A. Miškinio biografija
A. Miškinio bibliografija
Straipsniai ir atsiminimai apie A. Miškinį, interviu, laiškai
Kūriniai, dedikuoti A. Miškiniui
A. Miškinio kūryba
Straipsniai apie kūrybą
Kūrinių recenzijos
Jubiliejai, šventės, spektakliai
A. Miškinio literatūrinė premija
A. ir M. Miškinių literatūrinė - etnografinė sodyba
Fotonuotraukų galerija
Į pradžią

 

                        Jubiliejai, šventės, spektakliai, atminimo įamžinimas  

 

 

Algimantas Stanaitis. "Daug vasarų ėjo nuėjo…"

 

Greitai minėsime rašytojo, poeto ir vertėjo Antano Miškinio 100-ąsias gimimo metines. Literatūros mylėtojai, moksleiviai apie rašytoją kalbės visus metus, rengs poezijos vakarus, dalyvaus mokslinėse konferencijose, vakaruose-minėjimuose. Vyksta rajono mokyklų laikraščių konkursas, skirtas Antanui Miškiniui.

Utenoje įsibėgės A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos statyba. Bus skelbiamas konkursas paminklinei Antano ir Motiejaus Miškinių stelai sukurti, kuri stovės prie naujo viešosios bibliotekos pastato. Žadama išleisti kompaktinę plokštelę "Antanas Miškinis".

Sausio 28 dieną Antano ir Motiejaus Miškinių sodyboje įvyko vienas iš poeto atminimui skirtų renginių. Į restauruotą namą ir jame įrengtą memorialinį muziejų susirinko Utenos literatų klubo "Verdenė" nariai, atvyko rašytojas Vytautas Račickas.

Literatai pasidalijo prisiminimais apie poetą, skaitė Antano Miškinio arba savo eiles, skirtas poeto atminimui. Daugelis "Ver­denės" klubo literatų gerai pažinojo poetą. Antanas Gasperaitis rinko apie jį medžiagą, Klemensas Kupriūnas čia, Juknėnuose, paveikslavo poetą, kai jis į gimtinę atvykdavo vasaroti. "Verdenės" klubo nariai lankydavo poetą Juknėnuose, kalbėdavo apie literatūrą. Poetas džiaugėsi tais susitikimais, kolegoms Vilniuje pasakodavo, kad jį Utenos inteligentai lanko, kad su jais malonu bendrauti.

"Verdenės" vyresnieji literatai mena poetą, kaip labai kultūringą žmogų. Jis niekada neišsakė nuoskaudos dėl tremties. Visada gražiai kalbėdavo apie Joną Šiožinį, Teofilį Tilvytį, Salomėją Nėrį. Rašytojus vertino pagal jų talentą, o ne suklupimus gyvenimo kelyje.

Jaunesnieji "Verdenės" literatai poetą pažįsta tik iš jo kūrybos.

Daug vasarų ėjo

nuėjo, mačiau,

Laukuose daugel

meilės žaliavo.

Ir širdis tartum plaka

rečiau,

Kaip linguoja liūdnai

nuogas klevas.

Tą prisiminimų apie Antaną Miškinį popietę Juknėnų klevai buvo apšerkšniję, baltut baltutėliai. Kaip ir kalvos, ir žaliaskarės pušys. Po ilgo ir murzino lietaus ir neįprastos pirmosios žiemos pusės saulėje suspindėjo pasiilgta baltuma. Tokios šviesios buvo ir literatų mintys apie kraštietį poetą, nuėjusį sunkų gyvenimo kelią labai neramiais laikais, bet išlikusį aukštos kultūros ir didelio talento žmogumi.

 

 

 

Utenos apskrities žinios, 2005, vasario 5

©