Turinys > Gyventojai

Utenos aps. buvo įsteigta 1919 m. ir apėmė 14 valsčių: Aluntos, Anykščių, Daugailių, Debeikių, Joniškio, Kuktiškių, Leliūnų, Linkmenų (centras Saldutiškyje), Molėtų, Skiemonių, Tauragnų, Utenos, Užpalių ir Vyžuonų.
Tiksliausi gyv. skaičiaus duomenys gaunami visuotinių gyventojų surašymo metu. Lietuvoje gyv. buvo surašomi 1528, 1565, 1567, 1777, 1789, 1790, 1897, 1923, 1942, 1959, 1970, 1979 ir 1989 m. Buvo ir kiti gyv. surašymai. 1777 m. Lietuvos–Lenkijos valstybėje vyko pirmasis miesto gyventojų surašymas. 1775 m. ir 1789–90 m. įvykdyta dūmų liustracija. Lietuvos istorijos archyve yra ir 1781 m. kai kurie duomenys. Tuomet Kuktiškių par-joje gyveno 2392, Utenos – 4254, Užpalių – 4003, Vyžuonų – 3803 katalikų. 1789 06 22 Seimas priėmė nutarimą dėl visuotinio gyv. surašymo Lietuvoje ir Lenkijoje. Surašymą vykdė aukso mokesčio rinkimo komisijos, o baigė – civilinės–karinės arba tvarkančiosios komisijos. Gyventojai skirstyti į: valstiečius – žemdirbius, činčininkus – daržininkus, kampininkus, pirklius, fabrikantus, amatininkus, smuklininkus, laisvuosius samdinius ir elgetas. Atskirai buvo surašomi totoriai, karaimai, čigonai. Tvarkomosios komisijos buvo pirmos statistikos įsteigtos Lietuvoje Iždo komisijai teikusios duomenis apie verslus, mokyklas, labdaros įstaigas, maisto produktų kainas, gaisrus, nelaimingus atsitikimus ir kt. Žydai mokėjo pagalvės mokestį, todėl, todėl LDK jie retkarčiais buvo surašinėjami ir anksčiaus. 1789 m. nebuvo surašyti bajorai ir dvasininkai. 1789 m. duomenų nepavyko rasti. 1790 m. vyko pilnesnis gyv. surašymas ir jų natūralaus judėjimo apskaita. Apskaitą vykdė klebonai. Už nevykdymą – 100 auksinų bauda. Gyventojai surašyti 11 pavietų, tame skaičiuje ir Vilkmergės paviete. Beje, pirmasis gyv. surašymas XVIII a. antroje pusėje vyko tik Prūsijoje, Austrijoje, Skandinavijos šalyse. 1790 m. – JAV , Anglijoje, ir Prancūzijoje. Gyv. skirstyti į amžiaus grupes, vyrai, moterys, žydai įrašyti atskira eilute. Judėjimo lentelėse suregistruoti sergantys, krikštyti berniukai ir mergaitės, mirę – pagal amžiaus grupes. Surasti Kuktiškių, Utenos, Užpalių, Tauragnų, Vyžuonų parapijų duomenys. Norint juos detalizuoti reikėtų daug vietos, todėl pateikiame tik suvestinius skaičius parapijomis.

