Vytautas Kubilius. Poeto žodis - žaliuojanti rūta

Antano Miškinio poetiniame žodyje yra gabalėlis magiškojo kristalo, kuris jau atlaikė pusės šimtmečio istorinių ir literatūrinių permainų bandymą. Daug elementų įeina į šį kristalą - aukštaitiškos dainos, melodingas glaudumas, žemdirbio rankų kieta atmintis, plačių laukų stebuklingi regėjimai, ironijos kirčiai, staigūs vaizdo plykstelėjimai, eilutės lengvumas ir grakštumas. . . Kartais šitą magiškąjį kristalą padengia aprašinėjimo ar retorinio komentavimo dulkės. Bet, žiūrėk, jis vėl gražiai spindi elegiško skaidrumo posmuose ("Dienoraštis", 1972) ar vidinės šilumos ir kaimo dvasinės kultūros kupinoje memuarinėje prozoje ("Žaliaduonių gegužė", 1977). Vėl poeto žodis žaliuoja kaip rūta.

Tad įdomu pasižiūrėti, kaip atsirado ir formavosi šitos A. Miškinio kūrybos magiškasis kristalas.

Kiekvienas laikotarpis apjuosia lyriką savo vertybių, kriterijų ir iliuzijų barjeru, kurį sunku peršokti. Kiekvienas laikotarpis įtraukia poetinį žodį į savo kultūrinį bangavimą, uždeda jam savo stilistines kaukes, kurių neįmanoma nuplėšti. Istorinis laikas valdingai reguliuoja eilėraščio prasminį koeficientą ir stilistinę fizionomiją.

Antanas Miškinis debiutavo pirmajame buržuazinės Lietuvos dešimtmetyje, kai lietuvių lyrika, poeto supratimu, turėjo dvi raidos galimybes šitame intensyvios kultūros cirkuliacijos amžiuje: mechaniškai pasisavinti didžiųjų Europos literatūrinių judėjimų estetinius ir meninius rezultatus arba savarankiškai rutuliotis, pereinant savu keliu visas turimas kultūros fazes. Pirmuoju keliu žengė simbolistai ir keturvėjininkai, kurie vis važinėjo į Europą mokytis, "o tuo tarpu mums piršo atneštines pažiūras, idėjas ir jų formas", pasak A. Miškinio. Poetas įtikinėjo, kad ,"Europą būtinai reikia vytis per Lietuvą", "kad pasisavinti, kas jau yra padaryta, reikia ne aklai, nenustelbiant tautos būdo, dvasios ir būties pradų".

Pastatytas didžiojo kompaso vieton, lietuviškumas turėjo pasukti lyrikos kursą nuo beribių visuotinumo horizontų ir kontinentinių literatūrinių siūbavimų link gimtojo kranto. Šis posūkis grasino susiaurinti poetinio suvokimo apimtį, uždaryti poetinį pergyvenimą lokaliniame vertybių rate, pajungti eilėraščio sandarą nusistovėjusių tradicijų konservavimui. Bet jei poetas, pargrįžęs į gimtąją gryčią, tebejautė plačiojo pasaulio koordinates, toks pargrįžimas buvo vaisingas lyrikai. Šitaip ji atgaudavo poetinio mąstymo konkretumą, aiškų psichologinį motyvavimą, nacionalinį koloritą. Stipresnis lietuviškos psichikos, gamtos ir kultūrinės tradicijos akcentas pramušdavo bendrųjų įvaizdžių ir metaforų sieną, kuri, sunešta simbolizmo ir avangardizmo srovių, vis sunkiau slėgė ir niveliavo kūrybines užmačias. Lyrinio subjekto perkėlimas į aiškiai apibrėžtus vietos ir laiko kvadratus, emocinės bangos nustatymas pagal lietuviškos pasaulėjautos gamą, vaizdinės sistemos konkretizavimas tapo stačiai vidine žanro būtinybe, nes dviejų srovių - simbolizmo ir avangardizmo - tarpuvaldyje trečiajame dešimtmetyje masiškai paplito eilėraščio tipas, kurio audinyje nebuvo jokių ryškesnių savojo krašto gijų.

