ASD1.gif (8484 bytes)

Autoriai
Pratarmė
Pratarmė elektroninei versijai
Turinys
Sutrumpinimai
Summary in English
Rėmėjai
Paieška

Turinys > Teisėtvarka

 

 

Senasis teismo pastatasTeismai. Pirmieji teismai buvo Kuopos teismai, nagrinėję pirmykštės bendruomenės narių bylas. Jurisdikcija apėmė keliolika kaimų ir miestelių. Į posėdžius, kurie vykdavo lauke, kviesti turintys gerą vardą, žinantys papročius asmenys. Teismų vietos vadintos kuopavietėmis. Spręsta padaryta skriauda ir žala. Sprendimą vaznys (šaukūnas) užregistruodavo pilies teismo knygoje. Kuopos teismo sprendimą galima buvo apskųsti pilies teismui. Kuopos teismai išsilaikė iki XVII a. Tačiau jau X–XII a. atsiradę kunigaikščiai šiuos teismus jungia savo valiai, o XIII a. atsiranda LDK teismas, gyvavęs iki XVI a. Jis daugiausia nagrinėjo didikų ir kitas bylas, apskųstas apeliacine tvarka. XIV–XVII a. LDK teismo pareigūnai buvo vazniai. Jie išvežiodavo LDK šaukimus, apžiūrėdavo įvykio vietą, nukentėjusiųjų žaizdas, lavonus, surašydavo protokolą, duodavo išrašus. Teismo nariai buvo kunig. patarėjai, kiti valstybės pareigūnai, XV–XVI a. tapę vaivadomis, seniūnais, laikytojais. XV–XVI a., formuojantis bajorų luomui, miestams suteikiant Magdeburgo teises, atsiranda maršalkos teismas. XIV–XVIII a. miestuose, turinčiuose savivaldą, veikė suolininkų teismai. Tokie teismai buvo Užpaliuose, Utenoje. Pirmininką rinkdavo suolininkai. Sprendimą galima buvo apeliuoti į asesorių teismą. Suolininko pareigybė atsirado LDK dv. XVI a., o vėliau ir didesniuose privačiuose dvaruose. Suolininkų iš kaimo būdavo mažiausiai po du valstiečius. Suolininkų vyr. vadinosi lentvaičiu. Vilniaus ir Kauno gub. šie suolininkai buvo iki 1861 m. 1613–1764 m. veikė Iždo tribunolas – LDK teismo organas. Iš pradžių jo narius rinko Seimas (2–7 senatorius ir po 16–26 raj. atstovus), nuo 1703 m. – seimeliai (po 2 iš aps.), pirmininkas – didysis iždininkas. Nuo 1699 m. buvo Braslaujos ir Vilkmergės aps. iždo teismai. Jų sprendimus galima buvo skųsti Iždo tribunolui. Panaikinus Iždo tribunolą, atsirado Iždo komisijos teismas, veikęs 1765–1794 m. Teisme buvo išrenkami senatoriai, bajorai, o advokatais galėjo būti ir nepriveligijuoto luomo atstovai. 1566–1791 m. veikė pilies teismai, vadovaujami aps. seniūno ar vaivados. Jie skirdavo kitus teismo narius, vietininką, pilies teisėją (būtinai šlėktą), sekretorių. Nagrinėjo tik šlėktų bylas. XIV–XV a. vid. visų vls. gyventojų bylas sprendė tijūno teismai. Tijūnas buvo LDK vietininkas. Dabartinis Utenos raj. 1385 m. priklausė Vilkmergės vls. tijūno teismui. XV a. atsirado didieji tijūnai. Dabartinis Utenos raj. patenka Vilniaus didžiojo tijūno jurisdikcijon. 1566–1831 m. veikė žemės teismai, kurie sprendė apsk. (pavieto) bajorų civilines bylas. Dirbo teisėjas, pateisėjas ir vaitininkas. Minimi ir pakamario teismai. Tarpuvaldžio metu, kai teismai neveikdavo, aps. kaptūrinis seimelis išrinkdavo kaptūrinius teismus. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, nuo 1795 iki 1840 m. išliko visi teismai, buvę LDK. Pagrindinis dokumentas – Lietuvos Trečiasis statutas (1588). 1810–1923 m. aps. veikė ir ežių (žemės ribų) teismas, kuris buvo renkamas aps. bajorų trejiems metams. Teismo pagrindinis dokumentas – III Lietuvos statutas. Apeliacijai veikė antros instancijos aps. ežių teismas, o paskutinė instancija – gub. ežių teismas. 1585–1795 m. daugiausia bažnyčių, vienuolynų turtines bylas, dvarininkų luomo pažeidimus sprendė dvasinis tribunolas, kuriame buvo dvasininkai ir pasauliečiai. Po 1840 m. bajorus teisti buvo įkurti aps. ir zemskiniai, miestiečius – gubernijų, laisvuosius valstiečius – žemesnieji ir aukštesnieji teismai. Tauragnai priklausė Breslaujos aps., o nuo 1853 m. – Švenčionių aps. Pagal 1864 m. teismų reformą atsiranda taikos apygardų ir Teismo rūmų teisėjai. Kaizerinės okupacijos metais (1915–1918) veikė tik kariuomenės vadovybės vadovaujami teismai. 1919–1923 m. veikė žemutiniai pirmos instancijos teismai, 1933–1941 m. – apylinkių teismai, 1919–1940 m. – antros instancijos apygardų teismai, 1933–1940 – apeliaciniai rūmai, 1919–1940 m. – kasacinis teismas (Vyriausiasis tribunolas). 1941–1944 m. Lietuvoje veikė nepriklausomos Lietuvos laikotarpio (1919–1940 m.) teismai. 1941–1944 m. veikė policijos teismas, prie vokiečių – saugumo organų teismas. 1950–53 m. dabartinis raj. priklausė Vilniaus srities teismui. Nuo 1944 iki 1990 m. veikė liaudies teismai. Po 1990 m. prasidėjo teismų reorganizacija ir dabar veikia panašūs į nepriklausomojoje Lietuvoje veikusius teismus. Teisėjus skiria Lietuvos respublikos prezidentas. 1989 m. Utenos raj. apl. teismas persikėlė į naują pastatą, esantį J. Basanavičiaus g. Nr. 65. Utenos raj. liaudies teisme dirbo Tomas Zdanavičius, Stasys Gudynas, Danutė Kutrienė, Darius Japeras, Pranciškus Vitkevičius, Jurgis Stundžia ir kt. 2001 m. apylinkės teismo pirmininkė yra Nijolė Sušinskienė (nuo 1980), teisėjai: Eduardas Meidus (nuo 1982), Vijolė Vitienė (nuo 1995), Gytis Stasevičius (nuo 1997), Dalytė Zlatkuvienė (nuo 1997). Ji vadovauja ir Hipotekos įstaigai. Per metus išnagrinėjama apie tūkst. civilinių, apie 170 baudžiamųjų, 800 administracinių bylų. 1945–1989 m. raštinės vedėja dirbo Liuda Urbonaitienė. 

