Šiandien taip elegantiškai

sninga,

Sninga žemėn medžių žiedais.

Panašiai mano meilė dingo

Su visais visais pažadais.

Daininga intonacija, sklandžia fonika, konstruktyvia sąranga šis romansas beveik prieš penkiasdešimt metų buvo pavergęs visuomenę, panašiai kaip ir šiek tiek ankstėlesnis B. Sruogos "Mano sieloj šiandien šventė"... Per ilgus kūrybos metus (1925 - 1983) išleidusio daugiau kaip dešimt knygų A. Miškinio talentas ryškiai atsiskleidė jau ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu.

Kur slypėjo poeto lyrikos įtaiga bei populiarumas? A. Miškinis - nacionalinis poetas. Keli jo lyrikos nacionalumo aspektai (bendra etinė orientacija, santykis su kultūra) padeda vaizduotis ir jo vietą lietuvių literatūroje. Pirmajame eilėraščių rinkinyje "Balta paukštė" (1928) A. Miškinis priešinosi autoritetams, teigusiems "meno idealingumą ir grožį", ėjo K. Binkio pėdomis, siekė modernumo. Eilėse dominavo sarkastiškas pirkimo - pardavimo motyvas ("Viską perku! Perku ir nederu - / Širdim už viską moku"), pro kurį prasišvietė ir poeto dvasios maksimalizmas. Antrasis rinkinys "Varnos prie plento" (1935) jau rodo bandymus derinti modernumą ir tradiciją. Pagrindinę vietą čia užima kaimo ir miesto konfliktas, romansiniai meilės motyvai. Vėlesniuose eilėraščiuose dominuoja Lietuvos tema, susijusi su vestuvinių liaudies dainų vaizdais ir graudesiu ar nepasitenkinimo dabartimi deklaracijomis. Poemų knygoje "Keturi miestai" (1938) dar labiau išryškėjo kritinis poeto nusiteikimas buržuazinės visuomenės atžvilgiu. Su karčia ironija apmąstomas kontrastiškas ponijos ir valstiečio santykis su tėvyne, iškerojęs miesčioniškumas, melagingi šūkiai ir... objektyvi krašto padėtis.

Ankstyvojo kūrybos laikotarpio (1925-1940) tematika ir poetika pastato A. Miškinį į neoromantikų gretas, o savitumą lemia ypatingas improvizacinis talentas. Norėdami nusakyti poeto kūrybos ištakas, turėtume apimti platų reiškinių ratą: simbolizmo, futurizmo bei ekspresionizmo atšvaitus, lietuvių romantinės lyrikos (A. Baranaus­ko, Maironio) poveikį, liaudies dainų aspiracijas, K. Binkio, K. Borutos, B. Sruogos eilių įspūdį, Vakarų Europos moderniąją ly­riką, S. Jeseniną, A. Bloką, V. Majakovskį, lietuviškąjį neoromantizmą.