A. Miškinis priėmė kaip išganymą "Keturių vėjų" direktyvą: eilėraščio pergyvenimas, vaizdas ir žodis turi būti konkretus. "Ir aš pats tuo metu lyg taikiau į "Keturis vėjus", nors kai kas jų progra­moje man atrodė ir nepriimtina", - ra­šė vėliau poetas. Konkretumo linkme jį traukė ir lektūra: S. Bodleras, A. Rembo, A. Blokas, S. Jeseninas, J. Tuvimas. Palengva brendo ir jo paties pasiryžimas įgyvendinti šitą konkretumo direktyvą. Įgyvendinti per Lietuvos kaimo realijas, liaudies dainos stilistiką ir sodiečio frazeologiją.

Grįždamas kiekvieną vasarą į gimtąjį Juknėnų kaimą, A. Miškinis traukdavo kartu su pabroliais ir pamergėmis graudžias svodbines dainas, kol pravirkdydavo jaunąją, klausydavosi vingrios kaimo senių ir ubagų šnekos, išmoko atmintinai daugybę pasakų, dainų ir priežodžių, kurių nebuvo rašytiniuose rinkiniuose. "Ten buvo pirmoji mano literatūrinė mokykla. Tų dainų motyvai ir žodžiai ir po šiai dienai mano širdy gyvi", - rašė jis autobiografijoje.

Vienas iš tokių konkrečios poetinės leksikos lizdų - Rytų Aukštaitijos kaimas. A. Miškinis sąmoningai lokalizavo gerokai apsitrynusią ir išsivadėjusią bendrinę kalbą, kad ji atgautų gyvenamosios vietos kvapą, kurį turėjo A. Baranausko ir A. Vienažindžio kūryboje. Senoviškas tarmines lytis, jau išguitas ir pamirštas, poetas grąžino į lyrinio eilėraščio apyvartą, kur jos įgavo ypatingai ryškų emocinį ir melodinį akcentą. "Anta slenksčio motina alpo"; "Kam tada tujen pasiguosi, / Kur tada tujen pasidėsi?"; "Kad aš nė močios neprisišaukčia"; "Anei žodžių neliko, nei juoko smagaus"; "Dabar ir saulė užusėdo"; "Šiandieną gilios mintys / Įsimetė veiduosin". Tvirtai įsikibo į vaizdinguosius staigaus judesio veiksmažodžius, charakteringus aukštaičio šnekai, kurie, sukelti į eilėraščio pradžią ("Atapleška, atašnera pavasaris!"), davė visai eilėraščio sandarai energingą dinamikos judesį, pamėgtą jau K. Binkio ("Vėjas atprunkščia nuo Baltijos"). Pasigavo šūksmingą ir nutrūkstančią aukštaičio frazę, pilną stačiokiško atvirumo, kurį stengėsi žūtbūt išlaikyti per visą eilėraštį ("Tai tau, motin! Sakei, kad gyventi bus gera, / Kaip sakymuos tėvo, kaip rojuj"). Iš savojo kaimo dainų nusiklausė svaiginančių jausmo ekstazės (kai jūra iki kelių) ir rezignuojančio graudulio (kai viskas nebesvarbu) intonacijų, kurių susikryžiavimas lėmė ūmų ir kontrastišką eilučių pasinešimą, grynai aukštaitišką pasakojimo betarpiškumą. "Man nepatiko veidai uvėrūs / Ir ant kaklų žibučiai, / Tai užsimiršęs šokau ir gėriau, / Dvarus praūžęs būčia!" Iš šiokiadieniškų kaimo pašnekesių perėmė lakonišką pasakymo paprastumą, tiesaus ir šiurkštaus žodžio svorį, prozišką frazės išdėstymą ("Visi išeitų ubagais"; ,"Ir badu būtų galima dvėst"), kas pagal "Keturių vėjų" direktyvą turėjo numušti per daug patetišką ir abstraktų lietuvių lyrikos toną.