Advokatai. Atsiranda XVI a. vid. ir vadinami prokuratoriais, patronais ir t. t. Negalintiems pasisamdyti, skirdavo nemokamus advokatus. 1938 m. prokuratoriui už ginamojo interesų išdavimą įvesta mirties bausmė. 1840 m. prokuratorių neliko, nes nustojo veikti III Lietuvos statutas. XVIII a. bajorų teismuose advokatais galėjo būti tik bajorai. 1768 m. leista asesorių ir kituose teismuose advokatauti ir miestelėnui. Po 1795 m. buvo prisiekusieji advokatai ir jų patarėjai, turėję teisę vesti bylas Senate ir privalieji, dirbantys apygardose. Iki 1933 m. liko aukščiau minėti advokatai, po 1933 m. atsiranda apygardų ir aplylinkių advokatai. Advokatus ir privalomuosius gynėjus priimdavo teisingumo ministras. Vadovavo advokatų taryba. 1946 m. atsiranda advokatų kolegija su prezidiumu ir revizijos komisija. Po 1990 m. advokatai išliko. Utenos raj. dvokatais dirbo: Kęstutis Rakauskas (nuo 1995), Jonas Ramanauskas (nuo 1995), Janina Umbrasienė (nuo 1999), Pavelas Zelenkovas (nuo 2000), Laima Dumskienė (nuo 1999), Nijolė Gaižutienė (nuo 2000), nuo 2001 m. – Laima Dumskienė.

