Rita Tūtlytė. Žaliaduonių gegužė. Antanui Miškiniui - 90

"Žaliaduonių gegužė" yra nuosekli estetinių principų kristalizacija. Visą gyvenimą A. Miškinį traukė biliūniškoji idėja - rasti žmoguje šviesos spindulį, pavaizduoti, kaip ta dvasios šviesa su įvairiais atšešėliais pina margą liaudiškosios kultūros paveikslą. Jam buvo svetimas vien horizontalus, socialus požiūris į kaimą, besiribojąs valstiečio ir dvaro santykių, barnių dėl turtų, vedybų ekonominiais sumetimais vaizdavimu (tokį įžiūrėjo Žemaitės kūryboje). Todėl itin džiaugėsi J. Paukštelio romanu, kad jame vaizduojamas kaimo gyvenimas nėra grubus: "Tūli rašytojai realistai, kaimo vaizduotojai ne kartą mus pykino kaimo gyvenimo vienašališkumu. Kai kas, ypač miesčionys, mano, kad be kasdieninių medžiaginių reikalėlių kaime nieko ir nesama". Žavėjosi Vaižganto, Krėvės kūryba, spinduliuojančia aukštaičių ar dzūkų kaimo gyvybe. Moderniųjų sambrūzdžių laikais ištikimai gynęs agrarinės kultūros gyvybingumą, vėlyvuoju kūrybos periodu A.Miškinis atsideda jos rekonstrukcijai.

Iš arti pajusti kaimiškojo gyvenimo tradicijų gelmes leido ir įsišaknijusi pagarba eiliniam žmogui, tolerancija, geranoriškumas ("Kartą pavasario rytą pareidamas iš Pikčiūnų, kad būtų tiesiau, bandęs bristi per pievą. Peršlapęs ligi kelių. Perbridęs žiūri - ogi pievos savininkas bestovįs. Antanas, žemai nusilenkdamas, ėmęs atsiprašinėti"; "Svaigią liepos pavakarę atėjo vienmarškinis, aukštai paraitotom rankovėm, be kaklaraiščio. Eidamas palei seklyčios pasienyje pastatytą suolą, sveikinosi su pažįstamais, ilgiau sustodamas prie vieno kito Juknėnų patriarcho, palygindamas jį su kuriuo nors pasaulinio garso žmogumi"). A. Miškinis žavėjosi savo kaimu, buvo tarsi kokia jo enciklopedija. Jaunystėje jis nepailsdamas pasakodavo apie Juknėnus studijų draugams, kolegoms. J. Aistis prisimena: "Jis man paaiškino, kur yra jo gimtinė, ir, aišku, pasigyrė, kad jo kraštas labai gražus esąs, kad dabar ten žmonės laukuose būreliais bulves kasą, deginą bulvienojus ir dainuoją dainuoją, net ežerai skambą". Visi jo straipsnių ar kalbų teigi­niai buvo paremti valstiečio supratimu ir pasaulėjauta.

Beletristikos apie gimtąjį kaimą A.Miškinis ėmėsi dar prieškario laiku. Jau tiek daug buvo išpasakojęs, beliko tik surašyti. Dar 1939 - 1940 metais paveiktas Pulgio Andriušio eseistikos apie gimtąjį Gaidžių kaimą (tik per ežerą nuo Juknėnų), A. Miškinis pradėjo spausdinti vaizdelius - savo vaikystės įspūdžius iš ganymo laikų - apie kerdžių Sabesčių (šie vaizdeliai vėliau ir įėjo į "Žaliaduonių gegužę"), iš naujo tos istorijos atgimė lageriuose - kaip malda gimtinei. Prisiminimuose vėrėsi šviesūs ir gražūs žmonių paveikslai, keliai ir takeliai, versmelės, saulėlydžiai - taip aiškiai, tarsi vaikščiotum tais keliais, semtum rieškučiomis vandenį, girdėtum siūbuojant rugius ir lekiant gerves viršum ežerų: "Apie gimtinę pagalvojęs, vos tik užmerkiu akis, ir tarytum iš karto ten atsiduriu, daug ką aiškiai matau. Svyruoja beržų viršūnės, sninga rudenį kaip žvaigždėmis geltonais bei rausvais klevų lapais, žydi ievos ir vyšnios... Girdžiu, regis, pumpsi krinta žemėn obuoliai... traška ežerai, kai pavasario vėjas plėšo ledą, gurgia upeliai, graudžiai kranksi aukštai praskrendančius gervės ir daug žemiau - laukinės žąsys". Lagerio metais gimtojo krašto, ypač savojo kaimo meilė neleido pulti į egzistencijos beprasmybę. Ji buvo tas šventai saugomas dvasios kampelis, į kurį pažvelgti prižiūrėtojams galios neduota. A. Miškinio prisiminimai apie gimtąjį kaimą, sustiprinti ilgesio, liejosi į nesibaigiančias istorijas. Jie buvo kaip išsigelbėjimas ne tik jam pačiam, bet ir tremties draugams - palaikė šviesų žvilgsnį į žmogų ir... priminė tėvynę. A. Dambrauskas prisimena beveik visą "Žaliaduonių gegužę" girdėjęs iš A. Miškinio lūpų lageriuose: "Prisimindavo visokių gyvenimiškų smulkmenų, pasakojimu ir sakydavo: "Na, žinai, čia vis dar kažin kas slepiasi, paslėpto aukso dar vis yra", - ir kišdavo ranką po vatiniu prie širdies". Tokių prisiminimų galėjo būti gerokai daugiau, bet poetas sunkiai prisivertė rašyti. Jis gi pasakorius! Jam maloniau kalbėti, cituoti frazes, pašmaikštavimus, prisiminimą taikyti konkrečiai situacijai. "Žaliaduonių gegužė" - tik dalis to aukso, kurį saugojo širdyje ir didžiavosi. Ir rašyti neskubėjo.