A. Miškinio poezija - jauki, kasdieniška, asmeniška. Poeto lyrikoje atsispindi mažojo žmogaus situacija konkrečioje visuomenėje: asmenybės pasaulis idealiai atskleidžia vidutinio inteligento padėtį buržuazinėje Lietuvoje. Impulsų pasigavęs iš K. Binkio "vėjavaikio", K. Borutos "berno", S. Jesenino "palaidūno", A. Miškinis įteisino eilinio žmogaus idealus ir dvasinius konfliktus, kurie iš esmės yra romantinių konfliktų tąsa - transformacija. Jie maža beturi romantinio pakilumo; meilės lyrika - kamerinės dramos epizodai, o kaimo ir miesto konfrontacija bei tėvynės idėja traktuojama, galima sakyti, su pralaimėjimo nuojauta. Tai neberomantiška romantika, nepasiektų ar žlugusių idealų apgailėjimas. Pagrindinis romantinis konfliktas (nerimas, savo vietos ieškojimas visuomenėje, priešprieša jai) čia susiskaidęs į smulkius buitinius konfliktus. Eilėraštis - pokalbis su mylima ("Mano tėviškės tu nepažįsti..."), varnomis ("Ko čia spoksot nuo pernai, varnos? / Ko į laisvas šalis neskrendat?), tėvyne ("Kas tave, Lietuva, išvaduos?"). Palyginus su demonstratyviu dievo ir automobilių šnekinimu "keturvėjininkų" lyrikoje, šios pokalbio intonacijos - natūralios, tylios. A. Miškinis - jausmo ir nuoširdumo poetas. Eilėse pagauta psichikos tėkmė, emocijų, nuotaikų ir nuostatų kaita, konfrontacija tarp džiaugsmo ir nusiminimo, meilės ir abejingo mosto. Lietuvių neoromantinės lyrikos emocinę skalę poetas papildo širdies virpuliu, pykčiu, atlaidumu. Pro deklamuojamą liūdesį ryškėja gyvenimo teigimas, optimizmas. Kita vertus, A. Miškinio lyrikos subjektas - pasyvokas, melancholiškas, silpnas. Jame telpa XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Vakarų pasaulio žmogaus bruožai ir agrarinio kaimo moralė. Emocijos kontrastuose matyti binkiškas užsimojimas... ir atoslūgis - negalėjimas, nesugebėjimas, savęs silpno ir mažo supratimas ("Aš galėčiau kalbėt su karaliais / Apie tavo meilę galingą. / Neturiu tik ant vasaros valios - / Visoms liepoms paliepčiau palingaut"). Nuotaika, einanti rezignacijos, optimizmo, ironijos paribiais, yra trapi, greit blėstanti, su elegijos ar melancholijos žymėmis. Eilėraščių pabaiga - saviapgaulė, susitaikymas. Išoriškai stipri pozicija ("Todėl - kas man, jei nubėga upės"; "Vis tiek jau laimė išvažiavo / Nakčia greitajam traukiny...") išduoda jautrią sielą, užglaistomą skausmą.

Savitas A. Miškinio asmenybės ir kūrybos santykis: gyvenime - optimistinė laikysena, žaismė, humoras, o poezijoje - minorinė pasaulėjauta. Šypsena čia, anot K. Binkio, "ne iš džiaugsmo, o šiaip sau, elegancijos dėlei". Tokį asmenybės ir kūrybos dvilypumą A. Miškinis bandė paaiškinti teigdamas, jog "lietuvis (...) nemėgsta garsiai skųstis (...), o skundžiasi tik dainoje". Graudulio intonacijas poetas parėmė liaudies dainų skambesiu, improvizavo XIX a. poetų elegiškąjį nusiteikimą. Šių nuotaikų jis nedramatina: savo sielos gilųjį klodą - šviesų aukštaitišką liūdesį - derina su ironijos, šypsnio prošvaistėm. Laki ir natūrali emocija akimirksniu pavirsta estetine realybe, baugia ir gražia vidinio pasaulio šviesa. Poetas sukūrė "užburiantį tos realybės jausmą, kiek fatališką savo sprendimais, amžinųjų temų baladišku, romansišku plėtojimu ("Žiūriu - tai žydi pirmas sniegas / Sidabro žiedu po medžiu. / Gilias naktis toks kietas miegas, / Kad nieko nieko negirdžiu"). Ši miškiniškos nuotaikos sugestija jaučiama ankstyvosiose E. Mieželaičio, J. Strielkūno eilėse.

Apskritai visa 1925-1940 me­tų A. Miškinio poezija išsitenka tarp dviejų polių: jaunystės lėkimo, vilties, amžino žaliavimo, tautos idėjos ir ankstyvo nuovargio, melancholijos, nesulaikomai bėgančių metų graudesio, praradimų, kasdienybės, rutinos. Poeto lyrika tiksliai, su ryškiomis vertinančiomis nuostatomis atspindėjo savo meto visuomeninį, kultūrinį, dvasinį gyvenimą. Ir šiandieniniame P. Vaičiūno dramos "Prisikėlimas" pastatyme (rež. A. Ragauskaitė) A. Miškinio eilėraščiai padeda atskleisti spektaklio dvasią, to laiko buržuazinės visuomenės ir asmenybės gyveni­mo kryžkeles.

