Algimantas Stanaitis. Rekonstrukcija gerai. Kas po jos?

Juknėnų kaime šiemet bus užbaigta rašytojų Antano ir Motiejaus Miškinių gyvenamojo namo rekonstrukcija. Pamenu, kaip Antanas Miškinis džiaugdavosi, kai šičia vasarą jį aplankydavo rajono literatai. Pokalbiai apie literatūrą, kaimo kultūros gyvenimą visam laikui įsirėžė atmintyje... Poetas nemėgo kalbėti apie tremtį, savo gyvenimo dramatiškus laikotarpius. Kokia tema su juo nešnekėdavai, kaimo raidai, jo likimui neišvengiamai būdavo skirta dėmesio. Poetui rūpėjo viso Lietuvos kaimo, jo kultūros likimas. Su kaimų išnykimu dingsta šimtametės kultūros sluoksnis. Miesto, nedidelių miestelių kultūra jau kitokia, - ne visada geresnė, moralesnė... Jautėsi, kad poetui labai rūpėjo Juknėnų likimas, sodyba, kurioje prabėgo vaikystė, jaunystė, gyvenimo saulėlydžio vasaros...

Mediniai sodybos pastatai pamažu nyko. Po poeto mirties sodyba tapo beglobė... Savivaldybė negalėjo nerodyti iniciatyvos. Praėjusiais metais pradėta Miškinių gyvenamojo namo rekonstrukcija. Projektą parengė AB "Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas", projekto autorė architektė Nijolė Švėgždienė. Prieš pradedant rekonstrukciją, Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojai paėmė saugoti visus Miškinių sodyboje buvusius daiktus, knygas. Prieš juos išvežant, viskas buvo nufotografuota, nufilmuota vaizdajuostėje, padarytas išdėstymo planas... Po rekonstrukcijos name bus atkurtas autentiškas Miškinių memorialinis muziejus. Gyvenamojo namo rekonstrukcija - šventa savivaldybės pareiga. Neabejojame, kad UAB "Vajelis - Hiestro" atliks darbus gerai, muziejaus darbuotojai įrengs ekspoziciją. Neetiška būtų skaičiuoti, kiek visa tai kainuos.

Tik kyla klausimas: kas po rekonstrukcijos? Rašytojų sodyba nuošalėje, kaimai sunykę. Net kelias į sodybą ne per geriausias. Kas lankys memorialinę sodybą? Pradžioje - mokyklos organizuos ekskursijas. Metams bėgant jų mažės. Juknėnai tikriausiai netaps literatūriniais Anykščiais. Nors daug kas priklausys, koks bus muziejaus darbuotojas, kokį jis gaus atlyginimą. Kas žinojo Leliūnų keramikos muziejų? Ar būtų jis žinomas, jei ne Vytauto Valiusio entuziazmas ir kultūros suvokimas. Dabar į Leliūnų keramikos muziejų važiuoja žmonės iš Utenos, Anykščių, Rokiškio, Kauno. Važiuoja iš visos Lietuvos. Kukliose patalpose tarp pilkų keraminių puodų vyksta klasikinės muzikos koncertai, literatūros vakarai, rengiamos tautodailės parodos...

Ar galėtų kas nors panašaus vykti Juknėnuose, neatkartojant leliūniškių, nes Juknėnų muziejaus paskirtis kitokia? Jei atsirastų sumanus organizatorius, didelis literatūros mylėtojas, - galėtų. Kodėl negalėtų sutvarkytuose Miškinių sodybos ūkiniuose pastatuose vykti kaimo mėgėjų teatrų spektakliai, vaidinimai Miškinių literatūriniais tekstais, literatūros savaitgaliai... Vaidinimai galėtų vykti, jei bus žiūrovų.

Žinoma - galėtų, nors gal tai tuščios svajonės... O dabar svarbu, kad namas remontuojamas, kad šiemet jo rekonstrukcija bus baigta.

Svarbiausia, kad, staliams išėjus, neįsivyrautų tyla.

Utenos apskrities žinios, 2003, sausio 21.

©