Minint poeto Antano Miškinio 100-ąsias gimimo metines

Taip į savo tėvynę Lietuvą, tarsi šiandien ją matydamas, kreipiasi jos kančių poetas, politinis sovietinio režimo kankinys, praėjęs Sibiro kančių golgotas.

Antanas Miškinis gimė 1905 m. vasario 11 d. Juknėnuose, Utenos rajone. 1934 metais baigė Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1932-1948 metais mokytojavo Kaune ir dirbo Kauno radiofone (1936-1940 m.).

Eilėraščius pradėjo rašyti dar studijuodamas. 1928 metais išėjo jo pirmoji eilėraščių rinktinė "Balta paukštė", po septynerių metų, 1935 m., - "Varnos prie plento", 1938 m. - neoromantinių poemų rinkinys "Keturi miestai".

Pirmosios rusų okupacijos ir vokiečių metais A. Miškinis su žmona ir dukra Jolanta vasaromis atvažiuodavo į Vičiūnus, kaimelį Nemuno kilpoje, netoli Kauno. 1943 m. jo bičiuliai, kurie pasitraukė į Vakarus, kalbino ir jį taip elgtis, bet jis atsisakė.

1947 metais K. Preikšas prisispyręs jį kalbino parašyti Lietuvos SSR himno žodžius. A. Miškinis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad nemokąs tokių dalykų rašyti, esąs lyrikas, o čia reikėtų gal kitokio (Vytautas Akelaitis. Su Antanu Miškiniu Vičiūnuose, ir po to poeto akademijos // Antanas Miškinis. Sulaužyti kryžiai. -V.,1987, p. 222).

K. Preikšas tokio pasiaiškinimo nesuprato. "Jam pasirodė, kad čia jau rimtas politinis nusižengimas" (Ten pat). 1948 m. vasario 10 d. A. Miškinis buvo suimtas. Ypatingojo pasitarimo už akių nuteistas 25 metams pataisos lagerių. Daugiau negu aštuonerius metus kalėjo griežtojo režimo lageriuose Mordovijoje - Javase, Kemeravo sr. - Olžerase, Omsko lageriuose.

Grįžo į Lietuvą tik 1956 metais. Kaip rašė V. Akelaitis, "nebuvo nei perpykęs, nei įtūžęs, nenešiojo užantyje pagiežos. Nebuvo praradęs nė kiek taurumo ir savigarbos. Tiktai, žinoma, nieko nepamiršęs” (Ten pat, p. 222). Kaune sutiko dukrą Jolantą, su ja grįžo į namus, į Betygalą, kur gyveno jo žmona. Per didelius vargus 1959 metais gavo butą Vilniuje, rašytojų name Antakalnyje. Atšilus politiniam klimatui ir sušvelnėjus okupaciniam režimui, daug dirbo. Po daugelio metų pertraukos 1960 m. pasirodėjo eilėraščių rinkinys "Eilėraščiai", vėliau "Arti prie žemės" (1965 m.), "Dienoraštis" (1972 m.), "Klevai prie kelio" (1982 m.). Už šį rinkinį jam buvo suteikta Lietuvos SSR valstybinė premija (1983 m.). Parašė keletą poemų, viena jų - "Svajonės ir maištas”"apie Julių Janonį (1967 m.).

Išėjo keletas jo poezijos rinktinių: "Poezija" (2 t., 1970 m.), "Iš drobių rašto" (1975 m.), "Ant Ligajo ežero kranto" (1980 m.).

Parašė beletrizuotą atsiminimų knygą "Žaliaduonių gegužė" (1977 m.).

Išvertė V. Vitmano "Žolės lapus" (1959 m.), V. Šekspyro dramas "Dvyliktoji naktis", "Audra", "Vasarvidžio nakties sapnas", J. Slovackio, V. Bronevskio, J. Tuvino, A. Puškino kūrinių.

A. Miškinis mirė Vilniuje 1983 m. gruodžio 16 d.

Enciklopedijose niekur neminimi jo sovietinės okupacijos metais lageriuose ir ne lageriuose parašyti, bet nepublikuoti eilėraščiai.

1987 metais V. Akelaitis sudarė nepublikuotų A. Miškinio eilėraščių, laiškų ir atsiminimų knygą "Sulaužyti kryžiai" (V., 1989 m.).

Jau nuo pat pirmųjų rinktinės puslapių joje kalbama apie didžiąją Lietuvos tragediją 1939-1941 metais. Eilėraštyje "Septynios sopulio raudos" rašė:

1940 metų "vasarą žalią" palūžo "protas ir valia, pasklido gelianti rauda..." Baisu buvo mirti. "... Tokia graži, jauna buvai, kaip mano sopulio daina."

Ir ėjo Lietuva, išvaroma iš namų, "Vorkutos, Krasnojarsko link".

