavausi įsikalbėti su prižiūrėtoju, ar kaip jis ten vadinosi. Pasakodavau jam anekdotus, paskui lyg netyčia prisižerdavau į kišenę jau pritraukytų vinių...

Istorijėlė, kaip lagery reikėję iškasti labai didelį akmenį.

- Kasėme ir taip, ir kitaip. Visaip bandėme tą akmenį išrišti. Tačiau juo giliau kasiesi, tuo akmuo platesnis, be to, žemyn vis smunka ir smunka. Viena savaitė, kita, vieni kaliniai kasa, kiti kasa, nieko neišeina... Ką daryt? Prižiūrėtojai nutarė pavesti tą darbą kiniečiams. Atėjusi kiniečių kalinių grupė, 15 - 16 žmonių. Ir toks mažas, sudžiūvęs seneliukas. Kiniečiai pakasė, pakasė, seneliukas išsitraukęs kažkokių žolelių, parūkė, paskui visi ėmė pagalius po akmeniu kaišioti... Žiūrime, kyla kaip ant mielių tasai akmenėlis!

Įsivaizduoju jo gyvenimą iš Sibiro grįžus. Parašė tada optimistiškesnių eilėraščių, matyt, paprasčiausiai norėdamas kaip nors išgyventi, grįžti į literatūrą. Išleido poemą apie J. Janonį, dejuodamas, kad joje teko labai daug ką pakeisti; apie psalmes - nė žodelio. Nei jis pats, nei kiti. Tiesa, ir universitete, kur aš studijavau, mūsų senojoje Alma Mater, niekas rimtesnio kurso apie A. Miškinį neskaitė. Patys rausėmės po antikvariatus, vieni iš kitų gavome ir F. Kiršą, ir B. Brazdžionį, ir J. Kossu - Aleksandravičių, ir jauną A. Miškinį "Šiandien taip elegantiškai sninga..." Kartais norėdavosi, kad pats poetas paskaitytų savo jaunystės eilių. Paprašytas - apsiniaukdavo. Dabar suprantu, kodėl. Kas galėjo grįžti į tą tegul ir miniatiūrinę, bet visvien Europą, trečiojo, ketvirtojo dešimtmečio Kauną? Socialistinė aplinka, socialistiniai rašymo metodai laužė visus. Laikas buvo palaidojęs prieškarinį poetą, laikas, o ir jis pats buvo palaidojęs save - su psalmėmis. Ar skaudėjusi jam širdis? Apie tai žinojo ir žino tik artimieji. Kartkartėmis užsukdamas į prašmatnius Rašytojų sąjungos rūmus, girdėdavau pasakojimą, kaip grįžęs iš lagerio, poetas sėdėjo ant laiptų antrajame aukšte, laukė, kol jį priims vyriausias rašytojas, laužė ir graužė batoną... Juokinga? Graudu?

Kas ir už ką galėtų jį teisti? Gal 1966 metais Kaune, per "Poezijos pavasario" šventę (čia pats Miškinis pasakojo) klausęs jį vienas poetas, ką jam daryti. Baigus universitetą, skiria dirbt į tą prakeiktą saugumą...

- Ir ką jūs jam atsakėte? - klausiu.

- Ką atsakiau? Paplekšnojau per petį. Sakiau, visur gerų vyrų reikia.

Krikščioniškas atlaidumas, gailestis, užuojauta, tylus supratimas jį buvo persunkęs. Kartais mėgdavo prisiminti, kaip ir Salomėją Nėrį prieš mirtį aplankęs, gėlių nunešęs.

Ar blogai padaręs?