Eugenijus Matuzevičius. Sklaidant poetinį dienoraštį

Naujoje Antano Miškinio poezijos knygoje "Dienoraštis" atrinkti kelerių pastarųjų metų (1965 -1971) eilėraščiai, pasižymintys būdinga autoriui poetine intonacija, gana įdomia ir įvairia forma. Pats poetas "Naujose knygose" (1972, Nr. 11) taip apibūdina šį rinkinį: "Kelios dešimtys šios knygos eilėraščių nesudaro bent kiek aiškiau apčiuopiamos vienumos. Pagrindinė rinkinio ypatybė - įvairumas (...) Nuo pat savo kūrybos pradžios mažai rašiau ciklais. Stengiausi neišsiplėsti, t. y. kalbėti glaustai. Jei vienas kitas ciklas pasitaikydavo (o tai yra ir šiame rinkinyje), tai tik dėl to, kad tai, kas norėta pasakyti, netilpo į vieno eilėraščio rėmus. Visada saugojaus pasikartojimo. Betgi kiekvienas rašantysis nuo pasikartojančios nuotaikos, jam vienam būdingos, manding, nėra visiškai apsaugotas. Tokiais atvejais stengiausi bent suteikti naujesnį aspektą ir kitokią formą. Norėjosi pasakyti tai, kas anksčiau, kaip man atrodė, nepasakyta ar nepilnai pasakyta."

Šie A. Miškinio žodžiai mus lyg ir palydi į jo naujos knygos puslapius. O ten mus pasitinka poetiniai autoriaus apmąstymai ir spalvingi Aukštaitijos vaizdai, nuoširdus lyrizmas ir kandoka ironija, neilgi lyriniai reportažai ir sodrios liaudiškos intonacijos, kelionių etiudai ir paprastų šiokiadienių realijos bei detalės... Visa knyga sukomponuota kaip savotiškas lyrinis dienoraštis, kaip poetiniai užrašai. Gal todėl rinkinys nėra suskirstytas dalimis ar skyriais. Poetas fiksuoja savo nuotaikas, įspūdžius, stebėjimus, kalbasi su skaitytoju, pasakoja jam, būdamas čia pat, šalia jo ("Pempės", "Žąsys", "Pavasario ritmas", "Prie tėviškės slenksčio", "Kelionėje", "Kaunas vasaros vidurdienį" ir kt.). Ši knygos savybė kaip tik, turbūt, ir padeda skaitytojui iš karto užmegzti gana betarpišką kontaktą su autoriumi, su jo poetiniu žodžiu.

Žinoma, rinkinio intonacija - miškiniška, savita. Tai būdinga visoms jo poezijos knygoms. Ir jo su kitais autoriais nesupainiosi. Visų pirma A. Miškinio savitumas glūdi poetiniame žodyne, sakinio konstrukcijoje, meninėje ir žmogiškoje pasaulėjautoje, jo liaudiškose intonacijose, kurias dar labiau paryškina gana savita publicistika, deklaracija, ironija... Pavyzdžiui, tai ryšku eilėraščiuose "Sninga", "Monologas", "Antelės meldynuose", "Poezijos pavasaris", "Priešingybės", "Tas kampas Rytų Aukštaitijoj"...

Skaitytoją pagauna, sudomina spalvingi Lietuvos peizažai, sodrūs impresionistiniai vaizdai, gyvenimą teigiantys motyvai, turtingas poetinis žodynas, išradinga ir Įdomi kai kurių eilėraščių instrumentuotė...

Kai dangaus pakraščiai ima balti,

Pasitikti saulės išskrenda sakalas,

Skuba rytuosna virš miško pro Salaką...

Šviesa ima spraustis

Į medžio šakas, rasomis ašarotas...

O lakštingalos įsimylėję

Ilgesį barsto, upelin palieja

Ir kraustos

Iš proto...

 

Paryčiais

Debesų pakraščiais

Grįžtantį sakalą nuseku

Pro salas, pušimis apkibusias,

Svirtis sodybose,

Pro Dusetą

Link Degučių.

 

Ežere pliaukši aukšlės ir kuojos.

