Utenos krašto enciklopedija. Miestai ir miesteliai

ASD1.gif (8484 bytes)

Miestelis 18 km nuo Utenos, prie plento į Zarasus. Daugailiuose rasti akmeninis kirvis su keturkampe pentimi, geležies, žalvario dirbiniai, monetos rodo, kad jau akmens amžiuje čia būta gyventojų. Vos už 150 m. nuo bažnyčios yra Daugailių piliakalnis, datuojamas pirmuoju tūkstantmečiu. Yra manančių, kad aplink buvę pelkėti miškai, kuriuose augę daug gailių, todėl ir pavadinimas – Daugailiai. 1254 m. Daugailiai jau paminėti kronikose, XVIII a. prad. čia jau buvo bažnyčia, tačiau manoma, jog net kelios bažnyčios buvo sudegintos trenkus perkūnui. Ant piliakalnio bažnyčią XVIII a. pastatė Radvila. Ji stovėjo iki 1766 m. Atsirado ir dvaras, kuris vadinasi Staškūniškiu, Daškūniškiu. Vienu metu jį valdė Daugėla, tačiau jo vardu nebuvo vadinama, nes vietovė Daugailių pavadinimu minima jau XIII a. Piliakalnį archeologai vadina Daugailių vardu. 1735 m. Daugailiai buvo vadinami miesteliu. 1812 m. iš Vilkmergės pro Daugailius žygiavo Udeno vadovaujamas prancūzų korpusas. 1836 m. pro Daugailius nutiestas Peterburgo-Varšuvos traktas, įsikūrė Daugailių pašto stotis. Ji statyta 1830–1835 m. Ją sudarė stoties mūriniai rūmai su arklidėmis bei užvažiuojamuoju kiemu. Ji buvo už 31 km nuo Zarasų ir 19 km nuoUtenos. Stotį sudarė du korpusai. Išlikęs tik vakarų pusės 18,6x8,6 m dydžio stoties fragmentas. Pamatuose įmūrytas tų laikų aukščio ženklas su skaičiais 3118. Buvo du įėjimai. Čia gyveno pašto tarnautojai, kareiviai, buvo laukiamieji kambariai. Dabar stoties likučiai apleisti, griūva. 1863 m. miestelį ir dvarą užėmė sukilėliai, kuriems vadovavo dvaro ūkvedys K. Lukošiūnas. 1900 m. atidaryta valdiška pradinė mokykla. Spaudą atnešdavo knygnešiai. Veikė daraktorinės mokyklos. Iki 1918 m. Daugailiai priklausė Novoaleksandrovsko apsk. (dabar Zarasų raj.) Antalieptės valsčiui. 1918–1919m. Lietuvos savanoriai Daugailius išvadavo. Žuvo keliolika karių, kurie buvo palaidoti kapinėse 1919–1950 m. Daugailiai tampa valsčiumi, o vėliau apylinke, nuo 1995m. – seniūnija. 1897 m. buvo 268, 1903 m. – 419, 1923 m. – 369, 1959 m. – 319, 1970 m. – 273, 1979 m. – 352, 2000 m. – 172 kiemai (392 gyv.), 2001 m. – 395 gyv. 1995 m. įkurta Daugailių seniūnija.

Gediminas Isokas

▲

Kuktiškės

Miestelis, esantis 12 km nuo Utenos. Iki XX a. pradžios miestelis vadintas Kukutiškiais. Yra vietovė Kuksa, kuri ir davė pradžią miestelio pavadinimui. Yra ir legendinis pasakojimas, kuriame kalbama, kad ant Kukurentos upelio kranto stovėjusi kunigaikščio Utenio Kukuraičio pilis. Žmonės valdovą vadinę Kukučiu, todėl ir vietovė – Kuktiškės. Miestelyje rastas akmeninis įtveriamasis kirvis gali paliudyti, kad žmonių čia būta ir akmens amžiuje. Po Aukštaitijos krikšto, 1387 02 17 Tauragnų pilis su valsčiumi, Labanoro, Molėtų dvarais, Kuktiškių, Verkių ir Bokšto valsčiai buvo dovanoti Vilniaus vyskupijai. Vyskupas buvo vadinamas kunigaikščiu, o prievolė ir duoklės ne mažesnes kaip ir LDK dvaruose. Tapęs žemių savininku, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis atidavė dvi tarnybas ir du nenaudojamus žemės plotus bajorui Motiejui Lukšai. 1644 m. statomai bažnyčiai paremti buvo dovanotas Pučkoriškių palivarkas su 40 valstiečių. Gyventojų gretas praretina 1708–1711 m. maras. Po Valakų reformos (1557 m.) valstiečiai buvo keliami į kaimus, jiems matuojami valakai, pamažu formuojasi miestelis. 1568 m. Žygimantas Augustas įsako grąžinti valstiečius, pabėgusius į Molėtų, Labanoro dvarus. 1731 m. Kuktiškių dvaro inventorius: su vs. yra 36 sodybiniai sklypai, o šeimos galvų (vyrų) esama 26. Suskaičiavus jų šeimos narius, amatininkus, kurie turi tik margus, išeina, kad tuomet miestelyje ir vs. gyveno 69 gyv. Na, o valantų buvo 27,5. Žemdirbiai: J. Valiulionis, Jonas Bratkus, Augustinas Meškauskas ir kt. Samuelis Vienažindis – basiuvys. Jurgis Grubelis – puodžius, Steponas Mozūra – balnininkas. Be paminėtų buvo dūdorių, žvejų, račių, žemietininkų eigulys. Kuktiškėse bravoras gamino alų ir degtinę. Miestelėnai laikė 30 arklių ir 35 jaučius. 1789 m. miestelyje buvo 26 dūmos, gyveno 89 vyrai ir 73 moterys. 1812 m. pro Kuktiškes žygiavo maršalo Nėjaus vedami prancūzų kareiviai. 1863 m. miestelyje ir apylinkėse veikė sukilėliai. XVIII a. pabaigoje pro Kuktiškes pravažiavo Rusijos carienė Ekaterina II. Jos parėdymu 1796 m. Kuktiškių dvarą ir miestelis su žmonėmis ir baudžiauninkais dovanojamas Vilniaus universiteto profesoriui Ferdinandui Frankui, kuris buvo žiaurus, didino prievoles. Kai Kuktiškės priklausė Vilniaus vyskupijai, vyrų į rekrutus (kariuomenen) neėmė. Dabar ši malonė buvo atšaukta, įvesti pagalvės mokesčiai. Nuo XVI a. iki 1843 m. Kuktiškės priklausė Vilniaus vaivadijos Vilkmergės pavietui, nuo 1843 m. – Kauno gubernijos Švenčionių apskričiai. 1861 m. miestelyje ir Patsodės viensėdyje buvo 21 dūma, gyveno 128 vyrai, iš jų 102 valstiečiai, 26 bernai. 1867 m. 16 miestelio gyv. papildomai gavo žemės, tarp jų felčeris, mokytojai, 3 dešimtininkai. Dvidešimt vienos dūmos (kiemo) miestelėnai kasmet mokėjo 1035 rb ir 30 kp. 1875 m. miestelio ir Palsodės valstiečiai iš dvaro išpirko per 730 dešimtinių žemės. Kuktiškės pagyvėjo 1899 m. pravedus siaurąjį geležinkelį. 1861 m. įsikūrė Kuktiškių vls. savivaldybė. 1919, 1921–1950 m. Kuktiškės tapo valsčiumi. Pirmas valsčiaus viršaitis – Morkūnas, vėliau Čipkus, Juozas Valiulis ir kt. Nepriklausomybės metais Kuktiškėse veikė mokykla, vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas. 1995 m. atsiranda Kuktiškių seniūnija. Po Antrojo pasaulinio karo, nuo 1949 m. veikė kultūros namai, biblioteka, felčerių ir akušerių medpunktas. 1866 m. buvo 315, 1883 m. – 285, 1923 miestelyje 429, dvare 25, geležinkelio stotyje – 27, 1940 – 500, 1959 – 343, 1978 – 315, 1979 – 445 gyv., 1997 – 196 kiemai (536 gyv.). 2000 – 204 kiemai (520 gyv.), 2001 m. – 526 gyv.. Kuktiškėse 1928–1930 m. vargonavo kompozitorius Juozas Gruodis, 1948 m. vikaru dirbo kardinolas V. Sladkevičius. 1995 m. įkurta Kuktiškių seniūnija.