Poetas yra rašęs, kad jo poezija graudi todėl, jog priversta blaškytis kasdienybėje. A. Miškinio poezija filosofinių idėjų nekelia - ji "reikalauja" konkretaus apsisprendimo. Poetas aukština tai, prie ko nuo amžių buvo prisirišęs valstietis, kas jam brangu ir šventa. Apdainuojamas "žaliasis kaimas" yra detalus ir kartu kiek emblemiškas, folklorizuotas. Kaimo ir miesto konfrontacijoje jis yra idealioji pusė (tėviškė, gamta, tėvų gyvenimo būdas). Miestas lieka neryškus. Kaimo ir miesto konfliktui suteikiamas etinis rinkimosi aspektas.

Ar ateina mintys kaip mes

augom kaime.

Kaip Sekminių naktį sodai

ima balti?

Mes tada svajojom - argi

šitą laimę,

Argi šitą laimę - rudeniniam palte?

"Laimė rudeniniam palte"

Teisingo sprendimo A. Miškinis visada ieško liaudyje, poetizuoja kaimo žmogaus darbą, liūdesį ir džiaugsmą sieja su gamtos gyvenimu. Jo lyrikoje yra įstrigęs liaudies dainų ir P. Vaičaičio "Yra šalis" sugestijuotas vaizdas: grįžtančios po darbo grėbėjos, vakare aidinti daina. Nekintanti tradicinė nuostata veikia kaip prieštaringos emocijos potvynių atrama. Eilėraštyje "Laiminga meilė" skirtingoms gyvenimo sritims ir skirtingai pasaulėjautai "atstovauja" rimo komponentai (ak, dieve - pievos, tango - lango, kvepalai - per vėlai, vyną - patvinę). Vienas šių komponentų yra "jos" miesčioniško pasaulio ženklas (vynas, tango, kvepalai), antrasis - žalios laisvės stichija, atsiribojanti nuo "jos" pasaulio (per vėlai).

Vakarais ji dažnai geria

vyną.

Juokaudama šaukia - ak,

dieve!

O man akyse patvinę

Žalios žalios vasaros pievos.

Prasminis ryšys tarp rimuojamų žodžių (dieve - pievos) poeto lyrikoje yra įtrauktas į kultūrinį dialogą su XIX a. poezija bei jos postuluojamomis vertybėmis. Šio rimo sena tradicija naujoje kultūrinėje situacijoje keičia prasminius aspektus. A. Baranausko rimai dievas - pievas yra tam tikras pasaulio visumą ir harmoniją žymintis ženklas ("Laimino jų vargus, žeidė laukus, pievas / Ir juos pačius sveikus vaisė ponas dievas"). Maironio lyrikoje ši rimo pora pabrėžia pagrindinę idėją - dievo ir tėvynės meilę ("Lietuva brangi", "Raseinių Magdė"). K. Binkis šią rimo porą parodijavo. A. Miškinis ją vartoja tematiškai panašiuose eilėraščiuose, kaip ir A. Baranauskas, Maironis: per atstumą graži tėviškė. Antra vertus, rimo kompo­nentas dievas čia jau neturi krikščioniškųjų aliuzijų - yra pavirtęs atodūsiu... Rimo porą dievas - pievas poetas semantiškai praplečia, į leksinį sąskambį įjungdamas žodį sudievu, kuris išryškina poeto lyrikai tokią būdingą atsisveikinimo situaciją. Atsisveikinama su kaimu, su mylima, su Lietuva, čia sueina ir A. Vienažindžio "Sudie, kvietkeli", ir A. Baranausko "Sudie, Lietuva", ir vestuvinių liaudies dainų "Sakyk sudie"...

Kultūrinės, literatūrinės reminiscencijos atneša į poeto lyriką ir graudesio intonacijas. Vis dėlto atsisveikinimo mostas A. Miškinio eilėse turi mažiau fatalizmo, jis - savanoriškas, nors ir nulemtas pasirinkimo būtinybės. Dėl to taip poetizuojama gimtinė, namų jausmas ("Mums šūkavo užukalnės gražiais vardais, / Ir krykštė paukštės, leisdamos paežerėj"), į tarybinę literatūrą perėjusi kaimo - miesto konflikto dvasia turi ir miškiniškos poetizacijos elementų (Just. Marcinkevičius, J. Strielkūnas).