Moterys katalikės sudarė: Kuktiškių parapijoje: 41,7%, Tauragnų – 47,9%, Utenos – 42,0%, Užpalių – 44,3%, Vyžuonų – 42,5%. Pastebima, kad labai nedaug gyv. buvo per 50 metų amžiaus. (Paminėsime tik katalikus). Kuktiškių parapijoje – Tauragnų – 108, Utenos – 326, Užpalių – 437, Vyžuonų – 167. Daugiausia yra 1 – 18 metų asmenų. Beje, Palūšės ir Švenčionių par-jose užregistruoti du 120 metų vyrai. Gyventojų prieaugis tūkst. gyv. Ukmergės paviete buvo 17, o Europoje – 7 žmonės. Nors šie duomenys negali būti tapatinami dabartiniam Utenos rajonui, juose yra ir netikslumų, tačiau apytiksliai parodo to laikotarpio gyventojų skaičių ir struktūrą. 1997 m. dūmų revizijos dokumentai nepilni. Žinoma, kad tais metais Vyžuonų par-joje buvo 822 dūmos su 5927 gyv.
Pagal 1923 09 17 gyventojų surašymo duomenis Utenos apskrityje gyveno 108960 žmonių t. y. 5,1% Respublikos gyv. Tuo metu Utenos apsk. pagal gyventojų skaičių užėmė 7 vietą Lietuvoje; gyventojų tankumas buvo 35,3 žmogaus 1 km² (šalyje – 38,3). Tuometinėje Utenos apsk. tankiausiai apgyvendinti buvo Anykščių (55,7), Utenos (48,3), Vyžuonų (43,2) ir Skiemonių (41,9) valsčiai – viršiję ne tik Utenos apskrities, bet ir Lietuvos vidurkį. Rečiausiai apgyvendinti – Linkmenų (22,8), Kuktiškių 25,8) ir Joniškio (27,6) valsčiai.
1939 m. Utenos aps. gyveno 114122 žmonės, arba 3,9% visų Lietuvos gyv. ir pagal šį rodiklį ji užėmė 12 vietų tarp apskričių. Gyventojų skaičius 1 km² buvo 45,3 žmogus (šalyje – 48,9). Pagal gyventojų tankumą Utenos apskritis buvo 6 vietoje Lietuvoje. Tarpukario nepriklausomojoje Lietuvoje per 16 metų (1923–1939) Utenos apskrityje gyventojų padaugėjo 17694 žmonėmis, arba 18,3%, vidutiniškai kasmet – 1106 žmonėmis, arba 1,0%.
Tarpukario Lietuvoje vyko emigracija į Vakarus. Iš Utenos aps. Į Vakarus paskutinių trijų metų laikotarpiu išvyko: 1937 m. 52, 1938 m. – 33 ir 1939 m. – 18 žmonių (tūkstančiui gyv. Teko atitinkamai 0,4, 0,3 ir 0,2). Tai atitiko šalies vidurkį. 1939 m. iš Utenos aps. Daugiausia žmonių emigravo į Argentiną (8), JAV (4) ir Pietų Afriką (2). 1939 m. Utenos apsk. Buvo 77 svetimšaliai. Per metus įregistruota 32 atvykę iš užsienio, 30 – iš kitų apsk., 3 netekę Lietuvos pilietybės. Išregistruota 13 išvykusių į užsienį, 15 – įgijusių Lietuvos pilietybę, 42 išvykę į kitas apsk. ir 1 miręs. 1940 m. liko 72 svetimšaliai.
1942 05 27 gyventojų surašymo, atlikto vokiečių okupacijos metu, duomenys buvo nepilni. Šio surašymo metu dėl vykdytojo genocido nebuvo nurodomas žydų skaičius. Dėl okupantų vykdyto žmonių naikinimo, kuris ypač buvo sustiprintas per pirmuosius kelerius pokario Sovietų okupacijos (nuo 1944 m.) metus, kada lietuviai buvo ištremti į Sibirą ir kitas koncentracijos stovyklas, ar žuvo kaip partizanai, gyventojų skaičius tiek visoje Lietuvoje, tuo pačiu metu ir Utenos apskrityje per 20 metų sumažėjo. Be to, dalis gyventojų, ypač intilegentija, bijojusi Sovietų okupacinės valdžios, pasitraukė į Vakarus. Dėl minėtų priežasčių Lietuva neteko beveik trečdalio gyventojų, tuo pačiu ir Utenos apskritis. 1939 m. gyventojų skaičių Lietuva pasiekė tik 1964 m. viduryje. Dėl administracinio pertvarkymo (apskritis pertvarkius į rajonus) Utenos rajono gyventojų skaičiaus pasikeitimą nustatyti nėra galimybių.
Sovietų okupacijos metu Lietuvoje pirmasis gyv. surašymas buvo atliktas 1959 01 15. Tuomet Utenos raj. gyveno 37585 žmonės, arba 1,4% Lietuvos gyv., jų skaičius 1 km² buvo 30,8 žmogaus. Antrojo 1970 01 15 surašymo duomenimis Utenos raj. gyveno 39850 žmonių, arba 1,3% Lietuvos gyv.: 1 km² – 32,4 žmogaus, o trečiojo 1979 01 17 surašymo duomenimis jau gyveno 46228 žmonės arba 1,4% respublikos gyv.; 1 km² – 37,6 žmogaus. Per 20 metų (1959 – 1979) gyv. skaičius rajone padidėjo 8658 žmonėmis, arba 23,0% Lietuvoje 25,8%).
Paskutinis gyv. surašymas vyko 1989 01 12. Jo duomenimis Utenos rajone gyveno 52546 žmonės; 1 km² – 42,8. Per 1979 – 1989 metų laikotarpį rajone gyventojų padaugėjo 6318 žmonių, arba 13,7% (respublikoje – 8,4%). Per 30 metų (1959–1989) laikotarpį Utenos rajone gyventojų padidėjo 14976 žmonėmis, arba 39,9% (respublikoje – 36,2%). Vidutiniškai per metus padaugėdavo 1992 gyventojais, arba 1,1% (respublikoje – 1,0%).
Atskirais laikotarpiais tarp surašymų gyv. skaičius Utenos rajone kasmet didėjo nevienodai, sparčiausiai didėjo 1970–1979 m. laikotarpiu dėl Utenos miesto industrializavimo, vidutiniai metiniai padidėjimo tempai svyravo nuo 0,5 iki 1,7% (respublikoje nuo 0,8 iki 1,3%). Gyv. tankumas 1 km² per 30 metų didėjo nuo 30,8 1959 m. iki 42,8 žmogaus 1 km² 1989 m. (respublikoje atitinkamai nuo 41,3 iki 56,4).
1997 01 01 Utenos raj. gyveno 53981 žmogus, arba 1,5% šalies gyventojų. Gyventojų tankumas tuo metu buvo 43,9 žmogaus 1 km² (šalyje – 56,8). Utenos rajonas buvo vienas iš rečiausiai apgyvendintų rajonų. Gyventojų skaičius Utenos rajone didėjo iki 1994 m. pradžios, vėliau ėmė mažėti. 1999 m. bubo 53433, 2000 – 53327, 2001 gyv.