Pasakojimą apie savo kaimą A. Miškinis pradeda dokumentine įžanga: cituoja ištraukas iš archyvo apie kaimo susiformavimą, mena jo pavadinimo kilmę, domisi valstiečių pavardėmis, migracija, gyvenimo būdu. Jau konkrečiuose apsakymuose prabėgomis žvilgtelima į aplinkinių kaimų istoriją. Prisimenami kalnelio, pievos, raisto, trako, upelių vardai: Budeliškė, Rudakapčiai, Viležemė, Avilėliai <...>, Dubikelė, Pagrundelė... Bandoma juos sieti su sėlių kalba.

Inteligentiškas, "mokytas" santykis su gimtine, sakytume. Bet yra ir kita pusė - jausminis įspūdis. Įsigyvenimas į savo kraštą. Banguotas Aukštaitijos reljefas, platūs horizontai leidžia nusikelti į dideles tolumas, akimis aprėpti plačias erdves. Vienokie vaizdai atsiveria nuo akmens ("...į rytus ir pietryčius atsivėrę šviesūs akiračiai. Matosi padūmavę tolumos, o už jų melsva miškų juosta", p. 182) ar vieškelio, kitokie - gale kaimo:

Tos kalvos, tie "užrūkavę pakraštėliai", tie pavasariais ūžiantys ežerai ir šniokščiantys upeliai po liūčių, tie raistai ir pievos yra pati artimiausia aplinka, visam laikui įsirėžusi į atmintį, kelianti sentimentus. Istorija, geografija, žmonių likimai, išgyventas laikas susipina į vaizdinių ir patyrimų vienovę - individualų gimtinės pojūtį: "Žinai, kad ši žemė yra dar senolių basomis ir naginėtomis kojomis išpėduota, dar medinėmis žagrėmis, pjautuvais ir dalgiais išmatuota" (p. 249). Tai savas pasaulis, aprėptas akimis, suprastas ir pažintas. Toks yra klasikinis žvilgsnis į pasaulį, anot filosofo A. Šliogerio. Filosofas teigia, jog "klasikinės situacijos žmogui tėvynė nėra nei sąvoka, nei abstrakcija. Tėvynė - tai nuoroda į jusliškai akivaizdžią, akimis apžvelgiamą vietovę. Tėvynę galima aprėpti vienu žvilgsniu, pasilypėjus kur nors į aukštesnę vietą: įsikorus į medį arba sėdint ant klojimo stogo. Tėvynė regima ne tik sielos, bet ir kūno akimis, ji ne tik mąstoma, bet ir matoma <...>. Tėvynės daiktai ir žmonės yra pažįstami daiktai ir pažįstami žmonės <...>, turį vardus". Iš tiesų tokioje situacijoje žmogus yra laisvas ir ramus, nes jaučiasi esąs pažinto pasaulio dalis, yra įspėjęs jo dėsnius. Šis uždaros erdvės pasaulis yra ir moralus: ribota erdvė moko pažinti jos gelmę ir esmę, nuolat sugrįžti prie tų pačių daiktų ir juos išgyventi.

Emocinis santykis su gamta, įsijautimas į savo krašto istoriją, geografiją ir tolimų kraštų ilgesys brėžia romantinės pasaulėjautos parametrus.

"Ir vaikystėje, ir vėliau tie pamėlę horizontai šviesiomis vasaros dienomis sukeldavo man savotišką ilgesį. Norėdavosi eiti, keliauti, kažkur išsiveržti. Man tada rodydavosi, kad gyvensiu ilgai ilgai - amžinai" (p. 249). Toks romantinės pasaulėjautos proveržis gal iš tiesų galimas tik jaunystėj, svaigioj gyvenimo ir tolių traukoj. Taip šaukia nepažintas pasaulis, žadėdamas amžinybę. (Panašų šauksmą girdi ir V. Mykolaičio-Putino ankstyvosios lyrikos subjektas: "Jei kartą išeisi / Pažvelgti, kaip leidžiasi saulė už kalno,/ Jau tu nebegrįši namo, - / Jau tu niekad namo nebegrįši...") A. Miškinio prisiminimuose skleidžiasi poetinė įsijautimo galia. Laisvai klaidžiojamą vaizduotės ir atminties takais: "Užsigalvojęs apie gimtąsias vietas, tarytum matau ir žmones, kurių seniai nebėra. Kai ten nebūnu, man dingojas, kad šie žmonės yra, kad jie dar gyvi" (p. 248). Įspūdis - knygos leitmotyvas ir pagrindas. Jis palaiko memuarų gyvybę. Kuo daugiau įspūdžio, nuostabos, tuo nekasdieniškesni atsiminimai apie gimtojo kaimo kasdienybę.

Kaimo vaizdas kuriamas pasiremiant vaiko įspūdžiais: "kai būdavo tame lauke parugė, man rodydavosi, kad banguojantys nuo vėjo rugiai šuoliais bėga" (p.28). Atmintyje iškyla vežimais vežamų vyšnių, pulkais varomų žąsų Ignalinos stotin vaizdai ar rugpjūčio pabaigos sekmadienio rytas, nustebinęs savo tyla...

Atrodo, jog pasakojimo vidinės jungtys paremiamos pasakotojo dvasios branda. Knygos struktūra rodytų tokią logiką: nuo vaiko įspūdžių, ganymo, nuo sakmių einama į vis gilesnį ir sunkiai formuluojamą žmogaus pažinimą.

