Antano Miškinio žodžio magija jau buvo gyva daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų. Tada ir vėliau daugelis mano kartos jaunuolių su pasigėrėjimu skaitydavo jo eilėraščius, išmokdavo atmintinai. Ypač didelį įspūdį tuo laikotarpiu darė jo lyrikos rinkinys "Varnos prie plento" (1935) ir posmų knyga "Keturi miestai" (1938). Anas nuostabus A. Miškinio poetinio pasaulio, labai lietuviško, liaudiško, įspūdis atmintyje išliko ligi šiol. A. Miškinis - mano ir daugelio kitų jaunystės poetas, išmokęs pamilti poeziją ir tikėti ja...

To laikotarpio A. Miškinio kūryba savo nuoširdžiu lyrizmu, savitu stiliumi, išraiškos būdais dosniai praturtino lietuvių poeziją. Kaip taikliai yra pasakęs A. Venclova, jau ano meto geriausiuose eilėraščiuose A. Miškinis "buvo pasiekęs gana aukštą formos tobulumą, sukūręs tik jam būdingas metaforas, palyginimus, ištobulinęs asonansinį rimavimo būdą". Jo eilėraščiuose gausu savotiškai perkurtų lietuvių liaudies dainų, tautosakos motyvų bei elementų. Vietomis visa tai kontrastingai susipindavo su ironija, sarkazmu - ypač tuose eilėraščiuose, kur būdavo kalbama apie buržuazinę tikrovę, kur stipriau suskambėdavo skaudaus nepasitenkinimo motyvai.

Žinoma, tų laikų A. Miškinio poezijoje kokių nors revoliucinių motyvų nebuvo. Bet poetas jautė ir matė, kad buržuazinės Lietuvos gyvenime "kažkas ne taip..."

Pokario metais A. Miškinio kelyje būta vingių ir klaidų. Paskui reikėjo ir laiko, ir blaivių paties poeto pastangų, kol jis permąstęs, pervertino savo senąsias pažiūras. Jos griuvo, užleisdamos vietą kitoms, jos sunyko prieš šviesius, pozityvius ir realius naujojo tarybinio gyvenimo faktus. Poetas įžvalgia kūrėjo ir žmogaus akimi pamatė, giliai suvokė tai, kas kuriasi jo gimtojoje Lietuvoje:

Jauku, kai rūkas išsisklaido,

Prieš saulę švyti obelis.

Tai mano širdgėla ir klaidos

Tik atminimuos bepaliks.

"Mano žodis"

Toks tada buvo poeto ir piliečio atsakymas savajai tautai, savajai liaudžiai.

Vis gaiviau, spalvingiau, įspūdingiau skambėjo A. Miškinio žodis. Kaip kritika yra pažymėjusi, galima netgi kalbėti apie savotišką poeto renesansą, apie antrą jaunystę. Poetas ieškojo šviesesnių spalvų savo santykiui su tikrove išreikšti. Džiugino jo kūrybinis aktyvumas, šviesus tikėjimas savo liaudimi, gimtąja žeme.

A. Miškinio poetinio žodžio magija vėl atgijo. Ji gyva ir šiandien - jau po kūrėjo mirties (A. Miškinis mirė 1983 m. gruodžio 16 d.). Ne tik jo puikioje rinktinėje "Ant Ligajo ežero krašto" (1980) ir knygoje "Klevai prie kelio" (1982), bet ir nuostabioje prozos knygoje "Žaliaduonių gegužė" (1977). Toji poetinio žodžio magija gyva ir kitose anksčiau išleistose jo knygose: "Eilėraščiai", 1960; "Arti prie žemės", 1965; "Poezija" (dvitomis), 1970; "Dienoraštis", 1972; "Iš drobių rašto", 1975. A. Miškinis parašė poemą "Svajonė ir maištas" (1967), kurioje vaizduojamas tragiškas poeto ir revoliucionieriaus J. Janonio gyvenimas. 1983 m. A. Miškiniui buvo paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija už eilėraščių knygą "Klevai prie kelio".

Poeto žodį maitino ištikima, tauri meilė gimtajai Lietuvos žemei, liaudiška ir niuansuota rytų aukštaičio pasaulėjauta, liaudies kalbos ir tautosakos versmės. Matyt, čia ir slypėjo, iš čia ir gimdavo ta sunkiai nusakoma poetinė galia.

Pastarojo dvidešimtmečio eilėraščiuose poetas vėl grįždavo prie kai kurių temų, motyvų, būdingų jo ankstesnėms poezijos knygoms. Tai ne pakartojimas to paties, kas jau dainuota, kalbėta, o tik prisiminimas, kad galėtum viską iš naujo apmąstyti, iš naujo pamatyti, sujungti su dabarties patirtimi, su tomis lyrinėmis nuotaikomis, kurios dabar guodžia ir šildo širdį, suteikia poetiniam žodžiui jėgos, džiaugsmo, nuoširdumo. Tai mūsų šaknys, mūsų ištakos. Tai mūsų gyvenimo, darbo, kūrybos, meilės prasmė. Apie tai savo poezijoje dainavo A. Miškinis.

Poetas ypač puikiai jautė Lietuvos gamtą, kaimo aplinką, savo gimtąją Aukštaitiją. Visa tai susipina su lyriniais autoriaus pamąstymais apie bėgantį laiką, kartų pasikeitimą, tėvų namus, apie liaudies dainos, atklydusios iš gilios senovės, nemirtingumą ir galią, apie šviesų ir gražų dabarties Lietuvos veidą...

A. Miškinio poezijos pagrindinė tema - gimtoji žemė, Lietuva ir jos likimas, jos praeitis ir dabartis, šviesios akimirkos ir paprasta kasdienybė. O visa tai sušildyta gilios ir didelės poeto meilės, sodraus aukštaitiško žodžio. Todėl mums ir brangi jo kūryba, poezija, kuri lietuvių literatūroje užima labai ryškią vietą.

Literatūra ir menas, 1985, sausio 26.

©