Roma Rutkauskienė. Užkukavo Žaliaduonių gegužė

[Spektaklis "Žaliaduonių gegužė"]

Viename savo pasakojimų A Miškinis rašo: "Iš kaimo galo atsiverta plačios perspektyvos... Čia, kaimo gale ir pirmieji mano atsiminimai. "Skleidžiasi uždanga, ir išvystame scenoje žalią tolumą, neaukštą kalneli, tvoras... Nejučiom imi įsitikinti, jog tai ir yra senojo Juknėnų kaimo galas, kuriame susikerta keliai, susitinka ir išsiskiria įvairių likimų žmonės, jog tai vieta, mačiusi "linksmybių ir atsisveikinimo ašarų". Scenovaizdis nesikeičia per visą spektaklį, tik vienu ar kitu akcentu priderinamas prie atskiro veiksmo. Gal tai ir gerai, tačiau, regėdamas scenoje tikroviškus kaimiečius, apsirėdžiusius nė kiek nestilizuotais tipiškais to meto rūbais, nori tuo pačiu ir daugiau etnografinės atributikos.

Pradžia nukelia žiūrovą į ankstyvo pavasario vėlyvų Velykų rytą, kai po ilgo nesimatymo tėvų namuose susitinka du broliai Narčiai, Jonas ir Petras, visų vadinami Žaliaduoniais. Susitinka, pasivaišina ir susikivirčija dėl... gegutės. "Mano beržas, tai mano ir gegužė", - teigia Jonas.

"Beržas tavo, o gegužė atskrido - mano", - prieštarauja Petras. Gandas apie kivirčą, moterėlių išnešiotas, pasklinda po visą kaimą, pasiekia pristavo ausį ir grįžta pas Narčius atgalios gerokai pagražintas, pavirstantis į nesantaiką ir išaugantis iki teismo valandos. O tuo metu apie šią pagrindinę Žaliaduonių temą gražiai pinamos kitų pasakojimų linijos. R. Lumpickienė, gerai pažindama gimtojo kaimo koloritą, įsiklausydama į režisūrinį A. Eigerdienės sumanymą ir sprendimą, sėkmingai inscenizuoja pasakojimų herojus.

Maloniai nuteikė liaudies teatro senbuvių, ne kartą matytų scenoje, vaidyba. Štai Žaliaduoniai, Jonas ir Petras. Darbštūs ir paprasti kaimo žmonės, karštakošiai ir naivūs. Kaip tik tokius juos įsivaizdavau, skaitydama knygą, tokius išvydau ir scenoje, talentingai suvaidintus V. Kviklio ir V. Eismanto.

Jų žmonos - Jonienė ir Petrienė (R. Lumpickienė, V. Kairienė), pirmoji meili, švelni ir maloni, kita, nors ir supratinga, bet aštri, išdidi. Abidvi vaidmenų atlikėjos įtaigiai atskleidžia savųjų herojų charakterius.

Kaip visada scenoje ne vaidina, o gyvena K. Verikas. Jo kerdžius Sabesčius geraširdis, išmintingas pasakorius, daug matęs ir patyręs žmogus. Kaimietį Abromienės smuklėje taip pat vaidina K. Verikas, nešykštėdamas šiam savo herojui jau kitokių būdo bruožų ir spalvų.

J. Urbonas sukūrė tikram kaimo ūkininkui būdingą charakterį. Tvarkingas, darbštus, geraširdis, švelnaus būdo gaspadorius, visų prisišaukiamas daktaras, gydantis ir gyvulius, ir žmones, geras patarėjas - tokį išvydome scenoje Pranciškų Kunčių.

Sužavėjo Kazlauckų pora. Labai įdomų kaimo advokato Kazimiero Kazlaucko charakterį, nuspalvintą jumoristinėm spalvom, sukūrė V. Titenis. Jo Kazimieras, vešliais kvietiniais ūsais, kurie "trukdo aiti prieš vėją", vis taikantis, kad tik nuo darbų, ūkio ir žmonos kaip nors pasprukus ir "okružnan teisman" nuvykus...

Scenoje visada įdomi ir savita I. Petronytė. Šįkart josios Kazlauckienė - ryški, savotiško vyro ujama, tačiau nepasiduodanti moteris.

Patiko kaimo moteriškės, apšnekančios ir juokaujančios, teisiančios ir teisinančios, smerkiančios ir kaltinančios, žodžiu, "viešosios kaimo nuomonės formuotojos". Ūkininkes Maniušienę ir Šanauckienę įtaigiai suvaidino G. Krugiškienė ir A. Švilpienė.

Tarsi lyriška melodija per spektaklį nuvilnija romantiška "kaimiškos meilės istorija". Debiutuojanti scenoje N. Aksiučienė suvaidino drovią, kuklią, patrauklią ir tyrą kaimo mergelę Agotėlę. Jos mylimojo Jurgio, kuparų meistro, vaidmenį atliko Aivaras Švilpa, o šio brolis Arnoldas - raštininko.

Du vaidmenys atiteko A. Barčiui - epizodiškai scenoje pasirodančio Luciaus, šlėktų giminės žmogelio, ir pristavo. Pastarasis labiau patiko savuoju išbaigtumu.

Kromelninką Apkelį suvaidino V. Eismantas, smuklininke Abromienę - J. Navickienė. Šį kartą spektaklyje dalyvavo daug vaikų. Tai Kazlauckyčios (A. Mikšytė ir I. Aksiučytė), piemenukai (M. Lumpickas, A. Barčys. V. Pakalnis, G. Kelevišius).

Dialogai parašyti nuosekliai laikantis A. Miškinio pasakojimų tekstų. Kalbėti stengiamasi aukštaitiška tarme, taip, kaip šneka juknėniškiai. Ne visiems atlikėjams tai vienodai gerai sekasi, tačiau jau vien pastangos atgaivinti mūsų gražią tarmę - mielos ir pagirtinos. Galbūt rastume spektaklyje ir kitokių scenografijos ar veiksmo seklumėlių - bet argi šito einame ieškoti. Tiesiog patirti malonumą scenoje regint taip širdžiai mielą senajį lietuvišką kaimą, jo žmones, klausytis jų klegėjimo ir gegužės kukavimo. Spektaklis nuo kiekvieno naujo jo pasirodymo bręs ir tobulės, nes juk jam, užgimusiam Aukštaitijos sostinėje, lemta gyventi ilgai ilgai, gal netgi (pasvajokim) išaugti į didelį etnografinį vaidinimą, A. Miškinio žodžiais tariant, į "epopėją apie kaimą".

Utenis, 19990, vasario 27

©