Gediminas Isokas

▲

Leliūnai

Miestelis 13 km nuo plento. Dabartinio miestelio teritorijoje rasta 4 akmeniniai kirviai. Pavadinimas kilęs nuo žodžio ,,liūnas“, o ,,le“ pridėjęs atsitikimas, kai tam liūne nuskendusi prancūziškai kalbėjusi dvaro ponia. Leliūnų pradžia sietina su dvaru, kuris minimas XVII a. 1671 m. buvo 39 gyv. dirbę 1½ val. žemės. Kaimui priklausė 17 valakų. Iš 1775 m. Leliūnų dv. prievolių matyti, kad valstiečiai, turėję pusę valako privalėjo 3 dienas eiti į lažą, tiek vyrai tiek antrininkai budėti, verpti, kulti, skalbti, sūdyti kopūstus, sodinti ir laistyti, kirpti avis, pristatyti po 2 kapas grybų, po gorčių uogų ir riešutų, 20 kiaušinių, vieną žąsį, du gaidžius. Matyt arti būta ir miškų, kurių dabar neliko. Miestelis išaugo 1698 m. pastačius pirmąją ir 1788 m. antrąją Šv. Juozapo bažnyčią. 1905 m. buvo pastatyta ir dabar esanti gotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia. Vaikus mokė daraktoriai: F. Poška, K. Pajada, Pr. Miliūnas ir kt. Miestiečiai 1905 m. rengė mitingus prieš caro valdžią. 1908 m. įsteigiama valsčiaus mokykla. 1919–1950 m. Leliūnai – valsčius, vėliau apylinkė. Nepriklausomybės metais (1919–1940) veikė šaulių, jaunalietuvių ir kt. visuomeninės organizacijos. Vyko vaidinimai. Leliūnų vargonininkas mokė kompozitorių Juozą Karosą. Iš šio krašto kilo dievadirbys A. Deveikis, mokykloje mokėsi poetas A. Baltakis ir kt. Nuo 1954 m. buvo akušerių ir felčerių punktai, nuo 1958 m. – kultūros namai, nuo 1954 m. – biblioteka. 1897 m. buvo 305, 1910 – 312, 1923 – 353, 1959 – 242, 1970 – 252, 1979 – 378, 2000 – 220 kiemų (555 gyv.), 2001 m. 551 gyv. 1995 m. įkurta Leliūnų seniūnija.

Gediminas Isokas

▲

Saldutiškis

Miestelis 21 km nuo Utenos. Kūrimosi pradžia siejama su senu dvaru, kuris valdė Antalamiestės, Krivasalio, Plaušiškės, Trinkūnų ir kitus kaimelius. Jo centras buvo tarp Aiseto ir Lamėsto ežerų. Ši vietovė turėjo ir Sundutiškio, Silgutiškio vardus. 1899 m. dvaro savininkas Mečislovas Jaloveckis vadovavo bendrovei, tiesusiai siaurąjį geležinkelį Švenčionėliai-Panevėžys. 1917 m. jis Saldutiškyje įveisė, miške pasodino maumedžius. Jo sūnus Mečislovas keliavo po Lietuvą, akvarele nupiešė 1500 dvarų statinių, išvyko į Lenkiją, o mirė Londone. 1916–1918 m. Saldutiškis tapo apskrities centru. 1920 m. lenkams okupavus Linkmenis, valsčius persikėlė į Saldutiškį. Čia Antalamiestin atsikėlė mokykla. Veikė B. Brazdžio lentpjūvė, buvo įsteigta žemės ūkio mokykla, kūrėsi visuomeninės organizacijos. 1920–39 m. buvo Linkmenų, o 1939–1950 m. Saldutiškio valsčiaus centras. 1938 m. gatvės buvo išgrįstos akmenimis, mediniai šaligatviai pakeičiami cementiniais. Miestelyje buvo superkamos uogos ir grybai. 1944 m. miestelis, dvaras ir bažnyčia sudegė. Buvo žydų sinagoga. XIX a. viduryje buvo 25, 1904 – 15, 1923 – 71, 1959 – 309, 1970 – 388, 1979 – 434, 2000 – 172 kiemai (412 gyv.). 2001 m. 420 gyv. Sadutiškis 1950–1959 m. priklausė Švenčionėlių, vėliau – Utenos rajonui. 1995 m. įkurta Saldutiškio seniūnija.

Gediminas Isokas

▲

Sudeikiai

Sudeikiai – 10 km nuo Utenos, prie Alaušo ežero. Miestelio pavadinimas galėjo atsirasti nuo asmenvardžio Sudeikis ar žodžių ,,sūdyti“ ir ,,seliavas“. Miestelio pradžia sietina su Bikuškio ir Deksnio dvarais. XVIII a. Deksnio savininkai buvo Pklevskiai, Kazielos. Kol nebuvo Sudeikių bažnyčios, Kazielos meldėsi Taukelių palivarko koplyčioje. jie palaidoti Taukelių kapinėse. Pasakojama, kad, kai Kazielos dabartinėje miestelio vietoje pastatė karčemą, ėmė plėstis Sudeikių kaimas. XVIII a. atsirado ir daugiau karčemų. Deksnio ir Bikuškio dvarininkams sutarus ir žmonėms pritariant, kad bažnyčia bus statoma dviejų dvarų ribose sumanymas buvo pradėtas vykdyti ir baigtas 1791 m. Tačiau bažnyčia visiškai sutvarkyta tik 1806 m. Dokumentai rodo, kad Bikuškio dvarininkui jau 1779 m. leista kurti miestelį, kuris augo prie ketvirto pagal plotą Lietuvoje (1073 ha) Alaušo ežero. Kartu suteikta ir prekybos privilegija. Kadangi čia žemės buvo nederlingos, sudeikėnai vertėsi žuvininkyste, ypač seliavų gaudymu ir sūdymu. Nuo XIX a. antros pusės iki Pirmojo pasaulinio karo Sudeikiai – valsčius. 1862 m. Sudeikių valsčiaus valstiečiai atsisakė Bikuškio dvare atlikti prievoles. Neramumų pradininkai: Mikulėnas, Ramelis ir Urvelis. 1882 m. Degsnio dvaro valstiečiai ginčijosi su savininkais dėl žemių ribų. Sudeikiai priklausė Novoaleksandrovsko apskričiai. Buvo mokykla, pora parduotuvių, valsčiaus savivaldybė, smuklė. 1905 m. priskirti Ukmergės apskr. Nepriklausomybės metais miestelyje veikė visuomeninės organizacijos, buvo paštas, mokykla, parduotuvių. Švietėjiška veikla rūpinosi kunigas ir poetas Juozas Šnapšys-Margelis, kunigas Kazimieras Čiplys-Vijūnas ir kt. Sudeikiai priklausė Daugailių valsčiui. Po Antrojo pasaulinio karo nuo 1950 m. veikė felčerių ir akušerių punktas, nuo 1951 m. – biblioteka , nuo 1958 m. kultūros namai. Sudeikiai – apylinkės centras. 1995 m. Sudeikiai tapo seniūnija. Po Antrojo pasaulinio karo miestelis išaugo, vienuolikoje gatvių pastatyta gražių namų. 1995 m. veikė vaikų pramoginės muzikos grupė ,,Šaltinėlis“. Miestelis dažnai lankomas turistų, miestelyje buvo 1890 – 127, 1910 – 123, 1979 – 313, 1998 – 207, 1959 – 179, 1970 – 187, 1979 – 313, 1998 – 506, 2001 – 479 gyv., 2000 – 175 kiemai (484 gyv.). Su Utena, esančia už 10 km jungia asfaltuotas kelias. Sudeikiai tampa ne vien uteniškių poilsio vieta. 1995 m. įkurta Sudeikių seniūnija.

