Rita Tūtlytė. Eilėraščio versmės. A. Miškinio kūrybos psichologijos bruožai

Meninė kūryba - sudėtingas žmogaus veiklos kompleksas. Tai savita, individuali, kiekvienu atskiru atveju nepakartojama protinio ir fizinio darbo vienybė, diskursyvaus ir intuityvaus pažinimo vienybė, minties ir jausmo vienovė. Kitaip tariant, į kūrybinę veiklą yra įtraukiamas visas žmogus "su jam būdingu tikrovės santykiu, su jo įsitikinimais ir pažiūromis, su jo interesų ratu, jausmų pasauliu". Kūrybos psichologijos tyrinėtojas M. Arnaudovas teigia, jog kūrėjui vienodai svarbi ir prigimtis (ne tik fizinė, bet ir dvasinė jos struktūra), ir auklėjimas.

A. Miškinis yra ryškus rytų aukštaičio tipas: ūmus, karštas ir kartu inteligentiškas, dėmesingas - kaip B. Sruoga, optimistas - kaip K. Binkis, gyvas ir judrus - kaip Vaižgantas. Nė vienas šio regiono kūrėjas neturi nieko panašaus į uždarumą, kietumą, niūrų išdidumą. A. Miškinio charakteris - šviesus, skaidrus, džiaugsmingas; jo liūdesys neslogus, melancholija - graži. (Visai kitoks literatūroje yra iškilęs suvalkiečio kūrėjo tipas - uždaras ir kartu maištingas, prieštaringas, dramatiškas: V. Mykolaitis - Putinas, S. Nėris, K. Boruta, Vl. Grybas.) Jaunystėje A. Miškinis pasižymėjo itin valiūkiška laikysena. Optimistas išliko visą gyvenimą, be perdėto dramatizmo jis pakėlė nelengvus likimo išbandymus.

Šio poeto asmenybė atvira gyvenimo įvairovei. Tai ne kontempliacijoje skendintis, o bendraujantis, mėgstantis kompanijas žmogus. Jam patiko darbas radiofone, nes ten galėjo susitikti su įvairiais žmonėmis. Su įkvėpimu dalyvaudavo riaušėse, dainuodavo vakarėliuose gimtinėje. Mėgo vaikščioti, judėti, nepakentė sėdėjimo vietoje. A. Miškinis nebuvo kabinetinis rašytojas. Nors laikė save poetu, tačiau nespraudė savęs į jokius rėmus, neatsidavė vien kūrybinei veiklai, atsitikdavo, kad užmesdavo darbus. Gyvenimo stichija jį veikė labiau negu poezija. Iš dalies ši aplinkybė nulėmė ir 1936 - 1940 m. susilpnėjusį kūrybinį pajėgumą, - nedirbant sistemingai, tikro įkvėpimo valandos ateidavo vis rečiau.

Kita vertus, gyvenimas poezijoje kartais atrodė jam įdomesnis nei tikrovėje. Vienoje autobiografijoje rašė: "Šitame gyvenime (poezijoje - R. T.) ir pasiryžau ieškoti savęs, kol atšūkaus jaunystė lyg vasara aukštaičių pagojuos, kol pagaliau visas gyvenimas pageltusiu beržo lapu įkris nežinomybėn". Poetišką dvasią turinčius žmones A. Miškinis vertino ir gerbė. Poetas jam buvo aukščiausia žmogaus kategorija. Poezijos galią jis suprato kaip žmogui duotą dovaną, kaip sielos atsivėrimą, kaip jaunystės privilegiją. Buvo sau įsikalbėjęs, kad eilėraščius rašys iki keturiasdešimties metų. "Juokaudamas sakydavau, kad nenoriu būti nei Lastu, nei Gira", - prisimins vėliau. Savo kūrybinių jėgų nesistengė ypatingai formuoti, tobulinti, ugdyti.

Daug ką stebino be galo atvira ir natūrali poeto prigimtis. A. Miškinis nieko nekomplikavo - ir gyvenime, ir poezijoje tiesiog buvo toks, koks yra. Nuėjo vėjais jo bandymas lyriką "pasūdyti" filosofija. Paimdavęs skaityti kokią nors rimtesnę knygą ir... užmigdavęs. Po kaimą poetas mėgo vaikščioti basas, puikiai sutardavo su kaimo jaunimu, iš jo neišsiskirdavo. Kartu su P. Andriušiu, T. Tilvyčiu traukdavo pas Šeduikį į vakaruškas, su jaunimu net iki Zarasų pasikeldavo. Jam visi buvo lygūs, - svarbu, kad būtų įdomus ir doras žmogus. Kaimynai sakydavo: "Ponas, bet ponu savęs nelaiko". Jaunystėje poetas gyveno taip pat savęs nevaržydamas - emocingai, smalsiai, bet kartu turėjo stiprų etiškumo jausmą. Niekada nesivaikęs prabangos, A. Miškinis nemėgo miesčionių dvasinio tuštumo, noro pasirodyti. Pats nesiekė karjeros. A. Miškinienė prisimena, kad poetui atrodė, jog buičiai užteks tik sudedamos lovelės. Nemėgo apsikrauti daiktais, niekniekiais. Jo gyvenimo principas - natūralus žmogaus bendravimas su daiktais, su aplinka. Vėliau, jau tarybiniais metais, laiške rašė: "Po visokių darbų noriu bent dvi savaites pabūti gamtoj prie paprasto lauko darbo - tai savotiška dvasinė higiena, nekalbant miesčioniškai apie svorius, sveikatas ir nervus". Mėgo pastovumą: nuo smulkmenų ("Jau daikto iš vietos nepajudinsi") iki pačios esmės - ryšio su namais. Suvokė juos ne tik kaip gimtąjį lizdą, vaikystės pasaulį, o ir kaip tėvų, protėvių žemę. Rūpinosi jais iki gilios senatvės. Paskutiniaisiais gyvenimo metais nepajėgė ten nuvažiuoti, - gimtąjį namą matė tik nuotraukoj, sutvarkytą jau kraštotyrininkų.

