Viktorija Daujotytė. Antanas Miškinis. Poezijos ieškojimų tąsa

Šiemet išėjo vienuoliktoji "Poezijos pavasario" knyga. Redakcija kreipėsi į literatūros kritikę V. Daujotytę ir poetą Antaną Miškinį, prašydama atsakyti į šiuos klausimus: Kokia Jūsų nuomonė apie vienuoliktąjį "Poezijos pavasarį?" Kurios publikacijos išsiskiria, kurios liudija naujus poslinkius visoje mūsų poezijoje? Koks debiutantų įnašas? Kaip vertinate čia publikuojamus vertimus, kritinius straipsnius? Kaip Jūs įsivaizduojate būsimas "Poezijos pavasario" knygas?

ANTANAS MIŠKINIS:

Užverčiau vienuoliktąjį "Poezijos pavasarį" ir galvoju - kas labiau įsirėžė į atmintį? Daug kas. Tatai reiškia, kad gerai, kad nūdienis mūsų poezijos lygis kyla į aukštį ir smelkiasi į gylį autorių individualybėmis. Atidesnis skaitytojas, kuris daugiau ar mažiau poeziją seka, nesunkiai atskirtų, jei nebotų net pavardžių, kur E. Mieželaitis, kur J. Vaičiūnaitė, kur A. Mikuta ar M. Martinaitis, A. Churginas, A. Žukauskas, J. Graičiūnas, V. Palčinskaitė ir t. t. Visų čia neišvardysi, neapibūdinsi, nes autorių per penkias dešimtis. Kai kurių žinomų poetų dar pasigendame. Taip pat ir jaunųjų. Visų, aišku, nesutalpinsi. Tad jie tegu pasiruošia sekančiam leidiniui. Man atrodo, kad jaunieji ypač neturėtų būti aplenkiami, žinoma, jeigu jie yra pasiekę šiokio tokio savarankiškumo. Pats leidinio pavadinimas į tai sugestionuoja.

Betgi redakcija domisi - koks bendras įspūdis? Tai apie jaunimą kalbėsime kiek žemiau. Bendrą įspūdį, mano nuomone, gerina jau minėtos poetų individualybės, ir dar svarbiau - motyvų ir formų įvairumas. Štai kad ir eilėraščiai apie M. K. Čiurlionį - E. Mieželaičio, J. Vaičiūnaitės, V. Mačiuikos, J Degutytės. Kiekvienas išsako savo suvokimą, savais vaizdais ir formos priemonėmis. Tatai lyg praturtina mūsų anksčiau susikurtą supratimą apie šį didį menininką. Savo neatsisakome, bet ir jų interpretaciją priimame. Apie didelius menininkus visada daug ir įvairiai kalbama. Vienam gimsta vienos asociacijos, kitam - kitos.

Vėlgi, šie metai jubiliejiniai - 30 metų nuo istorinės pergalės prieš fašizmą. Šia tema originalių eilėraščių kaip ir mažoka. Vien apie tai kalba tik du poetai - J. Lapašinskas ir J. Macevičius. Na, dar pridėkime antifašistinius A. Žukausko eilėraščius. Užtai papildo kiti dalykai - jautrus A. Jonyno straipsnis "Padėkos žodis karo meto poezijai" ir F. Bieliausko "Poezijos ir kario brolybė". Ko jau ko, o P. Širvio, švelnaus poeto ir narsaus kareivio, dabar jau veterano, šiame leidiny tikrai pasigendame. Gražiai karinę temą papildo jaunų rusų poetų, žuvusių fronte, eilėraščiai. Pridėkime dar skyrių “Iš pasaulinės antifašistinės poezijos”, ir istorinės pergalės reikšmė vėl mumyse atgyja savo didybe.

Mane dar redakcija klausia, kurios publikacijos išsiskiria, kurios liudija naujus poslinkius visoje mūsų poezijoje? Abu klausimai gana slidūs. Ypač pirmasis.

Bijau būti subjektyvus, t. y. savo skonio skelbėjas. Apie šio leidinio poeziją esu, kad ir labai trumpai, viršiau pasakęs. Man, pavyzdžiui, labai patiko V. Petkevičiaus "Skaudi šviesa". Visada aštrus jo žvilgsnis į gyvenimo reiškinius, lygiai aštri ir jo plunksna trumpame prisiminimų pluoštely sugebėjo nedirbtinai kai ką atskleisti apie K. Borutą, iš tiesų, kartais net grubų, sąžiningą rašytoją ir žmogų. Reikalingas ir jauno kritiko S. Renčio straipsnis "Darbas - poetinė sąvoka", kuriame jis gražiai panagrinėja savo jaunųjų draugų kūrybą, paieškodamas (ir rasdamas) darbo motyvų. Straipsnis reikalingas ypač dėl to, kad ne vienas jaunųjų poetų neretai lyg nuslysta nuo mus supančios tikrovės į abstrakcijas ir, turbūt, nejučiomis kai ką pasigraibsto iš kitų tautų poezijos. Darbo motyvas mūsų poezijoje visada buvo - matyt, nuo senų laikų, nuo liaudies dainų. Liaudies poetai įvairiopai skelbė pagarbą darbui ir panieką tinginystei - "Sakė mane šiokią, sakė mane tokią, sakė mane, mergužėlę, darbelio nemokant…" Pavartykite dainų rinkinius, rasite šimtus pavyzdžių. Čia dar norėčiau lyg ir nuo savęs pridėti, kad darbo motyvą įvesti į poeziją nėra lengva, jei neaprašinėsi darbo proceso, o imsi iš esmės, glaustai, kaip iš viso įprasta poezijoje. Darbų yra, mat, ne tik sunkių, bet ir nemalonių. Mėšlavežio, pavyzdžiui, ir liaudies dainiai nepoetizuoja.

