Turinys > Žemės ūkis

Parengė Gediminas Isokas

Dabartinis Utenos raj. tankiau buvo apgyvendintas maždaug prieš tris tūkstančius metų. Tą rodo piliakalniai. Naujojo akmens amžių darbo įrankių rasta nedaug, o žalvario (XVI–VI a. pr. Kr.) – dar mažiau. Taigi pastoviai daugiausia žmonių apsigyveno geležies amžiuje (V a. pr. Kr. – I a. po Kr.). Vid. neolito darbe įrankiai: medinės lazdos, kauliniai raginiai ir akmeniniai kirviai, peiliai, kapliai. Tai kaplinės žemdirbystės laikotarpis, kuomet žemės ūkio darbus daugiausia dirbo moterys. Vyrai medžiojo, žvejojo, rinko maistui tinkamus augalus. Pamatę, kad išdegintame miško plote geriau auga kultūriniai augalai, pirmiausia degino lapuotynus. Labiausiai paplitę augalai I tūkst. pr. Kr. buvo kanapės ir soros. Vėliau paplito miežiai, kviečiai, žirniai, lęšiai, pupos. Neolito pabaigoje deginami miškai, o išdegintuose plotuose 3–4 metus auginami javai, vėliau plotas 20–40 m. paliekamas dirvonuoti. Žemė dažniausiai įdirbama geležiniais įrankiais. Tai lydiminės žemdirbystės laikotarpis. I–IV a. atsirado tobulesnė miškinė–dirvoninė žemdirbystė, kuomet, viename lauke išdeginus mišką, javai auginami 6–8 m., o kitas laukas 8–12 m. dirvonuodavo. Tik I tūkst. pab. atsirado pūdiminė trilaukė žemdirbystė: vienas plotas apsėjamas, o du pūdymuoja. Taip buvo iki Valakų reformos (1557 m.). Norėdami gauti didesnį pelną, Valakų reformos vykdytojai išsimėčiusius valstiečius varė į kaimus ir dalino jiems valakus. Atsirado modernusis trilaukis pūdymas, žiemkenčiai ir vasarojus. Tai daugiausia baudžiavinio ūkio laikotarpis. Rajone dv. atsirado jau XIII a. Kaimai maždaug prieš trejetą tūkst. metų kūrėsi prie piliakalnių. Tai buvo tik sodybų grupės, o jų gyv. naudojosi piliakalnių slėptuvėmis. Tokia gyvenvietė vadinta vieše. XII–XIII a. viešės iširo, sodybos pasiskirstė po visą bendruomenės teritoriją. XIII–XIV a. kunig., bajorų ir nelaisvų žmonių (šeimynykščių, kaimynų) trobesiai buvo aptverti ir vadinosi kiemais arba kaimais, o lauko bendruomenės narių sodybos, dažniausiai susidedančios iš vieno pastato, vadintos sėdėjimais. Manoma, kad iš to kilo žodis „sodžius“. Kai po Valakų reformos valstiečiai neteko žemės, įsikūrus dvarams, atsirado „dvaro“ sąvoka. Gi valstiečių gyvenvietės vadinamos kaimais. Valakų reformos nepaliestose vietose išliko bajorkaimiai (akalicos). Nemažai jų buvo Utenos raj. Gausu rajone ir užusienių. Tai sodybos, kurios nepateko į trilaukį, liko už kaimų ribų, vadintos užusieniais. Tarpumiškėse likę gyvenvietės su nedaugeliu kiemų gavo viensėdžių pavadinimą. Valstiečių baudžiauninkų ūkis buvo nenašus. Pažanga atsirado dvaruose. XVIII–XIX a. išplitus gyvulininkystei, pašarams dvaruose auginami dobilai, motiejukai, kt. žolės, atsirado 7–10 laukų sėjomaina, auginamos bulvės. XIX a. dvaruose paplito vaismainė žemdirbystė, kuomet varpiniai javai kasmet kaitaliojami su ankštiniais ir kaupiamaisiais. Ypač tai plinta 1907–1914 m. kaimus keliant į vienkiemius ir parceliuojant dvarus. 1861 m. panaikinama baudžiava, tačiau dvarininkai reikalavo, kad nuomotą žemę valstiečiai išpirktų. Kilo daug ginčų ir net 1863 m. sukilimas. Carinės Rusijos laikotarpiu (1795–1918) nors ir apkarpyti, tačiau iškilo dv., palivarkai. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę dalis dvarų žemių dovanota Lietuvos žemvaldžiams. 1920 m. įvykdyta žemės reforma, dvarams sumažinti žemės ir miškų plotai. 1922–39 m. aktyviai vykdytas gyvenviečių skirstymas į vienkiemius. Iki Antrojo pasaulinio karo Utenos rajone dauguma žmonių gyveno kaimuose. Pvz., 1923 m. Utenoje buvo apie 7000, Užpaliuose – 1523, Vyžuonose – 1372 gyv. Po 1944 m. pakito žemdirbių gyvenimas. Tuometinė valdžia iš valstiečių reikalavo duoklių: grūdų, bulvių ir kt. Atidavus duoklę mažai belikdavo ir savo reikmėms. 1948 m. prasidėjo prievartinė kolektyvizacija. 1948 07 06 įkuriama pirmoji Vyžuonų žemės ūkio artelė ,,Kibirkštis“, 1948 07 30 – Vyžuonų tarybinis ūkis (vietoj Vyžuonėlių dvaro), 1948 08 20 – Kuktiškių kolektyvinis ūkis ir t. t. Iš žmonių paimama ne tik žemė, bet ir gyvuliai, vežimai, rogės ir kt. Iš stambesnių ūkininkų atimta net dalis trobesių. 1961 m. Utenos seniūnijoje buvo 7 kolūkiai ir Jotaučių tarybinis ūkis. Leliūnų – 6 kolūkiai ir Antalgės tarybinis ūkis. Kuktiškių – 3 kolūkiai, Saldutiškio – 2 kolūkiai ir Kirdeikių tarybinis ūkis, Tauragnų – 5 kolūkiai, Daugailių – 9 kolūkiai, Sudeikių – 6 kolūkiai, Vyžuonų – 4 kolūkiai ir Lukno tarybinis ūkis. Iš viso Utenos raj. buvo 46 kolūkiai ir 5 tarybiniai ūkiai. Ypač buvo sunkūs pirmieji kolektyvizacijos metai, kuomet už darbadienius menkai arba visai nemokėdavo ir duodavo mažai grūdų. Nederlingose žemėse kolūkiai skurdo. O 1940 ir 1944–1952 m., ištrėmus gana daug gyventojų, pastatai, žemė pateko kolūkiams. Kai kurie kolūkiai buvo sujungti. 1972 m. buvo 30 kolūkių, 5 tarybiniai ūkiai ir tarpūkinė paukščių ferma. Kai kuriuose ūkiuose pasiekta neblogų rezultatų. Pvz., Naujasodžio kolūkyje primelžta 602 cnt. pieno ir t. t. Atsirado traktorių, kombainų automobilių, pasistatė gyvenvietės. Atsiradus lėšų kolūkiai rėmė mokyklas, vaikų darželius, bibliotekas ir kt. Žemės derlingumas keltas kalkinant dirvas, vežant durpes ir meliuoruojant. 1925 m. Vyžuonų dvare 15 ha plote iškasti grioviai. 1928–1933 m. iškasta 75 km griovių. 1945 m. nusausinta 1355 ha žemių. 1956 m. įsikūrė Utenos melioracijos mašinų stotis. 1958 m. nusausinta 573 ha. 1969–1972 m. kasmet nusausinama po 1700 ha, 1975 m. – 1915 ha, 1976–1989 m. – po 1220 ha. Melioruojant pakeistos kai kurių upelių vagos, nyko vienkiemiai, kaimai. Nuo 1990 m. valomi grioviai, šienaujami šlaitai, tvarkomi keliai, remontuojami drenažai.
Nors kai kurie kolūkiečiai pasistatė namus, gaudavo neblogus atlyginimus. Tačiau darbas buvo prievartinis. Žmogus troško vietoj kolūkio duotų 60 arų susigrąžinti savo žemę ir ūkininkauti. Ir toks laikas atėjo. Nuo 1989 m. ūkininkai pradėjo atgauti žemę. 2000 m. pradžioje buvo 1540 ūkių. Ne visuose dirbama žemė, dalis ūkininkų jau įsikūrė. Tačiau esant žemės ūkio produktų perprodukcijai, sunku realizuoti grūdus, mėsą, trūksta trąšų, technikos, todėl dalis ūkių tegali pramaitinti tik savo šeimas. Tačiau lietuviai – nuo senovės žemdirbiai ir tęsia savo senolių, tėvų verslą.

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002