Jausminį įspūdį memuaruose visada paremia konkreti detalė. Pasakotojui "Žaliaduonių gegužėje" svarbu viskas: kur nubėga kelias, kaip išsidėsčiusios sodybos, už kokio kalnelio leidžiasi saulė, iš kurios pusės atjoja kareiviai. Rodos, matai, kaip juokiasi Lucius, kaip stovi įsisprendęs Sabesčius, kaip per atlaidus aplink bažnyčią eina Povilas, kaip rėkalodamas žengia į trobą žydas prekijas. Įvykių centras - kryžkelė. Su ja susiję valstiečio likimo posūkiai, brangūs prisiminimai (kelionė į Ameriką, išėjimas į karą, vestuvės...). Visi keliai subėga į šią vietą, parveda ir išveda iš kaimo sodiečius. Nedidelis Rytų Aukštaitijos plotelis - Juknėnai, Garniai, Gaidžiai, Kubiliai, Sirvydžiai, Antilgė, Paberžė, Blūsiškė, Brinkliškės - atgyja su sodybomis, kaimų ežiomis. Tai "kaimai kaimynai", su Juknėnais susiję bendrais rūpesčiais, žmonių likimais, nuskambėjusiomis istorijomis.

Artimiausieji kaimai gyvena bendrą gyvenimą:

"Rudenį, kai nukrinta lapai, kai pasirodo pirmosios šalnos, kai sustingsta žemė nuo pirmojo gruodo, dar toliau girdisi. Girdisi, kai kas toliau keliu ratais važiuoja, girdisi, kaip kituose kaimuose šunys loja" (p. 137) ar litaniją vyrai gieda. Šis "bendras" gyvenimas yra tik viena pusė, kita - skirtumų jutimas. Kaimiečiai labai gyvai jaučia vieno kaimo skirtumą nuo kito, mėgdžioja vieni antrų charakterį, kalbą. Užkliūva kitokia "salakonų" (nuo Salako) ar blūsiškėnų kalbėsena: abliuiti, pietuiti, pikliuiti (p. 254), pajuokiamas kubiliškių lėtas mąstymas ("… kol kitą žodį pasakys, reikia palaukti, bet jau ką sako, tai pasako", p.141).

Atsiminimų knygoje ryškinamas papročių, charakterių skirtumas. Kubiliškiai - smarkūs, mušeikos, blūsiškėnai po pirmojo arimo laistosi ne tik vandeniu, o ir pienu, išrūgomis, viskuo, kas pakliūva po ranka. Nebe puodeliu pila, o kibirais... (p. 250). Etnografijos savitumas - tik prabėgomis brūkštelėtas - iškyla vaizdus ir konkretus.

A. Miškinio atida detalei, kalbai, eisenai leido parašyti itin autentišką, dokumentišką knygą. Kaimo žmonės tikino, jog knygoje nieko nėra išgalvota. Autentiški vietovardžiai, veikėjai, įvykiai. Dėl šių savybių knygą labai prieštaringai priėmė tėviškėnai: kai kurie piktinosi, kad A. Miškinis nusižengęs tradicinei moralei, aprašęs vyresniosios - tėvų ir senelių - kartos charakterius, nuotykius, kivirčus.

Kita vertus "atsiminimas yra sykiu ir metamorfozė", - sako W. Dilthey. Iš tiesų, faktas "Žaliaduonių gegužėje" - ne tiek konkretus įvykis (o kad ir jis...), kiek bendroji sodžiaus kultūra. Gal dėl to senieji Juknėnų gyventojai knygą saugoja kaip didžiausią relikviją. Nes joje - ne tik šeimų istorijos, o ir aukštaičių krašto alsavimas. V. Meidutė - Juozickienė pasakoja, jog knygą Utenoje greitai išpirko. Salake ją kažkas pardavinėjo spekuliacine kaina. Šitaip ir ji nusipirkusi. Pirkdama sakius: "Nemokėč dviejų rublių, jei ne­būtume kartu šokį".

Liaudiškąją kultūrą A. Miškinio yra užsimota rekonstruoti sąmoningai, bet be jokių išankstinių programų - natūraliai ir laisvai besireiškiančią. Kaimas knygoje ne tiek teisėjas (kaip A. Vienuolio memuaruose), o daugiau komentuotojas. Žmonės svarsto įvykius, politikuoja, nugaili, geraširdiškai pasišaipo, priima sugrįžtančius prie žemės ir išlydi išvažiuojančius į Ameriką.

"Žaliaduonių gegužėje" etnografija nėra tokia teatrališka, stilizuota, kaip V. Krėvės "Šiaudinėje pastogėje". Juknėnų kaimas įsukamas į XX a. pradžios Europos ir Azijos įvykių verpetą (bėgama į Ameriką, dalyvaujama rusų-japonų kare). Matom kareivių rekrūtų kasdienybę, Prūsijos ūkininkų tvarką, kitatikių (vokiečių, turkų, žydų) papročius. Epizoduose jaučiame stiprų laiko tvinksnį - kaimas nebe patriarchališkas. Dauguma jo veikėjų ne artojai, o keistuoliai, nusigyvenę bajorai, svieto perėjūnai, caro kareiviai, skerdžiai, japonų karo dalyviai, vagišiai, staliai, teisėjai "iš pašaukimo", darbštūs nagingi meistrai, žydai prekeiviai ar amatininkai.

