Menu
Rašytojas, žurnalistas, redaktorius. Tikroji pavardė Juozas Petrėnas. Gimė 1896 m. kovo 31 d. Degučių kaime, Utenos valsčiuje. Mirė 1980 m. vasario 5 d. Niujorke, JAV. 1980 m. palaikai perlaidoti Kaune.
Mokėsi Utenoje pradžios mokykloje, baigė Peterburgo gimnaziją. Studijavo literatūrą Lietuvos universitete Kaune, 1926–1927 m. žurnalistiką Paryžiuje. Buvo žurnalo „Naujas žodis“ vyriausiasis redaktorius, redagavo leidinius „Diena“, „Dienos naujienos“, leido „Lietuvos naujienas“, humoristinį laikraštį „Kultuvė“. P. Tarulis – vienas žymiausių naujojo meno propaguotojų prieškario Lietuvoje. Drauge su Kaziu Binkiu išleido „Keturių vėjų pranašą“ (1922). K. Binkiui nuo sąjūdžio atitolus, perėmė vadovavimą, buvo žurnalo „Keturi vėjai“ (1924–1928) redaktorius ir produktyviausias autorius. Keturių vėjų laikotarpiu jis sukūrė reportažo techniką imituojančią fantasmagorinę, absurdistinę esė „Nuovakarių skiauterys“ (1924) ir išleido avangardinių apsakymų rinkinį „Mėlynos kelnės“ (1927). Vaidino, domėjosi teatru, Brundalio slapyvardžiu išleido knygą „Sodžiaus teatras“ (1924). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949 m. gyveno Niujorke. 1968–1971 redagavo laikraštį „Tėvynė“. Paskelbė keletą apybraižų. Pabėgėlių stovykloje sukurti „Žirgeliai padebesiais“ (1948) labai skiriasi nuo ketruvėjiškosios P. Tarulio prozos. Šis apysakų rinkinys pratęsia realistinės prozos tradiciją, išsiskiria pastabumu, lėtu paskojimo tempu, žodinga kalba. 1966 m. išleido romaną ,,Vilniaus rūbas”. Be to, parašė dar dvi knygas ,,New Yorko žvirbliukas” ir ,,Kauno gubernatoriaus pusryčiai”). Abu romanai liko jo ranka taisytuose mašinraščiuose, kurie parvežti į Lietuvą kartu su jo prisiminimais apie amžininkus. 1993 m. pasirodė A. Zalatoriaus sudaryta P. Tarulio kūrybos rinktinė „Gyvas stebuklas“.