▲

Miesto gyventojai

Pirmosios rašytinės žinios apie Uteną randamos 1261 m. XVI a. Utena tapo seniūnija. 1599 m. miestelis gavo prekybos privilegiją. Per Šiaurės karą (1700–1721) Utena buvo apgriauta, sunyko. 1879 m. sudegė 3/4 miestelio. Joje tuo metu gyveno tik 982 žmonės. 1886 m. Utenoje jau gyveno 2460 žmonių, 1897 m. – 3250. Utenos miestui iškilti padėjo Kauno – Ukmergės – Zarasų – Daugpilio plentas. 1899 m. pro Uteną nutiestas siauras Panevėžio – Švenčionių geležinkelis, ėjęs per Anykščius, Švenčionis. 1903 m. Utenoje jau buvo 4865, 1910 m. – 4820 gyv.
Tarpukario Lietuvoje miesto gyv. buvo laikomi tie žmonės, kurie gyveno gyvenvietėse, turinčiose 2 tūkst. ir daugiau žmonių. Tuo metu dominavo maži ir vidutiniai miestai. Utenos aps. didelių miestų nebuvo, išskyrus Uteną, Anykščius ir Molėtus.
Tarpukario metais Utena buvo apskrities miestas. Čia buvo aps. administracinės įstaigos. Utena turėjo antraeilio miesto teises ir geras ekonominio bei kultūrinio kilimo perspektyvas. 1924 m. Utenai buvo suteiktos miesto teisės. 1923 m. Utenoje buvo 4890, 1936 m. – 5550, 1939 m. – 6276 gyv. Per 1923 – 1939 metų laikotarpį Utenos apskrities miestuose gyventojų pagausėjo 2238 žmonėmis, arba 26,6%, Utenoje – 1386 žmonėmis, arba 28,3%. Šiuo laikotarpiu Utena buvo administracinis ir mažas pramonės centras, todėl jos gyventojų skaičius augo pamažu.
Suformavus Anykščių ir Molėtų rajonus, Utena liko vienintelis miestas rajone.
Utena labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą – sugriauta bei sunaikinta apie 65% viso miesto pastatų. Po karo Utena buvo atstatoma ir plečiama. 1959 m. Utenoje gyveno 7066 žmonės, arba 18,8% rajono gyventojų. Sparčiai plečiant pramonę, gyventojų skaičius Utenoje ypač greitai didėjo. 1970 m. joje jau buvo 13300 žmonių, arba 33,4% rajono gyventojų, o 1979 m. – 23461 žmogus, arba 50,8%. Per 20 metų laikotarpį (1959–1979 m.) gyventojų skaičius Utenoje padidėjo net 16395 žmonėmis, arba 3,3 karto. Per 9 dešimtmetį (1979–1989m.) Utenoje gyventojų padaugėjo 10969 žmonėmis 46,8% ir 1989 m. buvo 34430 žmonių. Per visą 30 metų laikotarpį (1959–1989 m.) Utenoje gyventojų skaičius padidėjo 27364 žmonėmis, arba 4,9 karto, vidutiniškai kasmet padaugėjo 912 žmonių, arba 5,4%.
1997 m. Utenoje gyveno 36554 žmonės, arba 67,7% rajono gyventojų. Per 8 metų laikotarpį (1989–1997 m.) Utenoje gyventojų padaugėjo 2124 žmonėmis, arba 6,2%; vidutiniškai kasmet padaugėjant 265 žmonėmis, arba 0,8%. Pradedant 1994 metais, daliai gyventojų išvykstant gyventi į kaimo vietoves, kitus miestus bei mažėjant gimstamumui, gyventojų skaičius Utenoje ėmė mažėti. 1999 01 01 Utenoje buvo 36127, 2000 01 01 – 36132, 20001 01 01 – 36100 gyv.