Aukštaičiai - nepasėdos, keliauninkai. Jie matę kareiviško, miestiško, užsienietiško gyvenimo. Tačiau jie ne klajokliai, o tie patys sėslūs kaimo žemdirbiai, besikeičiančio gyvenimo stumiami į naujas situacijas. Veikėjams toli iki gamtos kūdikių, jie civilizuoti, mokyti kaimiečiai. Peržengti bendruomenės nustatytas ribas jau nėra sunku (pvz., Povilas). Šalia jos atsiranda nauji traukos laukai - svetimos šalys, armija, miestai - ir nauja moralė. Grįžę į gimtąjį kaimą tie nepasėdos savaip prisiderina prie jo kasdienybės. M. Martinaitis sako, jog A. Miškinis aprašė įdomų laikotarpį - kaimo supasaulėjimą. Jis matė, kaip agrarinėje sanklodoje vienu metu gyvavo raizgi užsiėmimų, gyvenimo būdų, likimų pynė. Ir savotiškai paneigė agrarinės kultūros vienaprasmį pobūdį. Liaudiškoji kultūra nėra "gryna". Ji - daugiasluoksnė, daugialypė, įvairi, nuolat kintanti, judanti. Tą kultūrų kitėjimą yra nusakę ir patys sodiečiai: "Atsimeni, Kazimier, kaip jo tėvas amžiną atilsį Benediktas Mašnys gražiai gyveno? Ir žemę žiūrėjo kaip savo akį, ir žuvų pagaudavo daugiau už kitus. Išmanė žmogus - būdavo, išeina pakluone, pasižiūri į ežerą ir sako - šiandien bus gera valkšnė, traukit, vyrai, bradinius <...>. Žinojo žmogus pagal ežero vilnis, pagal vėją <...>. O Peliksas, matai, ne į tėvą nusidavė - tir tir tir išbirbė Amerikon, viską palikęs. Ką jis ten ras, mes nežinom, o ką prarado - žinom" (p. 241).

"Žaliaduonių gegužėje" matome ir ypatingą toleranciją kitoms kultūroms, tikyboms. Katalikai laikosi vienokių tradicijų, žydai - kitokių, rusai sentikiai - dar kitokių. Dėl to vieni kitų neužgaulioja, supranta kiekvieno kultūros savitumą ir reikalingumą. Štai nakvoja linų pirkliai pasakotojo tėvų namuose

 - svetimi žmonės, kitokie kvapai iš puodų, vakaras kitoks" (p. 97). Rytą motina, vaikus nusivedusi užpečkin, pagąsdina: "Kad man jokio triukšmo, jokio juoko, kol svečiai meldžiasi". Vaikai mato "pro mūro viršų, kaip nakvotojai, apsisupę melsvomis skraistėmis pečius, o rankas iki alkūnių ir aukš­čiau, pasiraitoję rankoves, apvynioja juodais šikšniniais diržais. (p. 97).

Iš tiesų sodžiaus gyvenimą "Žaliaduonių gegužėje" galėtume gretinti su klasikinio skaidrumo kūriniais - V. Krėvės, A. Vienuolio apsakymais apie Dzūkijos ir Aukštaitijos kaimus. Skerdžiai, žydai primena V. Krėvės apsakymų koloritą. O arkliavagių gaudynės, naktigonės tradicijos, prasti žemdirbiai keistuoliai - A. Vienuolio prozą. Literatūrinė medžiaga jaučiama kaip fonas, kai kur - kaip dialogas. Kita vertus, tai ta pati XX a. pradžios Lietuvos kaimo realybė. "Žaliaduonių gegužės" esmė - laisvas ir autentiškas šios realybės paveikslas.

Į ankstesnę kaimiškąją prozą A. Miškinis atsiremia pačiomis bendriausiomis nuostatomis (J. Biliūnas, A. Vienuolis, V. Krėvė). Su V. Krėvės proza jį sieja "romantinis susižavėjimas liaudies žmogumi, jo dvasine kultūra, gyvybingumu, sielos poetiškumu". A. Miškinis gilinasi ne į "neoromantiškus primityvus", o į paprastus sodiečius - "juk jie taip pat įdomūs, originalūs - vertos dėmesio asmenybės" (p. 5).

Savo šviesiu žvilgsniu į žmogaus sielą J. Biliūnas A. Miškiniui buvo beletristo pavyzdys: "Ar ne dyvinas sutapimas? Simanas pamatė dienos metu žvaigždę. Urėdas ją įžiūrėjo tik per vamzdelį. Biliūnui tokią pat žvaigždę įžiūrėti žmogaus širdyje vamzdelio nereikėjo..." Panašiai ir A. Miškiniui. Poetas mokėjo nujausti ne tik buities rūpesčius, bet ir ypač subtiliai - kaimiečio dvasią, nuotaikas, tyliai saugojamas vertybes: kokią širdį slepia ruda sermėga, koks sielvartas išsakomas graudžia daina, kiek išminties posakiuose ar nutylėjimuose. Kaimo žmonės, nors ir nuvarginti, nualinti darbų, A. Miškiniui yra šviesūs savo dvasios proveržiais. Prisiminimo distancija leidžia neskubant įsižiūrėti į veikėjus, apmąstyti žmogaus prigimties gelmę - trapumą ar stiprumą, laisvai besireiškiantį charakterį ar užspaustą ir tramdomą individualybę. Tokių "neaiškių" veikėjų pilna "Žaliaduonių gegužė".

Novelėje "Povilas" atkuriamas įvairiaspalvis portretas. Jau, atrodo, susiformuoja vienoks Povilo paveikslas: vagis, lošėjas, valkata, o staiga pasakotojas prisimena ir kitokį Povilą - humoristą, šėlstančios dvasios, neįprastų poelgių: eina per sieną, išeina vengrais. (XIX a. po Lietuvą klajojo vengrai, gydydami gyvulius ir žmones. - R.T.) Povilas galynėjasi ir pats su savimi, ir su gyvenimo mįslėmis. Nerimastinga siela maištauja prieš įprastą kaimiečio buitį, moralę. Povilas vagia, nes jam įdomu; lošia, nes įdomu. Įdomu išbandyti save: būti ponu, vagimi, gydytoju, bastūnu, nuolankiu krikščioniu. Sunku įvertinti, apibrėžti tokį charakterį. Gal labiausiai tinka juokais pasakyti kunigo žodžiai: "Tai žmogus tas jūsų Povilas - maldingas, delikatus ir supratingas, pirmas žmogus parapijoj, jei nebūtų sukčius" (p. 57). Povilui būdingas karštligiškas išeities ieškojimas, noras išsiveržti iš agrarinės kultūros, "nugalėti" ją. Netekęs moralinių pagrindų ir tėviškės, Povilas žūva. Stiprus ir keistas charakteris palieka gyvą prisiminimą sodžiuje. Kaimynai Juknėnuose net supyko išėjus knygai - nejaugi toks blogas Povilas buvo? O juk matom ne kokį tamsuolį - tiesiog nerealizuotų galimybių žmogų. Povilas šiek tiek primena Krėvės Mėrūną, apie kurį kritika taip sako: "Į Mėrūną galim žiūrėti kaip į smulkų žmogelį, lengvapėdį švaistūną, bet galime čia pamatyti ir kažką daugiau <...>. Gal šis blaškymasis ir bėgimas yra ne kas kita, kaip spontaniškas veržimasis iš smulkios kasdienybės".

