- Pripratome regėti didelius kitėjimo tempus - statantis, mechanizuojantis, pramonėjant. Ne tik mieste, bet ir kaime. Kur prieš keliolika ar kelerius metus dar buvo gamtos idilė, šiandien technika, elektra, mašina. Menų srityje kitėjimo procesai lėtesni, bent ne taip greitai pastebimi. Pakitimų yra ir čia; norint juos apčiuopti, tenka palaukti, kol susiformuoja ir išryškėja ištisa menininkų karta ar bent būdingesni jos reprezentantai. Ieškoti pakitėjimų kas metai ar dveji būtų formalu ir dirbtina. Būna, žinoma, išimčių: švysteli iš karto naujas talentas, ir mes į jį atsigręžiame… Kaip ten bebūtų, kiekvieno laikotarpio poezija yra paskirų, dažnai net skirtingų individualybių suma. Visos poezijos medžio šakos ir šakelės yra lygiai reikalingos, kaip išaugusios iš vieno kamieno. Tą "kamieną" galėtume pavadinti ir tradicija. Tuo nenoriu pasakyti, kad nacionalinė poezija yra ar turi būti uždara; ją visada veikia epochos dvasia, sauganti nuo to uždarumo, praeinanti per visus kordonus. Šių dienų mūsų poezija aš laikyčiau tą, kuri susiformavo per paskutinį dešimtmetį - penkiolikmetį. Prieš tai grėsė pavojus poezijai sustingti, supanašėti; šiandien tatai yra jau praeitis. Pateikime keliolika eilėraščių be pavardžių, ir akylesnis poezijos skaitytojas nesunkiai atskirs, kur A. Baltakis, J. Marcinkevičius, A. Maldonis, o kur P. Širvys, J. Vaičiūnaitė, J. Degutytė ar dar kuris kitas. Tai jau yra vienas gerųjų privalumų. Kiekvienas savaip eina į tikslą - pareiškia apie save, savo laikotarpio emocijas ir aspiracijas. Pasitaiko, tiesa, kad poetas dairosi tik aplink savo balkoną, nuo kurio toli nematyti. Bet tai jau skonio dalykas; visokių reikia. Bendram poezijos ansambliui nekenkia ir intymiška lyrika. Kitaip - nebūtų reikalinga Apassionata ar Čiurlionio noktiurnai... O kitas, žiūrėk, ir pro savo langą įžvelgia toliau, t. y. asmeniškus išgyvenimus geba surišti su visuomeninėmis ar net epochinėmis apraiškomis - jautriai, įtikinamai. Guli, va, po mano ranka vienas paskutiniųjų mūsų poezijos leidinių (A. Baltakio "Keliaujantis kalnas") ir šias mintis patvirtina. Nuo savo epochos, laiko dvasios poetas nepabėgs, jei jis nėra keistuolis ir užsispyrėlis.

Paseku, paklausau, paskaitau ir kitas poezijas, ypač man prieinamas originalų kalba, ne tik mūsąja. Ir nejučiomis, lyg savaime, imu lyginti pagal daromą pirmąjį įspūdį. Turbūt, neklystu, manydamas, kad mūsų poezija, bent ryškesni jos reprezentantai, gali be baimės varžytis su svetur plačiai skambančiais vardais. Šioje vietoje turiu galvoj, na, kad ir E. Mieželaičio paskutinius ciklus, kurie iš pirmo žvilgsnio daro improvizacijos įspūdį, nepertraukiamą ir toli vedantį. Įsiskaitęs dar daugiau, randi - iki pasąmonės sukrėtimo - vaizdų bei asociacijų. Artimesnėse ir tolimesnėse digresijose glūdi ir apibendrinimai, ir susimąstymai, reiškiami ne doktrinieriškai, o lyriškai ir plačiais mostais. Gal būt, skaitytojai, pripratę poezijoje prie "lengvosios muzikos", į tokią kūrybą tebežiūri kaip į ieškojimus. Aš kalbu probėgomis; derėtų, kad rimtesni literatūros kritikai pagrįsčiau šiuos klausimus paryškintų.

