Marcelijus Martinaitis. Atsiminimai apie žmones ir žodžius

Autobiografinių pasakojimų "Žaliaduonių gegužė" pratarmėje A. Miškinis sako: "...berašant apie įžymius žmones, ir kilo mintis - o kodėl neparašius apie paprastus? Jie juk taip pat įdomūs, originalūs - vertos dėmesio asmenybės". Žinoma, apie įžymius žmones gal net ir rašyti lengviau - jie atviresni, labiau matomi: tam jie ir gyvena, kad savo gyvenimą paverstų viešu dalyku. O juk tie paprasti žmonės, jų tyli išmintis davė impulsų, drąsino ne vieną literatūros kūrėją. Kiekvienas žinomesnis mūsų rašytojas vis ką nors pasako apie juos su dideliu dėkingumu ir meile. Tokie yra A. Vienuolio, I. Simonaitytės, J. Baltušio autobiografiniai kūriniai.

Tačiau, kita vertus, ši A. Miškinio knyga nėra įprasti rašytojo atsiminimai apie vaikystę ir ankstyvąją jaunystę, kada jauti, kad apie paprastus žmones vis tik rašo įžymus žmogus, kad jis stengiasi parodyti savo ke­lią, aplinką, ankstyvas kūrybines paskatas. A. Miškinis šitaip nedaro, jis lyg ir pasitraukia iš jų gyvenimo, leisdamas jiems patiems veikti, kalbėti. Jie tampa herojais, asmenybėmis, ir poetas su jais nelenktyniauja nei išmone, nei žodžiu. Jis žiūri į juos: tai graudžiai šypsosi, tai liūdi, tai džiaugiasi, bet niekada neniekina ir nemoko. Jų jau nėra, ir jų mokyti negalima. Jis nori juos suprasti, kodėl jie kartais negerą darbą darė ar būdavo neteisūs. Ir ar visuomet niekšybė eina iš pikto? Pasakojimuose yra tokių vietų, kur, rodos, ir negeras, ir šiaip nieko vertas žmogus staiga praplyšta, nustebina - kartais dėl kokio menkniekio, bet prasiveržia giliai, net skaudžiai. Toks yra Lumpickiokas Antanas ("Blūsiškės"), užsidaręs, rodos, piktas, o greičiausiai - labai nelaimingas žmogus. Gal tik vienoj vietoj praplyšta Antanas, užgirdęs varpą:

Ar ne dėl tų Antano žodžių ir parašė poetas visą pasakojimą apie Blūsiškes?

O pats gražiausias ir dramatiškiausias pasakojimas ar tik nebus apie Velykioką Akopinį, toli siekusį, didelio mandrumo, bet palūžusį, išsikvėpusį, viduje gal net pagražėjusį nuo jam rodomos užuojautos ir negudrios žmonių pagalbos. Jį suprato vaikai ir kiti tokie pat nelaimingi žmonės. Poetas, žiūrėdamas į jį vaiko akimis, aprašo lyg kokį graudų atsisveikinimą su Akopiniu:

Tiek ir teliko iš Akopinio gyvenimo, kurį pasakojimo pabaigoj poetas taip gražiai sumezga su savim:

Man atrodo, kad teisingai ir gražiai A. Miškinio pasakojimuose atskleidžiama geroji kaimo žmogaus pusė, parodoma, kaip jis išsaugojo savo orumą, sielos giedrumą, kaip jis kartais apsigynė nuo moralinės degradacijos ar puikybės. Ir sunkiausiom socialinėm sąlygom žmogus ne tik degraduodavo, apie ką yra ištisa literatūra, bet ir nugalėdavo "kaimo idiotizmą", peržengdavo prievartą, apakimą. Gal aš gerai nesuvokiu pasakojimų beletristinės vertės, bet labiausiai jaudina tai, ką poetas pastebi žmonėse, kokius jų poelgius ir žodžius iškelia, viešai parodo. Knygoje yra gražus pasakojimas apie Agotėlės ir Jurgio meilę ("Pasakojimas apie kaimišką meilę"). Pastarasis ją atstūmė, rodos, mirtinai įžeidė. Bet kai mirė Jurgio žmona, per laidotuves Agotėlė praskleidė lopšio drobulę, pažiūrėjo į Jurgio Alpenciuką, ir "Taip pagailo, visko pagailo - ir Jurgio, ir vaikelio, ir jos, nabašninkės". Palaužus išdidumą, išėjo už Jurgio, Alpenciuką augino, išaugino kaip savą. Ir vaikui pasakė žodžius, kai šis užgirdo, kad mamutė netikra, pasakė, kokius žmogus vieną kartą gal ir tepasako: "... užaugsi didelis didelis, tada ir žinosi, kokia kieno mamutė tikra, kokia netikra...”