O dabar keletą žodžių dėl poslinkių. Kai rimčiau apie tai pagalvoji, aiškėja, kad poslinkiai atsiranda kartu su didesniais įvykiais. Žinoma, įvykių mūsuose niekad netrūksta: vyksta visokeriopa statyba, ekonominiai kaimo pertvarkymai, mokslo ir menų laimėjimai. Apsipratome, visa tai mums atrodo kaip būtina ir neatskiriama socialistinės santvarkos kasdienybė. Kita vertus, poslinkiai atsiranda su naujais, išsiskiriančiais talentais, atnešančiais nauja į poezijos raidą. Betgi nauji talentai ne kasdien ateina. Per paskutinius keletą metų tokių labai ryškių naujų talentų, galinčių turėti didesnės įtakos poezijos vystymuisi, lyg ir neatsirado. Reikėjo tenkintis tuo, ką turime. Tačiau tatai dar nereiškia, kad jokių poslinkių nėra. Jie yra, tik ne iš karto pastebimi. Bendra poezijos kokybė gerėja, poetai rodo vis daugiau subrendimo - "Mes - tylūs ir kantrūs. Tarytum vorai mes didelį audeklą audžiam…" Poezijos tėkmė, kaip ir upės bėgimas - teka ir teka, tik vienais laikotarpiais lėčiau, kitais - smarkiau. Jei netekėtų, pradėtų kažkas kažkur griūti. Ogi mūsų poezija nuo kitų žanrų tikrai neatsilieka.

Koks debiutantų įnašas? Atsakyti ir lengva, ir nelengva. Iš debiutantų nereikia per daug reikalauti, tada ir jie savo vieloje. Leidinio redakcija pati atkreipia dėmesį į du iš jaunųjų - Antaną A. Jonyną ir Almį Grybauską - ir palydi savo rekomendacijomis. Gerai, kad abu skirtingi, vienas į kitą nepanašūs. Mano nujautimu tai žadantys poetai, žinoma, jei tobulinsis, gilinsis į save ir poezijai atiduos visą save. Kitaip juk tokiame mene nebūna. Šioje vietoje ir palinkėkime, kad į poeziją nežiūrėtų kaip į lengvą duoną, laikytų ją savo gyvenimo būtinybe.

Yra šiame leidiny ir daugiau jaunų poetų, bet kalbėti apie juos man kažkas užkliūva, t. y nežinau jų amžiaus. Visaip gi būna: vienas, žiūrėk, dar nei nuplikęs, nei pražilęs, iš išvaizdos jaunas, o jau turi savo vietą ir vardą. O kitas - nebe pirmos jaunystės, laikas nuo laiko kai ką parašo, išspausdina ir vis tebesiplaka kažkur su jaunaisiais ir net viešai vadinamas jaunu poetu. Man šį kartą norėtųsi pakalbėti apie poezijos jaunimą aplamai, be pavardžių ir citatų - nuoširdžiai ir paprastai. Ne teisėjas esu, ne kirtikas, tik vyresnis kolega ir tų pačių, kaip ir jie, žurnalų bei leidinių bendradarbis. Man kartais atrodo, kad jaunieji gana dažnai į vienas kitą panašūs, nesąmoningai graibsto vieni iš kitų. Tai jau nelabai gerai - lyg ir neturėtų ką savo pasakyti. Tada, atrodo, lyg užrištomis akimis klaidžioja. Kodėl taip kalbu? Paskaitai kur spaudoj radęs naują vardą, ir savaime kažkas šmėsčioja - lyg jau girdėta, lyg pažįstama, t. y. nenauja. O kai kur labai jau subjektyvu, arba norima iš karto daug pasakyti. Skaitai ir junti, kad čia ne talento stoka, o neįgudimas valdyti žodį ir frazę. Norėtųsi, kad būtų paprasčiau, nuoširdžiau. Be turinio, be minties, suprantama, irgi negerai. Tačiau eilėraštį kartais gelbsti vien nuotaika. Eilėraštyje, aiškus dalykas, galima kalbėti apie viską, tik tegu tai būna išreikšta poezijos kalba. Visko reikia, tik nereikia dirbtinumo. Iš šių keleto minčių išeina, kad rašyti reikia daug, o spausdinti nedaug, kol pats suprasi, kur gerai, o kur dar ne. Smuikininkas ar dainininkas groja ir dainuoja nuolatos, bet ne nuolatos koncertuoja.

