Tai, kas vyko rugsėjo 25-ąją
Juknėnuose, galima aprašyti vienu sakiniu ir
daugiau nekvaršinti sau galvos. Tačiau būtum
nesąžiningas pats sau ir tiems, kuriems tėviškė
reiškia kur kas daugiau nei biografijoje paminėtas
vietovardis. Jų, ačiū Dievui, nuolatos
kosmopolitėjančioje visuomenėje vis dar yra.
Czeslawas Miloszas, gavęs Nobelio
premiją, savo prakalbą pradėjo pirmiausia
pašlovindamas kraštą kuriame gimė, - niekam
jokiose amerikose ar švedijose nežinomus Šateinius.
Jis ne kartą yra prisipažinęs, kad visa jo
poezija, ko gero, atsirado iš Šateinių dvaro
vaistinėlės. Jam vis dar kvepia ant senojo svirno
žiemai sukrauti obuoliai, pro akis plaukia virš
Nevėžio kylantis rūkas, ausyse skamba Apytalaukio
bažnytėlės varpai, o gūdžiomis rudens naktimis
apie jo jaukius namus Krokuvoje brazda
Šventybrasčio šventoriuje palaidotos
nelaimingosios Barboros siela. Nei kvapų, nei
garsų, nei vaizdų, įsiamžinusių vaikystėje, jo
sąmonėje niekas lig šiol neįstengė sunaikinti,
užgožti. Nes tai pati patvariausia medžiaga,
sudaranti dvasinį žmogaus stuburą. Jį arba turime,
arba ne.
Kas jau kas, o visiems gerai
pažįstamo posmelio "Šiandien taip elegantiškai
sninga, sninga žemėn medžių žiedais" autorius
tikrai jį turėjo. Baigiantis "nušvitusiam
rugsėjui", važiuodami į pačią paskutinę Juknėnų
kaimo sodybą, dairėmės po kalvelėmis ir
raustančiais klevais nusagstytą Aukštaitiją, ir
norom nenorom teko prisipažinti, kad Poeto
eilėraščiai tarsi primeta savą regėjimų lauką:
"Toks geltonas ruduo visas mėnuo. Skrenda gervės
pro mano Juknėnus" (A. Miškinis). Taip ir dairais
tų gervių, bet kadangi šiemet "Keistas rugsėjis.
Kaip reta. / Dar maudos ne tik vaikai. / Dar
jaudina Grigo ratai. / Žiogų dar pilni laukai" (P.
Panavas), gervės dar neskrido. Tačiau poeto
apdainuoti klevai, beržai iš tolo švietė gelsvai
rausvais viršugalviais sodyboje, kurioje išaugo ne
viena Miškinių karta. Jos centre, priešais
gyvenamąjį namą stogastulpiuose (S. Karanausko ir
E. Talmanto darbai) įamžinti dviejų brolių
Antano ir Motiejaus vardai.
Keistokai pasijunti be jokios
fantastinės laiko mašinos atsidūręs praeityje, kai
visa, ką regi aplinkui, pradeda komentuoti pats a.
a. Miškinių Antanas. Aukštas poeto balsas sklando
tarp trobos ir klėties, kur būriuojasi pagyvenę
Juknėnų gyventojai, mindžikuoja Daugailių mokyklos
mokinukai, klausosi savose mintyse paskendęs
poetas Vytautas Kaziela, Utenos rajono
savivaldybės, kultūros įstaigų, kraštotyros
muziejaus, bibliotekų darbuotojai, muzikantai,
dainininkai. Jis porina apie klojimą, kurs
pirmasis pasitinka kiekvieną, į Miškinių sodybą
atvykstantį nuo Utenos - Daugailių, apie ilgai ir
kantriai motinos statytą namą, apie klėtį ir
subuvimus šiame kieme, apie kadaise po šiuo stogu
buvusią kaimo mokyklą, kurioje mokėsi ne tik
Miškiniukai, bet ir Teofilis Tilvytis su savo
broliais, ir Pulgis Andriušis.
Kiekvienam besiklausančiam vis
kitokios mintys verpetais sukasi galvoje, daug dar
yra čia tų, kurie Antaną Miškinį gerai pažinojo,
ant Ladakalnio su juo lipo Aukštaitija pasigerėti
(net ir tada, sako, jis nepamiršdavo savo
elegantiškai ant vieno šono pakreiptos beretės),
apie poeziją prie taurės kalbėjos, paskendę gerų
cigarečių (tik tokias jis rūkė) dūmuose. Yra ir
Poeto dukra Jolanta Miškinytė-Garjonienė, ir Vinco
Miškinio vaikai Jovita bei Vincas. Labai norėjo
atvykti ir Poeto žmona, Aleksandra Miškinienė,
tačiau per 90 metų perkopusiai moteriai sveikata
jau neleido atvažiuoti ten, kur su vyru praleido
daugybę gražių vasarų, o gal ir tokių saulėtų,
kaip ši, rudens dienų. Bet ji, be abejonės, labai
džiaugiasi atgijusia Miškinių sodyba, ir turbūt
pats laikas pasakyti, kad ne tik jos, bet visų
mūsų džiaugsmo "kaltininkas" - Utenos rajono
savivaldybė, o ypač jai vadovaujantis meras
Alvydas Katinas, kuris ne vienerius metus
puoselėjo savo svajonę - prikelti Poeto gimtinę.