Beveik visuose "Žaliaduonių gegužės" personažuose slypi ne viena saviraiškos galimybė. Povilas - vagis ar delikatus ponaitis, Kunčius - daktaras ar šundaktaris, Kazlauckas - advokatas ar šunadvokatis?

Neišardydamas prisiminimų nuotolio, A. Miškinis atveria spalvingas asmenybes.

Neieško tamsių ar komplikuotų charakterio pusių, į jas nesigilina. Prieštaringas charakteris, jautrios prigimties ir žiaurios realybės santykiai netampa analizės objektu. Jam rūpi asmenybės visuma ar koks vienas jos bruožas - tiesiog gražiai besireiškianti žmogaus dvasia. Ji - gyva, judri, nuolat atgyjanti ar nunykstanti, kitų kartais bet nepamatyta ir nesuprasta. Liūdnosios Luciaus giesmės, Akopinio giedojimas, netikėtai skaudūs Pili-grapo prisipažinimai - tai tik atodūsiai, netyčia prasiveržę atvirumo ar vienatvės akimirką. O šiaip asmeninis gyvenimas yra slepiamas po bendru kaimo gyvenimo ritmu, yra vos įžvelgiamas ir retai įspėjamas. Ypatingesnius įvykius rami valstiečio pasaulėjauta gramzdina į laiko tėkmę. Sodietis pasitiki natūralia gyvenimo tėkme, moka tvardyti emocijas. Įvykis ilgam nesukrečia kaimo. Miršta kas, išprotėja, veda ne to tikėjimo mylimąją, išeina į karą - sušurmuliuoja bendruomenė ir vėl aprimsta. Apie šią ramybę niekur neužsimenama, bet ji jaučiama kaip valstietiškos būties pagrindas. Kaimo žmogaus pasaulėjauta specialiai neanalizuojama - ji prasišviečia pro buitį. Pasakojama, pavyzdžiui, apie brolių konfliktą dėl gegužės, o potekstėje teka mintis apie brolių meilę, prisirišimą prie tėviškės. Žmogus pasirodo platesnis ir gilesnis nei pati papasakota istorija. Kiekvienam psichikos krustelėjimui šiame apsakyme akompanuoja artimųjų bei kaimo reakcija ir gamtos kaita. Brolius, Velykų rytą išėjusius j tėviškės laukus, aplanko dvasios giedra... Naktį prieš kelionę į teismą vienas brolis sapnuoja slogų sapną, o už lango griaudžia perkūnija ir lyja lietus. Gamta tarsi iš anksto iškrauna susitvenkusią įtampą. Laimingai pasibaigus bylai ir nuslinkus nuo širdies negerumams, abu broliai sėda j vieną vežimą ir keliauja namo. Nuskaidrėjusiai sielai atitaria ir pati gamta: "Tokia ramybė, kad, regis, važiuotum ir važiuotum, be galo, be krašto" (p. 200).

A. Miškinis atranda taškus, iš kur geriausiai matyti ir sodietiškos kultūros, ir paties žmogaus gelmė. Kasdienė buitis, žemės darbas, šventės sudaro vieningą kaimiečio pasaulį. Šanauckai, atrodo, dirba šviesios dienos nematydami, o žiūrėk, šventadienį skrenda žirgais į bažnyčią pakilia dvasia kaip K. Borutos Baltaragis obuolmušiais pas mylimąją. Lėkimas žirgais yra lyg koks kasdienybės nugalėjimas, svajonės vijimasis. Ta svajonė knygoje yra graži: įsiterpusi į kasdieninių darbų ciklą, ruošą, nesuromantinta, nestilizuota. Nugriuvęs tvarte pas karves Justinas sapnuoja, kad "juodas kumelys neša <...> kaip švidras nebūtais nematytais keliais..." (p. 92). Sunki buitis paverčiama meile ir romantika! Su šiltu jaukiu šypsniu A. Miškinio pažvelgta ir į kieto, disciplinuoto kaimie­čio jausmus.

A. Miškinio kuriamas kaimo žmogus neretušuojamas, jis nesaistomas jokių išankstinių idėjų. Autorius nieko nuo savęs neprideda, neaiškina. Žmogaus paveikslas kuriamas iš nuotrupų, kaip mozaika. Sodiečiai iškyla tokie, kokie susiformavo natūralioje dienų tėkmėje - be literatūrinių, inteligentiškų interpretacijų. Prasmė iškyla iš konkretybės. Toks punktyriškas vaizdavimas atitinka natūralius "punktyriškus" santykius tarp žmonių. A. Miškinis taip ir neatsako, koks pagaliau buvo Povilas, Velykiokas, Blūsiškės Antanas, Kunčius ir Kazlauckas. Visoks. Neįspėjamas. Tepalikęs savo keistąsias istorijas ir nuėjęs nežinion. Knygoje portretas atsiranda iš nuostabos - kokia neišmatuojama žmogaus gelmė! Iš pasakojimo ryškėja ir estetinė nuostata - kas kada įspės šalia esančio ar jau gyvenimą nugyvenusio kaimyno, artimo mįslę? Patys kaimynai niekada nesužinos, kas jie buvo pasakotojui, ką davė kito žmogaus dvasiai. "Net keista būtų jiems patiems, jei­gu dabar, tarkime, galėtų patirti, kokios šviesos yra pažėrę į poeto širdį!" - recenzijoje apie šią knygą spėlioja poetas S. Geda.

