Kęstutis Nastopka. Poezijos atrama - gimtoji žemė

Antano Miškinio gimimo 80-mečiui

A. Miškinis poetiniu žodžiu nuolat ieškojo atsakymo į klausimą, kas gyvenime ir kūryboje amžina, aktualu ir kas laikina. "Pražydę degame, / Sudegę liekame" - eilėraštyje "Poetai" jis apibūdino kūrėjo dalią. Jau pirmuosiuose poeto rinkiniuose žodį vedžioja ne tik jaunatviška energija, spontaniškas talentas, bet ir nuovoka, kad "poetinė kalba yra žmogaus sielos, vaizduotės, intuicijos reiškėją, kartais siekianti toliau, negu išgali patyrimas." A. Miškinis pagrįstai laikė save "sintezės poetu", itin vertino galimybę reikštis poezijoje trumpai ir glaustai, naudojantis sukaupta žodyje poetine pirmtakų patirtimi.

Poeto debiuto metais jau buvo atlėgusi literatūrinių krypčių polemika, pradėjo aiškėti įsimintinos jos pamokos. Simbolistai, atsižadėję loginių ir emocinių deklaracijų, orientavosi į prasmės gelmę, žodžio sugestiją. Bet jaunesniajai kartai, nepriėmusiai filosofinių simbolizmo pagrindų, jų poezija atrodė pernelyg miglota. Atosvaros abstrakcijoms A. Miškinis ieškojo pasakymo konkretume. Greta kitų tautų poetų, atvėrusių poetines daiktiško žodžio potencijas, neblėstančiu kūrybos orientyru jam tapo "sakytinis ir dainuotinis lietuviškas žodis", tautosakos poetika. "Sielvartai, žodžiais pavirtę, / Dainoj gi - daiktais tikraisiais", - šitaip vėliau poetas formulavo liaudies kūryboj pasiektą jausmo - daikto - žodžio vienovę.

Prievardis "dainingas" yra tapęs A. Miškinį apibūdinančiu pastoviuoju epitetu, "tautosakiškumas" - esminiu jo kūrybos vertinimo kriterijum. A. Miškinio, kaip ir S. Nėries, poezija žymi principinį posūkį nuo liaudies kūrybos stilizavimo į transformavimą, nuo tautosakos citavimo ir imitavimo į intuityvų žodžio esmės spėjimą.

Tautosakos atgarsį stebime įvairiose A. Miškinio eilėraščio pakopose. Pagal dainingumo matą tvarkomas garsynas. Iš subtiliai instrumentuotų mažybinių priesagų bei kitų morfologinių lyčių pinamas grakštus muzikinis ornamentas, pasikartojantys garsai suartina skirtingų šaknų žodžius. Eilėraštis nuaidi kaip vientisa melodija, neskaidomo į dalis gyvenimo metafora. Pagal tautosakos tradiciją parenkami svarbiausieji epitetai. Kaip ir liaudies kūryboje, A. Miškinio eilėse stilistinis dainiškumo atitikmuo - žalumas: "Pažaliuoti žalio beržo stiliuj", "Žaliojo ilgesio žodžiai", "Mano sielos žalia Lietuva".

Universalus A. Miškinio poetinės kalbos principas - gamtinis paralelizmas. Gamtos vaizdas čia - ne vien puošnus emocijų komentaras, bet ir nepriklausanti nuo žmogaus, galingesnė už jį realybė. Eilėraščio lyrinis subjektas neretai tik klausosi, paliudija, ką kalba pati gamta - "Improvizuoja rugiai", "Flirtuoja vasara", "Nueik, kur beržo rankos bąla. / Gražiau nei aš tau pakalbės". Ne tik - kaip įprasta - gamtoje ieškoma atgarsio žmogaus išgyvenimams, bet ir gamta gretinama su sielos virpesiais: "Ir žinau, kodėl pagelsta lapai, / Nes ir veidas pamažu pagelsta...". Iš abipusių gamtinės ir dvasinės realybės atspindžių yra gimę bene gražiausi A. Miškinio lyrikos posmai:

Aš nemačiau, kad taip

žydėtų,

Kad tiek žiedų ant obelies.

Ateis naktis - dangus

žvaigždėtas

Erdves kaip mariomis užlies.

Aš nemačiau, kad taip

svyruotų

Klevai du saulės patvory.

Nebesugaudo šaltas protas,

Kam tujen ašaras beri.

------------------------------------

Pasakė ji, kad tai nuo klevo,

Tai medžio ašaros, ne jos. -

Per daug šakelių sužaliavo

Jo metūgiuos kaskart

naujuos.

Prasminga A. Miškinio poezijoje gamtos pastovumo, cikliško kartojimosi ir žmogaus gyvenimo kaitos, laiko tėkmės priešprieša. Būdingas jai medžio orientyras yra dažniausiai ne pusiausvyros, o permainų ženklas. Tai - svyruojantis arba prikniubęs prie kiečio uosis, svyranti klevo galva, palinkę saulėn putinai, lūžtantis be vėjo beržas, užlaužtos juodalksnių šakos. Su dramatiškomis nuotaikomis grumiasi optimistinis ryžtas. Panašią prasmę turi ir kitas nuolatinis gamtos motyvas - išsiliejusios, tvinstančios, pylimus trupinančios upės.