▲

Kaimo gyventojai

Tarpukario Lietuvoje kaimo gyventojais buvo laikomi tie žmonės, kurie gyveno gyvenvietėse, turinčiose mažiau kaip 2 tūkst. žmonių. Iki Pirmojo pasaulinio karo bei nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu absoliuti dauguma Utenos raj. gyventojų, gyveno kaime. Apskaičiuota, kad 1923 m. Utenos aps. kaimo vietovėse gyveno 88028 žmonės, arba 91,3%, 1939 m. pab. – 103484, arba 90,7% apskrities gyventojų (Lietuvos kaimo vietovėse – 76,9%).
1959 m. surašymo duomenimis Utenos raj. kaimo vietovėse gyveno 30519, arba 81,2% raj. gyventojų (Lietuvos kaimo vietovėse – 62,0%). Per 30 metų (1959–1989 m.) gyv. skaičius Utenos rajono kaimo vietovėse sumažėjo 12403 žmonėmis, arba 40,6% (Lietuvos kaimo vietovėse – 71,1%), ir 1989 m. buvo 18116 gyventojų. Tai sudarė 34,5% visų rajono gyventojų (respublikos kaimo vietovėse – 32,3%). Gyventojų skaičiaus kaimo vietovėse sumažėjimui įtakos turėjo spartus kaimo gyvenviečių pertvarkymas, intensyvūs melioravimo darbai, vienkiemių nukėlimas. Dalis gyventojų iš nukeliamų vienkiemių nesikėlė gyventi į kolūkines gyvenvietes, o išvyko į miestus.
1970 ir 1979 metų gyv. surašymo duomenimis Utenos raj. kaimo gyvenamosios vietovės priskirtos 10 apylinkių, kurios 1979 m. apėmė 593 kaimo gyvenamasias vietoves, 34 iš jų gyventojų jau nebebuvo. Pagal gyv. skaičių rajone didžiausia buvo Užpalių apylinkė, kuriai 1970 m. priklausė 15,0%, raj. kaimo gyventojų, o 1979 m. Mockėnų – 14,2%. Tais pat metais mažiausia – Sudeikių, atitinkamai turėjusi 5,6 ir 5,2% kaimo gyventojų. Vėliau Utenos rajono apl. buvo pertvarkytos, ir 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, rajone liko 9 apl. Leliūnų ir Pakalnių apl. sujungtos į vieną ir pavadintos Leliūnų apl., o Mockėnų apl., perdavus Klovinių ir Mockėnų gyvenamųjų vietovių dalį Utenos miestui, pavadinta Utenos apylinke. 9 apylinkės jungė 598 kaimo gyvenamasias vietoves, iš jų net 85 neturinčias gyventojų. Tiek pagal kiemų, miestelių ir vs., tiek ir pagal gyventojų skaičių didžiausia Leliūnų apylinkė, apimanti 120 kiemų, miestelio ir vs. bei 16,7% rajono kaimo vietovių gyventojų. Mažiausia pagal gyventojų skaičių – Kuktiškių apylinkė – 6,1%. Mažiausia kiemų, miestelių ir vs. apėmė Vyžuonų apylinkė – 36. 2001 m. kaimo vietovėse buvo 17200 gyv. Įkūrus seniūnijas, kito buvusių apl. ribos, gyv. skaičius. Plačiau skyr. „Seniūnijos, kaimai, viensėdžiai“.