Rinktinėje apdainuota Lietuvos via doloresa Sibiro speiguose.

Ją sudaro 16 psalmių: "Rūpintojėlių Lietuva", "Pasaulis be Dievo", "Žmogus iš paviršiaus", "Žmogus iš vidaus", "Pasibaisėjimas", dvi psalmės "Pasimatymai su motina", “Neramūs sapnai", "Iš gilumų šaukiamės", "Sąžinės balsas", "Vakarė žvaigždė", "Rytinė žvaigždė", "Išvežimai", "Rūpintojėlis", "Improvizacija" ir jas papildantys eilėraščiai "Šėtono šypsenos", "Kolaborantai", "Antikristas", "Pašauto paukščio baladė", "Septyni šie metai...", "Salomėjai Nėriai" ir kiti; jo laiškai broliui ir kitiems, artimųjų atsiminimai.

Psalmėse - visas Lietuvos kančių kelias prasidėjus rusų okupacijai ir tikrasis Lietuvos poetas A. Miškinis, be kaukės, apnuogintas, be baimės dar kartą būti laužomam ir žudomam.

Psalmėje "Rūpintojėlių Lietuva" A. Miškinis pasakoja apie pirmąsias Lietuvos okupacijos dienas, kai "baisus devyngalvis mus užklupo", jis "švaistėsi gaisrais, kerštu, mirtimi", ir visą Lietuvą "gedulas apėmęs laiko":

O valdovas - tai pats šėtonas, kuris "papuošė gyvatei galvą" ir pamasino minias eiti su juo kartu...

Jis, tas šėtonas, "ėriuko kailiu parėdė vilką", prabilęs į jį "nekalta šneka", "minioms iš tolo jis akis apvilko - esą bus laisvė, išteklius, taika". O už gyvatės galvos...

("Šėtono šypsenos", p. 43)

Kitoje psalmėje "Pasaulis be Dievo" poetas rašo, kad pats didžiausias šėtono ir jo karalystės laimėjimas buvo tas, jog žmogus savo noru atsisakė sielos, išsižadėjo Dievo ir virto bedvasiu gyvūnu...

Poetui gaila, širdį gelia, kad jo tautiečiai, amžiais buvę dori ir orūs žmonės, "nuo amžinybės patys atsisakė ir atsisakė nuo kilnių darbų", o vietoje sielos atsiradęs vakuumas kaipmat šėtono buvo pripildytas visokių ydų ir niekšybių, suponuotų begalinio godulio. Todėl ir plėšosi, "kol sąnariai sustings", "kol galą atsitiktinai suras". Prie žemės juos riša vien tik instinktai - ir vienintelis noras pasotinti "tik pilvą ir aistras".

Šėtonas jį piktasis nuodais

apriejo,

Aptemdė protą, širdį ir akis...

Tai kas parodys, kur keliai

tikrieji?

Taikąs tada jam tiesą pasakys?

(Ten pat, p. 15)

Trečioje psalmėje "Regėjimas" poetas mato ant kryžiaus Išganytoją, kančioje tylų, kai svetimtaučiai ateiviai tremia jo tautiečius:

O kai išmušė ir jo kančios valanda, tai jo viltis ir paguoda buvo Dievas, kuris jj lankydavo "per storas mūro sienas, sargybas apginkluotas ir grotas" ir jam atnešdavo "žvaigždėtą mėnesieną", nuo kurios jo rūsys pražysdavo "žvaigždėmis" ir "liejosi ramybė ir šviesa" (Ten pat, p. 17).

Psalmėje "Žmogus iš paviršiaus" poetas liūdi dėl žmogaus būties žiaurioje nelaisvėje:

Žmogus, dar buvęs neseniai

gracingas,

Puikybės pilnas, išdidus,

gražus,

Suėstas jau maliarijos ir

cingos.

Dar keletas klaikių dienų -

ir žus...

(Ten pat, p. 18)

O juk kiek jis galėjo nuveikti, kiek atlikti žygių Prometėjo, "gal Don Kichoto, riterio šaunaus?" O dabar - "vien skarmalais papuvusiais jis dėvi, sunkiais apkrautas katorgos darbais", "atmatomis iš mėšlyno minta", "užminga naktį ir sapnuoja valgį", "sapnuoja, kliedi šiltą duonos kvapą, sapnuoja saulę, šeimą ir gėles..."

Tuo tarpu senka kraujas,

gyslos vysta,

Ir kaulai džiūsta nepastebimai.

Būk prakeikta, šėtono

apgavyste!

Būk prakeiktas per amžius...

amžinai!

(Ten pat, p. 19)

Kitoje psalmėje "Žmogus iš vidaus" poetas su plyštančia iš skausmo širdimi rašo apie šėtono karalystės pasiektą tikslą - visišką nužmogėjimą ir mąsto, kad žmogus, "labai žemai nusmukęs, prisikelti pats nepajėgus" (Ten pat, p. 21).