Atsargiai atveriama paprasto valstiečio buvimo prasmė, nejučia suformuluojama žmogaus vertingumo idėja. Ar kitaip: kaip reikėjo mylėti savo kaimo žmones, kaip juos pažinti, kad jų gyvenimas šviestų kaip dvasios atrama!

Vienas svarbiausių "Žaliaduonių gegužės" meninio pasaulio dėmenų - bendravimo grožis. Įprastiniuose įvykiuose, poelgiuose pasakotojas mato daug netikėtų naujų dalykų. Tokie yra ir visi kiti knygos personažai - tolerantiški, atlaidūs, turintys humoro jausmą. Kaimo žmogus, nugyvenęs čia visą gyvenimą ar tik trumpam priklydęs, prisimenamas juokaujant ar su atodūsiu. Visa, kas buvo sunku, negera, negražu, tarsi pamirštama, o atmintyje lieka sutarimo scenos. Kaimyniavimasis, nuoširdi pagalba suprantama kaip privalomas bendruomenei dalykas. Atklydusiam iš kito kaimo Luciui Maniušio Pranciškaus tėvas užleidžia sklypelį žemės trobelei pasistatyti, kaimynai suneša kas ką turi. "Jei ką skerdė, tai skerstuvių, jei šviežio pieno - pieno puodynę. Ragaišį kepė - tai ragaišio. O prieš didžiąsias šventes dažna šeimininkė stengėsi ką nors ištaisyti ir Luciui. Stovi, būdavo, Lucius pirkelės duryse ir stebisi juokaudamas:

- O cho, cho, cho! Kam jūs tiek nešat, žmonės plaukuoti? Kur aš dabar viską ir padėsiu?” (p. 49.)

Laikydamiesi tradicijų sodiečiai tarsi žaisdami kuria sugyvenimo harmoniją, ramiai ir be išdidumo padeda nelaimėje. Pasakotojo motina kartu su Povilu krikštija Luciaus dukters vaikelį; tėvas po kiek laiko padeda jį palaidoti. Vėliau pasakotojo tėvai priglaudžia seklyčioje kitą Luciaus dukterį - Ulijoną. Pamišusiam Velykiokui kaimynė neša dubenėlį šaltienos. Parapijos klebonas moko ne tik poterių, bet ir ūkininkauti ("Neduok dieve, jei kuri moteris tankiai susodindavo. Sustodavo važiuodamas pro šalį ir pats imdavo rauti, retinti. Paskui pats juokdamasis pasakodavo:

- Retinu kopūstus ir pamačiau - atbėga moteriškė su šakėmis - bron bože, maniau, kad užmuš boba...", p. 56).

Kaimas - tvirta bendruomenė. Pirmasis pasaulinio karo metu Sabesčius, neiškentęs kareivių plėšikavimo, pašaudė į gurguolininkus iš medžioklinio šautuvo. Dėl to žandarai gaudė ir mušė Paberžės vyrus. Daug vyrų slapstėsi, bet Sabesčiaus niekas neišdavė. Panašiai juknėniškiai neišdavė ir žydo Liudviko Kavolio Antrojo pasaulinio karo metu, ramino perkrikštą, siūlėsi paslėpti.

Arba istorija su šienu. Kaimynas iš kaimyno vagia šieną... Ne pyktis šios istorijos pasakotoją vedžioja atsiminimų takais, ne dėl turto, ne dėl šieno baiminamasi - dėl žmogaus ("Nusigandau... gero kaimyno netekau", p. 151). Vagystė tampa tik tų dviejų kaimynų paslaptimi, savotišku susitarimu. Išpažinta nuodėmė palengvina kaltės naštą, lygiai kaip ir sužinota paslaptis neleidžia jos platinti ("Prisipažino, žmogelis, kiek paėmė, kada ėmė. Tai jau pasilaikyk, kaimyne, pasakiau, man, turbūt, iki žolės šieno pakaks, o atiduosi vasarą. Užveši čia pat į klojimą, iš akies paskaičiavęs, niekas ir nesupras, dėl ko veži. Niekam nesakysiu. Va dabar, kai kaimynas seniai po dievo sūdu, papasakojau tamstai. Niekam iki šiol nebuvau sakęs", p. 151). Išlaikomas duotas žodis (vienas atveža šieną, kitas apie vagystę niekam nepasakoja). Kaimynų tarpusavio santykiuose nėra pykčio, greit užmirštamos nuoskaudos. Išeidami ilgam ar visam laikui (karas, vestuvės, mirtis), atsisveikindami sodiečiai linkę apmąstyti savo elgesį, atsiprašyti, susitaikyti su kaimynais.

Šiltus santykius sodiečiai išlaiko ir su praeitimi. Nelaisvėje tarnavęs dėdė Rapolas geru žodžiu mini šeimininkus vokiečius Štolcus. Dėdė Ignasius Kaušilas, daug šviesių prisiminimų išsaugojęs apie studentą Šaliapiną, sugrįžta iš Peterburgo ir laiko ties pačia krikštasuole pakabintą šio jauno vyro fotografiją, kaip brangų atminimą saugo jo matematikos vadovėlius. Velykiokas Akopinis dovanoja pasakotojui paties dirbtą stalelį ("Neškis, Untaniok, kvietką ant jo uždėsi", p. 218). Perduodami iš rankų į rankas daiktai skleidžia šilumą, yra pagarbos ženklas, atminties metafora. Tokia metafora pasakotojas baigia ir istoriją apie Velykioką: "Pasakodamas apie šį jaunystėje atkaklų savo laimės kalvį Juozapą, susiieškojau ant užlų tą vienos kojos su trimis pirštais stalelį, apšluosčiau dešimtmečių dulkes, pasistačiau ir uždėjau kvietką" (p. 220).