Mėgo ne tiek stebėti gamtą, kiek gyventi pačia gamta, būti joje, sutapti su ja. Grįžęs gimtinėn, eidavo pasivaikščioti po raistus, beržynėlius, piliakalnius. Eidavo dažnai vienas. Iš motinos paveldėjo savybę: pareidamas iš miško ar laukų, būtinai turėjo ką nors parsinešti - įdomesnę šaką ar ką kita. Vaikščiodavo po sodą. Jau nutolęs nuo žemdirbio rūpesčių, pagelbėdavo namiškiams įvairiuose lauko darbuose. Ypač mėgo šienauti. Po kitas Lietuvos vietoves keliauti nemėgo. Nemėgo ir masinių ekskursijų, ne itin domėjosi meno, architektūros paminklais, muziejais. Jo poezijoje visiškai nerado atgarsio Paryžiaus gyvenimas, Alpių gamta: "Jam gražu buvo, bet jo sielos nepajudino". Tai svetima gamta, nesusijusi su istorine ir asmenine, emocine atmintimi. Artimiausi jam liko Aukštaitijos beržai ir klevai. Poetui patikdavę vietovės, iš kurių toli matyti. Didžiuodavęsis savo Aukštaitija, žmonai sakydavęs: "Aš tave nuvesiu ant piliakalnio, iš kur matyti keturi ežerai". Stovėdavęs ilgai ir žavėdavęsis.

Būties supratimu A. Miškinis buvo artimas kaimo žmogui: jam būdinga liaudiškumas, harmoningas pasaulio suvokimas. Iš liaudies poetas pasisavino blaivų požiūrį į gyvenimą, natūralias reakcijas. Paslanki, imli buvo poeto dvasia. Jam tarsi reikia susilieti su minia. Miškinio kūrybos šaltinis ir yra šis "susiliejimas", ištirpimas masėse. Taip su liaudies kūrybos, etikos, grožio dėsniais sutampa liaudies meno kūrėjas. Poetui itin svarbi ši įsijautimo galia. Kartu reikia prisiminti, jog pati A. Miškinio asmenybė drauge atitiko ir to meto vidutinio inteligento idealus. Su stipria liaudiška prigimtimi jungėsi, akademinės žinios, miesto žmogaus jausena.

A. Miškinio, kaip ir dažno menininko, sieloje buvo išlikę sugebėjimo vaikiškai nustebti, smalsauti. Ypatingas smalsumas vaikystėje (gal kito duona skanesnė: "Ei, Norba, keiskimės duona!"; noras pabandyti naują kerdžiaus ragą, vėliau išaugo į dėmesį naujovėms. Mokėjo džiaugtis niekais. Ir nemokėjo šaltai reaguoti. Jam būtinai reikėjo įspūdžio - ir gyvenime, ir poezijoje. Iš motinos paveldėjo humoro jausmą (motinos humoras ne toks rafinuotas - šiurkštesnis), kurį, anot J. Šiožinio, turėjo visas Juknėnų kaimas. Poetas buvo jausmingas, jautrus, taiklus pravardėms, šmaikštus, sąmojingas, be galo pastabus detalėms, būdo bruožams, išvaizdai, eisenai. Dar "Aušros" gimnazijoje K. Kaveckui prilipdė pravardę "Šepšelis", kuri tuoj pat prigijo; greitai pasirodė ir moksleivių literatų leidžiamas šaržų žurnaliukas "Šepšeliada".

Miškinis - plataus mosto asmenybė. Vidurio neturėjo, buvo ambicingas, kandus, kartais net užgaulus ir beatodairiškas ("Aš mužiko vaikas, nemoku daryt saldžių šypsenų"). Niekuomet ilgai nepykdavo, - šios emocijos bangai nuslūgus, vėl švietė giedra. Laiškuose atsiskleidžia impulsyvi, ironizuoti mėgstanti natūra. Jo sparnuotus žodelius ilgam įsiminė kūrybos draugai. Kartu be galo mokėjo žavėtis žmonėmis. Tokia kūrybine prigimtimi - pastabumu detalėms, humoro jausmu, optimizmu - A. Miškinis lygintinas su P. Cvirkos liaudišku talentu.