 

O jau kad kukuoja kukuoja -

Keturi šimtai gegučių!

"Tas kampas Rytų Aukštaitijoj"

A. Miškinis nemėgsta formos monotonijos. Jo eilėraščiai pasižymi gana dinamiška ritmika, posmų bei eilučių struktūros įvairumu, įdomiais rimais, skambančiais naujai, drąsiai, o vietomis asonansiškai: alsuodama - sodams, kapas - sutapusios, liksime - klyksmą, ulbesio - gulbės, iškelia - kryžkelių, amžius - žemiška, pasidairydamas - rytdienos, rūtomis - užgriūtos, pilką - pilkapių, liekną - Lietuvos, volungės - polinkiais, vilkstinę - pasiilgstame, pripratinę - estradinių, tolinkis - polinkius. Kaip matome iš šių pavyzdžių, A. Miškinis stengiasi pagyvinti, paįvairinti savo eilėraščių rimavimo "sistemą", gana dažnai rimuoja moteriškus rimus su daktiliniais, nevengia asonansinių sąskambių.

A. Miškinio poetinių priemonių diapazonas palyginti platus, kontrastingas: nuo liaudies dainų intonacijos, švelnaus ir graudoko lyriškumo ligi kapoto ekspresionistinio ritmo, ligi šiurkštokos žodžio ar sakinio faktūros, nuo lyrinio etiudo ar miniatiūros ligi baladžių, turinčių nemaža ir epinių elementų, drama­tizmo. Visa savo intonacija, žodynu, realistine faktūra ypač įdomi baladė apie Tadą Blinda. Įspūdingai skamba kitas kūrinys - "Nemigos baladė", kur prasmingai kryžiuojasi ironija ir tragizmas.

O apskritai A. Miškinio poezijoje gaiviai pulsuoja aukštaičių lyrikų tradicija, savo ištakomis siekianti Strazdo, Baranausko, Vienažindžio kūrybą. Žinoma, ši tradicija mūsų amžininko poezijoje jau yra savaip transformuota, atjauninta, praturtinta naujos poetikos, naujo poetinio mąstymo. Man atrodo, tai ypač ryšku eilėraščiuose "Poetė", "Pasakėlė", "Karalienė", "Ištikimoji upė", 'Rūtelė žalioji", "Anoj pusėj ežerėlio", "Karaliūnės pasaka", "Rugpjūtis".

Deja, kai kur šiame rinkinyje gyvą, gilų jausmą, tikrą poetinį vaizdą pakeičia paviršutiniškas reportažiškumas, aprašinėjimas, net skubotumas, fiksuojant pastebėjimus, realijas, detales... Matyt, šiuo atveju ne visur buvo siekiama prasmingesnės atrankos.

Ši A. Miškinio knyga, kaip jau minėjau, yra savotiškas poeto dienoraštis, nepretenduojantis aprėpti daug problemų arba kalbėti sudėtingai, mįslingai. Ir pats rinkinio pavadinimas "Dienoraštis" gana tiksliai nusako autoriaus sumanymą, tikslą: norėta pasakyti tai, kas anksčiau, gal būt, "nepasakyta ar nepilnai pasakyta".

Ištikimybė gimtajai žemei, Tėvynei, savo liaudžiai, pagarba liaudies meno tradicijoms, gaivioms aukštaičių lyrikų ištakoms, turbūt, yra vienas pagrindinių šio rinkinio leitmotyvų. Čia susilieja, vienas kitą papildo ir gilus liaudies tradicijų suvokimas, ir dabarties naujovių pajautimas, ir savotiškas elegiškumas, ir optimistinis pradas... Ši poezijos knyga - Antano Miškinio kūrybinėje biografijoje devintoji. O jos puslapiuose mums brangiausia - autoriaus aukštaitiškas savitumas, lyrinis nuoširdumas, sodrios liaudiškos intonacijos, gyvybinga poetinė forma.

Matuzevičius E. Sklaidant poetinį dienoraštį // Pergalė, 1973, nr. 10, p. 164 -165.

Rec. kn.: Miškinis A. Dienoraštis, 1965 - 1971. Vilnius: Vaga, 1972. 127 p.

©