Kokios šviesos yra žmoguje! Ji ir vargingiausią gyvenimą gali paversti jaudinančiu aktu. Ir tie įžangoj poeto pasakyti žodžiai apie tai, kad ir tarp paprastų žmonių yra didelių asmenybių, - ne šiaip koks literatūrinis mastas. Tų žmonių moraliniam švarumui neprilygsi vien tik įžymumu, gabumais ar dar kuo nors. Kitaip būtų sunku suprasti, kaip apskritai išlieka žmogus, kaip gyvenimas, kad ir pats skurdžiausias, išoriškai dažnai neįdomus, visuomet turi niekuo nepakeičiamos ir neišperkamos vertės.

Gal per toli nueinu nuo knygos, nuo jos beletristinių savybių. Nujaučiu, kad ne vieną puslapį galima lyginti su A. Vienuolio tokiais pat autobiografiniais pasakojimais, kaip "Astronomas Šmukštaras", "Mano krikšto tėvo kumeliukas", "Arkliavagio duktė" ir kt. O jeigu kalbėtume chrestomatiškai - čia pateikiamas autentiškas šio šimtmečio pradžios Aukštaitijos kaimo paveikslas. Tokio savo siekimo A. Miškinis ir neslepia, pratarmėje užsimindamas apie I. Simonaitytės "Aukštųjų Šimonių likimą". Tik savo pasakojimams skiria kur kas kuklesnę vietą: žiūri j juos kaip į medžiagą epopėjai apie Aukštaitijos kaimą.

Tačiau knyga vis tik yra savotiška "epopėja", poetas kažkaip sukelia ant kojų visus Juknėnus, visiems duoda darbo, ir visi jie - su savo veidais, tvirtai vienas su kitu sumegzti. Tiesiog įeini į ano meto kaimą ir žinai, kieno koks namas, kur pasukti kryžkelėj, ką rasi, atidaręs kurias nors duris. Štai kerdžius Sabesčius, apsuptas piemenukų kaip koks V. Krėvės Lapinas, vėjų pamušalas Povilas, Kunčius Pranciškus, dėdė Rapolas, broliai Žaliaduoniai, dėl gegužės, dėl smulkaus pavydo nuėję vos ne iki teismo, bet viską paskui broliškai užbaigę. Gražūs yra ir žydų paveikslai, jie aprašomi rimtai, be pašaipos: vargingas, graudus Meirus, šviesus, doras, supratingas Apkelis.

Stebina ne tik žmonių įvairumas, bet ir plati ano meto kaimo "geografija": Japonija, Kinija, Tolimieji Rytai, Turkija, visa Europa, Amerika. Nebuvo pasaulinių įvykių, kuriuose nebūtų dalyvavęs mūsų kaimo žmogus. Jis turėjo daug supratimo, ir ne vienas paskaitė ne tik lietuviškai, bet net "ruskai ir angelskai". Mūsų kaimas nebuvo toks uždaras, paskendęs savyje, kaip mes dabar kartais įsivaizduojame. A. Miškinis aprašo vieną įdomiausių mūsų kaimo laikotarpių - jo "supasaulėjimą", atsivėrimą.

Tiesa, būtų galima padaryti priekaištų dėl nelygumo, pasikartojimų, dėl keliaaukščių perpasakojimų: dažnai autorius pasakoja tai, ką jam pasakojo, o pastarajam dar kažkas pasakojo ir t.t. Tačiau visur jauti, kad rašo poetas, kad atskirus, kartais padrikus fragmentus sujungia nuotaika. O kartais ir viso pasakojimo nuoseklumas aukojamas dėl kokio nors pasakymo ar vaizdo.

Poeto ranka viską nuspalvina lyrikos grauduliu, elegiškumu. O tuo pačiu patiri, kokį konkretų pasaulį turi poezija, kaip ji iš jo išauga, transformuojasi. Kaip su Juknėnais, su tų žmonių dvasia yra susijusi tokia, rodos, rafinuota ikikarinė A. Miškinio lyrika!

