Sigitas Geda. Juknėnų istorijos

Atsiminimų knygos dabar ne naujiena. Mūsų literatūroje jos irgi sudaro nemažą kūrybos procentą, ir vis dėlto A. Miškinio "Žaliaduonių gegužė" - neeilinė šio žanro knyga.

Pirmiausia verčia susimąstyti pati jos parašymo priežastis. Niekas juk negalėtų pasakyti, kad išseko poeto lyrikos šaltinis. Jo jaunystės metų lyrika, gimusi tais pačiais laikais, kaip ir geriausi K. Binkio, S. Nėries, B. Sruogos posmai, nūnai jau klasika, dariusi poveikio kelioms vėlesnėms poetų kartoms. Metai iš metų pasirodo nauji poeto kūrybos rinkiniai, kritikos straipsniai, atsiminimai apie kūrybos draugus.

"Žaliaduonių gegužė" skirta gimtojo kaimo praeičiai, nuo vaikystės į atmintį įsirėžusių žmonių paveikslams. "Berašant apie įžymius žmones, ir kilo mintis - o kodėl neparašius apie paprastus. Jie juk taip pat įdomūs, originalūs - vertos dėmesio asmenybės", - skaitome knygos įžangoje.

Kas gi tos asmenybės? Tai Povilas Sabesčius ir Lucius, Šanauckai, Apkelis ir Kunčius Pranciškas, Dėdė Ignasius Kaušilas, advokatas Kazimieras Kazlauckas, - senieji Juknėnų kaimo gyventojai... Net keista būtų jiems patiems, jeigu dabar, tarkime, galėtų patirti, kokios šviesos yra pažėrę į poeto širdį! Gyvenimas išties surizgęs nematomais siūlais, ir kartais sunku numatyti, kokios reikšmės ir vertės turės kažin kam vaikystėje mūsų ištartas žodis.

Esama, matyt, ir dar kelių priežasčių, dėl kurių vaikystės žmonės ir įvykiai tokie brangūs ir neužmirštami.

Ar neatpažįstame čia tų pačių gamtos vaizdų ir spalvų mozaikos, kuri blykčioja jaunystės ir brandos metų A. Miškinio lyrikoje? Juknėnai, Aukštaitija - tai sykiu ir poeto dvasios tėviškė, jo meilės ir ilgesio šaltinis, begalinė nostalgijos erdvė.

Tad "Žaliaduonių gegužė" vertinga dar ir todėl, kad leidžia naujai pažvelgti į ilgų metų poeto kūrybą. Suprantamesnės jos ištakos, aiškesnis jos fonas, jos idėjos, liaudiškumas ir demokratizmas.

Suprantamesnė, artimesnė ir viena mūsų literatūros mokykla - aukštaičių tradicija, skambanti ligi mūsų per Strazdą, Baranauską, Vienažindį ir Vaižgantą, nors knygoje tiesiogiai apie juos niekur ir nerašoma. Poezijos eilutės čia netikėtai, natūraliai įsiterpusios į buitį ir peizažą, panašiai kaip tasai garsusis traktas, einąs nuo Utenos lig Zarasų ir dar toliau, apie kurį Baranauskas dainavo - "gniaužtas diližonais".

Vienas to aukštaičiams būdingo optimizmo, šviesaus požiūrio į pasaulį bruožų - savitas humoras. Štai "advokatas" Kazlauckas kalbasi su savo žmona, nuolat jam priekaištaujančia, kad nejuokintų svieto.

Per ilgus šimtmečius, kartų kartoms gimstant ir mirštant, dirbant ir klaidžiojant po platųjį pasaulį, susiklostė tokia pasaulėjauta. Kur juknėniškių nebūta, kokiuose karuose nekariauta. O ir per pačius Juknėnus kokių tik bangų nesirista. Tai toli gražu ne izoliuotas, o atviras visiems pasaulio darbams ir rūpesčiams sodžius.

Vieni koloritingiausių puslapių ir tie, kur aprašomi etniniai praeities Lietuvos kaimo santykiai, pavyzdžiui, vaikystės akimis nužiūrėta egzotiška zarasiškių žydų, linų pirklių, nakvynė pas tėvus.

A. Miškinio knyga galėjo būti ir visai kitokia - poetinių reminiscencijų, subjektyvių pergyvenimų ir patyrimų knyga. Autorius, atrodo, specialiai to vengė, visur jis lieka objektyvus stebėtojas, besistengiantis įžvelgti gėrio ir grožio kituose, o ne demonstruoti save. Šia prasme "Žaliaduonių gegužė" pratęsia M. Katkaus "Raštų", M. Glemžaitės-Dūlaitienės "Kupiškėnų senovės" tradiciją.

Gyvenimas teka savo vaga. Ne vienas senųjų kaimų Lietuvoje jau yra išnykę arba gyvena paskutines dienas. Ir didžiausią vertę turi jų palikimas - tai, kas sukaupta ne per vieną šimtmetį - buitis, papročiai, istorija, etika... Kitados M. Gorkis ragino parašyti visų Rusijos fabrikų istoriją. Kodėl neparašius kaimų istorijos? Tai, žinoma, fantazijos, bet A. Miškinio triūsas - realus pavyzdys.

Geda S. Juknėnų istorijos // Literatūra ir menas, 1977, spalio 15.

Rec. kn.: Miškinis A. Žaliaduonių gegužė: pasakojimai. Vilnius: Vaga, 1977. 277 p.

©