Poeto regėjimas ir klausa atgręžti labiau į pasaulį, o ne į save. Dėmesys detalei, gamtos garsui, melodijai, frazei yra labiau spontaniškas nei tikslingas. Poetui būdingas polinkis ne abstrahuoti, o "atkurti" aplinką - konkretų vaizdą, vietovę, Aukštaitijos peizažą. Didelė reikšmė teikiama vaizdo konkretumui. Regimasis įspūdis išlikdavo poeto sąmonėje dešimtmečius. Po dešimties metų galėjo tiksliai pasakyti, ką kurią dieną valgė ir ką kalbėjo. Negana to: taip gyvai ir vaizdžiai bei smulkiai galėdavo nupasakoti būdingus tos dienos įvykius, nors paprasčiausius ir nereikšmingiausius, kad klausančiam atsistodavo prieš akis ta diena daug aiškiau nei vakarykštė. Ten, kur A. Miškinio lyrikoje pritrūksta ryškių detalių, konkretaus vaizdo, vienijančio eilėraštį, artėjama prie banalių posakių ir tiesų. Poeto kūrybos stiprybė - vaizdo autentiškumas.

A. Miškinis yra iš tų rašytojų, kurių kilimo vieta vaidina ypatingą vaidmenį kūryboje. Meniniai įspūdžiai - profesionali muzika, paveikslai - rašytojo neveikė, nenuteikė kūrybai. Vieninteliai kūriniai, jį veikę ir tapę kūrybos impulsu, yra liaudies ir XIX a. poetų dainos. Šiuo požiūriu ypač reikšmingi vaikystės įspūdžiai. Tokie įspūdžiai A. Miškinio paprastai neanalizuojami, netransformuojami. Jie - gilūs, pastovūs. Poeto gimtasis Juknėnų kaimas buvęs "didelis, senas ir dainingas", motina mokėjusi daug gražių dainų - šešinių, keturinių ir kitokių sutartinių. Gimtinėje - su broliu, Kaune - su J. Aleksandriškiu iki išnaktų poetas dainuodavęs dainas. Ūkyje padėjusio dirbti Stepono Vaišnoro melodijos poetui taip įstrigusios į širdį, kad kitokio instrumento jis ir nepripažino. Dėdė Rapolas, motinos brolis, formavo poeto vaikystės ir jaunystės pasaulį. A. Miškinis labai muzikalus nebuvo ("turėjo neblogą balsą, klausą - nelabai"), bet intuityviai jautė emocinę liaudies dainos melodijų prasmę. Pats yra rašęs: "Poezijoje, ypač dainuotinėje poezijoje, ne viską juk galima "šaltai išaiškinti", jeigu nemokėsi tinkamai jausti" . Šių dviejų pradų vienybė - emocinė liaudies dainos žodžių prasmė ir melodija - poeto straipsniuose yra aptariama kaip kultūrinė vertybė, kaip tautinės muzikos pradai. Poetas yra giliai suvokęs, pajautęs liaudies vestuvinių dainų graudesio esmę (gyvenimas iki vestuvių ir po jų - labai skirtingas, tarsi du to paties žmogaus gyvenimai). Šis dainų graudumas, jų aplinka į poeto sąmonę yra įstrigusi nuo vaikystės ("Juknėnų dainininkai tol dainuodavo, kol pravirkdydavo jaunąją") ir sudaro gilųjį jo pasaulėjautos klodą. Galbūt dėl to dauguma lyrikos situacijų yra žinomos, lengvai atspėjamos, suformuotos būtent šių dienų įspūdžio.

A. Miškinio krašte dainuotos A. Baranausko, A. Vienažindžio dainos tapo esmine šio regiono dvasinės kultūros dalimi. Į šias dainas dainininkai sudėdavo visus savo jausmus. A. Baranausko dainos "Sudiev, Lietuva" nuotaikomis gyveno visa Aukštaitija ("Sudiev, Lietuva" graudžiai dainuodavo kiekvieną rudenį naujokai). O štai kaip žmonių prisiminimuose išliko 1904 m. mobilizacija: "Kai tik pasijudino iš aikštės tarp bažnyčios ir cerkvės didelė jų kolona, kurios nė galo nesimatė, kolonos priešaky keli balsai užtraukė "Sudiev, Lietuva". Dainai pritarė atsarginiai čia vienoj, čia kitoj vietoj, pagaliau suūžė visa žygiuojančių vora... Pastotininkai rankovėmis šluostėsi ašaras, iš krautuvių išbėgo pasiklausyti dainos miestelio žydai". Ši daina, tapusi didžiuliu vaikystės įspūdžiu, sustiprinta kolektyvinės atminties ir pasakojimų, paliko ryškią žymę besiformuojančioj poeto pasaulėjautoj.