Dainos atkarpų ir liaudiškų frazeologizmų A. Miškinis nebegrąžino į natūralią jų aplinką. Jis nesistengė jų pakartoti su visu buitiniu kontekstu bei folklorinėmis dekoracijomis, kaip L. Gira. Aukštaičių kaimo posakius poetas permeta į miesto centrą, įjungia į naujųjų laikų problematiką, sumaišo su civilizacijos terminais ir grynai inteligentiškos galvosenos sąvokomis ("Paukščių šauniam repertuare"; "Klausyk, tu spiauk į tualetus, / Palik maliariją madų!"), nes ir pats jo eilėraštis adresuojamas skaitytojui inteligentui, o ne sodiečiui. Liaudies dainos kalba A. Miškiniui nebėra pati tobuliausia sistema, kurią galime tik atkurti ar imituoti, o greičiau žaliava individualiam kalbos būdui.

Dainos ar pasakos atlaužos A. Miškinio eilėraštyje patenka į naują prasminių apskaičiavimų lentelę, suformuotą šiuolaikinio žmogaus mąstysenos, ir savaime virsta metaforomis, kartais švelniomis ir paprastomis, artimomis dainos tradicijai ("Seserys drobių priaudžia / Iš sielvarto siūlų plonų"), o kartais netikėtomis ir stulbinančiomis, giminingomis avangardizmo stilistikai ("Ši savaitė iškarstė balas po laukus, / Lyg motina patvoriu drobes ir mezginius"). Laisvai parafrazuojant ir intensyviai metaforizuojant, beveik ištirpsta autentiškoji medžiaga. Liaudiškos kalbos alsavimas darosi nematomas, o tik nujaučiamas sodrioje eilutės faktūroje ir lakiame skrydyje ("Ten ir upės, ir vasaros plaukė, / Sidabru juodas varnas palesino").

A. Miškiniui rūpėjo ne tik sukonkretinti eiliuotąją kalbą, bet ir nustatyti lietuviškąjį poetinio vaizdo spektrą, kuris būtų charakteringas tik šitam kraštui, tik lietuvių tautos būdui ir neištirptų bendraeuropinėje literatūrinių įvaizdžių masėje. Rytų Aukštaitijos kaimas vėlgi buvo pagrindinis vaizdinės medžiagos, motyvų, ornamentikos ir spalvų derinių šaltinis. S. Jeseninas, "paskutinis kaimo poetas", stovėjo kaip kelrodis į šitą šaltinį, kaip autoritetingas kaimiško pasakojimo įteisintojas, dovanojęs lietuvių poetui keletą įvaizdžių, o gal ir graudaus intymumo ir nutrūkstančio sakinio intonaciją ("Takaja reč nevpopad". anot S. Jesenino). Bet poetinio vaizdo plazma formavosi iš lietuviškos tikrovės ir lietuviškos kultūros tradicijų medžiagos.

Avangardizmo stilistika, įteisinusi greta emocinio šūksnio ironišką rečitatyvą, trūkčiojantį vaizdo pulsavime, pauzinę ritmiką, keitė ir eilėraščio žanrą. Jis nebeturi dainiškos melodijos, nors išlieka paralelizmo strofa, dialogo nuotrupos, jausminiai kreipiniai ir pasikartojimų užsklandos. Tai ironiško romanso ir elegiško himno junginys - perdėm individuali lietuviškojo eilėraščio forma, savaip sugėrusi ir transformavusi tiek liaudiškąją žodžio bei dainos kultūrą, tiek modernizmo meninę, patirtį.

Konkretaus suvokimo ir konkrečios išraiškos būdas tapo natūralia lietuvių poetinės kūrybos norma, lokalizavus psichologinį vyksmą savo krašto buities, tautinės pasaulėjautos ir kultūrinių tradicijų plote. Ši norma atliepė įsigalinčią lietuvių prozoje vidinės būsenos ir išorinio faktoriaus pusiausvyrą (V. Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly"), taip pat pasaulinės lyrikos poslinkius į aštrų vaizdo reljefą, kur per daiktų siužetini judėjimą vyksta dvasinio proceso lyrinis tyrimas" (L. Ginzburg).

