Sigitas Geda. Juknėnų kaimo istorijos

Atsiminimų knygos dabar ne naujiena. Mūsų literatūroje jos irgi sudaro nemažą kūrybos procentą, ir vis dėlto - A. Miškinio "Žaliaduonių gegužė" su keliais pakartotiniais leidimais - neeilinė šio žanro knyga.

Visų pirma verčia susimąstyti pati jos parašymo priežastis. Niekas juk negalėtų pasakyti, kad išseko poeto lyrikos šaltinis. Jo jaunystės metų lyrika, gimusi tais pačiais laikais kaip ir geriausi K. Binkio, S. Nėries, B. Sruogos posmai, nūnai jau klasika, dariusi poveikio kelioms vėlesnėms poetų kartoms. Metai iš metų pasirodo nauji poeto kūrybos rinkiniai, kritikos straipsniai, atsiminimai apie kūrybos draugus.

"Žaliaduonių gegužė" skirta gimtojo kaimo praeičiai, nuo vaikystės į atmintį įsirėžusių žmonių paveikslams. "...Berašant apie įžymius žmones ir kilo mintis - o kodėl neparašius apie paprastus. Jie juk taip pat įdomūs, originalūs - vertos dėmesio asmenybės", - skaitome knygos įžangoje.

Kas gi tos asmenybės? Tai Povilas Sabesčius ir Lucius, Šanauckai, Apkelis ir Kunčius Pranciškas, dėdė Ignasius Kaušilas, advokatas Kazimieras Kazlauckas, - senieji Juknėnų kaimo gyventojai... Net keista būtų jiems patiems, jeigu dabar, tarkime, galėtų patirti, kokios šviesos yra pažėrę į poeto širdį! Gyvenimas išties surizgęs nematomais siūlais, ir kartais sunku pramatyti, kokios reikšmės ir vertės turės kažin kam vaikystėje mūsų ištartas žodis.

Esama, matyt, ir dar kelių priežasčių, dėl kurių vaikystės žmonės ir įvykiai tokie brangūs ir neužmirštami.

"Turbūt visiems, ne tik man, kad ir kur toli būtume nuo gimtinės, visada ji šviesiai prisimenama. Man visų pirma tai reiškiasi gamtos vaizdais, regėjimais. Apie gimtinę pagalvojęs, vos tik užmerkiu akis, ir tartum iš karto ten atsiduriu, daug ką aiškiai matau. Svyruoja beržų viršūnės, sninga rudenį kaip žvaigždėmis geltonais bei rausvais klevų lapais, žydi ievos ir vyšnios... Girdžiu, regis, pumpsi krinta žemėn obuoliai... traška ežerai, kai pavasario vėjas plėšo ledą, gurgia upeliai, graudžiai kranksi aukštai praskrendančios gervės ir daug žemiau - laukinės žąsys. Vaizduojuos žiemą, matau apšarmojusių medžių fejeriją..."

Ar neatpažįstame čia tų pačių gamtos vaizdų ir spalvų mozaikos, kuri blykčioja jaunystės ir brandos metų A.Miškinio lyrikoje? Juknėnai, Aukštaitija - tai sykiu ir poeto dvasios tėviškė, jo meilės ir ilgesio šaltinis, begalinė nostalgijos erdvė. "Aš nuskandinsiu lyrą Nemuno bangavime, / Nes negaliu ramiai dainuot tėvynės vargo..." - kitados sielojosi poetas, matydamas poezijos ir tikrovės priešybę.

Tad "Žaliaduonių gegužė" vertinga dar ir todėl, kad leidžia naujai pažvelgti į ilgų metų poeto kūrybą. Suprantamesnės jos ištakos, aiškesnis jos fonas, jos keliamos idėjos, liaudiškumas ir demokratizmo ištakos.

Suprantamesnė, artimesnė ir viena mūsų literatūros mokykla - aukštaičių tradicija, skambanti ligi mūsų per Strazdą, Baranauską, Vienažindį ir Vaižgantą, nors knygoje tiesiogiai apie juos niekur ir nerašoma. Poezijos eilutės čia netikėtai, natūraliai įsiterpusios į buitį ir peizažą, panašiai kaip tasai garsusis traktas, einąs nuo Utenos lig Zarasų ir dar toliau. .. apie kurį Baranauskas dainavo - "gniaužtas diližonais".

Vienas to aukštaičiams būdingo optimizmo, šviesaus požiūrio į pasaulį bruožų - savitas humoras. Štai "advokatas" Kazlauckas kalbasi su savo žmona, nuolat jam priekaištaujančia, kad nejuokintų svieto.

"- Tu vis man - žmonės, žmonės, ką žmonės pasakys. Aš tau dabar pasakysiu, kas tie mūsų žmonės. Ogi kaip toj pasakoj: viename kaime žmonės nebuvo matę ežio. Viens žmogelis rado ežį už daržo ir parsinešė namo. Suėjo kaimynai, susirinko visas kaimas pasižiūrėti. Ir niekas nežinojo, kas čia per galvijas būtų... Tik vienas atsirado labiau už kitus buvaunas ir paaiškino: "Čia, - sako, - bus greičiausiai arba jauniklės meškos, arba senės bitės vaikas..." Štai tau ir žmonės".

Per ilgus šimtmečius, kartų kartoms gimstant ir mirštant, dirbant ir klaidžiojant po platųjį pasaulį susiklostė tokia pasaulėjauta. Kur juknėniškių nebūta, kokiuose karuose nekariauta. O ir per pačius Juknėnus kokių tik bangų nesirista. Tai toli gražu ne izoliuotas, o atviras visiems pasaulio darbams ir rūpesčiams sodžius.

Vieni koloritingiausių puslapių ir tie, kur aprašomi etniniai praeities Lietuvos kaimo santykiai, pavyzdžiui, vaikystės akimis nužiūrėta egzotiška zarasiškių žydų, linų pirklių, nakvynė pas tėvus:

"Matome pro mūro viršų, kaip nakvotojai, apsisupę melsvomis skraistėmis pečius, o rankas, iki alkūnių ir aukščiau pasiraitoję rankoves, apvynioja juodais šikšniniais dirželiais. Ant kaktos prisiriša dirželiu po juodą dėžutę, kiek didesnę kaip nuo degtukų. Žmonės tas dėžutes vadino poterinėmis.

Ar aš tada galėjau žinoti, kad tai dekalogas - dešimt įsakymų?"

A. Miškinio knyga galėjo būti ir visai kitokia - poetinių reminiscencijų, atsiminimų, subjektyvių išgyvenimų ir patyrimų knyga. Autorius, atrodo, specialiai to vengė, visur jis lieka objektyvus stebėtojas, visų pirma besistengiantis įžvelgti gėrio ir grožio kituose, o ne demonstruoti save.

Šia prasme "Žaliaduonių gegužė" pratęsia M. Katkaus "Raštų", D. Glemžaitės - Dūlaitienės "Kupiškėnų senovės" tradiciją.

Ir dar viena: ne paslaptis, kad daugybė kaimų Lietuvoje jau yra mirę arba gyvena paskutines dienas. Sielvartausime ar džiaugsimės - niekas nuo to nepasikeis. Gyvenimas teka savo vaga. Kaimo mirtis, kaip yra pasakęs vienas lenkų poetas, - vienos miniatiūrinės kultūros, civilizacijos, vienos ekologinės sistemos mirtis, ir didžiausią vertę turi jo palikimas - tai, kas sukaupta ne per vieną šimtmetį - buitis, papročiai, istorija, etika... Kitados M. Gorkis ragino parašyti visų Rusijos fabrikų istoriją. Kodėl neparašius kaimų istorijos? Tai, žinoma, fantazijos, bet A. Miškinio triūsas - realus pavyzdys.

Lietuvos aidas, 2004, balandžio 26.

©