Tarptautinė poezijos šventė. 2004

Aukštaitijoj boluoja vėdrynai, traukia akį magiškai mėlynuojantys lubinai. Šaltoka vasara, tarsi savyje pasimetusi, niekaip nesupranta, kad jau birželis… Tačiau vešli žaluma kupėte kupa į Joninių pusę. Aišku, neapeidama ir garsių Antaninių...

Tokį, gamtos klestėjimu svaiginantį, metą antrą kartą Utenos apskrityje nuskambėjo tarptautinė poezijos šventė "...ir saulas diementas žėruos...", pavadinimą gavusi iš nepaprasto grožio Antano Miškinio eilėraščio... Susitikimai su skaitytojais, poezijos mylėtojais Alantoje, Molėtuose, Juknėnuose, Utenoje, Anykščiuose paliko pačius šilčiausius abipusius prisiminimus. Eilės liete liejosi lietuvių, anglų, škotų, rusų, baltarusių kalbomis, jas lydėjo puiki muzika - nuo lietuvių liaudies folkloro iki Vilniaus valstybinio kvarteto atliekamų kūrinių. Svečių kūryba buvo skaitoma ir lietuvių kalba. Šventėje dalyvavo poetai Alma Karosaitė, Birutė Jonuškaitė, Petras Panavas, Vladas Braziūnas, Arvydas Genys, Rūta Mikulėnaitė - Jonuškienė, Rimantas Vanagas, Jonas Strielkūnas, Regina Katinaitė - Lumpickienė, Alvydas Šlepikas, Vytautas Kaziela, Algis Uzdila iš Punsko (Lenkija), Janet Paisley ir Donny O'Rourke (Škotija), broliai dvyniai Vasilijus ir Michailas Rysenkovai iš Tverės apskrities (Rusija), Valžyna Martynova ir Andrejus Chadanovičius iš Minsko (Baltarusija), literatai Arvydas Jurkaitis, Alvydas Katinas, Rasa Survilaitė, Justina Rakauskaitė. Birželio 12-ąją Juknėnuose, A. ir M. Miškinių sodyboje, buvo įteikta Utenos rajono savivaldybės, pritariant Lietuvos rašytojų sąjungai, praėjusiais metais įsteigta respublikinė literatūrinė Antano Miškinio premija, skiriama už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Šiais metais iš 7 kandidatų šios premijos laureatu tapo poetas Jonas Strielkūnas.

Pirmieji laureatą pasveikino ir premijos regalijas įteikė Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė.

Gražiai, prasmingai, nostalgiškai skambėjo Jono Strielkūno eilės, kurias jis skaitė Miškinių sodybos kieme susirinkusiems žmonėms, prie Antano ir Motiejaus stogastulpių, jaukiai šlamant medžių lapijai ir giedant daugiabalsiam birželio paukščių chorui... Nors Jonas Strielkūnas vainikuotas jau daugeliu premijų ir yra Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, ši Antano Miškinio premija poetui ypatingai artima kaip aukštaičiui, aukštaitiškos dvasios puoselėtojui…

Mažoji Antano Miškinio premija pirmą kartą buvo paskirta jaunajam literatui iš Šiaulių Linui Pašviesčiui, Lietuvos jaunųjų filologų konkurso laureatui.

Po premijos įteikimo ir nuotaikingos Utenos kultūros centro folkloro ansamblio "Utauta" (vad. Liuda Griciuvienė, kapelos vad. Laimutis Kirilauskas) programos, savo eiles skaitė visi tarptautinės poezijos šventės dalyviai. Kaip ir daugelį renginių, vykstančių šioje sodyboje, laureatą ir visus šventės dalyvius savo atvykimu pagerbė Miškinių šeimos vaikai - Antano Miškinio duktė Jolanta Garjonienė ir Vinco Miškinio vaikai - Jovita Maksimavičienė ir Vincas Miškinis.

Nuoširdų, dvasingą, kartais ir ironišką poetinį žodį per tris dienas šventės dalyviai dosniai dalijo Molėtų, Utenos ir Anykščių rajonų žmonėms. Kažkaip lengva, gera sieloje po šios šventės. Taip, kaip gali būti gera, kai išdalini save ir jauti, kad nebeprasmiškai, kad buvai priimtas su meile ir supratimu. Tikiuosi, tą jaučia visi šventės organizatoriai - Utenos apskrities viršininko administracijos, Utenos ir Molėtų rajonų savivaldybių, Utenos ir Anykščių kultūros centrų, Utenos A. ir M. Miškinių, Molėtų ir Anykščių viešųjų bibliotekų darbuotojai. Už šių įstaigų pavadinimų - kūrybingų, dvasingų žmonių vardai. O kai yra tokių žmonių, gali įvykti ir tokios šventės. Gražu, kad mūsų apskrities poezijos šventę rėmė ir Lietuvos kultūros ministerija, ir Lietuvos rašytojų sąjunga, o šventėje dalyvavusius poetus savo vadovaujamose savivaldybėse priėmė du merai - Utenos rajono Alvydas Katinas ir Molėtų rajono - Valentinas Stundys.

Poezijos šventė periferijoje nėra populiarus renginys. Tačiau pasiklausyti ir pasižiūrėti susirenka tie žmonės, kuriems tikrai to reikia. Ir tai yra svarbiausia. Šventės praeina. Išblėsta jų ugnys. Tačiau Antano Miškinio "saulas diementų" užteko ir mūsų svečiams, ir mums patiems, ir visiems, su kuriais juo dalinomės. Dvasingumo nepasversi, nepamatuosi žemiškais matais. Gera buvo matyti į šventės renginius susirinkusius žmones, jų šviesius veidus, sielos grožį spinduliuojančias akis. Žmonėms reikia poetinio žodžio, o tai didžiausias atlygis kiekvienam kuriančiam. Netrukus išeisiantis šventės dalyvių kūrybos almanachas, manau, bus dar viena miela staigmena skaitytojui.

Poezijos šventė statė tik dvasingumo rūmus. Į juos atviras kelias visiems, kas nori sušilti širdimi, nori šviesos, gerumo, vilties ir daugelio kitų, rodos, neapčiuopiamų dalykų.

Bet be jų pasijustum netekęs kažko labai svarbaus...

Utenos diena, 2004, birželio 19

©