Nūnai to spindesio apakinta Lietuva apgraibom ieško pamestų brangakmenių ir, kad geriau matytų, užsidega žvakes. Trapi jų liepsna šildo kaip viltis, vienur smarkiau įpūsta, kitur vos rusendama. Bet jau visur gyva.

Atsimenu, kaip Utenos pakelėse buvo daužomi kryžiai. Nežinau, ar jau pakilo tas akmeninis su kalta geležimi, kurį, eidama į Tauragnų progimnaziją pavasario polaidžio metu, radau nuskeltą, gulintį ant šono. O man visada atrodė, kad jis saugo svarbiausią pasaulio kryžkelę - nuo čia mes su mama pasukam į paslaptingiausią šalį - jos gimtinę prie ežero.

Sunku apsakyti ano saulėto ryto įspūdį, tačiau tokia buvo visa mūsų, pamiškės, pokario vaikystė. Gal jau ir stovi tasai kryžius, gėlėm apkaišytas. Bet į tą kraštą baisu žengti lyg į kapo duobę. Gyvenimas iš mūsų tėviškių jau kadai išvarytas. Kryžiai nebeprisikels.

Ir ant Pakalnių piliakalnio atstatytas turbūt aukščiausias Lietuvoje kryžius ženklina kapus tų, kurie buvo sukišti į žemę, užversti velėna, kurių negalima buvo pažint, prisipažint. Dabar, atrodo, perkasim visą gimtinės žemę, ieškodami paslėpto savo turto - tiesos. Pasišviesdami žvakėm.

Šitaip atrodė ir sausio pabaigoje Utenos kultūros darbuotojų surengtos Antano Miškinio sukaktuvės, prasidėjusios Vilniuje, Antakalnio karių kapuose, o pasibaigusios spektaklio "Žaliaduonių gegužė" premjera Utenos liaudies teatre. Vidury buvo iškilmingas minėjimas bei apsilankymas Juknėnuose bei Tauragnuose.

Rodės, iš tikro ieškom tikrojo Antano Miškinio, o tuo pačiu ir savo naujo ryšio su mūsų ta vienintele aukštaičių žeme.

Poetas ketinęs gyventi lygiai aštuoniasdešimt penkerius metus. Paskui, anot jo, žmogus jau virstąs beždžione. Tai gal būtų tesėjęs duotą žodį, jei ne lageris.

Bet jei ne lageris (baugu sakyti) - mūsų literatūra neturėtų "Psalmių", o tauta gal ne taip gerai girdėtų savo pačios kruviną balsą. Jeigu ne tie velėna, žvyru užverstieji kūnai, gal Lietuva iš viso savo balsu nekalbėtų.

Taigi išties truputį nesmagu buvo sėdėti Utenos kultūros namų scenoj ir klausytis tų posmų, kuriuos širdingai perskaitė aktorė Regina Paliukaitytė. Kad ir mylėdami, tarytum darėm šventvagystę prieš gyvenimą. O paskui rašytoja Irena Gansiniauskaitė stačiai ir kreipėsi literatūriniu žodžiu į jį, klausdama, ar labai mes kvaili atrodom iš aukštybių. Tuo momentu susprogo stipri prožektoriaus lempa. Krūptelėję nuščiuvom - kas čia? Ženklas?

Ir atsidusom: juk Miškinis mėgsta pajuokaut. Ko gero, jam mūsų kvailumas mielas.

Žiūrėjom į giedras jo dukros ir žmonos akis. Tikrai nepyksta, kad mes, jį girdami, ligi jo dvasios nepakylam. Jos kukliai sėdi salėje, nė kiek neišsiduodamos, jog šitoje draugijoje yra pačios svarbiausios.

Taigi. Seniai galvoju, kas įrašo į žmogaus veidą kultūros ženklus? Kodėl iš karto atpažįstam anų laikų inteligentą (ir ne tik jį) pačioje kultūringiausioje tarybinėje aplinkoje?

Kaip garsiai dabar šūkaujam apie dvasingumą! Jau nusivalkiojo tas žodis kaip mazgotė. O juk berods anksčiau nė negirdėjom savo kalboje. Girdėjom Dievą, Dvasią šventąją, kuri sujungdavo žmogaus gyvenimą su amžinybe, piktąją, nuo kurios reikėjo gintis.