Meninėje A. Miškinio eilėraščių erdvėje gamtos judrumą atliepia kelio motyvas. Rinkinyje "Varnos prie plento" (1935 m.), paliudijusiame poetinę brandą, kelias neatsitiktinai įvardytas antraštėje - kaip, beje, ir paskutiniajame, LTSR valstybine premija pažymėtame rinkinyje "Klevai prie kelio" (1982 m.). Atstumas, skiriantis šių dviejų pasakymų prasmę ir garsinę išraišką, atitinka A. Miškinio lyrikos raidos kryptį - nuo iššūkio į meditaciją, nuo disonansų ekspresijos į santarvę, simetriją. Ankstyvojoje poezijoje būdingi kelio variantai - ardantys kaimo buities pastovumą civilizacijos atributai: žviegiantis asfaltas, geležinės stotys, traukiniai, limuzinai. Istorijos vizijoje Lietuva šoka "suktinį prie karčemos pakelėj". Tarybinio laikotarpio rinkiniuose analogiški civilizacijos ženklai nurodo neišvengiamas buities permainas ("Greit baigs dienas šis baltas vienkiemėlis - Į būrį prie asfalto iškeliaus") - kaip ir žmogaus suplanuoti upeliai, pakeitę neramiąsias upes.

Socialinė A. Miškinio poezijos atrama - žemdirbio buitis ir kultūra. Tiesa, jo eilėse nerasime tokios kritiškos buržuazinio Lietuvos kaimo analizės, kaip K. Borutos, K. Jakubėno, V. Montvilos poezijoje. Lietuvio artojo būtis joje kiek schematizuojama ir idealizuojama. Vis dėlto poetiniam vaizdui ji duoda sodrių spalvų. Į gaivališkąją gamtą įsiterpia žemdirbio aplinka - šlamančios avižos, bėgantys šuoliais rugiai. Mėlynas rugių žydėjimas yra ne tik grožio matas, bet - kaip ir S. Nėries eilėraštyje "Mano vaikelis" - primena kasdienius pasaulio rūpesčius dėl duonos. "Rugių" motyvą lydi vargo, sielvarto paralelė: "Pro tenai, kur ir aš kaip rugiuos / Įbridau į vargus per giliai", "Kaip tie rugiai pakalnėj lankstos, / Ir - aiman - kaip tu aimanuoji".

Gimtoji žemė, tėviškė, tėvynė - pagrindinė A. Miškinio poezijos tema. Tėvynė čia sutapatinama su mylimąja. Tarp A. Miškinio individualiosios ir patriotinės lyrikos nėra ribos. Asmeninis išgyvenimas pastiprinamas objektyvybės vaizdais, tėvynę reprezentuoja individualūs likimai.

Ankstyvosiose A. Miškinio eilėse, greta Maironio numylėtos tėvynės", atpažįstame ir socialinio kriticizmo tradiciją, K. Borutos "Kryžių Lietuvos" atšvaitus. Gamtos idilę drumsčia buities disonansai: "Ir užmirški savo seną močią, / Kuri lyjant basa bulves kasa", "Byra motinai ašaros graudžios, / Kai Brazilijoj žūna sūnus. / Tėvas vekselin dūšią įrašo". Į žaliosios, žydinčios Lietuvos portretą šaižiai įsiterpia ironiškas rimas "pinigais" - "ubagais". Nuometuota žiloj praeity, himnuose apgiedota tauta pasirodo apauta karklo vyžom, nualinta.

Ironiškas vaizdo dvilypumas kertasi su dainiškąja nuostata. Ta pati situacija vertinama iš kelių regėjimo taškų: miestiečio ir kaimiečio, poeto ir kasdieniško žmogaus. Tikrovės poetizavimas kreipia žodį į liaudies dainos ar literatūrinio romanso kontekstą. Stilizacijai priešinasi dalykiškas pašnekesys. Su poetiškomis metaforomis polemizuoja drastiškas prozaizmas, stačiokiška šneka. Susiduria kaimo ir miesto realijos, gamta ir civilizacija.

A. Miškinis savo poezija gerokai išklibino romantinio, reprezentuojančio vieną regėjimo tašką monologo vienvaldystę. Įvairių požiūrių kaitaliojimas, poetikos kodų supriešinimas - esminis jo eilėraščių konstrukcijos ir suvokimo faktorius.

Literatūros kritikai tarp A. Miškinio mokinių mini E. Mieželaitį, P. Širvį, A. Maldonį, A. Baltakį. Vien toks vardų sugretinimas rodo šios poetinės mokyklos impulsų įvairumą. P. Širviui imponavo A. Miškinio dainingumas, E. Mieželaičiui - lyrinio pasakojimo poetika, A. Baltakiui - kampuotas, ironiškas žodis, A. Maldoniui elegantiška frazė, ekspresyvios metaforos. Dabartinei poezijai A. Miškinis ne mažiau aktualus ir stilistine polifonija, suponuojančia tikrovės daugiareikšmiškumo sampratą.

Tiesa, 1985, sausio 29.

©