Gediminas Isokas

▲

Tauragnai

Miestelis yra 16 km nuo Utenos prie Tauragno ir Labės ežerų. Pavadinimas siejamas su taurais, kurie nurodę kunigaikščiui Regimantui, kur statyti pilį ir gintis nuo įsibrovėlių. Nuo žodžių ,,tauras“ ir ,,ginti“ kilęs pirminis pavadinimas – Tauragnai. Vietovė, kur buvo pilis – Taurapiliu. 1997–99 m. tyrinėjant 1944 m. sudegusios bažnyčios liekanas (vadovas R. Laužikas), rasta akmeninių bažnyčių pamatų liekanų, statybinių detalių, XV–XVIII a. griautinių kapų su įkapėmis, žalvariniais apygalviais, žiedais ir segėmis, medalionėliais, kryželiais, geležiniais peiliais, varinėmia ir sidabrinėmis monetomis ir kapų be įkapių. Pirmiausia įsikūrė Tauragnų pilis, esanti už 3,5 km nuo miestelio. Tačiau apylinkėse rasta akmeninių kirvių, vytinė antkaklė, IV–XII a. degintiniai kapai liudija, kad čia gyventa ir anksčiau XIII a. atsiradusią pilį. Išlikęs 1255 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Mindaugo raštas, kuriuo Livonijos magistrui ir brolėnams dovanojami Tauragnai minimi kaip Sėlijos žemė.
Hermano iš Vartbergės „Livonijos kronikoje“ nurodoma, kad Livonijos magistras Vilhelmas iš Vrimusheimo, sričių viršininkai šaltą 1373 m. žiemą atvyko į Tauragnus, Uteną, Balininkus, Noliškį, Šiaudinius ir Uždubingius, grobė ir degino, išsivedė 600 belaisvių. Žygio metu užvirtus medžiui žuvo maršalas Andrius fon Štenbergas, 21 metus tarnavęs ordinui. Keliai ėjo per miškus, ten lietuviai laukdavo įsibrovėlių ir užversdavo praėjimus medžiais. Kartais nuleisdavo medžių ant jojančiųjų ir žygiuojančiųjų.
1387.02.17 Jogaila Tauragnų pilį ir dvarą dovanojo Vilniaus vyskupijai. Čia iškilo pirmoji iš septynių rytinėje Lietuvoje buvusių bažnyčių. Po Žalgirio mūšio, pilims netekus reikšmės, miestelis kūrėsi ir toliau ir 1539 m. turėjo 13 karčemų. XVI a. pab. – 47. 1669 – 40, 1775 – 28 kiemai. 1797 m. miesteliui suteikta turgų ir prekyviečių privilegija, o dvaras atiduotas pasauliečiams. Iš 1792 m. miestelių prievolės dvarui matyti, kad jie turėjo nuo valako mokėti 16, priimtinio – 24 auksinus, nuo sodybinio sklypo 2 auksinus, nuo norago – po 1 auksiną, 8 auksinus padūmės mokesčio nuo valako, 8 grašius nuo sodybinio sklypo, 4 grašius nuo margo. Lažas – dvi dienos savaitėje, 12 d. gvoltų per metus arba 8 auksinai mokesčių. 1861, 1862 m. valstiečiai maištavo. 1862 m. veikė vario dirbinių gamykla, per metus pagaminanti vietoje realizuojamų dirbinių už 500 rb. Tauragnuose 1877 m. ir kitais metais veikia slaptosios mokyklos. 1863 m. sukilimas sukvietė daug vyrų į kovotojų būrius. 1812 m. pro Tauragnus žygiavo Nėjaus vadovaujamas III prancūzų korpusas. Čia pat buvo Minčios giria, kurioje kovėsi ir buvo palaidoti sukilėliai. Po šio sukilimo buvo atvežta rusų kolonistų. 1893 m. miestelis degė. 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime Tauragnų miškams atstovavo Antanas Gineitis, dalyvavęs 1917 m. Vilniaus konferencijos organizaciniame komitete 1908 06 29 suruoštas pirmas vaidinimas.
Tauragnai iki 1836 m. priklausė Braslaujos aps. Nuo 1836 m. iki 1918 m. Novoaleksandrovsko (Zarasų) aps. 1915–1918 m. Saldutiškio, o nuo 1919 m. Utenos aps. 1920 m. Tauragnus užėmė lenkai, tačiau 1920.07.09 jie buvo išvaduoti. Nuo XIX a. antros pusės iki 1919 m. Tauragnai vls. Nuo 1921 iki 1950 vėl vls. Pirmas viršaitis, atkūrus nepriklausomybę, buvo Antanas Gineitis. Rusų kariuomenei priešinosi partizanai. 1944 m. Tauragnų žydus ir kitų tautybių žmones sušaudė vokiečiai. 1944 m. beveik visas miestelis sudegė. Supleškėjo dvaras, bažnyčia, varpinė. Nuo 1950 m. – apylinkės centras. Buvo ambulatorija (1940), vaistinė (1950), biblioteka (1953), T. Tilvyčio memorialinis muziejus. Nuo 1995 m. Tauragnai – seniūnijos centras. 1833 – buvo 262, 1897 – 1070, 1903 – 1114, 1923 – 178 sodybos (1047). 1940 – apie 1200, 1987 – 810, 2000 – 417 kiemų (704 gyv.). 2001 m. 684 gyv. 1995 m. įkurta Tauragnų seniūnija.

Gediminas Isokas

▲

Utena

Utenos koplytėlė Utena – vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Utenos vardas istorijos šaltiniuose sutinkamas tik nuo 1261 m. – tai Lietuvos karaliaus Mindaugo aktas, kuriame Tauragnai, Utena ir Užpaliai laikomi esantys Sėlos ribose. Mindaugas sėlių teritoriją tuo metu dovanojo Livonijos ordinui; kaip nurodo Teodoras Narbutas, dokumento originalas XIX a. buvo Karaliaučiaus slaptajame archyve (nors dažnai abejojama dėl akto autentiškumo, tačiau neabejotina, kad akte minėtos vietovės tuo metu jau egzistavo). Šios vietovės priklauso rytų aukštaičių uteniškių tarmės arealui, kuris laikytinas asimiliuotu sėlių rajonu. Kaip pažymi E. Gudavičius, ten ir ieškotina ir Nalšios vakarinės etninės ribos (Nalšia siejama su vietovėmis vardu Noliškis, kurių netoli Utenos yra net kelios), skyrusios Deltuvos ir Nalšios žemes. Su senąja Utenos istorija pirmiausia siejami Narkūnų piliakalniai; spėjama, kad XIII a. ten stovėjo Nalšios kunigaikščio Daumanto pilis, prie kurios kūrėsi didesnė gyvenvietė, davusi užuomazgą miestui. Narkūnų piliakalnių, siejamų su Utenos miesto pradžia, radiniai liudija, kad ten jau buvo gyvenama, ginamasi nuo priešų, verčiamasi prekyba ir amatais nuo II tūkst. pr. Kr. pabaigos. Vis dėlto į stambesnę gyvenvietę – prekybos, amatų ir administracinį centrą – išsivystė II tūkst. po Kr. pradžioje. Kaip pažymi Regina ir Pranas Kulikauskai, tyrinėję Narkūnų piliakalnius, 1975–1976 m., „turbūt nesuklysime, Utenos miesto užuomazgos ieškodami Narkūnų archeologinių paminklų komplekse“. Dar pirmajame tūkst. pr. Kr. čia būta medinių pastatų, gynybinių įrengimų, kurie ne kartą degė ir vėl buvo atstatomi, paskui kurį laiką piliakalniai buvo apleisti, tik antrojo tūkst. po Kr. pradžioje didysis piliakalnis iš naujo pertvarkytas, padidintas ir įtvirtintas gynybiniais pylimais, apsauginiais grioviais, gynybinėmis sienomis. Pilies sienos buvo medinės, tinkuotos moliu. Apie puskilometris į rytus nuo piliakalnių mediniuose karstuose buvo laidojami nesudeginti mirusieji. Tad, kaip pažymi P. Kulikauskas, Utenos užuomazgų reikia ieškoti ne Pakalniuose (ten, ežero krante, didžiausias Utenos raj. piliakalnis), bet arčiau Utenos esančiuose Narkūnuose. Utenos krašto padavimas nukaltas iš Utenos vietovardžio. Vietovardinę Utenio vardo kilmę pažymi ir M. Jučas, kalbėdamas apie legendinius Palemono palikuonis. XVII a. Lietuvos istorijos autorius Albertas Vijūkas-Kojelavčius Utenį vadina Lietuvos bei Žemaitijos kunigaikščiu (apie 1227 m.); jis įkūrė „gyvenvietę Uteną, pavadintą jo vardu, o greta pastatė pilį; miestas ir dabar tuo vardu vadinamas, tačiau netoliese pastatytos pilies teišliko pėdsakai“, – neaišku, kokius pilies pėdsakus jis matė XVII a. Glime tik spėti, kad naujoje vietoje miestas suplanuotas vykdant valakų reformą XVI a. Galimas daiktas, kad pirmoji Utenos bažnyčia ir miestas, kaip kalbama padavimuose, buvo prie piliakalnių.
Kalbininkas Aleksandras Vanagas neabejoja, kad miesto vardas yra vandenvardinės kilmės, tikriausiai atsiradęs iš upės vardo Utenaitė arba Utenėlė, galbūt senesnis upės vardo variantas buvęs Utena, juk ir dabar Utenoje ir netoli jos yra ežerų ir upelių tuo vardu (Utenas, Utenykštis, Utenėlė).
„Livonijos kronikoje” Hermanas Vertbergės nurodo, kad 1373 m. Livonijos magistras Vilhelmas iš Vrimusheimo teriojo lietuvių žemę aštuonias dienas, paėmęs beveik tūkst. belaisvių, neskaitant užmuštųjų; tarp kitų nuniokotų vietovių – Tauragnų, Linkmenų, Giedraičių, Videniškių ir kitų – minimas ir Utenos (Vittena) laukas. Tais pačiais metais kovo 19 d. Livonijos krašto maršalas Andrejus sudegino Užpalių pilies priešpilį. 1375 02 05 Livonijos magistras su didele kariuomene nusiaubė Tauragnus, Uteną, Noliškį, Balninkus, Giedraičius ir kitas apylinkių vietoves. Taigi ir XIV a. antrojoje pusėje Utenoje ir apl. ramaus gyvenimo nebuvo.
1433 01 30 Švitrigailos rėmėjas – Livonijos ordinas viešai paskelbė karą Žygimantui Kęstutaičiui ir, įsiveržęs į lietuvių žemes, plėšė ir degino Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių apylinkes.