Poetas yra gerai pajautęs dainų charakterį, jų atlikimo būdą. "Paskaitęs įvairių teorinių knygų, supratau, kad vienos tų liaudies mėgiamų dainų yra (...) kamerinės, dainuojamos pirkioje - per vestuves, šiaip pasilinksminimuos, o kitos - lauko dainos talkose, grįžtant iš darbo ir t. t. Šių ir melodijos lyg laukui pritaikytos: daina dainuojama pratęsiamai, aukštomis gaidomis. Kambary jas dainuoti esą nė netinka, nes, anot žmonių, net lempa užgęstanti nuo oro virpėjimo". Prie tokių tęsiamai dainuojamų lauko dainų priklausė ir A. Baranausko "Kalnai ant kalnų", "dainuojama, žinoma, ne taip, kaip vėliau ją esame girdėję choruose, ir "Sudiev, Lietuva". Kai kurias vietas - sudiev Anykščiams, sudiev Utenai, sudiev Lietuvos kalnams - taip aukštai iškeldavo, kad ne kiekviena gerklė pajėgdavo baigti posmą iki galo. Tai vyrų daina". Dainą "Kalnai ant kalnų" dainuodavo naktigoniai bernai ir pusberniai, įsižiūrėję į aukštas kalvas ir miškus, nusidriekusius iki pat horizonto. Peizažas atitiko dainos žodžius. Panašiai su ankstaus ryto ar vakarėjančios gamtos peizažu siejosi "Užrūkavusių pakraštėlių" daina. Šią dainą, sugestijuotas Vaižganto, poetas jautė ypač susijusią su rytų aukštaičių kraštu. "Tai buvo kažkas panašaus į tai, kas dzūkams "Cykiai cykiai Nemunėlis teka" <...>). Ištęstinė su pakartojimais melodija taip, rodos, ir liūliuodavo, aidėdavo per aukštaičių kalnelius, pakalnes, paežeres". A. Miškinis jautė, kad tikra yra tik dainos pradžia - ilgesinga ir graudi, o toliau net seni žmonės dainuodavo tos dainos jau tik parodiją. Melodija buvo išlikusi, bet pati daina jau mirusi. A. Baranausko dainos, "Užrūkavę pakraštėliai", Vaižganto nuomone, išreiškė pačią Aukštaitijos dvasią. A. Vienažindžio dainos buvusios būtinas suėjimų, vakaruškų, vestuvių momentas. Kiekviena jo daina turėjo specifinį atlikimo būdą. "Sudiev, kvietkeli" dainuodavo tiktai vyrai "ir tik solo, pritardami armonika, dažniausiai subatvakariais, ant prieklėčio sėdėdami". Vėliau kritikai paties A. Miškinio lyrikoje pastebės A. Vienažindžio dainų dvasią.

XIX a. poezija yra dainių poezija, melodijos dėka įsitvirtinusi žmonių sąmonėje. A. Miškinis poeziją irgi suvokia kaip dainą. Turėdamas galvoje ne tik lyrizmą, bet ir eilių melodijos reikšmę - egzistavimo liaudyje būdą ir sąlygą, - praeities klasikus jis vadino dainiais. Poeto lyrika, atsirėmusi į tokią tradiciją, taip pat buvo kuriama dainos pagrindu - pasisavino liaudies ar literatūrinės dainos dvasią, formą. Galima teigti, jog A. Miškinio lyrika savo prigimtimi yra labai regioninė, neatskiriama nuo šio krašto liaudies dainų bei ankstyvosios profesionaliosios poezijos. Suvokdami, jog "kalba turi ne tik savo logiką, bet ir muziką, ir spalvą", A. Miškinio eilėse užčiuoptume aukštaitiškas intonacijas, netgi tembrą. Poeto jausenoje, vaizduotėje, žodyje atsispindi to krašto žmonių buitis ir kultūra: pasyvi vienažindiška rezignacija, humoro žybsnis, strazdiškas laisvumas ir natūralumas, susižavėjimo šūksnis, skirtas gamtai, atvira emocija. A. Miškinio poezijoje atsiskleidžia Aukštaitijos krašto visuma: per materialų vaizdą ir garsą iškyla dvasinis liaudies kultūros paveikslas. Savo kūrinius poetas skyrė plačioms liaudies masėms, įjungdamas socialines, tautines, etines ir estetines vertybes, joms artimas ir priimtinas. Liaudis jo kūrinius mėgo, laikė savais, kai kuriuos netgi bandė dainuoti.