Prokuratūra.  Kaip įstatymų laikymosi organas atsirado tik 1840 m. Iki 1933 m. prokurorai vadinti valstybės gynėjais, o jų pavad. – valstybės gynėjų padėjėjais. Prokuratūra 1933 m. buvo prie Apeliacinių rūmų. Teisingumo ministrui pasiūlius, jį skyrė prezidentas. Vyr. prokuroras buvo teisingumo ministras. 1950 m. vietoj aps. ima veikti rajonų, o 1950–1953 m. – sričių prokuratūros. Po 1990 m. raj. išliko prokuratūros. 2001 m. pradžioje. Vyr. prokuroru Romaldas Žuromskis (nuo 1995), pavad. Andrius Mačerauskas (nuo 1994). 

Utenos policijaPolicija. 1919–1924 m. Utenoje buvo milicija, 1925 m. pavadinta policija: viešoji, geležinkelio, kriminalinė, nuo 1924 m. – politinė, valstybės saugumo. Buvo ir privati policija, išlaikoma savivaldybės, privačių asmenų. Policijai vadovavo aps. viršininkai, o 1941–1944 m. – SS, policijos vadai, generalinis vidaus reikalų tarėjas. 1944–1990 m. valstybinės viešosios tvarkos apsaugos ir visuomenės saugumo organas buvo milicija. Po 1990 m. viešąją tvarką prižiūri policija.