Paminklas Utenoje Lietuvos did. kunig. Kazimiero valdymo metu (1440–1492) iš Utenos smuklių ir pajamų įvairiems asmenims už tarnybą buvo mokamos nemažos pinigų sumos. Taigi Utenos miestas buvo nemažas (Pagal S. Alexandrovičių, Utena kaip miestelis minimas 1486 m.). XV a. antrojoje pusėje – XVII a. Utena buvo dv. priklausantis valdovui, kurį valdydavo jo paskirti vietininkai arba laikytojai: 1489 m. Liutauras Chreptavičius, 1493–1499 m. – Vaitiekus Jonaitis Kločka, 1499–1507 m. – Mykolas Glinskis, 1508 m. – Ivanas Andrejevičius, 1509–1511 m. – Jurgis Radvilas, 1511–1516 m. – Petras Aleknavičius, 1516–1518 m. – Grigas Astikas, 1519–1527 m. – Albertas Goštautas.
Utenos dv. valdos pamažu mažėjo, mat valdovas jam ir valstybei nusipelniusių asmenų nuosavybei atiduodavo Utenos apl. esančias įvairias valdas. Pavyzdžiui, 1492 09 13 Lietuvos did. kunig. Aleksandras Vilniaus vaivadai, kancleriui Mikalojui Radvilai suteikė teisę amžinai valdyti Utenos apl. esantį Skudutiškio dv., kurį, nupirkęs žemės iš uteniškių, įkūrė jo sesers Onos vyras Petkus Jogailaitis ir mirdamas užrašė žmonai. 1510 06 20 Žygimantas Senasis, už ištikimą tarnybą ir 9 metus iškentėtus maskvėnų nelaisvėje, Trakų vaivadai, dv. maršalui Grigui Stanislovaičiui Astikui davė amžinai valdyti 70 žmonių tarnybų Vilniaus pavieto Utenos vls. bei du k. Užpalių vls.
1512 m. Utena laikoma Užneryje esančiu valdovo dv.; karo reikalams Utenos miestiečiai turėjo mokėti 5 kapas grašių (už tai, kad būtų atleisti nuo tikrosios karo tarnybos), Anykščiai ir Vilkmergė (Ukmergė) mokėjo po 10 kapų grašių.
1514–1516 m. Utenos vietininku turbūt per apsirikimą nurodomas Petras Aleksandravičius; iš tikrųjų dar 1516 04 04 juo buvo valdovo virtuvininkas Petras Aleknavičius (Olechnovič). 1516 06 17 Žygimantas Senasis Utenos dv. su miestu ir visais to dv. žmonėmis, mokesčiais ir įvairiomis duoklėmis už 1000 kapų grašių įkeitė Trakų vaivadai, dv. maršalui Grigui Astikui. Jam mirus, teisę valdyti dv. turėjo žmona ir vaikai, kol įkeitimo sumą valdovas grąžins. Iš Utenos dv. Grigas Astikas valdovui turėjo kasmet duoti po 100 statinių rugių ir avižų bei 100 vežimų šieno, tačiau nuo pastočių davimo žygūnams buvo atleistas. 1519 m. vasario ar kovo mėn. Žygimantas Senasis leido Trakų vaivadai Albertui Goštautui už tai, kad valdovui dovanojo įkeitimo sumą Utenos dv. su miestu, miestiečiais, vls. žmonėmis keliuočiais, duoklininkais, baudžiauninkais, arklininkais, leičiais, šunininkais ir medžiokliais išpirkti iš Grigo Astiko sūnų Stanislovo, Jurgio ir Grigo (jiems sumokėti 1000 kapų grašių) ir valdyti iki jam bus grąžinta išpirkos suma. 1522 m. gruodžio mėn. A. Goštautui Utena duodama valdyti iki mirties.
1527 06 11 Žygimantas Senasis Utenos dv. iki mirties davė valdyti Jonui Abramavičiui (tarpininkavo Vilniaus vaivada, kancleris Albertas Goštautas). 1527 09 01 valdovas Jonui Abramavičiui davė naują privilegiją, suteikiančią teisę Utenos dv. valdyti iki mirties, kurioje plačiau aprašoma privilegijos išdavimo aplinkybės. Nurodoma, kad dv. buvo įkeistas Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui už 1000 kapų grašių, tačiau šis įkeitimo sumą valdovui dovanojo, dv. perleido Jonui Abramavičiui, taip pat prašė valdovą pastarajam leisti valdyti iki mirties. Privilegijoje nurodoma, kad jis visus mokesčius ir duokles mokėtų valdovui, kaip mokėjo ir seniau buvę dv. valdytojai. Tačiau jeigu atsiras reikalas dvarą įkeisti, tuos pinigus iš Jono Abramavičiaus valdovas turi teisę paimti, tačiau niekam kitam dvaro neįkeisti. A. Goštautas, valdydamas dv., ten ir nuvykdavo, yra žinomas dokumentas, surašytas Utenoje jam perkant Astravo dvarą. 1534 m. Vilniaus pavieto dv. (ir Utenai) buvo išsiuntinėtas raštas dėl sidabrinės mokesčio sumokėjimo, o 1535 m. – dėl vykimo į karą prieš Maskvą. 1534 11 20 dėl sidabrinės mokesčio (nuo jaučių žagrės 15 grašių, nuo arklio – 7,5 grašio) išsiųstas raštas ir Utenos vėliavininkui, iš to galima spręsti, kad karo metu uteniškiai į karą vykdavo atskiru daliniu. 1540–1541 m. Utenos valdytoju minimas Motiejus Miknevičius, 1546–1547 m. – Aleksiejus Paulavičius, 1549–1551 m. – Nikiforas Bobojedas, 1551 m – Bohdanas Vasiljevičius, 1555–1560 m. – Jonas Haika. 1551 11 27 miestelių, esančių prie valdovo dv., sąraše nurodyta, kad iš Utenos miesto buvo gaunama 10 kapų grašių sidabrinės mokesčio (tiek pat mokėjo ir Anykščiai, Vilkmergė, Užpaliai; Breslauja mokėjo 20 kapų grašių). 1546 m. minimas Utenos valsčiaus. 1561 03 17 į Lietuvos Metriką buvo įrašytas valdovo dvarionio Jono Vasiljevičiaus sprendimas dėl Utenos urėdininko Matiso Prezvickio pretenzijų vls. vaitams Stasiui Stecavičiui, Jokūbui, Vosyliui, Petrui Velbai, Povilui Orevičiui ir Jurgiui Motiejaičiui, kurie kaip nustatė valdovo dvarionis Abraomas Kuncevičius revizijos metuneatidavę 65½ statinės avižų ir 102½ vežimų šieno duoklės. Buvo nustatytas priesaikos terminas, tačiau vaitai be jo priesaikos sutiko išsiaiškinti, ar tikrai avižos ir šienas neatiduoti, jeigu išsiaiškinti negalėtų, tada vaitai įmokėtų į valdovo iždą už du trečdalius tų avižų ir šieno, o už trečiąją dalį – A. Prezvickis. 1561 m. dv. valdytojas tebebuvo Jonas Gaika, – jam, kaip ir kitiems dv. vakdytojams, gegužės 30 d. išsiųstas raštas, kuriame buvo nurodyta laikyti paruošus staciją (maisto produktus – telyčias, avinus, žirnius, kruopas ir ką tik gali) valdovui, vykstančiam su kariuomene į Livoniją; Utenos dv. valdytojui ir valdiniams rugpjūčio 23 d. išsiųstas raštas, kuriame buvo nurodyta skubiai sumokėti sidabrinės mokestį karo reikalams (po 15 grašių už valaką, po 3 grašius ir pusaštunto pinigėlio už daržą, bei po 2 pinigėlius raštininkui), taip pat paruošti išsiųsti grūdus, kurie bus reikalingi Livonijoje; rugsėjo 18 d. išsiųstas raštas dėl avižų, šieno ir gaidžių siuntimo į Vilnių; rugsėjo 21 d. išsiųstas naujas raštas dėl avižų siutimo į Vendeno pilį Livonijoje; kadangi karo reikalams pinigų vis trūko, gruodžio 7 d. buvo išsiųstas naujas raštas miestelių tarp jų ir Utenos valdytojams, kuriame buvo nurodyta, kiek ir už ką imti mokesčių iš pirklių. 