Liudvikas Gadeikis. "Sakiau, žadėjau jums, kad greit sugrįšiu"

Antano Miškinio devyniasdešimtmečiui - recenzija apie neišėjusią knygą

Antanas Miškinis (1905-1983), elegantiškas prieškario poetas, ramus, nerėksmingas, švelniai ironiškas, vien savo buvimu stipriai veikė sovietinamos Lietuvos literatūrą ir kultūrą. Praėjęs lagerių "idėjinę skaistyklą", jis, kaip ir keletas kitų vyresniųjų rašytojų, ne visai nutildytų, buvo tas tiltas, kuris neleido Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį paversti vien literatūros istorija.

Grįžęs iš lagerio ir reabilituotas, Miškinis išleido keletą poezijos rinkinių, net rinktinių. Nemenkas įvykis buvo poeto atsiminimų, o gal teisingiau - prozos knyga "Žaliaduonių gegužė" (1977).

Bet didžiausias įvykis buvo, kai Atgimimo metais paskelbtos Antano Miškinio "Psalmės" - kūriniai iš lagerio, rašyti ant cemento maišų skiaučių ir išsaugoti taurių jo draugų, katorgos pakeleivių. 1989 išėjo "Sulaužyti kryžiai" - minėtos "Psalmes", poeto laiškai iš lagerių, likimo brolių atsiminimai. Tada ir nežinantys ar primiršę pamatė visą poeto asmenybės didumą, tvirtumą. Poetas net ir žiauriausiomis sąlygomis vykdė savo misiją - jausti, priimti savin pasaulį ir - kurti.

Atgimimo metais poeto vardas labai dažnai minėtas. Išėjus "Psalmėms", kitaip nušvito ir visa pokario kūryba, atsimenantiems dar didesnį įspūdį darė ta poeto vidinė rimtis, dvasios giedra.

Antano Miškinio kūrybos tyrinėtoja Rita Tūtlytė parengė tritomę jo rinktinę. 1991 m. pabaigoje "Vaga" išleido pirmąjį tomą, jame spausdinami eilėraščiai iš knygų ir periodikos. Bet toliau - tyla.

Klausiu redaktorės Rimantės Umbrasaitės, koks kitų tomų likimas, ar bėra vilties skaitytojams jų sulaukti.

Redaktorė jau seniai savo darbą užbaigusi, antras tomas atiduotas į gamybą dar 1992 m., net korektūros jau perskaitytos, belieka tik dauginti ir duoti skaitytojams. Šiame tome - poemos, "Žaliaduonių gegužė", truputis atsiminimų.

Trečias tomas irgi surinktas, jame - straipsniai, recenzijos, atsiminimai, laiškai.

Tai kodėl neišeina, klausiu redaktorės. Kad aš galėčiau pasakyti!

Gal per mažai zirzta, prašyta. Aš pazirziu, man paaiškina, kad nėra pinigų, - sako redaktorė.

Tai kokia savijauta, kai šitiek metų knyga nepasirodo? Jokios savijautos jau nebėra, sako, kai darbo rezultato nematai. Ir prieš sudarytoją nejauku: ji tuos raštus atnešė į leidyklą dar 1988 m. Greitai bus kaip komunizmo statyba. Po tiek metų gal jau kitaip ir sudarytų. Kūriniai, aišku, nesikeičia, bet skaitytojas keičiasi. Gal ir atranka būtų kitokia - mes buvome įpratę prie storų luitų, norė­josi viską sudėti. O komentarai - jie net ir Donelaitį leidžiant vis kinta.

Antras tomas vis planuojamas planuojamas, bet kada išeis, redaktorė nesiryžo pasakyti.

Tad klausiu leidyklos direktoriaus Aleksandro Krasnovo, kodėl taip užstrigo Miškinis, kada išeis. Trūksta pinigų, sako direktorius. Lyg ir skiriama dotacijų nepelningoms knygoms leisti, bet mažiau negu prašoma. Todėl ir Miškinis vis būdavo atidedamas, kad išeitų kiti leidiniai.

Ir šiemet: 32 knygoms prašyta 600 000 litų, žadama duoti tik trečdalį - 200 000. Tiek reikia vien palikimui leisti - Ivinskio, Miškinio, Kiršos, Čiurlionienės raštams, kitoms palikimo knygoms. Jau ir Putino tiražas tiek sumažėjo, kad be dotacijos nebeišleisi. O juk reikėtų nors šiek tiek pinigų skirti ir šiandieninei kūrybai - poezijai, literatūrologijai. Tad vėl teks kažką iš paruoštų veikalų atidėti.

O kaip Miškinis - dar lauks? Šie metai jubiliejiniai, - tvirtai pažadėjo direktorius, - ir antrą tomą tikrai išleisime, vienaip ar kitaip, kad ir kitų leidinių sąskaita.

Ką gi, poetui nebeskubu, o mes - irgi įpratę.

P. S. Vakar Antano Miškinio 90 metų jubiliejus jaukiai paminėtas Rašytojų Sąjungoje.

Lietuvos aidas, 1995, vasario 10.

©