▲

Gyventojų sudėtis pagal lytį

Vyrų ir moterų santykis, ypač jaunų turi svarbią reikšmę.
Iki XX a. prad. Lietuvoje vyrų ir moterų skaičius buvo beveik lygus. Vėliau gyv. struktūra pagal lytį tapo netolygi. Tai Pirmojo, o ypač Antrojo pasaulinių karų pasekmė. 1923 metų surašymo duomenimis, Utenos aps. gyveno 53137, arba 48,8% vyrų ir 55823, arba 51,2% moterų (šalyje 47,7 ir 52,3), 1000 vyrų teko 1051 moteris (šalyje – 1097). Tarpukario Lietuvoje gyventojų struktūra pagal lytį darėsi vis palankesnė. 1939 metais Utenos aps. šis santykis tapo 49,0 ir 51,0%, o visoje Lietuvoje 48,0 ir 52,0%.
Po Antrojo pasaulinio karo situacija labai pablogėjo – tapo neproporcinga. Tam įtakos turėjo dideli karo nuostoliai, okupantų vykdytas gyv. genocidas. Gyventojų surašymo duomenimis, moterų dalis Utenos raj. 1959 m. sudarė 54,6%, 1970 m. – 54,3%, 1979 m. – 54,1%, 1989 m. – 53,2% (Lietuvoje atitinkamai 54,1; 53,1; 52,8 ir 52,7). Kaip rodo surašymų duomenys, gyv. struktūra pagal lytį Utenos rajone kito labai nežymiai. Kaimo vietovėse gyv. struktūra pagal lytį buvo dar nepalankesnė. 1979 m. ,,moteriškiausiomis“ buvo Kuktiškių ir Užpalių apylinkės – čia moterys sudarė atitinkamai 56,3 ir 55,7%, 1000 vyrų teko 1290 ir 1256 moterys. 1989 m. ,,moteriškiausias“ buvo Saldutiškio (56,9%) ir Vyžuonų (55,7%) apylinkės, 1000 vyrų atitinkamai teko 1321 ir 1256 moterys. 1999 01 01 rajone buvo 25 tūkst. vyrų ir 28,5 tūkst. moterų.