Kertinius akmenis A. Miškinio individualybei padėjo ir vidaus pasaulį formavo motinos dainos, Rytų Aukštaitijos peizažas, kaimo bendruomenės papročiai. Net ir vėlyvuoju laikotarpiu poeto kūrybiniam darbui reikėjo Rytų Aukštaitijos aplinkos: atsiminimų knygą "Žaliaduonių gegužė" A. Miškinis parašė vasaromis tėviškės seklyčioje, kaip kadaise A. Baranauskas "Anykščių šilelį". Vadinasi, ryšys su gimtuoju kraštu buvo ne paviršutinis, ne išoriškas. Tai tapo giliu ir visuminiu to regiono pajautimu, be kurio poetui neįmanoma ir neįsivaizduojama kūryba. Sąsajos su gimtine yra patys tvirčiausi ir pastoviausi A. Miškinio lyrikos atramos taškai.

A. Miškinis, savito stiliaus poetas, turėjo nemaža epigonų, pasisavinusių jo modernius posakius, lakias metaforas, intonacinį eilutes judesį. Išraiškingas poeto stilius traukė daugelį vidutinio talento arba jaunų autorių. J. Aleksandriškis prisimena: "Jį jaunesni sekdavo. Kitas jo vietoj gal būt džiaugęsis, o jis pykdavo: "Niekšai, vagys - mane profanuoja!". Pats nemėgo kitų kopijuoti ir nenorėjo būti pakartotas. Jautėsi esąs poetas: jo mokinė prisimena A. Miškinį ilgu paltu ir ilgu baltu šaliku. Mėgo literatūros vakarus. Įvairių autorių liudijimu, kūrinius poetas skaitydavo nuotaikingai, artistiškai. Jo skaitymo manierą amžininkams buvo sunku vienodai įvertinti, aprašyti, kaip ir pačios poezijos stilių. A. Miškiniui buvo nesvetima bravūra. Poetas turėjo aktorinių improvizacinių sugebėjimų, kurie atsiskleidė ne tik skaitymo manieroje, temperamente, bendraujant su žmonėmis, bet ir kūrybos procese. Pasirodžius "Varnoms prie plento", ne vienas recenzentas pastebėjo savotišką poeto pozą. K. Binkis rašė: "Gražus, elegantiškas su savo "Varnomis" Miškinis pasirodė. Šypsena ne iš džiaugsmo, bet šiaip sau, elegancijos dėlei <...> Taip, pesimistas su monokliu".

Pastebimas savitas A. Miškinio asmenybės ir kūrybos santykis: gyvenime - optimistinė laikysena, žaismė, humoras, o poezijoje - minorinė pasaulėjauta. Tokį asmenybės ir kūrybos dvilypumą poetas bandė paaiškinti teigdamas, jog "lietuvis nemėgsta garsiai skųstis <...>, o skundžiasi tik dainoje". Šis teiginys ne tik atskleidžia etines poeto pažiūras, bet ir parodo tam tikrus kūrybos psichologijos momentus. Tokį asmenybės ir kūrybos "neatitikimą" reikėtų sieti su improvizaciniu talentu. Improvizacinis talentas nėra toks retas ir išsiskiriantis sugebėjimas, kaip paprastai manoma. P. Medvedevas improvizatoriais laiko trubadūrus, minezingerius, A. Mickevičių, Lasalį, Bethoveną, Šopeną; teatre - mimus, "Komedia dell arte" aktorius, vaidinusius remiantis iš anksto žinomu siužetu. Ir gyvenime, ir kūryboje A. Miškinis mokėjo puikiai improvizuoti liūdesį, melancholiją ir pan. Prancūzijoje net kalbos barjeras nesudarė jam sunkumų bendraujant. Suvaidinti vieną ar kitą buitinę scenelę turguje, parduotuvėje, gatvėje poetui nieko nereikšdavo. Apie jį būriuodavosi žmonės, žavėdavosi, kai jis be jokių nepatogumų nusipirkdavo "pomiduar". Apie save kūrė trumpus anekdotus: "Atimk rankas - tai kaip aš kalbėsiu". Iš tiesų A. Miškinio kūryboje nėra nieko, kas mūsų nebūtų patirta, išgyventa, girdėta. Visa poeto kūryba iš dalies yra jau "atkartojimas" - nuo problematikos, motyvų iki rimų. Toks improvizacinis talentas nesunkiai galėjo pasinaudoti įvairiais turinio ir formos modeliais, stilizacija. A. Miškinio straipsniuose subtiliai suvokiamas kalbėjimo žanras (recenzija, replika, jubiliejinis...), jis beveik pabrėžtinai demonstruojamas. Taip pat ir lyrikoje: poetas turėjo gerą "teorinį-techninį" pasiruošimą (M. Arnaudovo terminas), kuris kūrybos procese veikė kaip reguliuojantis meninio skonio ir proto faktorius. A. Miškinis puikiai galėjo imituoti ar savotiškai atkurti A. Baranausko, A. Strazdo, A. Vienažindžio, B. Sruogos, K. Binkio kūrybą: pokario metais parašė dialogus A. Vienuolio pjesei. Savo lyrikos graudulio intonacijas poetas parėmė liaudies dainų skambesiu, elegišku XIX a. lietuvių poetų nusiteikimu. Šių nuotaikų A. Miškinis nedramatina: savo sielos gilųjį klodą - šviesų aukštaitišką liūdesį - derina su ironijos ir šypsnio prošvaistėm. Laki ir natūrali emocija akimirksniu pavirsta estetine realybe, baugia ir gražia vidinio pasaulio šviesa. Poetas sukūrė užburiantį tos realybės jausmą, kiek fatališką savo sprendimais, baladišku, romansišku amžinųjų temų plėtojimu. A. Miškinis nebuvo linkęs apmąstyti savo kūrybinį procesą, nedaug apie jį paliko liudijimų. Nelinko ir į savo kūrybos projektavimą, planus, įvairius svarstymus. Psichologinis pasiruošimas darbui nebuvo įtemptas ar komplikuotas. Poetas nejausdavo nepasitikėjimo savimi, tik neaiškų vidinį nerimą, norą išlieti tai, kam dar nėra žodžių. Atvira gyvenimui natūra kaupė įspūdžius pati to nepastebėdama. Jo kūrybinis talentas rėmėsi labiau nesąmoningais kūrybos momentais. Daug eilėraščių ar jų fragmentų poetui ateina į galvą be jokio pasirengimo, visiškai netikėtai, kaip neįsisąmoninto ir anksčiau nesuvokto įspūdžio prasiveržimas.