Apie žmogaus degradavimo pragaištingumą poetas rašo ir psalmėje "Pasibaisėjimas":

Čia prigimtį žmogaus padaro

žiaurią,

Netenka jis pavidalo tauraus...

Kaip musės krinta po

toliausią šiaurę

Nuo klimato... ir elgesio

bjauraus.

(Ten pat, p. 22)

Daugelis išprotėjo, kiti "stačiai nužmogėjo" ir tą nužmogėjimą jau baisu ir beaprašyti:

Nes jau kančia pasiekus

apogėjų,

Nes liejasi kančia jau per

kraštus.

(Ten pat, p. 23)

Vienintelė kalinio paguoda - tai iliuzijų pasaulis ir sapnai. Sapnuose aplanko motina, ji išlydėdama sūnų į kelią laimina žegnodama ir prašo nepamiršti Dievo, nes jis yra "geras ir lengvina kraupų kelią" (Ten pat, p. 25). Tik motina guodžia prisiminimuose ir tiki stebuklu, kad Motina Sopulingoji išklausys jos maldas, išgelbės jos sūnų ir parves jį j namus:

Žiūrėk, jau vyšnių

burbuolytės kelias,

Paskui ramunėm geltonuos

kalva.

Tu būsi mūsų pirmutinis

svečias

Vienintelis, brangus, kaip

Lietuva.

(Ten pat, p. 27)

Psalmėje "Sąžinės balsas" poetas rašo, "kaip kalavijas, taikomas į širdį, byloja sąžinė dangaus balsu". Dievas gailestingas ir net tada, jei ne visada, kai tau buvo gera, elgeisi krikščioniškai. Jis ragina neprarasti vilties:

Juk žemėj viskas mainos ir

trūnija;

Nelieka niekas niekad

pastovus.

Ir šiai supūti leisiu tironijai,

Nežiūrint jos raketų, bombų ir laivų.

(Ten pat, p. 33)

Išvydęs Vakarinę poetas mato joje savo "Lietuvą šventą" ir meldžia Dievą surinkti "iš visų pasviečių lietuvius visus", "gyvuosius parvesti į namus" ir tada

Tik ką beatras Sibiro kankiniai sugrįžę į Lietuvą, kai ir čia viešpatauja šėtonas ir ciniškai šypsosi...

Su auksu žadinio nuodų įliesiu...

Daugiau, daugiau, nes laikas:

patogus.

Jau mano karalystė netoliese -

Planetoj... Bus nudvasintas

žmogus.

Ir ciniškai vėl kalba ir maloniai

Minias iš toli gundo pažadais.

Gyvatė vis gilyn geluonį...

O žemė puošias kruvinais

žiedais...

(Ten pat, p. 44)

Kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitinka? Poetui aišku: visos niekšybės - ir žudynės, ir nelaimės - per kolaborantus, "vergus ir žudikus", "apgailėtinus bailius", "kraujo prigėrusius" ir "šuniškai ištikimus pavergėjams", "padėjusiems neapykantą sėti". (Ten pat, p. 45)

Todėl ir karaliauja Lietuvoje šėtonas:

Sūnus šaltų šiaurinių dykumų...

Jo veidas kruvinas ir

nudraskytas.

Jisai ir pats išguitas iš namų.

Jis - kerštas, įsikūnijęs tikrovėj,

Jis šnipas ir teisėjas neteisus.

Jisai tikėjimą žmogum

sugriovė,

Visų jis kurstytojas prieš visus.

(Ten pat, p. 47)

Poetas tiki Lietuva, tiki jos laisve, ir nors dabar ji "sukruvintu veidu, bet galvą iškėlus", "apnuoginta eina per pagilą, šalną ir gruodą”, ir nors širdy "slepia didžiąją gėlą", vis tik ji laimės ir bus laisva. Su tokiu tikėjimu poetas ir mirė, jį palikęs mums kaip testamentą.

Savo laiškuose artimiesiems iš lagerio A. Miškinis rašė: "Aš esu įkaitas už mūsų tautą, ir šis aukos suvokimas palengvina man gyvenimą. Tai didelė garbė būti auka už tautą. Kaip tik čionai išmokau vertinti mūsų tūkstančių metų kultūrą, kultūrinį savo tautos palikimą, tradicinės mūsų tautos etikos ir estetikos sąvokos virto man maistu. Didžiuojuosi būdamas įkaitu už tokią didelę vidinę kultūrą. Mums yra svarbiausia: išlaikyti mūsų žmogišką savigarbą, mūsų tradicinę ir estetinę kultūrą" (Ten pat, p. 293).

Lietuvos aidas, 2005, kovo 4

©