1562 03 03 į valdovui priklausančius dv. (ir į Uteną) buvo išsiųstas raštas, kuriame nurodyta sulaikyti ir sodinti į kalėjimą iš kariuomenės pasitraukusius, neištarnavusius susitarto laiko kareivius, besišlaistančius be etmono ar rotmistrų raštų. Taigi uteniškiai, kaip ir kiti LDK gyv., kentėjo nuo nuolatinių mokesčių, kariuomenės dalinių žygiavimo. 1562 04 29 valdovo raštas miestams (išsiųstas 05 03), kuriame nurodyta imti dešimtą grašį mokesčio nuo visko, kas parduodama ar įkeičiama, kad galima prekiauti tik turgavietėje, kad perpirkinėtojus reikia bausti, o iš nesilaikančių valdovo nuostatų konfiskuoti turtą. 1562 05 05 Žygimantas Augustas išsiuntė dar vieną raštą, kuriame nurodyta visiems, kurie privalo tarnauti karo metu, skubiai vykti į kariuomenės telkimo vietą Drucko laukuose ir ten būti per Sekmines, o tie, kurie negalėjo vykti į karą dėl senatvės, vietoje savęs turėjo pasiųsti tinkamą tarnybai žmogų. 1562 07 25 Utenos valdytojas ir valdiniai vėl gavo raštą, raginantį skubiai sumokėti sidabrinės mokestį (po 20 grašių už valaką), nurodantį paskelbti, kad jeigu sekmadieniais vyktų turgus, perkelti jį kitai savaitės dienai, kad valdiniai sekmadieniais eitų į bažnyčią. Dar vienas raštas dėl sidabrinės surinkimo buvo išsiųstas rugsėjo 3 d.
1562 05 09 Utenos dv. su miesteliu, dvaro šeimynykščiais, baudžiauninkais ir keliuočiais, jų žemėmis, pagal iždo sudarytą registrą, už 8000 kapų grašių 2 metams buvo įkeistas Vilniaus miesto tarėjui Motiejui Rudaminai. Tikriausiai M. Rudamina Uteną valdė kiek ilgiau, nes 1565 m. Utenos miestiečiai ir dv. valdiniai dėl įvairių skriaudų su juo bylinėjosi valdovo teisme, tačiau susitaikė. 1566 06 17 į Uteną buvo pasiųstas valdovo dvarionis Kristupas Masla, kuris turėjo iš dv. valdytojo Motiejaus Rudaminos ar jo tarnautojo Vosyliaus Ždanovičiaus išreikalauti seimo patvirtintus, bet nesumokėtus pagalvės mokesčius iš Utenos miestelyje gyvenančių klebonijos valdinių (juos klebonija dv. buvo išnuomojusi). Buvo renkama iš miestelyje gyvenančių ir pardavinėjančių („šinkuojančių“) gėrimus 25 asmenų po 4 grašius, iš 23 asmenų, kurie nesiverčia nei prekyba, nei kokiais nors amatais, tik miestelyje gyvena – po 3 grašius, iš 9 samdinių po 3 grašius, iš 200 valstiečių – po 2 grašius. Iš viso turėjo mokėti 9 kapas ir 56 grašius bei 5 pinigėlius. Be to, Vosylius Ždanovičius surinko ir antrojo termino mokesčius – 14 kapų, 54 grašius ir pusaštunto pinigėlio; už savo darbą tarnautojas V. Ždanovičius sau pasiliko užrašymo mokestį – 17 grašių ir 9 pinigėlius (po 12 pinigėlių už surinktą kapą grašių). Likusį pagalvės mokestį – 14 kapų, 36 grašius ir pusdevinto pinigėlio atidavė dvarioniui K. Maslai, o šis Utenos valdytojui M. Rudaminai išdavė kvitą su savo antspaudu. Taigi tuo metu vien miestelyje Utenos bažnyčiai priklausė 57 žmonės, o k. valdose – 200 žmonių.
Valstybės ižde nuolat stingant pinigų kariuomenei apmokėti, be mokesčių, miestams ir miesteliams buvo nustatomos sumos, kurias jie turėdavo paskolinti. 1567 m. Utena skolino 10 kapų grašių (šiek tiek daugiau skolino Vilkmergė, Breslauja – po 15 kapų grašių).
1566 m. Utena buvo įkeista Mstislavlio vaivadai Jurgiui Astikui. Tam pačiam J. Astikui dv. su miestu už 8000 kapų grašių įkeičiamas ir 1576 08 29. Tikriausiai J. Astikas Uteną buvo perleidęs dv. maršalui Mikalojui Kristupui Radvilai, nes 1577 02 10 valdovas jam liepė iš pasiuntinio Mikuličiaus priimti 8000 kapų grašių ir dv. perduoti valdovo žinion. 1577 03 01 M. K. Radvila iš LDK raštinės gauna išrašą apie dvaro įkeitimą M. Rudaminai 1562 m., įkeitimo rašte buvo nurodyta, kad dv. su pastatais ir arimais, miesteliu, klojimais, nelaisvais šeimynykščiais, galvijais, keliuočiais bajorais ir baudžiauninkais, su jų žemėmis, už 8000 kapų grašių buvo 2 metams įkeistas M. Rudaminai. Tokį pat išrašą 1577 m. balandžio mėn. gauna ir J. Astikas, matyt, ginčijamasi, kas turi grąžinti pinigus M. Rudaminai. 1578 04 14 Steponas Batoras leido Smolensko vaivadai, Breslaujos seniūnui Jurgiui Astikui Utenos dv. su miestu ir vls. už 8000 kapų grašių išpirkti iš Motiejaus Rudaminos ir valdyti iki mirties arba kol įkeitimo suma bus grąžinta. Netrukus (prieš 1582 m.) Utena buvo įkeista Andriejui Tikovskiui (Cikovskiui), su juo 1584 05 25 bylinėjosi kunigaikštis Masalskis ir jo žmona Hanna Kryvcovna dėl dalies Utenos vls. (1582 m. buvo įkeitęs 100 valakų žemės, 1584 m. – dar 100 valakų) už skolą. Su A. Tikovskiu ir žmona dėl skolos išieškojimo iš Utenos dv. 1584 11 18 bylinėjosi ir Lydos pavieto žemininkai Daugirdai. 1595 03 18 Zigmantas Vaza suteikė teisę Andrejui Tikovskiui valdyti Utenos dv. tokiomis pat teisėmis, kaip jau valdė jo žmona Magdalena Bramovska iš Lomnicų (buvusi Smolensko vaivados, Breslaujos seniūno, Daugėliškio ir Utenos valdytojo Jurgio Astiko žmona). Po pirmojo vyro mirties (Jurgis Astikas mirė 1579 m.) jai dv. valdyti iki mirties buvo palikęs Lietuvos did. kunig. Steponas Batoras. Dv. su miesteliu, palivarkais, vls. ir k. skirti valdyti A. Tikovskiui už nepriekaištingą tarnybą valdovui tarpininkavo ir kancleris Leonas Sapiega. 