Menu
Poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas. Gimė 1905 m. vasario 11 d. Juknėnų kaime, Utenos rajone. Mirė 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje.
1914 m. įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją, bet dėl karo turėjo mokslą nutraukti. 1921 m. įstojo į Zarasų progimnaziją, ją baigęs, 1923–1926 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Po to tęsė mokslą Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Rašyti eilėraščius A. Miškinis pradėjo dar gimnazijoje, o pirmasis eilėraštis išspausdintas 1925 m. „Lietuvyje”. 1931 m. baigęs studijas, atlikęs karinę prievolę ir 1935 m. gavęs Universiteto baigimo diplomą, A. Miškinis mokytojavo Kauno gimnazijose, dirbo Radiofone, Kauno dramos teatre ir kitur, buvo Lietuvių rašytojų draugijos narys, vienas iš laikraščio „Literatūros naujienos“ steigėjų, periodinės spaudos bendradarbių, skaitė savo kūrybą literatūros vakaruose, išleido savo poezijos rinkinius. Pirmosios jo lyrikos knygos –„Balta paukštė“ (1928), „Varnos prie plento“ (1935), „Keturi miestai“ (1938). 1945–1948 m. A. Miškinis dirbo redaktoriumi Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, įsijungė į antisovietinę rezistenciją. 1948 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Tik 1956 m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Sibiro tremtyje poetas ant beržo tošies ir cemento maišų parašė vieną pačių stipriausių pasipriešinimo literatūros kūrinių eilėraščių ciklą „Psalmės“ (išspausdintą 1989 m.).
Grįžęs į Lietuvą, poetas galėjo rašyti tik optimistinius arba neutralius gamtinius eilėraščius. Pasirodę rinkiniai „Eilėraščiai“ (1960), „Arti prie žemės“ (1965), poema „Svajonės ir maištas“ (1967) buvo pilni plakatinio optimizmo, sovietinio „laimingo gyvenimo“ butaforijos. Nuoširdesniu balsu poetas prabilo vėlyvuosiuose rinkiniuose „Dienoraštis“ (1972) ir „Klevai prie kelio“ (1982), kur sugrįžo prie jaunystėje pamėgtos neoromantinio stiliaus. Lyrinė poeto prigimtis prasiveržė ir atsiminimų knygoje „Žaliaduonių gegužė“ (1977), kurioje surašytos gimtojo Juknėnų kaimo istorijos. Poetas už šią knygą 1978 m. gavo Žemaitės literatūrinę premiją. 1981 m. tapo Poezijos pavasario laureatu. 1983 m. už eilėraščių rinkinį „Klevai prie kelio” (1982) apdovanotas valstybine premija.
2003 m. Utenos rajono savivaldybė įsteigė Antano Miškinio literatūrinę premiją, kuri kasmet skiriama už geriausią naują poezijos knygą, kurioje ryški aukštaitiška dvasia, atspindimi Aukštaitijos regiono etniniai motyvai, tradicijos ir istorinė atmintis. Premijos laureato apdovanojimai vyksta per Antanines A. Miškinio gimtinėje Juknėnuose.
1994 m. Utenos centrinei bibliotekai suteiktas Antano ir Motiejaus Miškinių vardas.
2011 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi A. Miškinio tremties kūrybos rankraščiai, pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektais ir įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis” Lietuvos nacionalinį registrą.
