Rapolas Šaltenis. Apie senojo kaimo žmones:
skaitytojui apie knygas

Kai skaitai Antano Miškinio naująją prozos knygą "Žaliaduonių gegužė", taip ir iškyla prieš akis rytinis Utenos rajono šonas (knygoj vartojamo žodžio prasme) su Tauragnais, Juknėnais, Daugailiais, Sudeikiais, ežeringas, miškingas, kalvingas, mūsų literatūrai davęs nemaža žymių žmonių.

Nors autorius įžangoje sako, kad parašyti šią knygą "kilo mintis", "berašant apie įžymius žmones" - rašytojus, - tačiau, čia, man rodos, visai kitos rūšies rašymas - ne paprasti atsiminimai. Apie "įžymų žmogų" brangi ir vertinga kiekviena užrašyta smulkmena, o rašant "apie paprastus" reikia, kad jie būtų "įdomios, originalios - vertos dėmesio asmenybės", kaip pats autorius ten pat sako.

Taigi šitie "pasakojimai" ne atsiminimų nuotrupos, palaidos detalės, bet meniški vaizdai, kokius kadaise rašė Vaižgantas ir iš kurių vėliau lipdė savo didesnes apysakas. Ir A. Miškinis galvoja, kad "atsiras talentingas romanistas, (...) ir ši mano knyga šiek tiek padės (jo) fantazijos laukui".

A. Miškinis - poetas. Poetiška pasaulėjauta knygoje visur dvelkia, bet ji labai užslėpta gilumoje, o paviršium - jis gryniausias epikas. A. Miškinio pasakojimas paprastas, ramus, kondensuotas, bet ir vaizdas sodrus, šiltas, jautrus!

"Povilas buvo mūsų kaimynas. Jį atsimenu, kai jau ruošėsi Amerikon. Tik aš, būdamas dar nedidelis, jo bijodavau", - taip pradeda pirmąjį savo pasakojimą "Povilas". Autoriaus "kaimynas" - pilnas poetiško turinio, kaip korys medaus. Tiesa, pasakojimo eigoje Povilo charakteristika lyg ir "susmulkėja", autorius ir nenori pats vienas ją kurti, bet kviečiasi talkon kaimo pasakorius: "Mano tėvas prisimindavo", "Kartą paklausiau tuos, kurie su juo augo", ir tas "paklausiau" nuolat ir nuolat aptinkamas; arba ta senoviška sintaksinė forma, lyg iš kokio liaudies epo paimta: "Jis man taip ir sakys" - vietoje "sakė"...

Autorius grožisi tais pasakojimais, nuolat juos provokuodamas, iššaukdamas, ir jau ne kaip poetas, bet daugiau kaip tautosakininkas -etnografas stengiasi kuo tiksliau ir daugiau jų užrašyti.

Meniniu požiūriu gražiausias pasakojimas "Žaliaduonių gegužė", jo vardu ir visa knyga pavadinta. Tai jau psichologinė novelė, labai primenanti Vaižganto ar net Čechovo apsakymus savo nuotaikom, buities vaizdais, jumoru. Čia jau užčiuptas toks psichologiškai reikšmingas įvykėlis - ginčas, kieno gegužė - nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir bereikšmis, "negyvenimiškas". Jis ir sucementuoja visus įvykius į vieningą meninį kūrinį. Kituose pasakojimuose autorius to nesiekia.

Kaip visi knygoje aprašyti žmonės, jų buitis, papročiai "prikelti iš Juknėnų kapų", taip ir pačios kalbos kai kurie elementai užfiksuoti, kaip jau beišnykstą ar šnekamojoj kalboj visai išnykę. Man, pačiam rytų aukštaičiui, daugelis knygoje pavartotų žodžių jau nebežinomi, bet gražūs, vaizdūs. Autorius atliko didelį, reikšmingą daugeliu požiūriu darbą. Ypač vertingą, kad, kaip jis pats sako, "jei aš apie juos neparašysiu, tai niekas nebeparašys, nes vyresnės kartos žmonių lieka vis mažiau ir mažiau".

Tik tikimės, kad šios rūšies A. Miškinio darbas - ne paskutinis. Knygos įžangoje autorius minėjo laukiąs "talentingo romanisto", bet kam jo laukti? Ar ne geriau pačiam griebtis plunksnos, turint tokį ne tik poeto, bet ir prozininko talentą, ir iš senovinių sakuotų Minčės pušų "pastatyti" erdvų, šviesų budinką, kuriame amžiams apsigyventų autoriaus povilai, rapolai su savo kaimynais, artimaisiais, tėvais, seneliais ir proseneliais...

Lenino keliu, 1977, spalio 15.

©