Šviesus kaimyno prisiminimas kuria vidinio pasaulio harmoniją. O ir apskritai XX a. pradžios sodietis savo dvasioje neturi suniokotų dykynių. Atvirkščiai, jis yra gyvastingas ir kūrybingas. Iš tokio harmonizuojančio santykio su aplinka ir kyla šviesi pasaulėjauta.

Audringa dvasia paprastai išsilieja džiaugsmu, daina, pasigrožėjimu, smagiu kalambūru. Vos ne kiekvienas sodietis apdovanotas humoro gyslele. A. Miškinis pateikia įvairius to humoro atspalvius: kiek kandesnį - Liudviko Kavolio, žaismingą - Kunčiaus Pranciško. Juoko stichija atveria neužgaulų, nepiktą aukštaičio būdą. Pasišaipoma ir iš savęs paties. Dėdė Ignasius Kaušilas prisimena save išgėrusį žmonai Uršulei giedantį "mizerikordiją"
... ir taip save smagiai įvertina: "Pasirodo, kai išgėrusio, mano ir tevalogijoj išmanoma" (p. 223).

Juokas - bendravimo būdas. Šurmulio, geros nuotaikos daug atsiranda ten, kur susirenka būrelis sodiečių. Visada šalia šmaikštuolių rasim ir tylenių, naivių... Štai eina vyrai kasti apkasų, staiga Liudvikas Kavolis užsipuola Ciprą Gaidelį, kad šis kaltas esąs... Šiam suglumus, o vyrams kvatojantis, paaiškina: blogai Cipra sumūrijęs Kauno tvirtovę - kaizerio kareiviai net iki Juknėnų atjoję... Vyrus linksmina ir Liudviko atviraširdiški samprotavimai: "Rusas karalius tai prakiš, mano vėžėtėlės nė 30 rublių nekaštavo, o bankas užmokėjo 50" (p. 64). Sužavi visus ir toli po kaimą nuskamba Povilioko naivumas teisme, kur jis nuoširdžiai aiškina: "Ponas teisėjau, pats supranti, mokytas gi žmogus esi, negi koks durnius..." (p. 116). Kaimas greitai pasigauna ir sąmojingą ar atsitiktinai išsprūdusi posakį, iš jo sukuria trumpus epizodus.

"Žaliaduonių gegužės" pasakojimuose tiek daug humoristinių šeimos istorijų, kad norom nenorom ataskamba ir Vaižganto "Rimų ir Nerimų" komedinis siužetas. Linksmos istorijos, anekdotinės situacijos sklando perpasakojamos iš vienos sodybos į kitą. Tokių istorijų - užrašytų ir neužrašytų "Žaliaduonių gegužėje" - perpasakojo Juknėnų kaimo žmonės ir 1986 metų ekspedicijoj.

Stilistiškai tie pasakojimai labai artimi memuarų knygai: su staigiais veiksmo posūkiais, detale, primenantys stilingus anekdotus, verčiančius kvatoti iš netikėtumo. "Žaliaduonių gegužėje" kai kurie tų kūrinių yra parodijinio pobūdžio. Juose prasiveržia juoko laisvė, leidžianti nekaltai pasišaipyti iš oficialiosios kultūros ir ideologijos. Apie tokias parodijas liaudies kultūroje kalba M. Bachtinas. Jis pažymi, jog viduramžiais kiekviena bažnytinė šventė turėjo ir liaudiškąją aikščių juoko pusę. Juokas ir rimtumas atveria du pasaulio suvokimo aspektus. Antai Juknėnų valstietis išradingai mėgdžioja "salakonų" kalbą: "Jie savaip vis, jie ir poterius kalba savaip: mes sakom "kaip danguj, taip ir žemėje", o jie - "kapt dangun, tėpt žemėn" (p. 126). Rimtybė verčiama juoku. Panašiai turbūt bus suparodijuota ir lyriškoji "Užrūkavusių pakraštėlių" daina, kurios antrasis posmas jau nebe apie pakraštėlius, o lyg kokia Biblijos parodija: "Kad būt Dievas nesutvėręs Adomo ir Ievos, / Būtų likę neganytos visos rojaus pievos...".

Į juoką, linksmą žvilgsnį, šmaikštų pabendravimą A. Miškinis žiūri kaip į svarbią liaudiškosios kultūros dalį. Šiuose humoro žybsniuose jis įžvelgė kūrybinį pradą, imlų protą, dvasios laisvę.

A. Miškinis pasakorius laiko ypatingais talentais. Anot jo, "nuoga fabula mažai ką reiškia - nemokėsi pasakoti, ir nieko neliks". Ir prideda: "Mano tėviškės tarmėje tebėra dar gyvas žodis gabiam pasakotojui apibūdinti - nuosakus. "Tai nuosakus žmogus buvo amžiną atilsį" (p. 152). Toks buvo dėdė Rapolas, piršlys Gaidelis, Jonas Viščius, Šanauckienė, Kazlauckas, Sabesčius, Lucius, Apkelis. Būtent jų papasakotos istorijos ir sudaro "Žaliaduonių gegužės" tekstą. Nuosakiuosius žmonės paprastai mėgdavo, vertindavo ("Žmonės sakydavo - ot, kad Rapolas būtų nelaisvėn pakliuvęs, tai papasakotų", p. 134-135). Nuosakų pasakotoją sodiečiai griežtai skiria nuo pasakotojo "melagio", irgi pripažinto kūrėjo. Melagis turėjo išimtinį statusą: visi žino, kad anas meluoja, o vis tiek klauso. Melagystė - ir bendravimo būdas, ir žanras. Melagiais laikyti Povilas, dėdė Rapolas, Gaidelis, o labiausiai - Žeželis.

Stovi pavakariais vyrų būrelis, o pro šalį greitai eina Žeželis. Sustabdo jį vyrai:

Kur taip skubi, geriau pameluok mums ką nors...