Tą dieną ne kartą nuskambėjo maždaug tokia frazė:
protingi žmonės išsirenka protingą merą, kuris
suburia apie save protingus sprendimus priimančius
žmones. Taigi jie - vieni iš nedaugelio šio
laikmečio Lietuvos valdininkų, manančių, kad yra
prasmė ir kultūrai skirti dėmesio bei lėšų. Todėl
ir surado pinigų Miškinių sodybai atgaivinti,
suremontavo bebaigiančią sugriūti ir supūti trobą,
o kad iš jos jau niekada daugiau neišeitų gyvastis
(Motiejui Miškiniui mirus, ji stovėjo nuo 1974 m.
kovo 5 dienos tuščia - tai liudija sieninis tų
metų kalendorius su plėšomais lapeliais), Utenos
rajono savivaldybės taryba, pasitarusi su Lietuvos
rašytojų sąjunga, įsteigė Antano Miškinio premiją.
Nutarta, kad ji bus teikiama kasmet per Antanines
(birželio 13 d.) už aukštaitiškos dvasios
puoselėjimą poezijoje. Tik šiemet išskirtinai buvo
teikiama rudenį, per Utenos miesto šventę. Dar
smagiau, kad uteniškiai neužmiršo ir jaunimo:
Mažoji Antano Miškinio premija ir laureato
diplomas nuo 2004 metų bus skiriami moksleivei(-iui)
už poeziją kasmet vykstančio respublikinio jaunųjų
filologų konkurso vertinimo komisijos teikimu.
Manoma, kad ne vien per Antanines
į Miškinių sodybą trauks poezijos gerbėjai,
kultūros žmonės. Juk tokia sodyba Utenos rajone
vienintelė. Nuo šiol ji bus įtraukta į lankytinų
vietų sąrašą. Ketinama įdarbinti joje žmogų, kuris
ne tik prižiūrėtų šį memorialinį muziejų, bet ir
vedžiotų ekskursantus, skaitytų moksleiviams
paskaitėles apie Miškinį bei jo kūrybą,
organizuotų įvairiausių kultūrinių renginių. Beje,
jam tektų tvarkyti ir už kelių kilometrų
Vajasiškio kapinėse esantį Antano Miškinio kapą.
Vaikštinėdama po pirmais gelsvais
lapais aplipusį kiemą, buvau užklupta (visai ne
vietoj ir ne laiku) įkyrios minties apie savo
gimtąją pelynais ir kiečiais užžėlusią sodybą
lyg pats Miškinis būtų prisėlinęs ir tarstelėjęs į
ausį: "Kaip? Nenusibodo žviegiančiam asfalte? / Ar
nepasiilgsti tų laukų plačių? / Kokia tavo
nuotaika rudeniniam palte? / Sabalų kailiukas
tinka ant pečių!..".
"Lapams krintant, gražios gelsvos spalvos" dažė
šiltą orą lengvutėm voratinklių gijom, o gal tai
elegantiškas Poeto lyrizmas kilo iš visų kiemo
pakraščių: iš geranoriškai nusiteikusių,
šventiškai pasipuošusių žmonių veidų, iš Utenos
kultūros centro romantinės muzikos ansamblio
(vadovė Liuda Griciuvienė) atliekamų dainų,
Vytauto Kazielos ir Katinaitės-Lumpickienės
žodžiais, iš jau gerokai primirštų buities daiktų,
pageltusių nuotraukų ant sienos. Dievulėliau,
galvojau, į savo namus užkaltais langais per daug
graudu važiuoti, bet štai į šituos, kuriuose jauti
ypatingai gerą, kadaise čia gyvenusių žmonių
paliktą aurą (visai nereikia būti kokiai nors
lolišvili), manau, mielai rinktųsi plunksnos
žmonės, pasiilgę to švelnaus lyrizmo, kurį
skleidžia didžiulės, pilvotos žibalinės Motiejų
lempos šviesa; jie skaitytų poeziją,
pasigardžiuodami išgertų arbatos iš smetoniško
arbatinuko su įspaustais žodžiais "D. Rišero acto
esencijos premija", jeigu kuriam paryčiais imtų
plyšti nuo skausmo galva, galėtų susitrinti kokią
nors tabletę akinamai baltoje Miškinienės vaistų
grūstuvėje ir užlipti miniatiūriniais mediniais
laiptukais ant "pečiaus" - pailsėti. Man čia
kiekvienas daiktas kaip koks slaptažodis, kaip
mažas langelis, į tai, kas kada buvo iki nuobodumo
pažįstama: stiklinis musgaudis ir "bezmėnas" su
registracijos numeriu 1885, "pirkaitė" su girnomis
ir "gonkos", it koks kiaurasamtis šviesą pro rąstų
plyšius praleidžiantis "nameliokas", iš kurio visų
kartų Miškiniai išeidavo rytą į klojimą, pas
gyvulius, į laukus įvairiausių darbų dirbti.