Dabar beliko "dvasingumas". Net knieti šalia jo rašyti žodžius: "nervingumas", "tingumas" bei kitus, kurie nusako žmogaus netvirtą buvimą pasaulyje. Dievas, dvasia - tai filosofinės, etinės kategorijos, nuo jų priklauso ir gyvenimo prasmė. O dvasingumas? Psichikos savybė be konkretaus turinio? Ar nusikaltėlis negali būt dvasingas? O sukčius? Karjeristas?

Ar gali tik dvasingas žmogus iškęsti lagerį trylika metų vienutėj, kaip gerb. Juozas Urbšys? Ne dvasingumas jam padėjo, o Dievas, Dvasia. Gyvenimo šventumas. Dėl to, matyt, šie žmonės ir netrokšta keršto savo budeliams. Dėl to gerbiamas monsinjoras K.Vasiliauskas ir gali pasakyti, kad lageris jam buvo šviesiausias laikas, nes visos jėgos buvo sutelktos tik dvasiai, o kūnas, kuris normaliame gyvenime tiek reikalauja, - lyg išnyko.

Taigi gal per atstatomus kryžius, per atgautas bažnyčias sugrįš ir Dvasia į mūsų gyvenimą, ir pasibaigs tas klaidžiojimas tarp prarastojo rojaus ir neaiškių perspektyvų. Juk ir gaivindami senas tradicijas, kol kas, man regis, prikeliam tiktai pavidalą, nepasiekdami gelmės, dar vis neatsikratom įsigėrusio į kraują masiškumo ir kampanijų. Vis dar panašūs, nors ir gausūs, folkloriniai ansambliai.

Ko gero, pati ryškiausia šiuo metu srovelė iš užakusių, šiukšlėm apneštų šaltinių. Bet kaipgi padaryti, kad ji taptų mūsų gyvenimo realija, o ne pasigėrėjimas atgijusiu muziejaus eksponatu? Šito, matyt, kol kas žinot nelemta. Jau negyvensim taip, kaip mūsų tėvai gyvena, civilizacijos atgal nepasuks jokia praeities dvasia, - tačiau autentiškas mūsų buvimas nuo jos priklausys visur ir visada.

Tą pajutom ir Utenoj per "Žaliaduonių gegužės" premjerą.

Spektaklio režisierė A. Eigerdienė - jau šių laikų žmogus, išmanąs profesinio teatro dalykus. Ji žino, kaip artistas privalo vaidinti, kad žiūrovas juo tikėtų, moko organizuoti scenos veiksmą. Ta ne klojimas, tačiau...

Blyksteli gal ir skaudoka viltis, kad mūsų tautinis teatras gali atgimti per naują klojimą. Išaugti iš tos šaknies, kurios dar nepakirto tuščias kosmopolitinis maivymasis (beje, pramoktas stipriame centre) ir provincialus savos kultūros vilkinimas, nūnai apėmęs profesinį teatrą kaip liga. Ko gero, atgimimas ir parodė, kokia tradicija teatras rėmėsi ir kokiais kriterijais buvo vertinama ši mūsų dvasinės veiklos sritis. Gal iš tikrųjų gyvenam ne artistų, o poetų žemėj, nemokam dėtis tuo, kuo nesam, ir "Žaliaduonių gegužė" man pasirodė brandi būtent mėginimu būti kuo esam. Iškelti iš gelmės mūsų buvimo paslaptį.

Nežinau, gal čia aukštaitiški sentimentai, bet kurgi pasauly rasi aprašytą ar kitaip parodytą tikrų brolių susipykimą dėl gegužės? Turbūt tik Aukštaitijoj. Kur žvyrkalniai, pušynai, ežerai ir lengvas dangus suteikia žmogui ypatingą turtą. O kadangi turtus reguliuoja valdžia, tai ir eina tiesos ieškoti broliai su "gastinčiais" pas pristavą, kuris išsprendžia ginčą saliamoniškai: "kukuška to moja!" Ką gi - ir čia, deja, teisybė...

