Stasys Mikulinskas. Antano Miškinio 100 - osios gimimo metinės

Antano Miškinio eilėraštis "Kolaborantai" sukurtas juodžiausiame okupacijos laikotarpyje. Tu, kolaborante, jauteisi gana stipriai, turėjai privilegiją savintis aukos turtą, gauti gerą charakteristiką, naudotis imperijos kruvinu turtu, gauti gerą tarnybą. Stipri imperija tave gynė. Tada daugumai rodėsi, jog imperija amžina. Tu manei, jog pasirinktas kolaboranto kelias teisingas.

Na, kas dabar tau liko? Imperija sugriuvo, ji jau niekada nebeatsikurs. Sakyk, kolaborante, kuo tu dabar gyveni, ar nesigėdi tavimi tavo vaikai? Žinome, tavo niekingus darbus istorija įrašys į juodžiausias knygas, tu nebūsi užmirštas. Viena tau lieka - galvą barstyti pelenais, muštis į krūtinę ir prašyti atleidimo aukos, kaimyno, pažįstamo, vaikų ir Lietuvos. Ar dar užteks tau žmogiškumo tai padaryti, o gal gulsi į juodą žemę neatgailavęs? Tada tavo kapas užaugs dilgėlėmis ir tu virsi naktiniu vaiduokliu, kurio sutemose bijos naujos Lietuvos vaikai.

Kolaborantai

 

Kas jūs? Iš kur? Vergai jūs ar žudikai?

Ar gal tik apgailėtini bailiai.

Krauju jūs apsigėrėt ir išdykot,

Tai susimaišė žingsniai ir keliai.

 

Patenkinti valdovai neteisėti,

Kad jūs taip šuniškai ištikimi -

Kad neapykantą padėjot sėti...

Bet greit ir jiems paliksit svetimi.

 

Jūs patys juk sukėlėt kovą aršią;

O atėjūnai kas, kuo visa pasibaigs.

Su jais kartu ant sakramentų teršėt,

Dalinotės ir grobiu, ir darbais.

 

Jums liepė kurstyt ir pjudyti liaudį,

O tai sunku, koktu ir apmaudu.

Ir kankiniams jūs ant vainikų spjaudėt,

Ir purvą drėbėt ant gyvų žaizdų.

 

Rūsius kankynių įrengėt po rūmu,

O rūmuos kėlėt orgijas, vaišes.

Pragėrę sąžinę, žmogaus orumą

Ant pjedestalų kėlėte kekšes...

 

Kartojote apduję - liaudis, masės,

O tos vien skundas girdisi kimus.

Ne paskutinis aš ir ne pirmasis

Siunčiu jums paniekos prakeikimus.

 

Bet aš norėčiau klysti... Iš tikrųjų

Ir jūs gal kaip daugumas kankiniai.

Ne jūsų išrastos žudikų rujos

Bei raudantys tremtinių traukiniai.

 

Gal jūs, kai prablaivėjat ir suprantat.

Tik nebeturit valios ir galios.

Nebėr jau tiltų, ir toli nuo kranto,

Tai ir neliko kelio atgalios.

 

Gal jūs ir liūdit, skundžiatės iš tyko.

Iš skausmo gal net grąžote rankas,

Tik bijot, kad sukurstyti žudikai

Jus ir pačius į žvirduobes užkas...

 

Žmogau, ar tik ne Tau ten varpas gieda,

Širdis gal užkietėjus sudrebės.

Ar tik ne Tau ir ašara nurieda

Iš džiaugsmo, kad kelies kaip iš duobės.

 

 

Lietuvos aidas, 2005, kovo 14

©