Broleliai, pameluočiau, tik labai neturiu laiko, baigiu pirtį iškūrenti, bėgu dar pa­žiūrėti, kad smalkių nebūtų - ir pasuko pirties link.

Vyrai galvoja - jei jau pirtis iškūrenta, gerai būtų išsiprausus ir išsivanojus. Nueina su vantomis ir baltiniais, o pirtis šalta...” (p. 133).

Kūrybinga dvasia sugalvoja ir pramogų - vaidinama, einama persirengėliais, apsimetama ne tuo, kuo iš tiesų esama. Kaimiečiai pasakoja apie tamsios rudens nakties "gąsdinimus", kaip tariami plėšikai namus užpuolė, o čia jau ir patys gąsdina Juozapą Atkočių, pasivertę mirusio brolio dvasia. Jo vardu ragina, kad Juozapas keltųsi į vienkiemį gyventi. Povilas su bendrais eina dievais (persirengia šventaisiais, gieda, vaidina Biblijos scenas), apsimeta matininkais: "veda" geležinkelį, rimtai derasi dėl sodybų, kluono... Tokie apsimetinėjimai primena viduramžių karnavalų scenas, kuriose itin ryškus hierarchinių santykių paneigimas. Karnavalo stichijoj visi lygūs. Štai kaip Povilas į atlaidus veža ubagą su karieta:

Liegus veža lenkę žmoną į savo "dvarą", o susirinkę "baudžiauninkai" žemai jai lenkiasi. Povilas ir Juozapas Akopinis apsimeta pirkliais, apžiūri dvaro ūkį, derasi. "Pirklius" išlydi su pagarba, pavežėją iki kaimo. "Paskui visa apylinkė juokėsi, kaip mužikų vaikai atvažiavo ponų karieta" (p. 24).

Vaidinimų, eitynių persirengėlių kultūra knygoje iškyla ne kaip reglamentuota tradicija (pvz., žemaičių Užgavėnių kaukės), o kaip visuotinė pasaulėjauta - kaip šviesi dvasia, trokštanti vaidybos, imitacijų, persikūnijimų. Persirenginėjimas, žaidimas yra artimi teatrui: bet, anot M. Bachtino, "neįeina į meno sritį, yra ties meno ir paties gyvenimo ri­ba. Tai - žaidybiškai apipavidalintas pats gyvenimas". Karnavale nėra atlikėjų ir žiūrovų. Karnavalas ne žiūrimas, jame gyvenama. Miškinis "Žaliaduonių gegužėje" natūraliai atveria gyvenimo kūrybą - neskaidomo, nesuvulgarinto gyvenimo tėkmę. Pati sodiečio būtis yra toji kūryba, harmonizuojanti ryšį su žmonėmis, su visu pasauliu. Tolerantiška sodžiaus kultūra leidžia formuotis asmenybėms. Kita vertus, būtent asmenybės ir kuria, palaiko šios kultūros tęstinumą, dinamiką, netgi įtampą. Nesuvaržyta, laisva ir džiugi siela kartais apeina, laužo tradiciją, kartais palaiko, įtvirtina. Punktyriškai brėžiama žaisminga sodietiškos kultūros nekonfliktinė kaita bei įvairovė. Miškinis bando užfiksuoti žanrų atsiradimą, formavimąsi, prisiminti jų autorius. Knygos puslapiuose rikiuojasi pažįstami Juknėnų pasakoriai, "advokatai", pirkliai, muzikantai, kalviai, skerdžiai, išminčiai. Juk tai tie patys "galvočėliai", apdainuoti dainose, bevardžiai, o palikę didelius kultūros turtus. Miškinis cituoja savo krašto dainas, kalba patarlėmis, priežodžiais, tiksliai re­konstruoja pokalbio intonacijas. Poeto knygoje alsuoja kalbėjimo džiaugsmas. Ši džiaugsminga gyvybė tarsi turi M. Mažvydo apeliaciją: "Imkit mane ir skaitykit". Rašyda­mas apie gimtojo kaimo gamtą, A. Miškinis įkvepia A. Baranausko "Anykščių šilelio" dvasią ir žodį:

A. Baranauską primena medžiai, spalvos, garsai, kvapai; pati išvardijimo logika (nuo formų, spalvų - iki kvapų ir garsų!), sintaksinės figūros (čia…čia, ten…ten). Su panašia atida į gimtinės gamtos smulkmenas prisiminimų knygoje "Anoj pusėj ežero" įsižiūri ir kitas aukštaitis - Pulgis Andriušis. Taigi "Žaliaduonių gegužė" - aukštaitiška knyga ir šiuo aspektu.

A. Miškinis knygoje atkuria pačią šnekamosios kalbos stichiją - ir ši kalbos stichija lemia žanrą. Knygos žanras yra tarsi koks "šnekamasis". Iš tiesų A. Miškinio knyga yra ne rašytiniai, o sakytiniai memuarai. Priešokiais iš atminties išplėšiama tiksli situacija; prisimenamas vienas kaimynas - ir tuoj asociacija užkliūva už kito. Pokalbio ir pasakojimo intonacija nuolat mainosi, šokčioja gyvu pauzių, atsidusimų ritmu. Būtent tas memuarų neliteratūriškumas ir buvo netikėtas aštuntojo dešimtmečio prozos fone.

A. Miškinio kūrybos kelio povandeninė srovė - laisvės estetika. Ji atsiveria visais aspektais - žanru, vaizdavimo būdu, žmogaus vertinimu. Poetas kūrė vedamas ne kanono, o nuojautos. Ir laimėjo. Juk iš tiesų, anot S. Gedos, “žemdirbių buitis, gyvas ir platus savo tautos gyvenimo jausmas gali duoti daugiau negu modernios filosofinės ir lingvistinės kryptys".

Metai, 1995, nr. 2, p. 127-136.

©