Tai, apie ką kalbėta, man rodos, ir yra nauji bruožai. Tie bruožai gali būti ir naujausieji, jei žvilgtelėsime į pačią jauniausią poetų kartą, kuri dar nesusiformavusi, bet tolydžio augs, įgis savo veidą. Tuos naujausius bruožus dar nelengva apčiuopti. Tačiau daryti kai kurių prognozių ar spėliojimų - galima. Nuo seniau ir iki šiol dauguma mūsų poetų - vis dar "pirmoji karta nuo žagrės". Mūsų šaliai taip intensyviai pramonėjant, lygia greta ir švietimui kylant, masių sąmonei keičiantis, vis daugiau poetų ateis, tegu ir ne iš didmiesčių, bet jau ne nuo žagrės - nebe valstiečių, o pramonės darbininkų ar inteligentų vaikai. Jie jau ateina. Per dešimtmetį kitą susiformuos, paryškės. Jie atneš kiek kitokį žmogaus dvasinio pasaulio ir gamtos suvokimą. Sporto stadionai ar lenktynių trasos jiems bus artimesni, negu šlamantys beržynai. Bet jie pasiilgs ir lakštingalos, ir volungės riksmo, ir melancholiško saulėlydžio prie nurimusio ežero. .. Tuo būdu, tikėkime, jie dar praplės poezijos akiračius. Svarbu, kad kiekvienas dainuotų savo "šią dieną": ne amžinybei, o savo laikotarpiui. Kaip visada ir visur, gajesni išliks ilgesniam laikui, gležesni užleis vietą kitiems. Taip visi kartu sukrauna poezijos turtus, daro kultūros istoriją.

- O Jums kada geriausiai pavyksta susikaupti, kokios "trasos" labiausiai žadina mintis, jausmus, nuotaikas!

Ir malkas skaldo kiekvienas bent kiek savaip. Ką tada kalbėti apie eilėraščius. Pažinojau poetą, kuris eiles rašė tik būtinai ant labai gero popieriaus, būtinai susikaupęs ir vienas. Man pavykdavo kai ką sumedžioti ir vaikščiojant, ir miniai triukšmaujant, ir traukiniu važiuojant. Kūrybinio kelio pradžioje, kiek pamenu, improvizuodavau, niūniuodavau lyg žaisdamas. Bet tai buvo tada, kai dar nežinojau, ar rašymo poreikis man absoliučiai būtinas, ar ne. Vėliau pajutau, kad negalima nerašyti, kaip negalima, sakysime, nekvėpuoti. Tada ir teko to "rašymo" mokytis, kai bręstanti tema, eilėraščio motyvas persekiojo ir reikėjo jam duoti formą. Gera buvo, kai atrodė, jog pavyko, ir apmaudu, kai kažkas nepasakyta, neišreikšta likdavo užu žodinės medžiagos ribų. Reikėdavo rankraštį dėti į stalčių arba sunaikinti. Vėliau įsitikinau: jei jau kuris motyvas neduoda ramybės, reikia jį laiku realizuoti. Dėl kurių nors priežasčių atidėjus, vėliau sunkiai einasi, vėl reikia laukti, kol bus panašios nuotaikos antplūdis. Turiu ir visai konkrečių pavyzdžių. Sėdėjau kartą vieno didmiesčio viešbučio balkone, stebėdamas naktinį miesto gyvenimą. Pynėsi išbaigtos frazės, net posmai. Bet galutinį redagavimą atidėjau: parvažiuosiu, manau sau, namo ir parašysiu. Ir neparašiau. Pabandžiau, atrodė dirbtina, nenatūralu. Rašant eilėraščius, kaip vientisus ir išbaigtus kūrinius, veikia kažkokie sunkiai aptariami dėsniai. Kalbu apie savo praktiką. Kartais galima apgauti skaitytoją, bet negalima apgauti savęs. Pirmas variantas beveik niekad nebūna jau išbaigtas kūrinys. Prie jo dar reikia pridėti kruopštaus, techniško darbo. Visi rašantieji tai žino. Ir žino, kaip tai nelengva.