Kadangi tądien kaip tik visi
dideli darbai buvo baigti, buvo galima vien
rezultatais džiaugtis ir švęsti. Ir ne vien
sodybos atgaivinimo proga. Į kiemo sceną buvo
pakviestas Miškinio pasekėjas, nė kiek jam savo
aukštaitiška dvasia nenorintis nusileisti poetas
Petras Panavas. Būtent jam buvo įteikta pirmoji A.
Miškino premija. Rašytojų sąjungos valdyba siūlė
dar du kandidatus: Vladą Braziūną su jo eilėraščių
rinkiniu "lėmeilėmeilėmeilė" ir Alvydą Šlepiką,
neseniai išleidusį poezijos knygelę "Tylos
artėjantis". Utenos rajono savivaldybės tarybos
sudaryta komisija nusprendė šių metų laurus
atiduoti Petrui Panavui už rinktinę "Ateini,
praeini, nueini...".
Kai 1979 metais A. Miškinis rašė
Petrui Panavui rekomendaciją, kad jį priimtų į LRS
narius, negailėjo daug gerų žodžių, saikingai
gyrėjo abu pirmuosius poezijos rinkinius, bet
turbūt nė nesapnavo, kad, praėjus dvidešimt
keleriems metams, štai šitaip viskas susiklostys,
kad stovės susijaudinęs pražilęs jo jaunasis
kolega prie Miškinių klėties ir visų gražiai
pasveikintas, išbučiuotas, rudeninėm gėlių
puokštėm apkaišytas deklamuos:
Po vyšnios žydėjimu. Po vėtrų
žydrųjų
klajojimu.
Tarp kluono ir svirno. Tarp
griežčių,
agurkų ir krapų.
Tarp ilgo laukimo sekmadienių
keisto
švytėjimo.
Tarp juoko ir verksmo. Tarp
dėdžių,
tetų ir dėdienių.
(...)
Tarp kosmoso juodo, tarp
Ilgio,
tarp Lūšio ir Dringio.
Tarp mėlyno lino žydėjimo ir
gelsvo
bulviakasių laužo.
Tarp ilgo laukimo sekmadienių
keisto
švytėjimo.
Tarp slavų ir prūsų - prie
didelio
didelio kelio ---
Ir ką aš dar regėjau prie to
"didelio" kelio?
Kiek linksmos, gražios to krašto
kalvelės, šelmiškai iš po jų blyksintys mėlyna
gelme ežerai, tiek ir žmonės čia svetingi,
žodingi, nestokojantys humoro jausmo. Protingai
rajoną valdantį, lituanistiką baigusį Alvydą
Katiną (argi daug filologų merų Lietuvoje?),
manau, ne tik mes, bet ir rajono žmonės geru
žodžiu dažnai mini. Energingai po savo rūmus, kaip
ir kultūrinius rajono barus, sukasi ir svetingasis
Kultūros centro direktorius Algirdas Palskis. Iš
moteriško solidarumo negaliu nutylėti savo
simpatijų ir mūsų kolegei poetei Reginai
Lumpickicnei, labai gražiai vedusiai visą šventinį
popietę, bei šmaikštuolei dainininkei,
etnografinio ansamblio vadovei, grybų karalienei
(kas gali būti skaniau už jos pataisytus
baravykus?) Eleonorai Panavienei. Su ja
bendraudama prisiminiau Valentino Sventicko
posakį, kad išeivijos poetai turėjo ypatingą
talentą rinktis išskirtines, reto supratingumo,
šviesios dvasios moteris sau į žmonas... Norėčiau
pridurti, kad ne vien išeivijos, kad ir pas mus
tokių nemažai. Gal ne vienuos namuos skambėjo ir
skamba "Poeto Žmonos monologas", bet visai smagu
išgirsti ir Eleonorą, nuoširdžiai deklamuojančią
savo Petriuko eiles.
Taigi mums pasisekė. Kaip ir
Petrui Panavui, ir a. a. Miškiniui, kuris dabar
kažkur virš atgijusių Juknėnų gali sau ramiai
užniūniuoti: "Mes nepaliksime be gyvo ryšio / Su
žemės šylančios kvapu. / Kur eisime, kur būsime -
sugrįšim / Prie kryžkelių, sodybų ir kapų".
Žinoma, jeigu pro šalį lėkdama K. Binkio vėlė jam
nesutrukdys kokiu nors šmaikščiu dvieiliu.
Literatūra ir menas, 2003,
spalio 17, p. 3.