A. Miškinis yra iš to tipo menininkų, kurie nelaukia, kol sąmonėje išsikristalizuos kūrinio visuma. Jis, dar pusiau ieškodamas, pradeda fiksuoti kūrybinį "chaosą": žodžio, vaizdo, melodijos nuotrupas. Štai kaip poetas aiškina V. Mykolaičiui - Putinui jau tarybiniais metais sukurto eilėraščio atsiradimo aplinkybes: "<...> grįžau iš Antakalnio pašto, pasiuntęs sveikinimo telegramą. Likusios mintys lyg savaime ėmė rimuotis. Parašiau pirmąją šio eilėraščio dalį. Antroji dalis susirimavo grįžtant iš universiteto, kur vyko Jums pagerbti iškilmės. Paskui kiek dar, kaip visada, aplyginau".

A. Miškinio kūrybiniam nusiteikimui svarbus emocinis faktorius, nuotaika. Nuotaika poetą pagauna, užvaldo jo sąmonę ir verčia tuoj pat kurti - improvizuoti. Pats yra sakęs, jog "poetui reikia būti visad šiek tiek apsvaigus. Jam reikia rašyti iš ūpo, o ne iš galvos".

A. Miškinio poezija - nuotaikos poezija, besiremianti žinomomis idėjomis, jausmais. Sumanymas greitai virsta kūriniu, kūrybos forma sunkumų nesudaro.

Literatūrologų, psichologų ir pačių autorių nuomone, laimė kūrėjui yra mažiau produktyvi negu nelaimė. 1925 - 1940 metais A. Miškinis neišgyveno tokios asmeninės nelaimės, kuri būtų tapusi jo poezijos centru. A. Miškinio lyrikoje tas greitas perėjimas nuo išgyvenimo į išsisakymą galimas todėl, kad poeto jausmas ir mintis yra nesusiję su kankinančiu nerimu, stipriai prikaustančiu prie savęs dėmesį. A. Miškinis - blaivi, stipri, džiaugsminga natūra. Jis neišgyvena savyje kompleksų, nepažįsta kankinančio nerimo, negrįžta mintimis į praeitį ką nors permąstyti. Neišgyvenant vidinių konfliktų, nėra ir poreikio "išsilaisvinti" iš jų. Išeities taškas tokiai kūrybai - produktyvus nusiteikimas, kuriam ieškomi motyvai ir žodžiai, gatavi vaizdiniai pritaikomi konkrečiam atvejui. Vaizduotė ir jautrumas įspūdžiams tarsi tik laukia postūmio, kuris nukreiptų tinkama vaga gatavą poetinį paveikslą. Konfliktas su aplinka A. Miškinio lyrikoje turi ne individualų charakterį (kaip Putino), o ryškiai visuomeninį, liaudišką ir gana aiškiai išsakytą. Šio poeto lyrikos įtampa kyla ne tiek iš asmenybės vidinių konfliktų, kiek iš tam tikrų pozicijų susikirtimo.