Išmokyti rašyti niekas negali. Kiekvienas poetas išmoksta pats - besikankindamas, beieškodamas paties reikalingiausio žodžio ir vaizdo, kai jau eilėraštis susiformavęs sąmonėje, daug skaitydamas visų laikų poezijos prieinamomis kalbomis ir, žinoma, nesekdamas, o ieškodamas savo vidaus pasauliui savito išreiškimo būdo. Tik tada jau lydi kūrybinis džiaugsmas. Kūrybos darbas visados buvo sunkus ir, turbūt, darysis dar sunkesnis, gyvenimui įvairėjant bei sudėtingėjant. Tenka daug suvokti ir atsirinkti, kas tikrai šiuolaikiška ir svarbu, o kas tik praeinama ir atsitiktina.

Vertimų reikalas visada buvo ir bus svarbus, jei norime kuo daugiau pažinti, kuo daugiau su kitomis literatūromis bendrauti. Šiame "Poezijos pavasario" leidiny jų nemaža, ir įvairių. Paprastai tikresnis vertimas, kai verčiama iš originalo kalbos. Jei poetas vertėjas turi savo mėgstamą kitos tautos poetą, gerai jį pažįsta, jaučia visus jo minties ir stiliaus niuansus, tada ir išverstas kūrinys artimesnis originalui. Vertimas daugiau iš meilės poezijai, o ne vien iš reikalo. Skyriuje “Iš pasaulinės poezijos” - Fridrichas Helderlinas ir Polis Eliuaras. Abi vertėjos (A. Puišytė ir T. Rostovaitė), kaip man atrodo, savo verčiamus autorius gerai pažįsta, skaitytojui tarytum niekas neužkliūva, daro gerą įspūdį. Pluoštas vieno ar kito poeto išverstų eilėraščių savaime atskleidžia mūsų skaitytojui kai ką nauja. Sakau savo, skaitytojo, įspūdi, o ne kruopštaus tyrėjo, pasidėjusio po ranka originalo ir vertimo tekstus. Skyriuje “Iš pasaulinės antifašistinės poezijos” - dvylikos įvairių tautų poetų vertimai. Čia irgi ne vieta juos nagrinėti, lyginti, aptarinėti. Daug svarbiau, kad šitokie vertimai reikalingi - idant neužmirštume, dabar po mūsų taikiu dangumi vaikščiodami, kas buvo dar netolimoje praeity, kai žmonija buvo skandinama smurte, mele ir kraujyje.

Džiaugiamės ir laikraščiuose paskelbiame, jei į kurią kitą kalbą išverčiami mūsų rašytojai. Mes irgi pagal išgales atsilyginame. Štai ir šiame leidiny yra pluoštas vertimų iš estų poezijos - keletas vyresnės ir jaunesnės kartos autorių. Kas susiduria su vertimo darbu praktiškai, žino, kaip tai nelengva, ypač kai tenka daryti vertimus iš vertimų. Bet tai reikalinga, nelyginant pažinties palaikymui, vis tikintis sueiti į artimesnę pažintį, į platesnį bendradarbiavimą. Gera vis dėlto pažymėti, kad bent jau iš didžiųjų kalbų, mūsų vertėjai stengiasi versti iš originalų.

Gražiai šį leidinį paįvairina ir skyrelis "Iš Indėnų poezijos". Tai irgi vertimo vertimas. Kitaip čia jau nieko nepadarysi - niekas iš mūsų indėnų kalbos neišmokę. V. Karalius čia bus atlikęs gerą darbelį. Esame matę indėnus filmuose, esame apie juos skaitę, žinome jų tragišką nykimą, regėjome paveiksluose, kaip jie paukščių plunksnomis puošiasi, o čia gi atskleistas jų dvasinio pasaulio kraštelis…

"Poezijos pavasario" leidiny bendradarbiauju nuo pat jo pasirodymo. Gera padalyvauti dideliame poetų būry. Didelė spraga būtų, jei kuriais metais ši knyga imtų ir nepasirodytų. Poezijos pavasario šventės su važinėjimais, eilėraščių skaitymais, sutiktuvėmis, vaišėmis, išleistuvėmis eina ir praeina, o leidinys lieka. Tų švenčių metu mums, autoriams, tiesiog rankos įskausta, pasirašinėjant autografus. Vadinasi, skaitytojai, ypač jaunimas, domisi, skaito ir puošia savo knygų spinteles. Gerumui niekad galo nebūna. Norėtųsi, kad ir "Poezijos pavasario" leidinys tobulėtų, įvairėtų. Bet tai jau redakcinės komisijos reikalas - ji pakankamai kompetentinga.

Literatūra ir menas, 1975, rugpjūčio 2.