Taigi šiuo išvedžiojimu noriu išreikšti mintį, jog "Žaliaduonių gegužė", to nuostabaus poeto prozos kūrinio pastatymas Utenoje turėtų skleisti kūrybinius impulsus po visą Lietuvą ir skatinti kiekvieno krašto autentiškos kultūros atgaivą. Juk iš tikrųjų kokia įvairi ta mūsų maža tėvynė. Štai mokytojas Liudas Bereiša, atvykęs net iš Girkalnio (Raseinių raj.), sakėsi šokinėjęs iš džiaugsmo Kintuose, kai pavyko užrašyti vienintelę dainą "Tupi žvirblis ant bažnyčios". Vis giesmės ir giesmės.

Beje, kodėl aukštaičių uteniškių susibūrime prie Miškinio atsirado šis žmogus?

Ogi jis nuo vaikystės mylėjo Miškinį. Mokytojaudamas kaimo mokykloj netoli Betygalos, susipažino su mokytoja Aleksandra Miškiniene, kuomet Antanas kūrė psalmes Sibire, vėliau sutiko grįžusį ir pasidarė laukiamu svečiu gražioje Juknėnų sodyboje. Net kai ji ištuštėjo, kelias iš Girkalnio nepasidarė ilgesnis. Čionai reikėjo būti, palaikyt gyvybę. Ponia Aleksandra užsiminė, kad mažoka gėlių. Tuojau Girkalnio mokytojas atvežė ir pasodino. O pasodinta - reikia laistyt, prižiūrėt. Sode prinoksta obuoliai. Na taip ir traukia reikalai iš vieno Lietuvos krašto į kitą. Beje, ta Lietuva visa išvaikščiota paskui dainas, paskui retesnį žodį, negirdėtą paprotį.

Smagu susitikt tokį žmogų. Tikėjimas, kad atsikelsime, stiprėjo ir matant jaunų, energingų žmonių būrį Utenos kultūros baruose, ir skaitant naują kraštiečių laikraštį "Indraja", kuriai gyvybe pučia poetas Petras Panavas bei kiti aplink susibūrę literatai, ir kalbantis su poetu statybininku Vytautu Kaziela, vis neprasimušančiu pro leidybos užtvaras su talentinga pirma knygele, ir klausant devynmečio Jono Mikalkėno poemos (kurią, beje, palaikiau kokio nors žinomo vaikų poeto kūriniu), ir galiausiai išgirdus, kad mano motinos gimtinėje, Pilkenių kaime, kuris yra prie svarbiausios pasaulyje kryžkelės, užaugo dar vienas poetas tremtinio sūnus - Audrius Musteikis. Jis pelnė pirmą premiją rajono moksleivių konkurse ir pasiryžęs eiti šiuo keliu.

Į ką gi jis bus panašus? Gal į Miškinį?

Greičiausiai - ne. Bus panašus į Aukštaitiją, ir net pavydas ima, po galais, - kokiu laiku jis žengia į literatūrą!

Gyvenimą galima išvaryt, o Dvasios - ne. Jinai - daugiau negu gyvenimas.

Jei pasirodys, kad labai išgyriau Uteną, tai kaltas čia Miškinis. Aplink jį telkiasi visa Utenos rytų krašto šviesa. Kalbėdami apie savo gimtinę, juk kalbame apie visas mūsų gimtines vienoje Gimtinėje, todėl negalima nepasidžiaugti puikia Anykščių kultūros darbininkų iniciatyva kurti savojo krašto kultūros programą, kuri tikrai leis nusimesti užmaukšlintą prastai pasiūtą uniformą ir atriš kūrybai sparnus.

Augti juk pradedama nuo šaknų. Jei atsigaus krauju aplaistyta, paskui numelioruota (kad žymės neliktų) žemė, jei žmonės ims gyventi sau, ne valdžiai, - lai atsigaus ir kaimo kultūra, dorovė, kursis nauji papročiai iš senųjų tradicijų. Kertu lažybų, kad girtavimas išnyks.

Tik nenorėkim iš karto būti visko pertekę. Gražiausi mūsų liaudies kultūros perlai išaugo skurdžioje šiaudinėje pastogėje.