▲

Gyventojų tautinė sudėtis

1897 m. gyv. surašymo metu tautinė gyv. sudėtis nebuvo nustatoma. Utenos aps. 1923 m. kaip ir visoje Lietuvoje daugiausia gyveno lietuviai – 90091, arba 82,7% (Lietuvoje – 83,9%). Lietuviškiausi buvo Linkmenų (98,5%), Daugailių (95,5%), Kuktiškių (95,4%) valsčiai, mažiausiai lietuviški Joniškio (33,7%), Tauragnų (78,4%) ir Molėtų (78,8%) valsčiai.
Utenos aps. gyveno 8043 žydai, jie sudarė 7,4% apskrities gyventojų (Lietuvoje – 7,6%). Daugiausia žydų gyveno Utenos valsčiuje – 2485, arba 16,7%., Anykščių – 1748, arba 15,6%, Molėtų – 1343, arba 8,1%, Užpalių – 551, arba 6,9%, Tauragnų – 477, arba 6,4% atitinkamų vls. gyv.
Nuo Gedimino, o gal ir ankstesnių laikų Lietuvoje apsigyvena žydai. Vytautas 1388 m. jiems suteikia privilegijas.
Pačiame Utenos mieste, neskaitant miesteliuose gyvenusiųjų, tarpukario metais žydai daugiausia vertėsi prekyba. Miesto centre buvo pasistatę net kelis mūrinius pastatus. Žydai turėjo savo mokyklą Vyžuonų gatvėje, dvi sinagogas Utenio a., G. Segalio spaustuvę, buvo keletas fotografų, gydytojų.
Iš Utenos žydų Lacų šeimos, turėjusių lentpjūvę yra kilęs žymus išeivijos medikas, Nobelio premijos laureatas B. Launas (Lawn), (tikra pavardė Boruchas Lacas). Be to, Švebugas, Chovas buvo geri fotografai. Pakanumskas demonstravo kiną.
Žydai prekybininkai spietėsi Utenio aikštėje bei aplink ją. Aikštėje stovėjusios jų parduotuvės karo metais buvo nugriautos. Čia žydai turėjo PROGRESO prekybos bazę, kur dviaukščio mūrinio pastato rūsiuose laikė daug maisto ir kitų prekių. Jos buvo pigesnės, todėl lietuviai prekybininkai neatlaikydavo konkurencijos ir bankrutuodavo. Vienas turtingiausių žydų buvo Icachas Kabas. Jis Utenoje turėjo 3 namus, 6 parduotuves. Jam priklausė ir dabartinėje Maironio g. esantys policijos pastatai. Žydas Simanovičius turėjo dvi aukso parduotuves, Breineris Ladigos g. limonado gamyklą.
Kučgailiui Utenio a. priklausė kino teatras ,,Orion“. Kitas kino teatras buvo šaulių namuose. Už Utenio a. į vakarus viena sinagoga buvo vyrų, kita – moterų. Vieną iš pirmųjų lengvųjų mašinų Utenoje turėjo žydas Helseris Budovas. Vėliau jis įsigijo sunkvežimį ,,Volvo“, kuriuo į Uteną iš Minčios ir kitų miškų pristatydavo miško medžiagą. Kultūrinių prekių parduotuvę Utenio a. turėjo Levioras, Šternas, Šliomka. Šternas dargi turėjo ir Verbūnų dvarą. Žydai vertėsi ir smulkesne prekyba: važiuodavo supirkti vaisių, daržovių, deguto. Į kaimus neturtingieji išvežiodavo smulkias prekes. Daug žydų gyveno – Tauragnuose, Užpaliuose, Vyžuonose. Turėjo jie ir savo kapines. Utenoje jos buvo už geležinkelio stoties dešiniau nuo kelio į Narkūnus.
Lenkų Utenos aps. gyveno 5605, arba 5,1% visų apskrities gyventojų (Lietuvoje – 3,2%). Daugiausia jų gyveno Joniškio valsčiuje – 3767, arba 58,5% ir Molėtų – 1250, arba 7,5% visų vls. gyventojų.
Rusai Lietuvoje buvo pasiskirstę nevienodai. Nemažai rusų gyveno Utenos aps. – 4923 žmonės, arba 4,5% visų aps. gyventojų (Lietuvoje – 2,5%). Daugiausia jų gyveno Tauragnų valsčiuje – 1113, arba 15,0%, Molėtų – 878, arba 5,3%, Anykščių – 471, arba 4,2%, Aluntos – 404, arba 4,8%, Užpalių – 385, arba 4,8% ir Vyžuonų – 323, arba 5,4% visų vls. gyventojų. Baltarusų Utenos aps. buvo – tik 65 žmonės, arba 0,1% visų gyventojų.
Tautinė gyv. sudėtis žymiai pasikeitė Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais. Vienų tautybių gyventojų labai sumažėjo – ypač žydų, kitų – dėl sovietinės kolonizacijos labai padaugėjo (rusų). 1959 m. Utenos mieste lietuviai sudarė 87,4% visų gyventojų, tačiau gerokai padaugėjo ir rusų, kurie sudarė 10,3% miesto gyventojų. Utenos raj. kaimo vietovių gyv. tautinė sudėtis buvo gerokai vienodesnė negu miesto. Čia lietuviai sudarė net 96,8%, o rusai – tik 2,8%.
Rajono gyv. tautinė sudėtis keitėsi ir vėlesniais metais, bet jau lėčiau. Per 10 metų (1979–1989 m.) lietuvių padaugėjo per 6 tūkst. žmonių, arba 14,1% (Lietuvoje – 7,8%) ir 1989 m. sudarė 95,7% visų rajono gyventojų. Kitų tautybių žmonių skaičiaus mažai keitėsi (rusų sumažėjo, o lenkų ir baltarusių padaugėjo). Per minėtą laikotarpį dar labiau pasikeitė Utenos miesto gyventojų tautinė sudėtis. Utenos mieste tiek absoliučiai, tiek santykinai daugėjo lietuvių 10769 žmonėmis, arba 48,9%. Rusų, lenkų ir baltarusių skaičius per šį laikotarpį taip pat priaugo. Rusų, lenkų ir baltarusių daugėjo tiek Utenos mieste, tiek ir kaimo vietovėse.