Maironio romantinė poezija yra stipriai sugestijavusi A. Miškinio tėvynės motyvą, kurį poetas papildė ir S. Jesenino lyrikos peizažu bei ilgesio nuotaikomis. A. Miškinio kūrybos impulsas - objektyvi krašto padėtis. Lietuvos dramą asmenybė išgyvena skaudžiai, panašiai kaip meilės tragediją: jaunystės viltys, asmenybės "žaliavimas" siejasi su "žaliąja Lietuva", o rudens metafora apima žmogaus nuovargį ir nusivylimą Lietuvos idealu ("Sudie, žalioji Lietuva! / Ateina nerimo ruduo"). Tokia asmenybės ir Lietuvos temos sąsaja suteikia A. Miškinio poe­ijai dramatinio skambesio, yra svarbus jo lyrikos bruožas.

Įtaigiai išreikštas tėvynės motyvas paliko pėdsakų ir šiuolaikinėje poezijoje. A. Miškinio "baltos paukštės" skrydis - besikelianti gyventi Lietuva - turi savo tąsą: E. Mieželaičio "Gintaro paukštę", atgimusios Lietuvos metaforą. Lietuva istorijos kryžkelėse, "lėto būdo", "karklo vyžom apauta", atėjo į M. Martinaičio, J. Strielkūno eiles kaip daug kentėjusios tautos personifikuotas vaizdinys.

A. Miškinio lyrikoje akivaizdu vertybių ieškojimas, savos pozicijos rinkimasis. Atvira, tiesia individo pozicija kūryboje poetas patraukė vėliau daugelį rašytojų. Pilietinės pozicijos demonstravimu, intymia deklaracija jis turėjo įtakos ir pokario kartai. Apie tai yra kalbėję patys poetai (A. Baltakis: "Savo "krikštatėviais" laikau S. Nėrį ir A. Miškinį, jaunystės metais šie du poetai man darė didžiausio poveikio ir labiausiai... kliudė").

A. Miškinis - agrarinės pasaulėjautos, liaudiško talento poetas. Jo lyrika pačia prigimtimi yra artima liaudies dainai - skaidriai lyrizmo versmei. Žodį poetas jaučia materialiai, apkibusį prasminėmis, intonacinėmis asociacijomis. Jo stilizacija yra spontaniška, apimanti ne atskirą kūrinį, o ištisą poetinės kultūros laikotarpį. Antai dainiškojo stiliaus tradicija nejučia poetui diktuoja arba vaizdinį tapatumą su liaudies daina, arba jo metrinę schemą, arba frazės intonaciją. A. Baranausko "Anykščių šilelį" primenantis posmas iš poemos "Žaliasis kaimas" - "Niekur nėra tokio miško kaip mūsiškis - / Ant šakelių kaip varpeliai skamba šiškos" - nėra sąmoninga stilizacija, o kito kūrinio jutimas, "prisiminimas" (miško motyvas, pasigėrėjimo santykis, onomatopejinio pobūdžio fonizavimas, silabinės eilėdaros įspūdis).

Vienokios ar kitokios stilistinės sistemos pasirinkimas visada yra motyvuotas - individualybe, idėjiniu užsiangažavimu. Galime pastebėti principinį poeto nusiteikimą kalbėti tokia kalba, kokios išmokė gimtoji aplinka. Pats jis yra sakęs, jog "niekur taip aiškiai ir įtikinamai neišreikši minties ir širdies, kaip gyvam žody, tame pačiame žody, kurį sutinkame ir kasdienybėje, ir gyvoj žmonių kalboj".