1595 04 27 Utenos valdytojui Andriejui Tikovskiui ir žmonai Magdalenai iš Bramovo dvaro buvo leista kuriam laikui įkeisti valdovo sekretoriui Jakimui Bielskiui. Pastarasis valdė neilgai. Pagal 1596 12 31 surašytą inventorių valdovo sekretorius J. Bielskis, dalyvaujant Vilkmergės pavieto vazniui Vaitiekui Ojženskiui ir trims šlėktoms – Martynui Krupeliui, Motiejui Adomavičiui ir Martynui Chmelnickiui – pagal susitaikymo raštą dv. grąžino Andriejui Tikovskiui (Cikovskiui) iš Voislavičių ir žmonai Magdalenai Bramovskai iš Lomnicų. Perdavimo metu buvo surašytas valdovui priklausiusio Utenos dv. pastatų inventorius, iš kurio galima spręsti, kad tai buvo menkas apleistas dvarelis. Taigi, kaip buvo įprasta, pirmiausia inventoriuje aprašomi vartai. Virš vartų seklytėlė, iš šono kamarėlė, apačioje iš abiejų vartų pusių kalėjimai. Dvaro kieme stovėjo trys namai, iš jų du mažesni visai apleisti – be durų, išdaužytais langais, viduje dar buvo vienas kitas suolas. Trečiajame, didesniajame name į priemenę buvo durys, iš priemenės – išvietė, priemenėje virtuvėlė, toliau valgomasis kambarys su 5 dideliais langais be stiklų, likę tik rėmai ir langinės, kiek apirusi glazūruotų koklių krosnis, 3 suolai ir nedidelis stalas; antrajame namo gale buvo seklyčia su 4 sveikais langais su langinėmis, glazūruotų koklių krosnimi ir kaminu, jame stovėjo du suolai ir stalas, odinis krėslas; šalia to kambario buvo kamarėlė. Be to, darže už kitų vartų yra stovėję seklytėlė su pirtimi, bravoras su priemene, visi po vienu stogu, tačiau viskas sukapota malkoms ir sudeginta, likę tik keletas rąstų. Iš buvusios virtuvės likęs tik rentinys. Dar tebestovėjo kepykla su priemene ir krosnimi, bet be durų ir langų stiklų. Netoli jos – gera arklidė; netoli arklidės – du tušti svirnai.
1596 02 12 tam pačiam Tikovskiui ir žmonai valdovas leido dv. įkeisti Laurynui Rudaminai už 20000 lenkiškų auksinų. Pastarajam dv. perduotas 1597 01 05, t.y. tada, kai susigrąžintas iš Jakimo Bielskio, perduodant buvo surašytas toks pat inventorius, kaip ir perimant iš J. Bielskio. Tikovskiai dv. įkeitinėjo ir *1597 liepos mėn., ir 1598 03 11. 1598 04 22 Zigmantas Vaza suteikė privilegiją Rakovskiui* ir žmonai valdyti Utenos dvarą. Nurodoma, kad prieš tai valdė* Krokuvos žemės pakamaris, generalinis Lenkijos Karalystės muitų administratorius Stanislovas Gikovskis su žmona Elžbieta iš Dialino, kuriems iki gyvos galvos dv. buvo įkeistas už 20 000 lenkiškų auksinų. Jiems buvo leista atskiriems asmenims ir Andriejui Gikovskiui iš Voislavicų su žmona Margarita Bramovska įkeistas atskiras dv. dalis išpirkti. Tačiau 1598 05 16 duota nauja privilegija: Utena – miestas, dv., vls. ir palivarkai – už pinigus buvo duoti valdyti iki mirties Albertui Rakovskiui ir jo žmonai Zofijai Pacaitei.
1599 06 4 Zigmantas Vaza, Utenos valdytojo Alberto Rakovskio prašomas, leido Utenoje rengti turgus sekmadieniais, kad būtų geresnės sąlygos miesteliui augti. Palikta teisė rengti turgus ir ketvirtadieniais, kaip būdavę anksčiau, o turgaus mokestį turėjo imti tokį pat, kaip kituose valdovo miesteliuose.
XVI a. pabaigoje Švedijai ir Rusijai kėsinantis į Livoniją, LDK didysis etmonas Kristupas Radvilas (jam buvo pavesta saugoti Lietuvą nuo švedų karaliaus Karolio veržimosi) 1601 04 30 pakvietė bajorus, susirinkti Anykščiuose, tačiau kariuomenė rinkosi vangiai. Etmonas gegužės 3 d. rašė, kad jam per 3 dienas prisistatė tik Vilkmergės seniūno 20 husarų būrys, 20 rinktinių iš Utenos ir 7 iš Anykščių. Etmonas juos prijungė prie savų 100 raitelių, išsiuntė prie Kuoknesės gelbėti švedų apgultos LDK kariuomenės įgulos. Taigi ir uteniškiai bajorai dalyvavo ginant valstybę nuo priešų. 1609 07 18 Jonas Švyjkovskis bylinėjosi su Albertu Rakovskiu ir žmona dėl iš Dusetų dv. užgrobtų ir prijungtų prie Utenos dv. žmonių ir žemės. 1611 m. LDK žemės iždininkui Jeronimui Valavičiui Zigmantas Vaza leido priskirti Vilniaus piliai kai kuriuos Vilniaus tijūnijos dv., kurių įkeisti nebuvo galima, tarp jų paminėta ir Utena, nors ji tijūnijai ir nepriklausė. Tačiau 1613 04 Utena vėl buvo duota valdyti Kristupui Radvilui. 1618 m. lapkričio mėn. Utenos dv. su miesteliu duotas valdyti Povilui Valavičiui. toks pat raštas P. Valavičiui, kaip LDK dvaro iždininkui, duotas ir 1620 12 10. 1633 07 07 Vladislovas Vaza, tarpininkaujant Voluinės vaivadai kunig. Sanguškai Koširskiui ir LDK žirgininkui Kristupui Chodkevičiui, Utenos dv. valdytoją Zofiją Chodkevičiūtę Valavičienę, valdovo dv. iždininkienę, atleido nuo mokesčių iždui už praėjusius po vyro mirties (Povilas Valavičius mirė 1630 m.) metus iki jos gyvos galvos. Rašte nurodoma, kad dėl kariuomenės stovėjimo ir nuolatinių pražygiavimų bei stacijos reikalavimų gyv. nuskurdo ir neįmanoma surinkti 20000 auksinų įkeitimo sumos (už tiek dv. buvo įkeistas jos velioniui vyrui). 1633 07 14 Zofijai Valavičienei buvo leista atsisakyti teisės iki mirties valdyti Utenos dv. ir miestelį ir perleisti valdymą sūnui Eustachijui Kazimierui Valavičiui; pastarasis dv. turėjo valdyti už minėtą 20000 auksinų įkeitimo sumą, kol ji bus grąžinta, mokėdamas tik karo reikalams nustatytus mokesčius. Dar kartą panašaus turinio raštas buvo išduotas 1640 05 26, nes sūnus dvaro vis dar nevaldė. Dar 1636 11 20 nusiųsti komisarai – LDK dvaro iždininkas Petras Pacas, Breslaujos maršalas Kristupas Rudamina Dusetiškis ir Breslaujos vaiskis, valdovo sekretorius Demetras Masalskis – kurie kaip tik Utenos seniūnę Zofiją Valavičienę sutaikė su dv. valstiečiais dėl jų skundo prieš paseniūnį Stanislovą Gorskį; valstiečiai atsisakė savo pretenzijų, o seniūnė nebekaltino jų maištavimu. 1646 03 10 Barborai Sapiegaitei Valavičienei buvo suteikta teisė kartu su vyru valdyti Uteną iki gyvos galvos. Eustachijus Valavičius, LDK taurininkas, Utenos ir Platelių seniūnas, 1648 m. dalyvavo Jono Kazimiero elekciniame seime kaip Gardino pavieto atstovas.
Po nesėkmingų XVII a. vidurio karų, Utena su apl. buvo nusiaubta maskvėnų kariuomenės; pagaliau tiek švedų, tiek LDK kariuomenės rinko mokesčius ir ėmė maisto produktus savo reikalams. Maskvėnams užėmus rytines valstybės provincijas reikėjo įkurdinti iš ten kilusius pabėgėlius. Utenos dv. buvo atiduotas Smolensko egzulantams. 1670 m. dūmų registre nurodoma, kad Utenoje Smolensko taurininkas Kopanskis turi 1 dūmą (kiemą), kiti ponai egzulantai – 22 dūmas.
1671 m. Utenos miestelio gyv. valdė 47 valakus žemės. Mieste buvo turgaus aikštė ir dvi gatvės – Pienionių ir Vilniaus. Inventoriuje prie turgavietės surašytos 22 gyv. pavardės, tačiau ne visi valdė po pilną sodybinį sklypą. Iš viso prie turgavietės buvo 19½ apgyventų ir 12 tuščių sklypų, gyv. valdė 8½ ir ¹/₃valako, 134 margus ir 2 užusienius žemės. Be to, nurodyta, kad klebonijos jurisdikos miestiečiams priklausė 3½ valako ir 11½ margų žemės, iš kurių miestui jokios naudos, nes jie tušti, t.y. niekieno nedirbami. Pienionių gatvėje surašyta 11 gyventojų pavardžių; toje gatvėje buvo 11 apgyventų sklypų ir 8 tušti; gyventojai valdė 2½ valako, 62 margus ir 1 užusienį žemės. Vilniaus gatvėje surašytas 21 gyv.; buvo 20 apgyventų ir 11 tuščių sklypų; gyventojai valdė 5½ ir ¹/₆valako, 130 margų ir 6 užusienius žemės. Užusieniais, be abejo, laikyta žemė, esanti už bendro miestui skirtos žemės ploto ribų. Už naudojamus sklypus ir žemę valakuose miestiečiai valdovui mokėjo kasmet atitinkamus mokesčius: už dirbamos žemės valaką – 3 auksinus, už tuščios žemės valaką, jeigu kas jame pasisėtų, dv. turėjo duoti kas trečią javų pėdą; už kiekvieną apgyventą sklypą vartų mokesčio – po 2 lietuviškus grašius, už kiekvieną margą – 3½ lietuviško grašio, už užusienį – 13 lietuviškų grašių. Be to, už laikomą alaus smuklę – 1 kapą lietuviškų grašių, už degtinės smuklę – puskapį grašių. Kiekvienas skerdėjas dv. turėjo duoti akmenį (toks svorio matas) lydyto lajaus. Kiti amatininkai – siuvėjai, batsiuviai, kalviai ir kiti – mokėti po 1 lietuvišką grašį. Be to, per rugiapjūtę turėjo dalyvauti po vieną iš dūmo (arba sodybos) 6 dienas, vasarojui nuimti – 3 dienas. Kiekvienas miestietis iš dūmo kartą per metus pėsčias ar raitas turėjo nešti paštą bent už 20 mylių, dukart per metus nuvežti į malūną dv. grūdus, arba mokėti iš Rinkoje (arba prie turgavietės) esančių sklypų po 8 lietuviškus grašius, iš Pienionių gatvės apgyventų ir tuščių sklypų – po 8 grašius, iš Vilniaus gatvės dešiniosios pusės apgyventų sklypų – po 12, tuščių – po 8 lietuviškus grašius, iš kairiosios gatvės pusės tiek už apgyventus, tiek už tuščius sklypus – po 8 grašius. Utenos nuomininkas mokėjo 300 auksinų nuomos už renkamą turgaus mokestį ir malūną, turėjo 1 neapmokestintą valaką ir 4 margus žemės; o už vieną apgyventą sklypą ir 3 tuščius, dar vieną valaką ir 16 margų žemės turėjo mokėti tiek pat, kiek ir prie turgavietės gyvenantys miestiečiai. Klebonijos miestiečiai, dirbantys miestui priklausančius valakus, turėjo mokėti dvarui tiek pat, kiek ir kiti miestiečiai ir vasarą dalyvauti nuimant derlių. Be to, buvo surašyti prie miesto dv. žemėje gyvenantys ir valdantys po trečdalį valako ir 4 margus 8 šeimyniškių valstiečiai; jie iš viso valdė 2²/₃ valako ir 32 margus žemės, už valaką kasmet mokėjo 3 auksinus, už margą – 3½ grašio; be to, už bendrai naudojamus laukų margus mokėjo 50 lietuviškų grašių. Be to, turėjo kas savaitę po 2 dienas vienas iš dūmo eiti į dvarą lažą (pėsčias, arba su kuo bus liepta), trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nešioti laiškus, dvaro reikalams gaudyti vėžius ir žuvis.
Utenos dvaro vaitijai priklausė šie kaimai:
Nemeikščiai, Tratiliai arba Mockėnai, Kloviniai (20 valakų, iš jų 18 valakų ir 2 margai tušti, 5 gyventojai), Droničėnai (14½ valako, iš jų 10 valakų ir 10 margų tušti, 5 gyventojai), Verbūnai (9 valakai ir 9 margai, iš jų 5½ valakai ir 9 margai tušti, 5 gyventojai), Juškėnai, Sirutėnai, Naujasodis [? Nowiki], Vaikutėnai, Medeniai, Dičiūnai, Skupeikiai [? Skupeyki], Jataučiai, Vijeikiai, Aliai [Aelle], Katlėriai, Spitrėnai arba Našloniškis, Kyburiai, Grybeliai, Duobiai Garniai, Žadavainiai, Mėsėdžiai [? Miassoiedy], Salūnai [? Saluny], Mikalojūnai, Jakštai, Kaniūkai (18 valakų, 15 margų žemės, 1 gyventojas dirbo tik ½ valako žemės), Duliai (19 valakų, 15 margų žemės, 2 gyventojai – vienas dirbo ½, kitas ¼ valako žemės, kita tuščia), Gutaučiai, Kraštai [Kroszty alias Morgownicy].
1685 m. ponas Jeronimas Ciechanovičius, Smolensko žemės raštininkas, turėjo mokėti mokesčius iš Utenos miestelio ir dv. k. (Šeimyniškiai, Nemeikščiai, Mackūnai, Kloviniai, Draničėnai, Verbūnai, Juškėnai, Sirutėnai, Dičiūnai, Kraštai, Grybeliai) – buvo 138 dūmai, malūnas ir smuklė.
1699 m. liepos mėn. buvo išsiuntinėti Augusto II raštai sen., kuriuose reikalaujama sumokėti miestams nustatytus pašto mokesčius (taip pat ir įsiskolinimus už ankstesnius metus – nuo 1686 m.) ir juos iki šv. Jono Krikštytojo dienos Vilniuje atiduoti generaliniam LDK paštų direktoriui Samueliui Šreteriui. Utena turėjo mokėti 60 auksinų, palyginimui galima nurodyti, kad Vilkmergė mokėjo 40, Anykščiai 65, Obeliai 15, Breslauja 30, Švenčionys 25 auksinus.
1710 12 10 Vilniaus kaštelionas Liudvikas Pociejus griežtai reikalavo Utenos valdytojo Petro Pržygockio sumokėti mokesčius už 1708–1710 m. 1719 04 29 Utenos savininkai – Smolensko vaiskis Teodoras Blinstrubas su žmona Felicija (Ciechanovičiūte) – Utenos dv. už 650 muštinių talerių metams įkeitė Smolensko taurininkui Mykolui Franckevičiui. Šiaurės karo metu (1700-1721) Utenos miestą niokojo švedai.

