Turinys > Pramonė, transportas, ryšiai ir kt. > Gaisrinės

Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Utenoje gaisrus gesindavo gaisrininkų savanorių draugijos (GSD) bei komandos. Pirmoji GSD Utenoje buvo įkurta 1924 11 21, dabartinėje Maironio g. Gaisrininkai savo ginkluotėje turėjo rankinį siurblį ir statinę su vandeniu ant ratų, kuriuos traukdavo arkliai. Ugniagesius taip pat veždavo arkliai, prie kurių kamanų ir pavalkų būdavo prikabinti skambalėliai ir barškučiai, kad, išgirdę jų skambesį, vežikai ir praeiviai duotų kelią. Po Antrojo pasaulinio karo GSD buvo perorganizuota į gaisrininkų komandą. 1947 m. J. Basanavičiaus g. Nr. 62, iš uteniškio konfiskuotame nebaigtame statyti dviejų aukštų mūriniame gyvenamajame name, rajono vykdomasis komitetas leido gaisrininkų komandai įsirengti naujas patalpas. Gaisrininkai šias patalpas įrenginėjo patys, laisvu nuo darbo metu. Tarp pirmojo ir antrojo aukštų buvo įrengtas medinis perdengimas, ištinkuotas šlapiu tinku, antrajame aukšte įrengtos karkasinės pertvaros. Pirmame aukšte buvo garažas dviem automobiliams laikyti, o antrame aukšte – kabinetai, budėjimo ir poilsio patalpos. Šildymui buvo pastatytos krosnys, kūrenamos malkomis. 1963 m. įrengta vietinė centrinio šildymo sistema. Virš stogo buvo įrengtas apžvalgos bokštelis, kuriame nuolat budėdavo vienas ugniagesys. Bokštelis buvo išmontuotas 1962 m. Komandai vadovavo viršininkas ir jo pavaduotojas, priešgaisrinį profilaktinį darbą objektuose atlikdavo profilaktikos instruktorius, o gyvenamajame sektoriuje – ugniagesiai. Pirmoji gaisrų gesinimo technika buvo gaisrinis automobilis, įrengtas ant GAZ-AA šasi, vėliau automobilis – ant ZIS-5 šasi. Juose dvivietės medinės kabinos, o ugniagesiai sėdėdavo atvirame kėbule. Žiemą tai būdavo ir pavojinga, ir šalta . Automobiliuose buvo įrengti išcentriniai siurbliai PN-20, kurie įsiurbdavo vandenį iš vandens šalindavo, ir, esant reguliuojamam spaudimui, gaisrinėmis rankovėmis nukreipdavo vandens čiurkšles į gaisro židinį. Vėliau buvo gautos autocisternos PMG-6 ant GAZ-51 šasi, kuriose tilpo 960 litrų vandens, buvo sekcijos gaisrinėms rankovėms bei inventoriui sudėti. Dar didesnė pažanga buvo visureigis ant GAZ-63 šasi, kuriame įrengtos sudvejintos kabinos ugnegesiams. 1963 m. buvo gauti nauji automobiliai PMZ-63 ir PMG-19 ant ZIL-130 ir ZIL-157 šasi. 3 jų tiltai buvo vedami, o cisternos talpino po 2 tūkst. litrų vandens ir turėjo galingesnius siurblius PN-30. Automobiliai PMG – 6 buvo atiduoti į Daugailiuose, o PMG – 19 į Užpaliuose pastatytus depus gaisrų gesinimui, kur budėdavo etatiniai vairuotojai. Vėliau tokie depai buvo pastatyti Tauragnuose, Vyžuonose, Saldutiškyje, Leliūnuose, Sudeikiuose. Kaimo ugniagesių komandose dirbo po 5 darbuotojus. Iki 1965 m. Utenos miesto gaisrininkų komandoje buvo 20 etatinių darbuotojų. Budėdavo 3, o nuo 1965 m. – 4 pamainomis po 4–5 darbuotojus. Į gaisrus išvykdavo vairuotojas, pamainos viršininkas ir 1–2 eiliniai ugniagesiai. Antrasis automobilis būdavo rezerve. Ugniagesių atlyginimas tik 30 rb per mėnesį, komandos viršininko tik keliais rubliais daugiau. Todėl ugniagesisiai dirbdavo iš entuziazmo. Komandos viršininkai dažnai keisdavosi. Ilgametis profilaktikos instruktorius Bronius Gražys 1961 m. buvo paskirtas komandos viršininku. Jam mirus komandos viršininkais dirbo Stasys Zuika, Vytautas Vijeikis, Pranas Šapoka. Pamainų viršininkais dirbo Jonas Šovinis, Filipas Loginovas, Jonas Plistkovas, Jonas Pečiūra, ilgamečiai eiliniai ugniagesiai buvo Justinas Žurankovas, Petras Patalauskas, Konstantinas Ivanovas, Vytautas Dinda, Kostas Mizeikis, Vilimas, Siniakovskis, vairuotojas Povilas Klimka, Balys Liegus, Algimantas Šeduikis, Antanas Maniušis, Bronius Tumėnas, Krištopaitis. 