▲

Gyventojų sudėtis pagal amžių

Utenos raj. iki darbingo amžiaus grupės gyventojų dalis bendrame gyv. skaičiuje nuolat mažėja, 1997 m. palyginus su 1979 m., nuo 26,4% iki 21,9%. Lietuvoje nuo 25,3 iki 22,7%), Utenos mieste – nuo 28,8 iki 23,6%, kaimo vietovėse – nuo 24,0 iki 18,4%. Darbingo amžiaus žmonių Utenos raj. pastoviai didėjo – nuo 53,0% 1979 m. iki 56,1% 1997 m., Utenos mieste padidėjo nuo 60,0 iki 60,9%, kaimo vietovėse – nuo 45,7 iki 45,8%. Per 1979–1997 m. laikotarpį gyventojų skaičius raj. padidėjo 16,8%, o darbingo amžiaus žmonių skaičius – 23,6%.
Pensinio amžiaus žmonių Utenos raj. padaugėjo nuo 20,6 1979 m. iki 22,0% 1997 m. (Lietuvoje nuo 17,2 iki 20,1%). Utenos mieste per šį laikotarpį pensininkų padaugėjo nuo 11,2 iki 15,5%; o kaimo vietovėse dar daugiau – nuo 30,3 iki 35,8%.
Darbingo amžiaus žmonių dalis Utenos rajone 1997 m. viena iš didesnių respublikoje, tai nulėmė Utenos miestas, kuriame 60,9% gyv. buvo darbingo amžiaus.
Iki darbingo amžiaus grupėje vyrų yra daugiau negu moterų, nes gimsta daugiau berniukų nei mergaičių. 1997 01 01 Utenos rajone šioje grupėje vyrų buvo 3,4 punkto daugiau negu moterų (šalyje – 3,5 punkto). Darbingo amžiaus grupėje taip pat vyrų yra gerokai daugiau nei moterų – Utenos rajone net 9,4 punkto (šalyje – 10,6 punkto). Šis skirtumas ypač ryškus kaimo vietovėse (18,0 punktų), kai pensinio amžiaus grupėje atvirkščiai – moterų yra kur kas daugiau nei vyrų (12,7 punkto). ypač kaime – beveik dvigubai.
1996 m. rajono gyv. vidutinis amžius buvo 36,98 metų, vyrų – 34,87 ir moterų – 38,84 m. (šalyje atitinkamai 35,71, 33,38 ir 37,80). 1999 m. – 37,58 m. (respublikoje – 26,28).

▲

Išsimokslinimas

1923 m. gyv. surašymo duomenimis, Utenos aps. raštingi (mokantys skaityti ir rašyti) ir pusiau raštingi (mokantys tik skaityti) sudarė 57,4% visų aps. gyv. Tarp dvidešimties aps. Utenos aps. pagal šį rodiklį užėmė 5-ąją vietą – po Biržų – Pasvalio (67,5%), Panevėžio (60,5%), Rokiškio (59,0%) ir Šakių (58,0%) apskričių. Pagal šį rodiklį Utenos aps. Lietuvos vidurkį (55,9%) lenkė 1,5 punkto. Tuometinėje Utenos aps. moterų raštingumas (57,8%) buvo 0,9 punkto aukštesnis negu vyrų (56,9%), atvirkščiai negu visoje šalyje – kur atitinkamai buvo 55,0 ir 56,8%. Utenos aps. tuo metu raštingiausi gyventojai buvo Leliūnų (68,2%), Debeikių (66,6%) ir Užpalių (65,1%) valsčiuose. Žemiausias raštingumas buvo Joniškio (47,4%), Vyžuonų (50,3%) ir Molėtų (50,6%) valsčiuose.
Po Antrojo pasaulinio karo, nors ir okupuotoje Lietuvoje, gyventojų išsimokslinimo lygis sparčiai kilo. Raj. gyv. išsimokslinimo lygį bei jo pasikeitimą apibūdina 1959 ir 1970 metų gyventojų surašymo duomenys. Rajone per vienuolika metų 10 metų ir vyresnių gyventojų padaugėjo 24,6%, o baigusių aukštąjį mokslą – 83,8%. Rajone asmenų, turinčių tik pradinį išsilavinimą, padaugėjo 12,4%, o neturinčių pradinio – sumažėjo 21,9%. Rajono gyv. išsimokslinimo lygis buvo žemesnis negu šalies vidurkis. 1970 m. Utenos rajone 1000-iui gyventojų teko 282 asmenys su aukštuoju ir viduriniu (įskaitant nepilną) mokslu, o šalies – 358 asmenys.
1979 ir 1989 metų surašymo duomenys rodo, kad rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, gyv. išsimokslinimo lygis kilo. Per dešimtmetį (1979–1989 m.) rajone 15 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų padaugėjo 17,3%, tuo tarpu turinčių aukštąjį ir vidurinį (įskaitant nepilną) išsimokslinimą – 56,8%, o asmenų, turinčių pradinį išsilavinimą, sumažėjo 20,0% ir neturinčių pradinio – 42,1%. Tačiau raj. gyv. išsimokslinimo lygis, išskyrus specialų vidurinį, liko žemesnis už šalies vidurkį.
Dirbančių gyv. išsimokslinimas yra daug didesnis negu bendras. Per dešimt metų (1979–1989 m.) rajone gyv. turinčių išsimokslinimą, padaugėjo 53,9%. 1979 m. 67,5% rajono darbuotojų turėjo aukštąjį ir vidurinį (įskaitant ir nebaigtą) išsimokslinimą, o 1989 m. jau – 87,3%. Per šį laikotarpį dirbančiųjų gyventojų, turinčių išsimokslinimą, dalis padidėjo net 19,8 punkto (šalyje 16,9 punkto). Per šį dešimtmetį padaugėjo darbuotojų, turinčių specialų ir bendrą vidurinį išsimokslinimą (2,1 karto) bei aukštąjį (1,9 karto) ir jų dalis bendrame dirbančiųjų skaičiuje padidėjo atitinkamai 26,0 ir 3,5 punkto (šalyje atitinkamai 22,0 ir 5,0 punktais). Darbuotojų, turinčių tik pradinį išsilavinimą, per šį dešimtmetį raj. sumažėjo nuo 29,2% iki 11,7%, o neturinčių pradinio nuo 3,2% iki 1,0%. Šiuo laikotarpiu Utenos raj. dirbančiųjų gyv. išsimokslinimas žemesnis už šalies vidurkį. Tačiau raj. dirbančiųjų gyventojų išsimokslinimas kilo spartesniais tempais negu vidutinis šalyje.
Pokario laikotarpiu ne tik daugėjo specialistų, dirbančių rajono ūkyje, bet keitėsi ir jų profesinė struktūra. Sparčiais tempais Utenoje vystant pramonę, greitai didėjo inžinerijos ir technikos darbuotojų bei ekonomistų skaičius. Jeigu 1970 m. rajone 123 inžinieriai, sudarantys 19,8% specialistų, turinčių aukštąjį išsimokslinimą. 1970 m. rajone dirbo tik 47 aukštos kvalifikacijos ekonomistai ir sudarė tik 7,6% visų ten dirbančių aukštos kvalifikacijos specialistų, tai 1987 m. jau dirbo 336 ekonomistai, turintys aukštąjį išsimokslinimą, ir sudarė 14,7% (šalyje atitinkamai 5,9 ir 12,8%) Per šį laikotarpį rajonoe ekonomistų padaugėjo 7,1 karto.