Arešto namai ir kalėjimai. Kalėjimų (grandinių) mokestis tai LDK  XV–XVIII a. piniginis mokestis už žmogaus laikymą kalėjime ir jo saugojimą. Mokėjo išleidžiamas į laisvę kalinys ar tas, kas nekaltai apskundė. Jei kalinys nuteisiamas mirties bausme, mokėjo skundėjas. Mokestis įvairavo nuo 6 iki 48 grašių ir priklausė nuo luomo. Feodalinėje Lietuvoje buvo kalinami tik iki nuosprendžio įvykdymo (mirties bausmės) ar jo išpirkimo. 1596 m. Utenos dvaro inventoriuje rašoma: ,,... Virš vartų seklytėlė, iš šono kamarėlės, apačioje iš abiejų vartų pusių – kalėjimai“. Arešto namai buvo ir Lietuvą valdant carinei Rusijai. Jie minimi Utenoje, Užpaliuose. Utenos aps. arešto namai buvo įsteigti Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos metais (1915–1916). Turgaus aikštėje buvo pastatytas medinis barakas, turėjęs 38 kameras. Kameros buvo mažutės – 3x2 m ploto ir 2 m aukščio, turėjo dviejų aukštų narus 4 žmonėms. 1920–1940 m. arešto namai (kambariai) buvo Užpaliuose ir kt. miesteliuose. 1929 12 05 buvo pastatyti nauji arešto namai Aušros a. (dabar Nr. 30) – 3 pastatai, aptverti 3,75 m aukščio tvora. Arešto namuose buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija. Kalinių korpusas buvo dviejų aukštų, turėjo 6 vienutes ir 4 dideles 6 lovų kameras. Šiame korpuse buvo ir ambulatorija, vaistinė, dirbtuvės, prausyklos, šilti tualetai. Administracijos korpuse – raštinė, sargybos butas, viršininko butas, pasimatymo kambarys. Ūkio korpuse – virtuvė, kepykla, pirtis, skalbykla. Iki 1932 m. Utenos arešto namuose laikyti kriminaliniai ir politiniai kaliniai, nuteisti iki 3 m. Nuo 1932 07 laikyti tik kriminaliniai nuteistieji iki 1 m. Arešto namų viršininkais dirbo Sliesoriūnas, Tyrolis, P. Drazdauskas, K. Makarovas, A. Tumėnas, Tarulis, M. Audėnas, M. Ramaslauskas, J. Tamošiūnas, J. Ručinskas ir Vieversis. Buvo gydytojas, kapelionas, raštininkas, vyresn. prižiūrėtojas, 10 jaunesn. prižiūrėtojų. Per metus pabūvodavo apie šimtą su viršum kalinių (1933 m. – 115, 1939 m. – 111 žm.). 1936 m. Utenos kalėjime kalėjo Lietuvos Respublikos premjeras A. Voldemaras. Pažymėtina, kad arešto namuose buvusi gera ūkinė veikla: Iš 9 ha žemės gauto derliaus kalinių maitinimui pakakdavo visiems metams, gryno pelno gaudavo 1300 Lt. Išsinuomotame durpyne pasigamintų 5000 Lt durpių užtekdavo ne tik kūrenimui, bet ir pardavimui. Iš jo gryno pelno turėta 5000 Lt. Buvo stalių dirbtuvės ir kalvė. Vieno kalinio išlaikymui pakakdavo 50–60 ct. 1940 m. rugpjūčio mėnesį Utenos aps arešto namai buvo likviduoti ir pradėtas kurti Utenos sovietų kalėjimas Nr 10. Kalėjimo viršininku buvo paskirtas A. Čipkus. Visi arešto namų tarnautojai atleisti. Naujai į kalėjimą priimtų skaičius išaugo iki 35. Kalėjimas galėjo priimti iki 150 kalinių. Ūkininkai, valdininkai, moksleiviai buvo kalinami politiniais sumetimais. Kaliniai dažnai buvo priversti gulėti ant grindų. Sanitarinės sąlygos buvo blogos.
Kilus sovietų ir vokiečių karui bei birželio sukilimui, kalėjimo prižiūrėtojo Vytauto Kunčiūno dėka 1941 06 27 kaliniai buvo išleisti į laisvę. Kalėjimas kelias dienas buvo tuščias, nesaugomas. Lietuvos Laikinosios vyriausybės kvietimu dauguma buvusių arešto namų tarnautojų grįžo į savo pareigas ir atkūrė arešto namų prieškarinę tvarką. 1941 06 29 d. arešto namų viršininku paskirtas Jonas Baltuška. 1941 07 24. J. Baltuška iš darbo pasitraukė. Nuo 1941 07 24 iki 1943 06 01 arešto namų viršininku dirbo Kazys Surgautas. Jį pakeitė K. Ručys. Artinantis 1944 m. frontui, liepos mėn. visi įkalintieji valdininko pareigas ėjusio asmens parėdymu, buvo išlaisvinti. Utenos aps. arešto namų tarnautojai, atlikę savo pilietinę pareigą – vokiečių okupacijos metais išsaugoję lietuvišką administracinį vienetą – išsiskirstė.
Praėjus frontui, Utenos kalėjimas prieškarinius arešto namus kalinių skaičiumi viršydavo net 3–5 kartus. 1945 08 01 kalėjime Nr. 10 buvo 293, 1946 12 01 – 348, 1947 05 01 – 439 kaliniai. Rekordai pasiekti 1947 07 01 – 452, o 08 01 – net 500 kalinių.
Kalinių tardymas ir kankinimas, smurtas ir patyčios, kamerų šnipai ir utėlės... tampa kalėjimo kasdienybe, norma.
Partizanų kovas užgniaužus, kalėjimas 1955 m. tapo psichoneurologine ligonine. Pastačius naujus korpusus, dabar čia įsikūręs Valstybinės psichiatrijos ir narkologijos tarnybos Utenos ekspertinis skyrius.

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002