A. Miškinio žodis - sodrus, ryškaus potėpio, esantis arti realybės ("Pajusit mano žodžiuose / Žaliuojančias lankas"), susijęs su tiesia emocine raiška, juo galima pasikliauti. Antra vertus, A. Miškinio žodis ir "meluoja". Jis atrodo esąs laisvas nuo poetikos normų: apsimetinėja, juokauja - artimas "Keturių vėjų" estetikai. Nederantys žodžių junginiai, neįprasti santykiai tarp žodžių rodo naują, modernią mąstymo manierą. Išryškėja pastangos savaip įvardinti pasaulį: mėnulio tekėjimą ("mėnuo užsikars ant obelies"), snigimą ("taip elegantiškai sninga"). A. Miškinio lyrikoje žodis tampa paslankus: graudus, šiurkštus, poetizuotas. Vienoje mąstymo pakopoje atsiduria idealybė ir buitinė realija, sielvartas ir traukiniai ("Nueina traukiniai. Geležimi nužviegia. / Ir mano sielvartas per telegramų vielą"). Susiduria romantinė personifikacija ir stipri šnekamosios kalbos frazė. Metaforoje matome buitiškumo ir dvasingumo polemiką. Buitišką poeto mąstymą gali iliustruoti simbolistinių sutemų interpretavimas: Putino sutemos - padangėje, A. Miškinio - palangėje ("Diena man sutemą palangėje pakaria"). Šiuose paroniminiuose žodžiuose įžiūrėtume savotišką ginčą su simbolistiniu nekonkretumu. Elgesys su poetizmais A. Miškinio lyrikoje - dinamiškas, ekstravagantiškas. Romansinis štampas (krauju rašomas laiškas) čia suprantamas kaip sąlyginis ženklas, - išduoda forsuotą jausmą, pridengia tikrąjį išgyvenimą. Stilistiniai prieštaravimai atitiko A. Miškinio psichologinės lyrikos pobūdį, plėtė poetiškumo sferą.

XX a. pradžia stiliaus paieškas orientavo į liaudies dainą, o srovių sintezės laikotarpiu buvo siekiama folklorinį stilių derinti su modernizmo reikalavimais. Visiškai individuali poetinė kalbėjimo maniera turėjo išreikšti ir asmenybę, ir nacionalumą. A. Miškinio poezijos leksika nuolat jaučia folklorinį "meilių žodelių" kontekstą. Eilėraščio "Dainelė" pradžia ("Gražiausius metelius / Buvau, pas tėvelius") leksiškai artima liaudies dainai. Pamažu folkloriniai žodžiai perkeliami į šių dienų šnekėjimą - kietesnį, šiurkštesnį, - ir jau eilėraščio pabaiga ("Vai, tėvai, pažiūrėk / Kaip aš gyvent einu! / Graudi, graudi dalia, / Tačiau - linksma daina!") nebeturi liaudies dainos švelnumo. Apie privatų gyvenimą A. Miškinis kalba liaudies dainose užfiksuotos kultūros ženklais. Eilėraštyje "Yra tokia daina" žodis vargai pereina kelis kontekstus: intelektualųjį ("nerašyti į popieriaus knygą"), folklorinį ("po laukus, po namus uliavoja"), buitinį ("o kai ką juodon žemėn primygia"). Žagrės, arimo, artojo asociacijos lydi Lietuvos motyvą. Su juo susijęs ir pasakos apie tris brolius - tris likimus prisiminimas ("vieni laisvi sugrįžo, / Kitiems rankas pašovė, / Tretiems ant lygaus lauko / Mediniai kryžiai stovi"), vėliau visai naujai apmąstytas A. Baltakio "Baladėje apie tris brolius". Liaudies dainų pasauliui ypač artima sidabro metafora (sidabro paukštis, sidabro žagrė). Tokie folkloriniai poetizmai, A. Miškinio pavartojami kurti naujai kokybei, yra idealumo, likimo ženklas ("Šilkiniai kasnykai sudrisko, / Sudužo sidabras stikluos"). Vėliau P. Širvys perims folklorinės leksikos ir buitinių situacijų junginį ir apskritai remsis A. Miškinio išvystytu folkloriniu romansu. Praūžtų dvarų motyvas į P. Širvio eiles ateis būtent iš A. Miškinio lyrikos.

Ryškiai individuali emocija, nauja aplinka folkloriniams poetizmams suteikia netikėtos prasmės, o kiekvienas naujas žodis - intelektualus, brutalus - primena ir šviesiąją savo pusę - liaudies dainų pasaulį. Su raudiškosiomis intonacijomis A. Miškinio lyrikoje gali būti siejama dvibalsių gausa rimo pozicijoje. Jie, išryškėję eilutės gale ir atskirti pauzėmis, aidi, neša su savimi dainos, giesmės skambesį, šiaip sunkiai pastebimą, ištirpstantį eilėraščio turinyje. Ypatingai šie dvibalsiai skamba elegiškojo tipo eilėraščiuose. Į poeto atmintį yra įstrigusi liaudies dainos eilutės ar frazės dinamika, ritmingos intonacinės pauzės. Kūrinyje jos tik iš tolo mena kažką girdėta, žinoma, o melodiją valdo stipri nevienalytė emocija. Taip gražiai lygiu, sklandžiu žodžiu išdainuojamas maištas, kontrastai, kurie savo ruožtu atsispindi nelygiame ritme. A. Miškinio eilėraščiai žavi psichologinio deklamavimo ir dainingųjų intonacijų derme:

