Gimė 1914 m. rugpjūčio 28 d. Sankt Peterburge, Rusijoje. Mirė 2008 m. birželio 9 d. Čikagoje, JAV.
Augo neturtingoje, didelėje 5 vaikų šeimoje. Apie 1920–1921 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno motinos tėviškėje Kalandiškės kaime (Vajasiškio par., Utenos apskr.). Lankė Daugailių pradinę mokyklą. Dirbo pas ūkininkus. 1935–1936 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės Ukmergės pirmajame pėstininkų pulke. 1936 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Gyvendamas Daugailiuose, Utenoje, Kaune, finansiškai palaikomas pusbrolio P. Juodvalkio, Daugailių parapijos klebono K. Mazūro ir kitų žmonių, porą metų mokėsi gimnazijos kursą privačiai. 1938 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame iš pradžių Humanitarinių mokslų fakultete studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, vėliau Filosofijos skyriuje pedagogiką ir psichologiją. Nuo 1940 m. studijas tęsė Vilniaus universitete, Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos skyriuje. 1942 m. išlaikė pedagogikos specialybės baigiamuosius egzaminus, parašė diplominį darbą „Prof. dr. St. Šalkauskio tautinis auklėjimas“ ir baigė universitetą. Paskirtas Šiaulių suaugusiųjų vidurinės mokyklos direktoriumi, dirbo iki 1944 m. pavasario. Tais pačiais metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Austriją. 1947 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje, gilino žinias Čikagos universitete. 1947–1949 m. redagavo žurnalą „Naujoji aušra“. 1968–1970 m. – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenės Kultūros fondo, 1970–1975 m. – Kultūros tarybos pirmininkas. Suorganizavo Lietuvių bendruomenės Jaunimo teatrą, 5 išeivijos teatrų festivalius, jiems vadovavo. 1983–1986 m. – Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.
Parašė daugiau kaip 70 įvairaus žanro kūrinių (daugiau kaip 50 knygų). Išleido eilėraščių rinkinius „Blaškomi lapai“ (1946), „Auksinė sėja“ (1954), „Aukurai ir altoriai“ (1987), „Gyvųjų poezija“ (1996), kelias dešimtis pjesių „Laisvės medis“ (1955), „Eldorado“ (1968), trilogiją „Karūna“ (1974), „Ugnies daina“ (1985), „Krikšto vanduo“ (1989), „Vyskupo sodas“ (1980), „Šventasis princas“ (1984). Išleido romanus„ Ištikimoji žolė“ (1971), „Po Damoklo kardu“ (2 d. 1978–1981), „Pažadų dvaras“ (1982), „Kelionė į Vilnių“ (1983), „Dulkių atspindžiai“ (1985), „Viena širdis“, „Nemarioji giesmė“ (abu 1988), „Epigonai“ (1989), „Pusbroliai“ (1994 Vilniuje). Taip pat komedijų, pjesių vaikams, operos libretų, novelių, feljetonų. Įvairiuose konkursuose buvo premijuota 16 jo kūrinių. A. Kairio kūryboje vaizduojama įvairių laikotarpių gyvenimas Lietuvoje (senovė, nepriklausomybės ir okupacijos laikai), išeivių buitis, vyrauja patriotiniai motyvai. Kūrinių išversta į anglų, latvių kalbas. A. Kairys apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2005).