Poeto lyrika atrodo atsiradusi lengvai, be dvasinių kančių. Tai vientisos asmenybės opozicija tikrovei arba žavėjimasis ja. Asmenybės atvirumas, emocijos natūralumas glaudžiasi prie išbandytų lyrikos modelių. Kūrybos pagrindas - pirminė pagava, įspūdis - nukreipiamas vis ta pačia tematine vaga. Ironiški ir graudūs eilėraščiai apie Lietuvą, kaimo ir miesto priešprieša yra ir tam tikra jo lyrikos poza. Norėdamas paaiškinti savo kūrybos tipą, poetas teigė, jog "kiekvienas labiau subrendęs poetas visada turi būdingas sau žymes ir motyvus, jam labiau artimus ir dažniau kartojamus". Tokia A. Miškinio kūrybos kryptis, palaikoma dar ir kritikos, koncentravo jo interesus bei veiklą, formavo laikyseną visuomenėje. Šis tarsi "atvirkštinis" procesas - labai ryškus A. Miškinio kūrybinės psichologijos momentas (ne veikla ir rašytojo pozicija formuoja kūrybą, o atvirkščiai - kūrybos kryptis padeda formuotis pačiai poeto asmenybei). Kūrėjas tobulėja per kūrybą. Toks kūrybos pobūdis yra drauge ir pavojingas. Poeto lyrika varijuoja tik kelias temas. Tai sąlygoja nešakota, neplati, ne itin originali, o tik labai imli natūra. Toks kartojimasis, nors ir su variacijomis, sekina ir patį kūrėją, gali nuvesti į aklavietę. Savotiškas pavojus, netgi priartėjimas prie panašios ribos matyti 1936 - 1940 m., kai poeto straipsniai darosi turiningesni ir įspūdingesni nei lyrika. Pozityvi ir aktyvi veikla lyg ir nepalieka vietos kūrybai. Lyrika ima tik "papildyti" praktinę A. Miškinio veiklą. Dauguma kūrinių darosi proginiai, programiniai, atspindi oficialiąją tautišką poziciją. Anot to meto recenzentų, A. Miškinio lyrikoje iškyla "oficialumo šablono šmėkla". Kūryba netenka ją maitinusių prieštaravimų. Etinės vertybės tampa labai bendros, jas imama publicistiškai deklaruoti. 1936 -1940 metų A. Miškinio lyrikos vaizdų ir posakių stereotipai (rugiai, lėtai tekančios upės, Lietuva kaip jaunamartė, pažadai tėviškei, sningantys žiedai) nepapildo lyrikos naujomis prasmėmis, kartojasi netgi meniškai silpnesniais variantais. Įspūdingas ir šviežias poeto lyrikos vaizdas, nuolat varijuojamas paties autoriaus (ir daugelio epigonų), nublanksta. Iš esmės kūriniai darosi "tik žodiniai pratimai, panaudojantys temai viską, kas papuola po ranka".

A. Miškinio talentas, kaip ir daugelio rašytojų, yra dvilypis: viena, jam diktuoja mūza, antra, jis jai diktuoja. Kitaip tarus, poeto lyrikoje yra ir iš įkvėpimo, ir iš ramių būsenų (proto, pašalinių interesų diktuojamų) kilusių improvizacijų.

A. Miškinio kūrybos dominantė - nuotaika - juo toliau, juo labiau remsis nebe stipriu įspūdžiu, neįsisąmonintu įkvėpimu, o patyrimu, tam tikru sąmoningu nusiteikimu. Įkvėpimas visada yra susijęs su asmenybės vidinio gyvenimo pulsu, emocijų, įspūdžių potvyniu ar atoslūgiu. Kai A. Miškinis įkvėpimo laukia, pasineria į jį - improvizacijos pavyksta, kai poetas jį forsuoja - kūriniai dažnai neturi meninės įtaigos. Kūriniai, gimę be vidinio būtinumo, be įkvėpimo - pernelyg aiškios variacijos duota tema. Toks kūrybos pobūdis savyje slepia dar vieną pavojų: kai, neišryškėjus bendrai idėjai, sumanymui, o tuo labiau - nesant visą kūrybos procesą vienijančios nuotaikos, pradedama fiksuoti atskiri vaizdai ir frazės, kūrinys gali likti fragmentiškas, neišbaigtas, kompoziciškai, tematiškai ir stilistiškai nevieningas. A. Miškinio improvizacijos, kuriose matome forsuotą įkvėpimą, gerokai ištęstos, užbaigtos žiedine kompozicija visai nebūtinoje vietoje. Jose nėra kūriniui būtinos vienybės, aiškumo ir nuoseklumo. Tokių meninio silpnumo žymių matyti kareiviams skirtose eilėse. Nesurastas santykis su dainų objektu vedė į pernelyg aklą sekimą Maironiu (pvz., eilėraštis "Vėjai nuo Malburgo", išspausdintas "Akademike", 1938, Nr.4, p. 76). Kūrybos procese tam tikra dvasinė situacija turi tapti motyvo ar nuotaikos atramos tašku. Jei jos nėra, net ir improvizuoti darosi pavojinga, galima greitai nudainuoti į šalį. Šie pastebėjimai jokiu būdu nereiškia, kad 1936 -1940 m. A. Miškinio improvizacinė kūryba būtų davusi tik meniškai nebrandžios poezijos. Šiuo metu parašyti ir vieni gražiausių jo eilėraščių. Bet tie metai A. Miškiniui turėjo būti didesnė ar mažesnė kūrybinė pauzė.

Klausa - ritmo, pauzių jutimas - yra vienas A. Miškinio kūrybos pagrindų. Panašaus talento buvo V. Majakovskis, kūrybos proceso pradžioje ritmą jautęs kaip tam tikrą gausmą, iš kurio pamažu susiformuoja atskiri žodžiai. S. Nėris taip pat yra kalbėjusi apie išgyvenimo bangavimą, iš kurio susidaro bežodis ritmas, melodija, savotiška muzika, po to gimsta žodis. Akstinas kurti A. Miškiniui yra spontaniškas ir beveik neįsisąmonintas melodinės frazės skambėjimas. P. Medvedevo nuomone, toks muzikinis impulsas (garsiniai vaizdai, muzikinis ritmas) yra būdingas romantinio tipo menininkams, susijusiems su muzikinio lyrizmo tradicija, tokiems, kaip Blokas, Fetas. A. Miškinis poeziją jautė kaip stiprų emocinį impulsą ir kartu kaip medžiagą, turėjo išlavintą muzikinės frazės jausmą. Jo poezija gimė tarsi iš niūniavimo. Atsiminimuose poetas rašo: "Kartais imdavau niūniuoti pasigavęs kokios nors dainos melodiją ar panašią į ją, ar muzikos frazę, dėdamas savo žodžius. Kartais abu (su J. Aleksandriškiu - R. T.) niūniuodami improvizuodavome. Aš vieną posmą, jis - kitą. Tai buvo tartum savotiška treniruotė. Neužrašinėjome". Tokiam kūrybos etapui nereikėjo vienumos, pasak poeto, "pavykdavo kai ką sumedžioti ir vaikščiojant, ir miniai triukšmaujant, ir traukiniu važiuojant". Jaunystėje poetas mėgęs kurti balsiai, pusiau dainuodamas atskirame kambaryje. Žodinis kūrinio įkūnijimas prasidėdavęs kartu su sumanymo formavimusi arba dar anksčiau - žodžius dėstė į frazes, dar nežinodamas, ką apskritai pasakys eilėraščiu. Sumanymą vystydavo balsiai arba mintyse, neužrašydamas nė eilutės ("Pasigavęs kokį vaizdą ar frazę, sudėdavau atmintinai beveik visą eilėraštį. Kol neužrašytas - visaip galėjau kaitalioti"). Taip yra kūręs ir Bethovenas, Puškinas, Mocartas. Jau senatvėje iškilusią melodinę frazę Miškinis įtvirtindavo nebe balsu, o pirštais belsdamas į stalą.

Kūrybos procese poetas rėmėsi liaudies dainų ir romansų melodika. Turėdami galvoje, kad pradinis kūrybinis sumanymas yra nedaloma įspūdžio (spalvos, garso, vaizdo, minties) visuma, galime atsekti vieną A. Miškiniui būdingą sinestezijos rūšį: liaudies dainų melodijos prisiminimas iškelia asociacijas ir žalią spalvą - tų dainų spalvinę dominantę. Galime teigti, jog A. Miškinio kūrybos būdas (kūrybos psichologijos prasme) iš dalies primena liaudies dainiaus improvizatoriaus kūrybą, kur eilėms parametrus teikia muzikinis ritmas, nuotaika bei vaizduotė, pats improvizavimo menas.

Nuotaikos ir muzikinio ritmo pagrindu judančios mintys pamažu kristalizuojasi į vieningą idėją. Pradingus melodijai, ritmui ar nuotaikai, kurti darosi nebeįmanoma. Reikia laukti, kol vėl ateis panašus dvasinis nusiteikimas. A. Miškinis nešiodavosi mintyse eilėraščių nuotrupas, kol "prisimindavo" pradingusią nuotaiką ar ritmą. Rašydavo vien tik naktimis, kai, nublankus dienos įspūdžiams, vėl atgyja vaizdai, žodžiai, muzika. Spontaniškai atsiradusius eilėraščio gabalėlius ("rašė ant popieriaus skiaučių, ant papirosų dėžučių"), apmestus kontūrus taisydavo tiek, kad užbaigtas eilėraštis išeidavo net nepanašus į pirmąjį variantą. Jau užbaigęs, vėliau mažai ką keisdavo - vieną kitą žodį. Pats poetas yra sakęs: "Parašau gana greitai, bet tas šlifavimas trunka kuo ilgiausiai". Matyt, taip yra dėl to, kad melodijos jausmas A. Miškinio kūrybos procese siejasi su žodžio taupumu. Kalbėjimo intonacija ir žodžio prasmė tarsi nori viena kitą nustelbti, dominuoti. Tikėtina, jog vedanti kūrėją melodija ir gyvas žodžio prasmės pojūtis sudaro poeto lyrikoje įtampos lauką, kalbėjimo eleganciją.

A. Miškinis tęsė aukštaitišką kūrybos tradiciją, susijusią su išsidainavimu, išsiliejimu, ekstravertišku temperamentu. Kaip ir A. Vienažindį, A. Miškinį galime vadinti "savaime dainuojančia siela" (V. Mykolaitis - Putinas).

Pergalė, 1987, nr. 3, p. 137 - 146.

©