Birutė Nenėnienė

A. Miškinio 100-mečio minėjimas be oficialumo šešėlio

Jeigu vietoj įprastinio geografinio šalies žemėlapio su pažymėtais miestais ir stambesniaisiais miesteliais mums kas nors parodytų literatūrinį, kiek daug naujų vietovardžių būtų jame įrašyta... Ir tikrai ne visi mums būtų girdėti ir žinomi, jei ne juose gimusių ir gyvenusių kūrėjų palikti ženklai, kurie su metais ne blėsta, bet atvirkščiai - tik ryškėja ir tampa savotiškais kelio ženklais. Yra nemažai vietovių, prie kurių taip ir limpa epitetas "literatūrinis". Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, kai visai šalia turime garsų kaimyną - literatūrinius Anykščius, galinčius didžiuotis ištisa plejada ryškių literatūros klasikų: A.Baranausku, J.Biliūnu, Vaižgantu, A.Vienuoliu, tikrąja to žodžio prasme atlaikiusių amžiaus išbandymus. Arba - ugnį, vandenį ir... varines triūbas. Šimtmetis kūrėjui, manau, ir yra tos "varinės triūbos", kai ugnis ir vanduo jau anksčiau įveikti...

2005-ieji Utenos rajone paskelbti Antano Miškinio metais, nes vasario 11-ąją jam būtų sukakę šimtas metų. Perėjęs savo gyvenimo golgotas Sibiro lageriuose, išgyvenęs slogią sovietinę realybę sugrįžus iš ten, A. Miškinis nepalūžo ir nenutilo, o nuolat džiugino savo talento gerbėjus ir skambiais posmais, ir jaudinančiais prisiminimų puslapiais, ir savo žmogiškąja laikysena, ir paprastu bendravimu. Tik panašios gyvenimiškos patirties "prisiragavęs" žmogus gali suprasti ir džiaugtis ne šiaip grįžimu į gimtąją gūžtą, bet to grįžimo saldumu... Ir priversti tuo patikėti kitus. Nes kaip kitaip paaiškinsi tą gražią romantišką rimtį, kuri sklandė per poeto šimtmečio jubiliejaus minėjimą Utenos muzikos mokyklos salėje?.. Oficialus renginys be oficialumo šešėlio, lyg pasibuvimas Juknėnuose, kuriuos į literatūrinį Lietuvos žemėlapį didžiosiomis raidėmis ir įrašė Antanas Miškinis.

Vakarą pradėjo Utenos kultūros centro "Žaliaduonių" teatro (rež. A.Eigerdienė) aktoriai V. Eismantas ir V. Rakauskas, gimtąja juknėniškių tarme suvaidinę sceną iš teatro vardo krikštatėvio A. Miškinio "Žaliaduonių gegužės", kurią, išskridusią iš po Miškinio plunksnos, poetė R.Katinaitė-Lumpickienė (beje, irgi nuo Juknėnų) taip pat tarmiškai pavadino "visų Juknėnų, visas Utenas, visas Aukštaitijas ir visas Lietuvas" geguže.

