Rūta Jonuškienė. Lietuvos, tremties ir poetų valstybės pilietis

Utenos muzikos mokykloje iškilmingai paminėtos poeto Antano Miškinio 100-osios gimimo metinės. Vakare - minėjime dalyvavo literatūros kritikė dr. Rita Tūtlytė, literatūrologas Jonas Šlekys, aktorius Petras Venclovas, poeto dukra Jolanta Garjonienė, brolio Vinco sūnus Vincas Miškinis, dukra Jovita Rasimavičienė su sūnumi ir marčia, Nacionalinės M. K.Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblis, Utenos kultūros centro "Žaliaduonių" teatras. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje veikia literatūros apie Antaną Miškinį paroda.

Aukštaitijos krašto ambasadorius

"Kas yra poetas Antanas Miškinis kiekvienam iš mūsų? Tai didis Lietuvos poetas, tikras savo tėvynės patriotas, į kiekvieno širdį atėjęs kitaip - per kūrybą iš knygų ir lyrikos, per pažintį ar dvasios keliais... Prieš daugelį metų buvęs žinomas ir skaitomas, Antanas Miškinis toks tebėra iki šiol", - sakė minėjimo vakarą vedusi poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė, kurią su Antanu Miškiniu sieja ta pati gimtųjų Juknėnų žemė, tie patys keliai ir takeliai, kuriais poetas sugrįždavo į savąją tėviškę.

Literatūros kritikė dr. Rita Tūtlytė poetą Antaną Miškinį vadino tikru Rytų Aukštaitijos krašto ambasadoriumi savo brolių poetų draugijoje. Pasak jos, poeto 100 -ųjų gimimo metinių minėjimas yra puiki proga pasvarstyti, kas lieka iš Žmogaus gyvenimo. Antanas Miškinis buvo gili asmenybė. Jis mėgo bendrauti, mokėjo nusilenkti žmogui, paduoti ranką sodiečiui, vaikui ir ubagui. Jam nestokojo optimizmo ir humoro jausmo, kuriuo užkrėsdavo ir kitus. Tas optimizmas Sibiro lageriuose nuo realios mirties išgelbėjo ne tik jį, bet ir šalia jo buvusius žmones.

Kūryboje - meilė gimtajam kraštui

Savo mokytojais Antanas Miškinis laikė Juozą Tumą-Vaižgantą ir Kazį Binkį, iš jų mokėsi džiaugtis savuoju kraštu, domėtis ir karštai reaguoti į kultūros įvykius, nepakančiai žiūrėti į miesčionėjančią visuomenę. Kaimo žmogus Antanui Miškiniui buvo didžiausias atskaitos taškas, ir jį ginti visą gyvenimą buvo poeto pareiga.

Poeto meilė kraštui ir jo žmonėms atsispindėjo kūryboje - eilėraščiuose ir poemose, o "Žaliąjį kaimą" mintinai mokėjo visa Lietuva. Antanas Miškinis puikiai jautė žodį, tarmę, liaudies dainų poetiką ir intonacijas.

Didžiausias paminklas gimtajam kraštui yra yra prozos pasakojimų knyga “Žaliaduonių gegužė” – su tikrais personažais, kalbėsena, spalvingais charakteriais. Pasak Ritos Tūtlytės, Antanas Miškinis be žiūrono matė po sermėga slypinčią sodiečio širdį ir mylėjo tėvynę tokią, kokia yra - ne pakylėtą, bet kasdienišką.

Būtent todėl Antanas Miškinis daugiausia posmų skyrė Lietuvai ir Aukštaitijai, savo poezijoje tarsi gerte sugėręs geriausias lietuvių literatūros tradicijas, o A. Vienažindžio, A. Baranausko ir kitų kūrėjų lyrikos motyvus originaliai puoselėjęs savo eilėraščiuose.

Literatūros kritikė Rita Tūtlytė įvairiapusę Antano Miškinio asmenybę nusakė tokiais žodžiais: "Antanas Miškinis buvo ir yra Lietuvos pilietis, tremtinių valstybės pilietis ir poetų valstybės pilietis".

"Psalmės" – vertingiausias tremties poezijos kūrinys

Literatūrologas Jonas Šlekys Antano Miškinio tremtyje parašytas "Psalmes" (40 eilė­raščių ciklą) pavadino vertingiausiu tremties poezijos kūriniu, kuriam nusakyti tiktų paties poeto mintis: "Didelė kančia, man rodos, yra lygi džiaugsmui."

Mirus Stalinui, poetas Antanas Miškinis, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, išėjo į laisvę, tačiau saugumas privertė jį savo kūryba "pašlovinti ciesorių". Vieni jį už tai smerkė ir tebesmerkia, kiti - teisino ir teisina, nes taip elgtis buvo priversti ir kiti kūrėjai. Už "Psalmių" skaitymą (šis eilėraščių ciklas plito iš rankų į rankas ir buvo perrašinėjamas) 1957 metais buvo galima gauti penkerius metus kalėjimo.

Apie tai, kaip buvo restauruota ir kaip dabar saugoma poeto dukters Jolantos Garjonienės Utenos rajono savivaldybei dovanota Antano ir Motiejaus Miškinių memorialinė sodyba, papasakojo rajono meras Alvydas Katinas. Jis pasidžiaugė Juknėnuose vykstančiais literatūriniais renginiais bei Antano Miškinio vardą įamžinančia literatūrine premija, skiriama už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Šios premijos laureatais jau yra tapę poetai Petras Panavas ir Jonas Strielkūnas. Antano Miškinio eilėraščių bei laiškų ištraukų paskaitė aktorius Petras Venclovas, grojo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblis, nuotaikingą ištrauką iš "Žaliaduonių gegužės" suvaidino Valentinas Eismantas ir Vidas Rakauskas. Visi renginio dalyviai gavo atminčiai Utenos kraštotyros muziejaus išleistus lankstinukus apie poetą Antaną Miškinį.