1965 m. gaisrininkų komandos pavadinimas buvo pakeistas į Utenos miesto profesinę priešgaisrinę dalį. Įvestas 4 pamainų budėjimas, etatai padidinti iki 26 žmonių. Padidinti atlyginimai: ugniagesiui – 60 rb, pamainos viršininkui – 65 rb, dalies viršininkui – 70 rb per mėnesį. Vėliau buvo įvesti 4 telefonininkų etatai, o 1980 m. priešgaisrinė dalis buvo radiofikuota. Rajono priešgaisrinei apsaugai vadovavo iš Klaipėdos po karo atsiųstas vyr. leitenantas V. Komogorovas, o jam išėjus į pensiją, 1960 m. priešgaisrinės apsaugos viršininku buvo paskirtas leitenantas Jonas Markevičius, kuris buvo baigęs Leningrado priešgaisrinės technikos m-klą. 1963 m. buvo įvestas antro darbuotojo (inspektoriaus) etatas, kurį užėmė Lvovo priešgaisrinės technikos m-klą baigęs leitenantas Romualdas Šeduikis. 1965 m. jam perėjus dirbti į Vilniaus priešgaisrinės apsaugos valdybą, inspektoriumi dirbo jaun. leitenantas Jonas Laukys. 1965 m. buvo sukurta rajono priešgaisrinės priežiūros inspekcija, kurios viršininku paskirtas kapitonas J. Markevičius, o inspektoriumi – vyr. leitenantas J. Laukys. 1978 m. buvo įvestas trečias etatas (vyr. inspektoriaus), kurį užėmė Leningrado priešgaisrinės technikos m-klos absolventas Bronius Kunigėlis. 1979 m. J. Markevičiui išvykus dirbti į Kauno miesto priešgaisrinę apsaugą, inspekcijos viršininku buvo paskirtas B. Kunigėlis (leitenantas), vyr. inspektoriumi – kapitonas J. Laukys, inspektoriumi – vyr. leitenantas A. Liutkevičius. 1980 m. inspekcija buvo reorganizuota į poskyrį, kuriam vadovavo B. Kunigėlis. 1984 m. Pramonės gatvėje buvo pastatytas naujas priešgaisrinis depas, į kurį ir buvo perkelta senoji gaisrinė. 1985 m. profesionali priešgaisrinė dalis buvo reorganizuota į savarankišką sukarintą priešgaisrinę dalį Nr. 20 Utenos miesto apsaugai, įvesti 55 darbuotojų etatai. Tuo metu dalies kovinėje rikiuotėje buvo autocisternos, automobilinės kopėčios (iki 30 metrų ilgio). Rezerve buvo 2 autocisternos, gaisrinė siurblinė stotis, rankovių automobilis, ryšių ir apšvietimo automobilis. Sovietų Sąjungoje tokio dydžio miestuose (Utenoje gyveno apie 30 tūkst. gyventojų) gaisrinės buvo profesionalios, o Utenos gaisrinės sukarinimą įtakojo Ignalinos AE statyba ir eksploatacija. Dirbti sukarintoje priešgaisrinėje dalyje buvo priimami jaunuoliai, atlikę karinę tarnybą, geros sveikatos, turintys ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą. Buvę profesionalios priešgaisrinės dalies darbuotojai, kurie atitiko aukščiau išvardintus reikalavimus, buvo pervesti į sukarintą priešgaisrinę dalį tolimesniam darbui, o kiti darbuotojai buvo atleisti. 1985 m. savarankiškos Utenos miesto priešgaisrinės dalies Nr. 20 apsaugos viršininko pavad. paskirtas vyresn. leitenantas Edvardas Kriugiškis, o šios dalies viršininku pradėjo dirbti kapitonas Bronius Kunigėlis. Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyris buvo reorganizuotas į Valstybinę priešgaisrinės priežiūros inspekciją. 1989 m. ši inspekcija buvo prijungta prie savarankiškos priešgaisrinės dalies (20 etatų). 1991 m. vėl pakeistas SSPD pavadinimas ir ji vadinasi Sukarinta priešgaisrinė dalis Utenos miesto apsaugai (SPD). 1994 m. reorganizavus civilinės saugos padalinius, priešgaisrinei apsaugai buvo skirti papildomi gelbėtojų etatai. Iš civilinės saugos tarybos buvo gautas radiacijos matavimui skirtas šarvuotis, autokaras, traktorius JUMZ, sunkvežimis GAZ – 66. 1996 m. SPD gavo JAV gaisrinį gelbėjimo automobilį Ford-350 su specialiais karpymo, pjaustymo, kėlimo įrenginiais. Jo kaina 814685 Lt. 1997 m. rajone atlikti 95 gelbėjimo darbai. 1998 m. SPD dirbo 103 darbuotojai: 17 karininkų, 82 eiliniai ir puskarininkiai, 4 laisvai samdomi. Išsiplėtus gaisrinių mašinų parkui, priešgaisrinis depas nebeatitinka priešgaisrinės apsaugos reikalavimų. Bus projektuojamas ir statomas garažas gaisrinėms mašinoms. 1996 m. Užpaliuose, kur pastatytas paminklas Šv. Florijonui, ugniagesių globėjui, seniūno V. Jurkos iniciatyva atgaivinta sena tradicija – ugniagesių šventė. Joje dalyvauja ir rungtyniauja ne tik uteniškiai, bet ir Anykščių, Rokiškio, Zarasų raj. ugniagesių komandos.

Gaisrų skaičius, nuostoliai ir gaisruose žuvusieji

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002