▲

Gyventojų prieaugis ir mirtingumas

Skirtumas tarp gimimų ir mirčių skaičiaus didėjo tik dėl natūralaus prieaugio. 1939 m. natūtralus prieaugis tuometinėje Utenos apskrityje sudarė apie tūkstantį žmonių (gimė 2524, mirė 1525 žmonės). Raj., kaip ir visoje šalyje, nuo septinto dešimtmečio pradžios gimstamumas tuo pačiu ir natūralus prieaugis ėmė mažėti, nes mirtingumas, nors ir nežymiai, didėjo. 1993 m. natūralus gyv. prieaugis tapo neigiamas, t.y. daugiau žmonių mirė negu gimė. Utenos rajono kaimo vietovėse jau nuo 1972 m. natūralus prieaugis buvo neigiamas.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje (1939 m. pab.) Utenos apskrityje, kaip ir visoje šalyje, daugiausia žmonių mirė nuo infekcinių ligų, tai sudarė 14,6% (šalyje 16,5%) visų mirusių. Antroje vietoje buvo mirtys nuo kvėpavimo organų ligų – 12,5% (šalyje – 8,4%), trečioje – nuo kraujo apytakos sistemos ligų – 7,7% (šalyje – 7,7%), tik ketvirtoje vietoje buvo mirtys nuo piktybinių auglių – 3,1% (šalyje – 3,2%) ir penktoje – nuo nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų, traumų – 18% (šalyje – 2,2%), iš kurių didžiausią dalį sudarė savižudybės – 42,9% visų nelaimingų atsitikimų. Antroje šio šimtmečio pusėje, gyv. mirtingumas Utenos rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, sumažėjo ir koordinaliai pasikeitė mirties priežasčių eiliškumas, nes mažėjo mirties atvejų dėl infekcinių susirgimų, bet mirties priežasčių struktūroje išaugo kraujo apytakos sistemos ligų, piktybinių auglių ir nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų bei traumų dalis. Nuo septintojo dešimtmečio mirtingumas vėl ėmė didėti, ypač mieste. Paskutiniame šio šimtmečio dešimtmetyje mirtingumas Utenos rajone smarkiai išaugo, 1996 m., palyginus su 1989 m., mirtingumas rajone padidėjo 26,5%, šalyje 12,4%, 1989 m. 100000 Utenos rajono gyventojų teko 1054 mirusieji, o 1996 m. jau 1289 mirusieji (Respublikoje atitinkamai 1034 ir 1156).
1999 m. rajone gimė 499, mirė 547 gyv., atvyko 1238, išvyko 1942 žmonės.

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002