Karosas Juozas

Gimė 1890 m. liepos 16 d. Spraguičio kaime, Anykščių rajone. Mirė 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje.

1900–1903 m. baigė Utenos pradžios mokyklą, 1903–1905 m. – Utenos dviklasę miesto mokyklą pirmojoje jos laidoje. Muzikos mokė tėvas ir Leliūnų vargonininkas Kazimieras Treinys, vėliau – kompozitorius Juozas Gruodis. 1912–1913 su J. Gruodžiu vargonininkavo ir vadovavo chorams Kuktiškėse, o 1913–1915 m. – Alantoje.

Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915 m. jis išvyko į Maskvą (Rusija) ir įstojo į Jurijaus Slavianskio vadovaujamą chorą. 1916–1921 m. J. Karosas vargonininkavo, dirbo mokytoju, koncertmeisteriu ir chorų vadovu Jarceve (Smolensko sritis, Rusija), kur jį pakvietė pabėgėlių komitetas. Iš čia jis nuvykdavo į Smolenską pas pianistą teoretiką Aleksandrą Engelį privačiai mokytis skambinti fortepijonu. 1921 m. vasarą jis grįžo į tėviškę ir ruošėsi studijoms. 1921–1927 m. J. Karosas studijavo Rygos (Latvija) konservatorijoje vargonavimą, kompoziciją ir dirigavimą, įgijo vargonininko ir kompozitoriaus išsilavinimą. Studijuodamas jis pragyveno, dėstydamas muziką ir dainavimą Rygos lietuvių gimnazijoje, vadovavo lietuvių ir latvių chorams, dirbo vargonininku bažnyčiose, rengė koncertus Rygoje ir kitur. Po studijų likęs dirbti Rygoje, J. Karosas rengdavo vargonų koncertus, diriguodavo lietuvių muzikos koncertams Rygos radiofone. Ypač kūrybiškai jis dirbo su Rygos lietuvių jaunimo mišriuoju choru „Šviesa” (1921–1930 m.). 1930 m. J. Karosas persikėlė į Kauną. Jis dėstė muziką ir vadovavo chorams Kauno „Saulės” gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dirbo E. Laumenskienės liaudies konservatorijoje, vadovavo „Dainos” chorui (1931–1936 m.) ir dirigavo Kauno radijo simfoniniam orkestrui. J. Karosas Kaune dalyvavo Filharmonijos draugijos veikloje, nemažai rašė „Muzikos baruose”, „Muzikoje ir teatre” ir kitur, 1936–1937 m. kelis mėnesius dirbo Kauno radiofono tautosakos archyve. 1937–1939 m. ir 1945–1956 m. – Klaipėdos muzikos mokyklos, 1939–1945 m. – Šiaulių muzikos mokyklos direktorius, choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytojas bei chorų vadovas. 1946–1956 m. vadovavo Klaipėdos mokytojų instituto studentų mišriajam chorui, dėstė muziką fakultatyviniuose būreliuose. Kurį laiką vadovavo muzikos mokyklos moksleivių chorui ir dirigavo simfoniniam orkestrui, rengė koncertus, organizavo dainų šventes ir buvo jų vyr. dirigentas. 1956–1981 m. jis dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos choro dirigavimo katedros vyresniuoju dėstytoju. Nuo 1965 m. jis buvo docentas, nuo 1977 m. – profesorius.

1956–1964 m. jis taip pat dėstė muzikos teorijos disciplinas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, o 1957–1961 m. buvo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedros choro dirigavimo dėstytojas. J. Karosas buvo Kauno, Klaipėdos, Vilniaus miestų ir daugelio rajonų dainų švenčių dirigentas, respublikinių dainų švenčių konsultantas ir vyriausiasis dirigentas (1950, 1955, 1975 m.). Lietuvos miestuose ir miesteliuose jis surengė daug savo kūrybos autorinių koncertų, buvo chorų apžiūrų bei konkursų žiuri pirmininkas arba narys.

Parašė muzikos vadovėlį „Garsų keliais“ (1937), atsiminimų knygą „Nueitas kelias“ (1976), daug muzikinių straipsnių, chorų koncertų recenzijų ir mokslo darbų. Sukūrė dainų chorams, solistams ir vaikams, stambių vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Harmonizavo lietuvių liaudies dainų, parašė muzikos fortepijonui ir kitiems instrumentams bei ansambliams.

Buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, ne kartą rinktas ir į valdybą. 1954 m. kompozitoriui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, o 1960 m. – liaudies artisto garbės vardas, 1972 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija.