Ir A. Miškinis, gal net kritiškiau nusiteikęs nei kiti neoromantikai, matė, kaip Maironio apdainuotas nepriklausomos Lietuvos idealas įgyvendinamas kasdieninėje realybėje: poetą skaudino kaimo skurdas, varžytynės, masinė emigracija, ponijos parazitiškumas ir moralinė degradacija bei kitos ano meto visuomenės negerovės. Bet, antra vertus, A. Miškiniui, kaip ir daugeliui kitų neoromantikų, liko šventos svarbiausios tautos, dievybės, žmogaus etinės vertės tiesos. Ar ne todėl būtent neoromantikai netikėtai užgriuvusių istorijos kataklizmų akivaizdoje vėl išdrįso prabilti visos tautos vardu? Prisiminkime kad ir B. Brazdžionio garsųjį eilėraštį "Šaukiu aš tautą" iš rinkinio "Per pasaulį keliauja žmogus" (1943) arba kitu keliu pasukusios S. Nėries karo metų eilėraščius, persunktus tėvynės nostalgija ir tragizmu. Netgi melodingasis, elegiškasis J. Aleksandravičius-Aistis, atsidūręs emigracijoje, nesibodi oratorinių kreipinių:

Šiuos A. Miškinio artimiausio jaunystės bičiulio posmus pacitavau dar ir todėl, kad jie ontologiškai siejasi su "Psalmėmis". Pasiklausykime kad ir šių A. Miškinio posmų iš psalmės "Pasaulis be Dievo":

Iš tikro A. Miškinio psalmėms - tautos kančių metraščiui - tarsi netinka įprasti literatūriniai kriterijai. Tačiau vargu ar galima visiškai sutikti su V. Kubiliaus teiginiu, kad "poetui nebuvo kada tų eilėraščių - vienkartinio sielos rėksmo - tobulinti". Šitaip pasakyti galima tik apie dalį knygoje paskelbtų eilėraščių, kurie į sudarytojo rankas pateko "pirmykščiu pavidalu", surašyti ant cemento maišelių skiaučių, ar kitų kalinių netobulai atliktais nuorašais, o ypač - atkurti iš atminties. Tačiau visos "Psalmės" (jų šešiolika), "Septynios sopulio raudos" ir dar nemažai paskirų eilėraščių autoriaus buvo nuolatos tobulinami. Tuo įsitikiname, palyginę V. Jakelaičio surinktų eilėraščių rankraščius su iš poeto našlės Aleksandros Miškinienės gautais, poeto kruopščiai suredaguotais, dabar jau "galutiniais" variantais. Beje, šią "ekspertizę" mudu su V. Kubiliumi ir esame bent iš dalies atlikę, kai ruošėme publikaciją "Pergalei"... O ir pačioje knygoje atidesnis skaitytojas galėjo pastebėti, kuo skiriasi broliui Motiejui rašytuose laiškuose pacituotos psalmių ištraukos (pirminis variantas!) nuo jų galutinės redakcijos. Sakysime, laiške cituojama (neskaldant eilučių į posmus, nes eiliuotas tekstas visados keldavo didesnį "prižiūrėtojų" įtarimą): "Ištroškom atsigerti tavo vėjo, pušų ir eglių ūžesio smarkaus, kur kryžius ir tėvų namai stovėjo, po gaisro gelsvas gabalas dangaus... Išalkom Tavo kasdieninės duonos. Šilkinio žvilgsnio liūdinčių akių, Tu mums kukli gražuolė ir Madona po didelių klajojimų sunkių..." (p. 87).

Psalmėje "Vakarinė žvaigždė" šie posmai redaguoti šitaip:

Ištroškom atsigerti Tavo vėjo,

Pušų ir eglių ūžesio smagaus.

Kur kryžius ir tėvų namai stovėjo,

Po gaisro - gelsvas gabalas dangaus.

Išalkom Tavo kasdieninės duonos,

Šilkinio žvilgsnio liūdinčių akių,

Tavęs, kuklios gražuolės ir madonos,

Po didelių klajojimų sunkių.

(p. 34)

Dar smarkiau taisoma garsiojo "Rūpintojėlio" pabaiga. Iš laiško sužinome, kad būta tokių trijų posmų: "Ko tu verki, žiūrėdams į pasaulį, ko ašara ant skruosto kruvina? Juk Tu valdai galaktikas ir saules... Mintis to neaprėpia nė daina... - Aš laimę negi šitokią žadėjau, ir pastovumo nežadėjau Jums. Erškėčius išrinktiesiems tik uždėjau ir atpirkimo papuošiau krauju. Verkiu, kad jūs neverktumėt suklydę, susižavėję latrų pažadais --- Regiu, erškėčiai ant galvos vis žydi, o kraujas virsta žemiškais žiedais..." (p. 105). Galutiniame variante sukeičiama posmų eilė, daugelis eilučių perrašomos naujai, dedami kiti prasmės akcentai:

Iš štai išvystu aš stebuklą didį,

Kai jau gyvent man liko tiek mažai:

Tau ant gražios galvos erškėčiai žydi,

O veidu rieda ašarų lašai...

- Ko tu verki, žiūrėdams į pasaulį,

Ko ašara ant skruostų su krauju?

Juk tu valdai galaktikas ir saules -

Švytėjimus ir katastrofas jų!

- Verkiu, kad mirdamas neverktum tujai

Bei milijonai kaip ir tu kitų -

Visų pažemintųjų, nuskliaustųjų

Visuos žemynuose visų tautų.

(p. 41)

"Psalmėse" laikomasi griežtų eiliavimo kanonų: visas ciklas parašytas penkiapėdžio jambo metru, rimai visur kryžminiai (I ir III eilutėse moteriškos, o II ir IV - vyriškos klauzulės). Patys rimai - supertikslūs; ypač naujoviški A. Miškinio praktikoje vyriškieji rimai - ieškoma "gilesnio" sąskambio prieškirtinėje žodžių dalyje (grandis - sutramdys, pražus - mažus, sietuva - Lietuva, grotas - ar tas, žmogus - ogus, nebeliks - obelis ir pan.). Visos "Psalmės" - ilgoki, 8-10 posmų kūriniai. Dar griežtesnių formos reikalavimų laikytasi cikle "Septynios sopulio raudos": ne tik vienodo metro (keturpėdžio jambo), bet ir griežtos posmų simetrijos (visos raudos - iš trijų posmų). Vadinas, ir tai liudytų, kad A. Miškinis rūpinosi ne tik turiniu, bet ir forma. Mene, kaip žinoma, smulkmenų nėra.

Nesunku suvokti, kodėl A. Miškinis itin ilgai ir kruopščiai šlifavo savo "Psalmes". Poetas puikiai žinojo, kad šiuo neeiliniu eilėraščių ciklu jis įamžina meno žodyje savo paties ir visos lietuvių tautos, o drauge ir dvidešimtojo amžiaus žmonijos tragišką likimą. Ir kaip jis galėjo nežinoti, jeigu jau ir lagerio bičiuliams buvo aiški tikroji "Psalmių" vertė. Profesorius Juozas Tonkūnas, buvęs Lietuvos respublikos švietimo ministras, neatsitiktinai kadaise kalbėjo A. Ulevičiui, saugančiam A. Miškinio rankraščius: "Tai yra ar tik ne patys stipriausi jo kūriniai, kiek tik galėsi, saugok juos" (p. 251).

Išliko ir paties poeto užuominų apie savo neišspausdintus kūrinius. Lyg ir tikėdamasis skaitytojo atlaidumo, jei šiam pasirodytų, kad poeto bibliografija negausi (kas galėjo atspėti, kad po jau minėtų "Keturių miestų", pelniusių poetui valstybinę premiją, sekanti knyga pasirodys tik praėjus dvidešimčiai metų!), A. Miškinis knygoje "Tarybų Lietuvos rašytojai" (1967) rašė: "Tačiau čia pat turėčiau pridurti, kad bibliografijos sąrašas dar nėra pasibaigęs. Ant mano stalo jau yra vėl šis tas prisikaupę, gal net ne vienai knygai. Teks išlyginti, persijoti, pertvarkyti ir į žmones paleisti. Jei tik sveiki būsime, nuo skaitytojo šie dalykai nepabėgs. Nepabėgs, netgi jei ir ne visi sveiki būsime. Kas padaryta - liks" (p. 240).

Neabejoju, kad čia omenyje turima "Psalmės" ir kiti, tik dabar mus pasiekę kūriniai. Taigi ir tas "tuščiasis" A. Miškinio bibliografijos tarpas buvo užpildytas svaria kūryba.

Beje, dabar, išėjus knygai "Sulaužyti kryžiai", išaiškėjo, kad šį tą iš lageriuose parašytų dalykų A. Miškinis panaudojo ir anksčiau - poemoje "Svajonė ir maištas", paskelbtoje 1967 metais. Pati poema (apie ją esu kadaise rašęs) silpnoka. Čia poetas, eidamas nuo vieno biografijos fakto prie kito, gan iliustratyviai kuria Juliaus Janonio poetinį paveikslą. Tačiau iš visos poemos gilia psichologine analize ir nuotaikos autentiškumu išsiskiria aštuntasis skyrius, vaizduojantis Julių Janonį, caro žandarų uždarytą į kamerą. Tada šio skyriaus autentiškumą aiškinau sau tuo, kad A. Miškiniui čia atsirado puiki proga pasinaudoti savo paties liūdnuoju patyrimu. Dabar šiame skyriuje užtinku ir tiesioginių sąšaukų: pasirodo, čia įmontuojama "Pašauto paukščio baladė", modifikavus ją tik vienu kitu štrichu. Randame ir atskirų motyvų sąšaukų. Pavyzdžiui, psalmėje "Žmogus iš paviršiaus" yra toks posmas:

Žmogus dar buvęs neseniai gracingas,

Puikybės pilnas, išdidus, gražus,

Suėstas jau maliarijos ir cingos,

Dar keletas klaikių dienų - ir žus.

(p.18)

Poemoje "Svajonė ir maištas" šis ketureilis pertvarkomas, pervedant jį iš jambinio metro į sinkopį:

Štai buvo žmogus neseniai dar gracingas,

Pilnas puikybės, gražus,

Jau suėstas džiovos ir cingos,

Dar diena, dar kita - ir žus.

(A. Miškinis. Poezija, II t., 1970, p. 177)

Gal atidesnis skaitytojas ras ir daugiau šitokių sąšaukų? Gal poemoje "ištirpdyti" ir kiti kalėjime ir lageriuose parašyti eilėraščiai? Juk argi ne autentišką A. Miškinio balsą girdime kad ir šitoje poemos ištraukoje:

Nepatikėsite -

Kamerose, vienutėse

Būna ir gražios minutės...

---------------------------------------------------

Žvaigždes ant dangaus matau -

Negęsta nė trupučio,

Dega vis, krūpčioja,

Margą jų raštą skaitau -

Žibėdamos keičias

Ir švysteri skaisčios.

Ir bėga, ir bėga vaizdai be skaičiaus...

Regiu

Žydėjimą pilką rugių.

----------------------------------------------------

Girdžiu, girdžiu

Per mūrus

Paniurusios

Motinos kalbą

Kaip maldą,

Drebančius jos žodžius:

- Kai jūrės marelės išdžius,

Kai žiemos pražydins medžius,

Plunksnelė nugrims vandenų gilumon,

Rojaus paukštės ugniniais sparnais,

Ties namais, ties kalnais

Užgiedos, suplasnos būriais,

Tada, tai tada pareis

Mano sūnelis namon...

- Mama, raminkis, graudintis nereikia.

Tu tik neliūski.

Pažeidžiamas aš - ne sraigė

Ir ne moliuskas,

Kurs tūno prilipęs prie kiauto,

Dabar man geriau jau...

Nemoku širdim prekiauti,

Poetas esu,

Bet neskraidžioju virš debesų

Ir dausų -

Aš su karaliais kariauju.

(Ten pat, p. 172-174)

Man rodos, čia kur kas daugiau A. Miškinio nei J. Janonio. Tokios eilutės gražiai pritaptų ir prie knygos "Sulaužyti kryžiai"...

V. Jakelaitis, diplomuotas lituanistas, savo nemažoje studijoje nesiriboja A. Miškinio biografijos faktais, bet gan plačiai nagrinėja ir atskirus poeto kūrinius, tuo palengvindamas ir mano uždavinį. Todėl pasitenkinsiu tik keliomis pastabomis.

A. Miškiniui "Psalmėse" ir "Septyniose sopulio raudose" pavyko išspręsti be galo sunkų uždavinį, ties kuriuo suklupo ir dar ne kartą suklups daugelis poetų. Šiuose kūriniuose, kuriuos dabar galime laikyti A. Miškinio lyrikos viršūne, liečiama, rodos, grynai politinė, ideologinė tema - prie gėdos stulpo prikalama totalinė prievartos sistema, visiškai realiai rodoma, kaip veikė stalininė teroro mašina. Tačiau poetas laimingai išvengia pigios politinės frazeologijos, konkrečius Gulago vaizdus pakeldamas iki mito aukštumų. Per visus šiuos kūrinius keliaujantis slibino, devyngalvio, šėtono, smako, archibestijos, Antikristo imlus įvaizdis, simbolizuojantis blogio karalystę, ir jam priešinama Amžinojo Gėrio, Tiesos, dieviškumo ir žmogiškumo idealų aukštoji sfera subtiliai įrėmina istorijos lamdomo žmogaus, tautos tragedijos konkrečius vaizdus.

Mane tiesiog stebina A. Miškinio moralinė stiprybė, jo kilniadvasiškumas, tolerancija, bandymas suprasti netgi baisias piktadarybes darantį žmogų. Eilėraštyje "Kolaborantai" po prakeikimų ir paniekos kupinų posmų randame tokį kreipimąsi į šėtonui parsidavusius tautiečius:

Bet aš norėčiau klysti... Iš tikrųjų

Ir jūs gal kaip daugumas kankiniai.

Ne jūsų išrastos žudikų rujos

Bei raudantys tremtinių traukiniai.

Gal jūs, kai prablaivėjat ir suprantat,

Tik nebeturit valios ir galios.

Nebėr jau tiltų, ir toli nuo kranto,

Tai ir neliko kelio atgalios.

Gal jūs ir liūdit, skundžiatės iš tyko,

Iš skausmo gal net grąžote rankas,

Tik bijot, kad sukurstyti žudikai

Jus ir pačius į žvirduobes užkas...

-----------------------------------------------

Žmogau, ar tik ne Tau ten varpas gieda,

Širdis gal užkietėjus sudrebės.

Ar tik ne Tau ir ašara nurieda

Iš džiaugsmo, kad kelies kaip iš duobės.

(p. 45-46)

Eilėraštyje "Sibire" (p. 78), prasidedančiame paprastomis, tačiau didžiule moraline stiprybe alsuojančiomis eilutėmis ("Jei čia mirsiu, tai mirsiu kaip žmonės - gražiai: / Už tėvynę, už tiesą ir laisvę"), yra padaroma, rodos, nedidelė, bet itin svarbi korektyva. A. Dambrausko, kuriam ir dedikuojamas šis eilėraštis, rankraščio egzemplioriuje paskutinė eilutė skambėjo taip: "Ar atleisim saviems kaltininkams" (žr. p. 281). Taigi reiškiama tam tikra abejonė, nors sakinyje ir nėra klaustuko ženklo. O galutiniame variante eliminuojama netgi mažiausia kerštavimo galimybė. Čia sakoma: "Ir atleisim saviems kaltininkams". Štai ką reiškia poezijoj vienas trumpas žodelytis!

Lietuvių tauta per istoriškai trumpą laikotarpį buvo genocido užpulta ir iš rytų, ir iš vakarų. O juk dar, V. Jakelaičio žodžiais, mes, lietuviai, "žudėmės ir tarpusavyje, talkininkaudami tai vienai, tai kitai mūsų tautą žudančiai sistemai" (p 291). Todėl labai svarbu įsiklausyti į A. Miškinio žodžius, krikščioniškai kviečiančius tautą susitaikyti, nebetęsti kruvinos konfrontacijos.

Turime padėkoti knygos sudarytojui, kad A. Miškinio kūryba, atsiradusi kalėjimo ir lagerių pragare, buvo rūpestingai surinkta ir paskelbta, tapo dabar visiems prieinama. Tačiau ir V. Jakelaitis supranta, kad tai - tik "pirminio aptvarkymo" etapas. Be abejo, ir ateityje reiktų toliau ieškoti dar nepaskelbtų A. Miškinio kūrinių, dirbti tekstologinį darbą. O kad šitoks darbas būtinas, rodo ir paskelbtieji tekstai. Apie čia iškylančias problemas ir norėčiau straipsnio pabaigoje pakalbėti.

Visą knygoje paskelbtą A. Miškinio kūrybą tekstologiniu požiūriu galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmąją sudarytų "Psalmės", "Septynios sopulio raudos" ir dar keli eilėraščiai, paties autoriaus "aprobuoti" būsimam publikavimui. Šios grupės eilėraščiai jokių tekstologinių rūpesčių nekelia. To negalima pasakyti apie antrąją eilėraščių grupę. Tai eilėraščiai, į knygą patekę iš nuorašų arba netgi paties poeto ranka kadaise rašyti, o vėliau "užmiršti", pasimetę kūriniai. Čia kur kas daugiau neaiškumų. Bet jau dabar šį tą, mano supratimu, galima bandyti išsiaiškinti, pasitelkus paprasčiausi intuiciją. Kadangi ji, intuicija, - dar ne argumentas tekstologui, pateikiu keletą abejotinų vietų visuomenei, tikėdamasis, kad gal atsiras žmonių, galinčių pasakyti, kaip autentiškai turėtų skambėti ta ar kita eilutė. Išrenku ryškiausius atvejus, išretindamas "įtartinas" vietas:

1. Eilėraščio "Šėtono šypsenos" (p. 43) ketvirtame posme yra eilutės:

Ši epidemija sunki, šis maras

Kaip voratinkliais jus pančiais apvynios.

Ritmas reikalautų trumpesnės žodžio lyties "vortinkliais".

2. Eil. "Antikristas" (p. 47-48) paskutiniame posme skaitome:

Blizgančiais ir kitais pigiais dalykais

Domėsis ir žavėsis kaip vaikai.

Neabejoju, kad čia turėtų būti "blizgučiais".

3. Eil. "Graži tu, mano brangi tėvyne, II" (p. 54) penktasis posmas toks:

Brolelių daug šventoj žemelėj guli,

Vorkutoj daug ir klystančių miškuos,

Dažna motušė rauda kaip gegutė -

Kas jam galvelę švelnią sušukuos?

Rimas reikalauja žodžio "gegulė", beje, poeto ne sykį vartoto kituose eilėraščiuose.

4. Eil. "Stovi dvareliai tušti" (p. 58) atsiradusi itin nemaloni klaida. Ketvirtasis dvieilis publikuojamas šitaip:

Mūsų niekas daugiau čia nekvies

Ir nepils mums auksinio alaus...

Visiems turbūt aišku, kad rimas šaukte šaukiasi kito veiksmažodžio "nelauks"...

5. Eil. "Mintys, lekiančios namo" (p. 72) ketvirtasis posmas:

Girdžiu atodūsius ir skausmo Tavo

Alsavimą girdžiu - jis nedarnus.

Minties lėkimo niekas neišmato,

Kaip sielai nieks neprikalė sparnų.

Trečiąją eilutę siūlyčiau skaityti taip "Minties lėkimo nieks neišmatavo" (juo labiau, kad gretimoj eilutėj yra sutrumpinta lytis "nieks").

Užtikau ir daugiau panašių vietų, reikalaujančių tolesnio tikslinimo.

Kadangi A. Miškinio kalėjime ir lageriuose parašyta kūryba yra tikras mūsų nacionalinis turtas, čia svarbi kiekviena raidelė ar skyrybos ženklas.

1989 m. gruodis