Poeto lyrika - nuovokus liaudies kūrybos ir modernaus meno junginys, būdingas visų pirma pasaulėjautai. A. Miškinis - gaivališko talento poetas, tačiau gerai suvokęs, iš kur jis ateina, ir sąmoningai rėmęsis tradicijomis, sparčiai skverbiantis į gyvenimo būdą ir mąstymo manierą modernistinėms tendencijoms. Sugebėjimas individualiai jausti literatūros tradiciją, ją interpretuoti bei derinti su naujos poezijos reikalavimais ir sudaro A. Miškinio lyrikos esmę bei vertę.

A. Miškinį galima laikyti K. Binkio, K. Borutos, ikitarybinio laikotarpio S. Nėries literatūrinių idėjų bendrininku. Šaunumas, dvasiniai asmenybės konfliktai, glaudžiai susiję su buržuazinės visuomenės prieštaravimais, čia turi trapų, dūžtantį, elegišką pavidalą. Kaip ir S. Nėris, A. Miškinis buvo grynasis lyrikas, kiekvieną žodį matuojantis kraujo tvinksniu. Tokia yra jaunystės lyrikos privilegija.

Naujos gyvenimo aktualijos keitė ir poeto lyrikos kryptį. Pirmaisiais tarybinių metų rinkiniais ("Eilėraščiai", "Arti prie žemės") bandyta išsiveržti iš įprasto poetinio pasaulio. Į A. Miškinio lyriką atėjo nauji žodžiai (fabrikai, statybos, ekskursija), platesnis panoraminis vaizdas, gerokai sustiprėjo epiškumo momentai, publicistinė gaida. Vėlyvojoje lyrikoje ("Dienoraštis", "Klevai prie ke­lio") poetas apmąsto savo kartos kūrėjų poziciją, likimus, paliečia amžiną istorijos ir žmogaus santykį. Liūdnoku šypsniu, ironija palydimos neišsipildžiusios iliuzijos, svarstoma kūrybos paskirtis, poezijos teisė į graudesį. Poeto lūpomis kalba gyvenimiškoji ir liaudiškoji išmintis ("Dainoj - pati žinai - ne kartą / Pražysta ir šiaudai kūliuos"). Atvirai ir ryžtingai išsakomas optimizmas, veržlumas, tikėjimas žmogumi, garbinama laisvės stichija, dvasios skrydis.

Iš esmės A. Miškinio lyrikos branduolys lieka tas pats. Jis tarsi tęsia dialogą su ankstyvąja savo lyrika: Lietuvos motyvas dabar perauga į tautos istorijos (ciklas apie sėlių gentį, piliakalnių tema), materialinės ir dvasinės kultūros apmąstymus. Artimumas žemei, gimtinės ilgesys poetui reiškia prisirišimą prie liaudies kultūros, papročių, taurų santykį su nežinomais jų kūrėjais ("Prisikukavai, prisiraudojai / Kaip gegužė beržynuose. / Žemelėn gulei juodojon - / Taip ir likai nežinoma"). Pati liaudies daina ir dabar jam yra minties bei jausmo atrama ("Mes prastovėjom kalne duobelę, / O laimės vis nebuvo"). Į vėlyvąją lyriką sugrįžta pamėgti įvaizdžiai, poetinės situacijos: pageltęs klevas, ruduo, nuovargio būsena, gervių skrydis ir vyšnių sniegas...

Anot paties A. Miškinio, lyrika, poezijos kalba visada yra žmogaus sielos, vaizduotės, intuicijos reiškėja, neišleidžianti iš akių ir savo žemės, savo aplinkos, gyvojo gyvenimo, net pilkiausio.

Literatūra ir menas, 1985, sausio 26.

©