Jolanta Jonynaitė. Nacionalinių charakterių gimtinėje

"Žaliaduonių gegužė" tai atsiminimai apie šio amžiaus pradžios Lietuvos kaimą. Epiniame memuarų žanre savitai pasireiškia poetinė A. Miškinio talento prigimtis. Etnografinė autoriaus vaikystės tikrovės, liaudies buities medžiaga nepaverčia kūrinio kraštotyriniu veikalu (kaip yra, pvz., M. Katkaus "Balanos gadynėje"). Faktai tarsi išsilydo pasakotojo lyriniuose išgyvenimuose, juos sudvasina įsijautimas į kaimo nuotaikas, kasdienišk1, bet mielą jo gyvenimo ritmą. Dėl to kūrinys nepraranda autentiškumo tik tampa meniškesnis ir įtikinamesnis. Tiesa apie originalius kaimo žmonių charakterius, jų įspūdingus likimus atsiskleidžia prieš skaitytoją akivaizdžiu liaudies gyvenimo paveikslu, sukurtu objektyvaus, bet neabejingo vaizduotojo. Prisimindamas savo buvusius kaimynus, pažįstamus, bičiulius, A. Miškinis stebisi ir žavi­si jų sveika liaudiška prigimtimi. Švelniai ironiškas sąmojis, kūrybiniai polinkiai, mokslo, šviesos troškimas, gyvenimo išmintis, ištikimybė žemei (autoriaus pagarbiai vadinama "žemės mistika"), poetiškai suvokta meilė gamtai, doras bičiuliškumas ir kiti dvasios polėkiai daug pasako apie kaimiečio charakterį. Dėmesys paprastam žmogui ir sudaro humanistinį knygos patosą.

Autorius sugeba glaustai ir įsimenančiai charakterizuoti ir veikėją, ir visą jo giminę, pabrėždamas patį esmingiausią bruožą. Pavyzdžiui, Lumpickų Mykolioko, apsukriai apgavusio vokiečių okupacinę valdžią, išradingumas (skyrius "Blūsiškės"), dėdės Kazimiero Kazlaucko viso gyvenimo troškimas pasiklausyti įžymių advokatų kalbų (skyrius "Advokatas Kazimieras Kazlauckas") - tai esminiai štrichai šių žmonių paveikslams.

Veikėjų knygoje - daug. Susiję giminystės ir kaimynystės ryšiais, visi jie - vieno Aukštaitijos kampo broliai, tų pačių bėdų ir rūpesčių draugai. Mastydamas apie tuos kelelius, kuriais vaikščiota jaunystėje ir kuriais ėjo daugelio gražių žmonių gyvenimas, rašytojas akcentuoja tai, kas nebijo laiko. Autoriaus lūpomis prabyla paprasta ir gili gyvenimo išmintis: apie gėrį ir grožį pamilusią žmogaus prigimtį, apie jausmų galią, apie ištikimybę. Knygos herojai laikosi tauraus žmonių papročio - gerbti praeitį ir tą žemę, kuri "yra dar senolių basomis ir naginėtomis kojomis išpėduota, dar medinėmis žagrėmis, piaustuvais ir dalgiais išmatuota..." Dėmesiu dvasinei liaudies kultūrai, liaudies kelio įprasminimu "Žaliaduonių gegužė" 5silieja į tą mūsų literatūros srautą, kuriam pradžią davė S. Daukantas, lietuvių būdą ir gyvenseną laikydamas nesuskaitomų praeities kartų dvasinės veiklos rezultatu. Šią lietuvių prozos kryptį vystė J. Biliūnas, V. Krėvė, A. Vienuolis, J. Baltušis, sukurdami paveikslus tokių sodžiaus filosofų, kaip astronomas Šmukštaras, dėdė Simonas, senelis Vainorus, išmintingasis Alaušas. Šalia jų iškyla ne mažiau liaudiškos juknėniškių - dėdės Rapolo, Kazimiero Kazlaucko - figūros.

A. Miškinis nefetišizuoja senojo pasaulėvaizdžio, neapgaubia kaimo žmogaus egzaltuoto susižavėjimo aureole, kaip darė neoromantikai. Dialektiškai mąstančiam "Žaliaduonių gegužės" autoriui laiko nuotoliai tik padeda geriau suvokti gyvenimo perspektyvą ir jos dimensijomis vertinti pastoviąsias žmogiškas vertybes. Laikas išgrynino rašytojo atsiminimus, subrandino ne memuaristų pamėgta sentimentalų, bet blaivų, ramų ir santūrų santykį su mūsų kultūros šaknimis - senuoju kaimu. Tačiau visa dildantis laikas neištrynė iš autoriaus atminties smulkiausių gimtojo gamtovaizdžio detalių, kurios sušildo pasakojimą, taikliai nusako psichologinio momento nuotaiką. Užsisvajojusio rašytojo akyse gimtinės vaizdas iškyla kaip šviesus regėjimas, margaspalvis mozaikinis paveikslas (pvz., "Blūsiškės"). A. Miškinio detalė - poetiška ir subtili, atsirėmusi j vaizdo potekstę, į jausmą ir nuotaiką. Sudvasinta gamta susilieja su žmogaus sielos peizažu, saviškai dalyvauja jo jausmų dramoje. Pats knygos pavadinimas, meniškai apibendrinantis apsakymo "Žaliaduonių gegužė" mintį, gimė iš A. Miškiniui būdingo gamtos poetizavimo, jautrumo jai.

Aukštaičių žemė labai dosni poetams gamtos lyrikos turtų. Nepašykštėjo ji A. Miškiniui dainingo, šmaikštaus liaudiško žodžio. Dažną knygos puslapį nuskaidrina vykęs humoras: "Čia, - sako, - bus greičiausiai arba jauniklės meškos, arba senės bitės vaikas…" Liaudies dainų motyvai ir posmai, meistriškai įausti į pasakojimą, paryškina ir apibendrina herojų išgyvenimus.

Ieškant knygos trūkumų, galima būtų pageidauti ir šio, ir to: daugiau apibendrinimų, aiškesnio dėstymo, labiau apgalvotos pasakojimų kompozicijos ir kt. ir vis dėlto - koks platus ir įspūdingas iškiltų prieš mūsų akis Lietuvos kaimo epas, jei visi savo gimtinę aprašytų taip, kaip Juknėnus - A. Miškinis.

Jonynaitė J. Nacionalinių charakterių gimtinėje // Literatūra ir menas, lapkričio 25.

Rec. kn.: Miškinis A. Žaliaduonių gegužė: pasakojimai. Vilnius: Vaga, 1977. 277 p.

©