Atskiri knygos puslapiai suvirpa gražiausiu sakiniu, kvapą užimančia šviesa. Gal reikia daug pergyventi, daug ką pamatyti, kad suprastum paprastą kaimo kelią, "baltą Južintų bažnyčios bokštą", į vaikystės atmintį įstrigusią "apšarmojusių medžių fejeriją", nuo Juknėnų kapų matomą "baltą Zarasų plento ruoželį ant kalno ties Degučiais". Kokios reikšmės, kokios galios po daug metų gali turėti "melsva dūmų juostelė, kai iš Ignalinos stoties išeidavo traukinys". Nežinia, kokio plento ruoželis ar dūmų juosta įkrenta į poeto sielą, ir giliau, negu koks žiaurumas ar niekšybė. Vaikystė, koks nors iš "Ignalinos stoties išeinantis traukinys" paskui auga kartu su žmogumi visą gyvenimą.

A. Miškinio knyga graži dar ir savo valstiečių būdo ir papročių aprašymu. Čia tarsi piešiamos žmonių pozos, eisena, apsiėjimas su artimaisiais, kalbėjimo būdas. Dabar žmonės ir kalba, ir vaikšto visai kitaip, visai kitas gyvenimo ritmas. Ypač daug vietos poetas skiria žmonių kalbėjimui, jų pasakojimų ritmui. Gal dėl to ir duodami tokie sudėtingi perpasakojimai: siekiama parodyti kalbos tėkmę, jos ritmą. Dabar - gal ne, bet anksčiau kalbėjimo būdas labiausiai ir charakterizuodavo žmogų. Taip pat - eisena. A. Miškinis tiesiog pasineria į savo krašto kalbą: gal net sunku atskirti, kur čia atsiminimai apie žmogų, o kur - apie jo kalbėjimą. Ši knyga, jeigu taip galima pasakyti, yra atsiminimai apie žmones ir žodžius. Kiekviename puslapyje randame po keletą ar net keliolika tarmiškų arba dabar nevartojamų žodžių, barbarizmų. Tiesa, barbarizmų pagausėjo ir pastarojo meto poeto lyrikoje: ji taip pat yra susijusi su vaikyste, su Juknėnais ("Antelės meldynuos", "Karaliūnės pasaka" ir kt.). Žodžiai charakterizuoja ne tik žmones, bet ir laiką. Su žodžiu į užmarštį nueina ir ištisas pasaulis, ir paskui joks kalbininkas nežino, nesugalvoja, kaip tas žodis gyveno kalboj. Miršta žodis kaip ir žmogus, su savim nusinešdamas istoriją. A. Miškinis atkuria, kaip tas ar kitas žodis būdavo įstatomas į kalbą, kaip su juo ėjo į teismus ar į karą. Ir barbarizmuose atsispindi kultūriniai, socialiniai ir tautiniai santykiai, kartais ryškiau, negu užrašytuose istoriniuose faktuose. A. Miškinio kalba suteikia daug autentiškumo senajam Aukštaitijos kaimo paveikslui ir jo žmonėms, kurių lūpose - gražiai įdėti žodžiai.

Skaitydamas knygą, ėmiau ir pagalvojau: štai kas nors ims ir priskirs šią knygą XX amžiaus pradžiai, nusistebės, kad koks uolus kalbininkas nespėjo sušukuoti kalbos. O ir savo dvasia ši knyga įeina į tą laiką, kada rašė J. Biliūnas, Vaižgantas, V. Krėvė, A. Vienuolis. Tai yra poeto išėjimas į praeitį - su kalba, žmonių veidais, net visa pasakojimo tėkme. Atrodo, tuo ir pats autorius kartais stebisi: "Užsigalvojęs apie gimtąsias vietas, tarytum matau ir žmones, kurių seniai nebėra. Kai ten nebūnu, man dingojasi, kad tie žmonės yra, kad jie dar gyvi. O kartais iš tikrųjų nebežinau, kas tos apylinkės žmonių gyvi, kas nebegyvi. Tačiau man - jų daugelis gyvi".

Ir vis tiek - jų jau nėra: tik poetas jų gyvenimus perrašo savo ranka, išperka iš užmaršties jų daiktus ir žodžius. Paprasti tie daiktai. O gal vertesni ir už didelius, bet niekingus darbus. Juk užmirštama didybė, garbė, o štai ant kokio, rodos, niekdarbio kas nors pasistato gražiausią kvietką.

Martinaitis M. Atsiminimai apie žmones ir žodžius // Pergalė, 1978, nr. 1, p. 171-174.

Rec. kn.: Miškinis A. Žaliaduonių gegužė: pasakojimai. Vilnius: Vaga, 1977. 277 p.