Petras Panavas. Juknėnuose - šimtoji žiema

Juknėnuose - žiema. Čia ji dažniausiai gili, apsisiautusi pūgomis. Tikra protėvių ir senų pasakų žiema. Tiesa, šiais metais ilgokai buvo į rudenį panaši, bet vėliau "susitvarkė": pasipuošė baltutėliu rūbu, užleido visai padorų šaltuką. Turbūt panašią 1905-ųjų metų žiemą gimė ir Antanas Miškinis, atrodo, labiausiai savo kraštą išgarsinęs juknėniškis, vienas iškiliausių ne tik Aukštaitijos, bet ir visos Lietuvos poetų. Anksti prabilęs savitu balsu, anksti pripažintas skaitytojų ir kritikų, poetas iki tragiškųjų mūsų tautai įvykių nugyveno turbūt laimin­giausią savo gyvenimo atkarpą. Net jeigu istorijos ir tremties kryžkelėse poetas būtų pasimetęs, A. Miškinio vardas ir pavardė lietuvių lyrikoje būtų išlikę, nors, žinoma, kai kas būtų likę nepasakyta. Mūsų laimei, poeto būta labai gyvybingo, net ilgus tremties metus jis sugebėjo vyriškai ištverti. Nemėgo skųstis, nors buvo lyrikas iki panagių. Atlapaširdis, bet kartu ir ambicingas, aukštaitiškai "trankus", bet kartu ir dvasios aristokratas, apdovanotas neeiliniu poetiniu talentu, bet mokėjęs nuoširdžiai bendrauti su bet kokios "prabos" poetais ir ne poetais, Antanas Miškinis jį pažinojusių širdyse paliko neišdildomą įspūdį. Jau esu rašęs apie savo pažintį su A. Miškiniu, kartotis nenoriu, kalbėti apie poeto kūrybą ir ją analizuoti gal ir tikslo nėra, - tiek prirašyta, kad belieka susirasti, atsiversti ir perskaityti. O poeto eilėraštį galima skaityti ir skaityti.

Žinoma, geriausia butų pasiklausyti paties poeto balso. Bet ir balso maža, norint išgirsti ir pajusti tikrą Antaną Miškinį. Lengva aristokratiškai valstietiška figūrėlė, virš poeto galvos lyg paukštis plazdantis rankos pakėlimas sveikinantis, skaitant ar deklamuojant, nepakartojamos žodžio artikuliacijos ir pratęsimai, veido išraiška ir vešlių antakių judėjimas tai aukštyn, tai žemyn - tik viskas kartu buvo Antanas Miškinis, kokį man ir kitiems pasisekė regėti ir girdėti.

Norėtųsi, kad su tikrai įdomiu, tikrai iškiliausiu XX amžiaus Aukštaitijos poetu, lietuvių lyrikos tradicijų tęsėju ir novatorium kartu, mūsų jaunimas mokyklose būtų supažindinamas plačiau ir giliau. Po visokių globalinių, kosmopolitinių eksperimentų tiek poezijoje, tiek gyvenime pagaliau mes vėl sugrįžtame prie tikrų vertybių: savo genties šaknų, senųjų danų versmės, tikro jausmo, primirštų gėrio ir grožio kategorijų, prie talentingiausių gimtojo krašto poetų posmų. Ir tai gražu.