- Dabar mūsų poezijoje siaučia įvairūs vėjai - laužomos senos eilėraščių formos, ieškoma naujų kelių. Ką manote apie eilėraščio muzikalumą, skambumą, dainingumą?

- Apie turinio ir formos santykį yra daug parašyta protingose knygose. Turinys diktuoja formą, o be formos ir meno nebūna. Atimk formą, sakysime, iš šokio ar pastato, kas gi beliks? Čia gali būti tik meninės pusiausvyros klausimas. Vienas daugiau susikaupia į turinį, kitas - į formą. Ir vienas, ir kitas, turbūt, lygiai teisūs, jei tik išlaiko jam vienam, menininkui, privalomą nuojautos saiką. Kažkas yra pasakęs, kad geriau tobulai nupiešta kopūsto galva, negu blogai - madonos. Mums visiems norėtųsi, kad būtų gerai nupieštos abi galvos.

Formų vienodumas nusibosta; atsinaujinimas visada reikalingas, ir jis vyksta. Jei to nebūtų, įsivyrautų epigonizmas. Kiekvienas poetas, man rodosi, visada ieško ir skelbia atradimus, ne ieškojimus. Bent taip turėtų būti. Mano supratimu, visos eilėraščio formos yra geros - ir tradicinė, ir verlibras. Tačiau naujumas pareina ne nuo išorės, o nuo pasisekimo savaip, naujaip išreikšti. Gali būti savotiškai naujas ir tradicinis ketureilis, ir labai nenaujas laisvas eiliavimas. Eilėraštyje, be kita ko, svarbu tiksli frazė, naujas vaizdas, savo vietoj pavartotas žodis, tada net ir "atšipęs" rimas suskamba naujaip. Patys jauniausieji mūsų poetai, kaip atrodo, daugiau linkę laisvai eiliuoti. Na, ir linkime sėkmės! Jauniausius labai noriai paskaitau, ne vienas vietomis labai gražiai sublizga. Jaunimo norus suprantu, nors pasitaiko, kad ir nesuprantu, ką, būtent, norėta išreikšti. Iš pradžios paskaitau, iš galo pabandau… Man dingojas, kad jauniausiems geriau būtų pradėti ne nuo baltųjų eilių. Tradicinė forma, šiaip ar taip, išmoko žodžio disciplinos. Nuo soneto, sakysime, toli nenuklysi. Viską, ką užsimojai, privalai sudėti į 14 rimuotų eilučių. Vadinasi, paimsi tai, kas būtiniausia. Laisvame eiliavime kartais sunku įsibėgėjus laiku sustoti. Ne pro šalį pirma išmokti ir "senų" formų, kaip smuikininkui groti, kaip dailininkui piešti, tada ir baltosios eilės patarnaus tikrai poezijai. Šioje vietoje prisimenu liaudies poetų išmintį. Vienoje dainoje klausia gegužę, kas ją išmokė taip gražiai kukuoti. Gegužė atsako: vėjas pūtė, rasos krito, tai mane išmokė... Ir eilėraščius rašyti išmoko ne vien universitetai ar geri žurnalai - vargas išmoko. Tegu to vargo būna daugiau. Aš - už formų ir ritmų įvairumą.

- Baigdami pokalbį, norėtume išgirsti, ką šiuo metu rašote, kokius planus puoselėjat!

- Teberašau eilėraščius - ką veiksi nerašęs... Parašau ir dedu į aplanką. Daug, tiesa, niekad neparašau, bet, va, nuo paskutinio leidinio jau vėl gerokas pluoštas prisirinko. Kada juos bus galima atskiru leidiniu parodyti, dar nežinau. Pagulės, tai geriau bus matyti. Paskubomis ir viską, ką tik parašai, spausdinti niekam nepatariu. Be to, parengiau spaudai stamboką visos savo poezijos rinktinę.

Literatūra ir menas, 1968, gegužės 18.