Poetinio konkretumo norma, atsiradusi liaudiškosios kultūros pagrindu, įėjo į tarybinės lietuvių lyrikos arsenalą kaip svarbus atramos taškas. Pirmajame pokario dešimtmetyje P. Širvys kūrė eilėraščius liaudies dainų stiliumi, atsigręždamas į A. Miškinio kūrybos pavyzdžius. E. Mieželaitis parašė poemą "Pakilusi žemė", stipriai veikiamas A. Miškinio objektyvizuoto lyrizmo intonacijos. A. Maldonis turėjo nusirašęs ranka visus poeto kūrinius, daugelį mokėjo atmintinai ir literatūrinio kelio pradžioje mokėsi iš jų.

Ir pats A. Miškinis, išleidęs tarybiniais metais 7 poezijos knygas (prieš karą tik 3), taipgi liko ištikimas poetinio žodžio kontaktams su realia aplinka, skaidriam kalbos paprastumui, dainingai intonacijai. Tik tarybinio laikotarpio kūryboje, anot poeto, "pasikeitė vertybių mastas" - išnyko lietuviško pasaulėvaizdžio romantinis išskirtinumas, elegiška kaimo ir miesto konfrontacija, atsivėrė platesni istorijos horizontai, nusistovėjo optimistinis santykis su pasauliu ir šventiško pakilumo nuotaika. Naujas "vertybių mastas" praplėtė poetikos sferą šių dienų atributais - revoliucija, mašinų gausmas, mikrorajonai, elektros laidai, kregždės pripranta prie šiferio… "Magistralėmis eisiu ir eisiu takais / Pro melioracijas, buvusį liekną. / Žemės esmė pasiliks - nesikeis. / Pasveikinsiu gimusią mūrinę Lietuvą". Didesnį svorį įgavo refleksija (kartais pernelyg mažoriškai deklaratyvi), valdingai rikiuojanti dainingose eilutėse bendrąsias kategorijas, be kurių jau, regis, nebegali apsieiti šiuolaikinio poeto kalba: "Ir širdis neramiau suspurda / Nuo dėsnių, abstrakcijų ir absurdų". Istorijos proceso atšvaitai ir liaudies apoteozė įėjo į gamtos vaizdą, A. Miškinio eilėraščio branduolį, išlaikiusį poetinį spindėjimą per visas poeto pastangas priderinti savo individualų kūrybos žingsnį prie bendros socialistinio meno platformos. "Sesulės, eisim ant aukšto kalno, / Mes pamatysim tartum ant delno, / Kaip išsipuošę laukai žalieji, / Kai saulė auksą žemelėn lieja". A. Miškinis liko lyrinio peizažo meistras, paveldėjęs iš tautosakos džiaugsmingai švelnų ir harmoningą gamtos suvokimą ("Nuo aukštų kalnelių rytą / Taip toli matyti!"), susikūręs aukštaitiškai tradicijai artimą poetizacijos metodą, kai visi daiktai matomi per nusi­stebėjimo ir pasigėrėjimo prizmę ("Tarytum sidabru nulijo"), o žodžiai tariami su dvasinės pilnatvės ir smagaus ūpo galia ("Tu ateik visados pražydėjęs"). Gerokai išplėtęs savo poezijos žanrų diapazoną (folklorinė poema, liaudies dainos stilizacija, baladė, sonetas, aforistinės sentencijos), poetas išsaugojo tiek savo kūryboje, tiek visos tarybinės lietuvių lyrikos atmintyje dainiškų pakartojimų ir laipsniavimų, malonybinių kreipinių, melodingo skambumo tradiciją ("ežeras vėjyje vilnija"), klasikinę ketureilio simetriją, poetinio žodžio intymią eleganciją, kartais, tiesa, jau klumpančią ilgesniame bėgime. Visa tai sudaro būtiną poetinės kultūros foną jaunosios kartos ieškojimams.

Antanas Miškinis nusipelno stovėti poezijos klasikų būryje su savo žodžiu - žaliuojančia rūta.