Kaip reta gausiai susirinkusiems poeto gerbėjams, apie jo kūrybą skaičiusiems tik sovietiniuose vadovėliuose ar enciklopedijose, kur šalia lyrizmo, liaudiškumo, emocingumo ir kitų bendrųjų tendencijų minimas "kūrybinių socializmo užmojų aukštinimas", itin įdomios ir vertingos buvo literatūros kritikės dr. Ritos Tūtlytės ir istoriko Jono Šlekio mintys apie mūsų kraštiečio gyvenimą ir kūrybą. R. Tūtlytė ne tik nupiešė išorinį A.Miškinio portretą nuo drovaus jaunuolio varganais rūbais jaunystėje iki Sibiro kalinio ir inteligentiško menininko vėliau - brolių poetų draugijoje, bet ir minėjo svarbiausius poeto, kaip jautraus žmogaus ir talentingo kūrėjo, bruožus, vadindama jį "nuostabia asmenybe, mokėjusia bendrauti ir nemėgusia atokumo". Apibūdindama A.Miškinį kaip Vaižganto ir K. Binkio mokinį, literatūros kritikė pabrėžė iš to ėjusią begalinę meilę savo kraštui, paprastiems kaimo žmonėms ir ryškią visuomeninę poziciją. Ginti tuos žmones - buvusi didžioji A. Miškinio pareiga. Talentingas lietuvių literatūros pirmtakų mokinys Sibire pats tapo Mokytoju daugeliui likimo draugų. A. Miškinis, pasak jos, buvo išmokęs ir Vienažindžio, Strazdelio, Baranausko pilietiškumo pamokas, perimdamas iš jų socialinį jausmą, tautinės valstybės idėjas. Literatūros kritikė A. Miškinį įvardijo kaip vieną ryškiausių patriotinės laikysenos poetų. "Žaliaduonių gegužę" dr. R.Tūtlytė vadino nuostabia vieno kaimo istorija su konkrečiais žmonėmis, jų gyvenimais, kokios neturi nei vienas kitas Lietuvos kaimas.

Istorikas Jonas Šlekys daugiausiai dėmesio skyrė Antano Miškinio "Psalmėms", 40 eilėraščių ciklui, gimusiam iš karčios Sibiro patirties, vadindamas jį aukščiausiu kūriniu - kentėjimo ir vilties deriniu. Istorikas pabrėžė, kad "jau po Stalino mirties, 1957 metais, vien už šių "Psalmių" skaitymą "duodavo" 3 metus". Istorikas priminė ir pokario tragizmą, išprievartavusį daugelį kūrėjų atiduoti duoklę valdžiai. "Duoklę atidavė Boruta, Inčiūra, Vaičiūnas, iš dalies - ir Miškinis, už ką A.Nyka-Niliūnas jį net vadino "dvaro rūmų poetu", bet mes žinome, koks iš tikrųjų buvo A.Miškinis", - sakė istorikas J.Šlekys susirinkusiems uteniškiams ir iškilmingo minėjimo svečiams, tarp kurių buvo ir poeto dukra Jolanta, brolio Vinco vaikai, pirmasis A.Miškinio literatūrinės premijos laureatas P. Panavas, kraštiečiai rašytojai V. Račickas, I. Gansiniauskaitė, V.Kaziela, R.Mikulėnaitė-Jonuškienė, R.Katinaitė-Lumpickienė, akademikas R.Pakalnis, Seimo narys E.Pupinis, rajono valdžios, kultūros darbuotojų, bibliotekininkų, pedagogų ir kt.

Utenos rajono savivaldybės meras A.Katinas, kuris yra ir laikinosios A. Miškinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisijos pirmininkas, sakė, kad šis renginys Muzikos mokyklos salėje - nei pirmas, nei paskutinis, jis - tik vienas iš tų, kurie vyko ir vyks rajone. Meras, beje, poeto A. Miškinio žemietis, džiaugėsi, kad jau atlikta Miškinių sodybos renovacija, šiuo metu renovuojama ir Antano bei Motiejaus Miškinių vardą nešiojanti Utenos viešoji biblioteka, jau įteiktos dvi didžiosios rajono savivaldybės kartu su Rašytojų sąjunga įsteigtos A.Miškinio literatūrinės premijos poetams Petrui Panavui bei Jonui Strielkūnui bei mažosios premijos - jaunųjų filologų konkursų nugalėtojams. A.Katinas išreiškė viltį, kad bus išleista ir A. Miškinio 100 eilėraščių poezijos knyga.

Renginį gražiai papildė aktoriaus Petro Venslovo skaitomos Antano Miškinio kūrybos ištraukos bei jaunųjų smuikininkų iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijos griežiamos melodijos.

Utenos diena, 2005, vasario 26

©