Paminklas Utenos jubiliejui 1765 m. nurodoma, kad Utenos miestelis nedidelis, tačiau turgūs būna dideli, nes Utenoje susikerta keliai iš Breslaujos, Vilkmergės ir Vilniaus. 1765 m. Utenos mieste buvo 48 žydų namai (tarp jų – špitolė ir 6 smuklės), gyveno 341 žydas; dar 224 žydai gyv. par-jos k. ir smuklėse. Minimos smuklės Daugailiuose (pranciškonų), Noliškyje ir Bajoriškėse (pono Oganovskio).
1783 12 12 Lenkijos karalystės kariuomenės generolas majoras Ildefonsas Strutinskis Uteną, Noliškį, Dičiūnus, Kyburius užrašė iki mirties valdyti žmonai Kotrynai Žabaitei Strutinskai.
Nepaisant 1831 m. sukilimo metu patirtų nuostolių, 1833 m. Utenoje buvo 109 gyvenamieji mediniai namai, medinė bažnyčia, 12 krautuvių ir 6 smuklės, 586 gyv. (324 vyrai, 262 moterys), iš jų 8 (4 vyrai ir 4 moterys) priklausė 3-ios gildijos pirklių luomui.
1830 m. pradėtas tiesti Daugpilio–Kauno plentas. Uteną plentas aplenkė iš šiaurės vakarų pusės. Tuo metu Utena buvo nemažas ryškaus radialinio plano miestelis, į kurį iš plento buvo padaryti du įvažiavimai – iš Zarasų ir Vilkmergės pusės. Utenos pašto stotis priimta naudojimui 1836 m. pavasarį (rangovas – dvarininkas A. Kozėla su kompanijonais Vilčinskiu ir Berkum Segaliu); pastate buvo pašto kontora, pravažiuojančiųjų poilsio ir laukimo kambariai, abiejuose pastato galuose buvo pastatyti fligeliai – sandėliams, arklidėms ir karietoms, vėliau pastatyta ir pirtis.
1834 m. miestas degė. Valdydami Utenos dvarą Strutinskiai įsiskolino. Kauno gub. valdyba 1847 m. paskirė komisiją. Ji rado, kad 1851 01 01 Jeronimo Strutinskio neabejotinos skolos sudarė 145 830 sidabro rb, o procentai 9829 rb ir valstybės neišrinkti mokesčiai 7950 rb 2¾ kap.
1864-1914 m. Utena buvo vls. centru.
1868 m. Utenos miestelis priklausė Aleksandrui ir Juozapui Balcevičiams. Miestelio gyv., pagal sutartis už sklypus, jiems mokėjo nuo 40 kap iki 3 rb. Iš viso kasmet Balcevičiai gaudavo pajamų 706 rb 50 kap. Patys miestiečiai per 5 ar 6 metus turėjo pajamų nuo 3532 rb 50 kap iki 4239 sidabro rb. 1879 m. Utena sudegė.
1899 m. pro Uteną buvo nutiestas siaurasis Panevėžio–Švenčionėlių geležinkelis. 1903 m. Utenoje jau buvo 4865 gyv., nors pats miestas menkutis, namai statomi be plano ir tvarkos, gatvės ir skersgatviai kreivi, šaligatvių visiškai nebuvo.
Rusinimo politika neaplenkė ir Utenos – m-klose ir valdžios įstaigose (Utena buvo Vilkmergės aps. vls. centras) buvo kalbama tik rusiškai, 1870 m. rusas Biriukovas prie plento pastatė medinę cerkvę, tačiau didesnio uteniškių dėmesio ji nesusilaukė. 1909 m. rudenį dvarininko Balsevičiaus dovanotame sklype buvo pastatyta ir atidaryta tiems laikams didelė ir moderni Utenos ligoninė. Jos statybos iniciatorius buvo čia ilgesnį laiką dirbęs gydytojas Antanas Vodopalas.
1905 m. Utenoje buvo įkurtas „Saulės“ draugijos skyrius, įsteigta lietuviška mokykla. 1908–1913 m. vikaras Jonas Švagždys steigė draugijas, būrelius, pastatė parapijos namus.
1918 m. buvusiuose Balcevičiaus dvaro rūmuose įkurta „Saulės” gimnazija, kuri 1929 m. suvalstybinta, 1931 m. suremontuota pristatant antrąjį aukštą. 1924 m. pabaigoje Utenai suteiktos miesto (savivaldos) teisės, miestui priskirta 118 ha žemės arba 216 sklypų (prieš tai buvo tik 80 ha), tad 1933 m. miestas jau valdė 198 ha žemės, buvo 490 sklypų činšo teisėmis ir 20 nuosavų. Tais metais savivaldybė iš pono Balcevičiaus už 3500 Lt nupirko du 25 ha ploto ežerus Dauniškį ir Vyžuonaitį. 1933 m. mieste buvo 40 gatvių, kurių ilgis 25200 m, 1931–1932 m. buvo išasfaltuota 1,5 km plento per Uteną. Buvo apie 7000 gyventojų, iš jų apie 55% žydų, 45% lietuvių. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo pastatyta daugiau kaip 400 namų, tad iš viso buvo apie 700 namų, iš kurių 42 mūriniai, be to, turgavietėje buvo 34 mūrinės krautuvės. Veikė 3 malūnai, lentpjūvė, odų dirbtuvė ir kt. gamyklėlės.
1921 ir 1925 m. sudarant Utenos išplanavimo projektus miestą plėsti buvo numatyta šiaurinėje Daugpilis-Kaunas plento pusėje. Intensyviai įsisavinant statybai skirtas teritorijas, plentas netrukus buvo iš abiejų pusių užstatytas ir tapo pagrindine miesto gatve. Plentas, tapęs gatve, pakeitė anksčiau susidariusią planinę struktūrą (buvo ryškus radialinio plano miestelis).
Miestas ėmė plėstis 1924 m. jam suteikus miesto teises. 1939 m. miestas užėmė apie 200 ha plotą, o aplinkui buvo kaimai. Tuomet gyveno apie apie 7 tūkst. gyventojų. Miesto gatvės buvo negrįstos. 1939 m. buvo apie 30 km gatvių. Dauguma jos grįstos, turėjo šaligatvius. 1928 m. mieste pasodintas sodas. Dauniškio ežere įrengtos maudyklės. Miesto merai: 1924–1927 m. Jonas Dičius, 1927–1931 m. Žuratas, 1931–1940 m. Juozas Bertašius.

Krašuonos mikrorajonas Antrojo pasaulinio karo metu Utenoje buvo sugriauta ir sudeginta daugiau pusės gyvenamųjų ir kitų pastatų. Didžiausios statybos prasidėjo septintajame–devintajame dešimtmetyje. Pastatyti gyvenamųjų namų Aukštakalnio, Dauniškio, Vyturių, Krašuonos, Ąžuolijos mikrorajonai, ligoninė, viešbutis, keturios vidurinės mokyklos, 1974 m. nutiestas platusis geležinkelis. Iškilo stambios įmonės: „Utenos trikotažas“, „Utenos gėrimai“, mėsos ir pieno perdirbimo, kitos įmonės, statybinės organizacijos, nutiesta naujų gatvių ir t. t. Dabar veikia per 60 akcinių bendrovių, įmonių, parduotuvių. 1996 m. iškilmingai paminėtas miesto 735 metų jubiliejus.Miestas, kuriame 1671 m. buvo 53 dūmos (kiemai), išaugo. 1833 m. buvo 586, 1886 – 2460, 1897 – 3250, 1923 – 4890, 1939 – apie 7000, 1959 – 7158, 1970 m. – 1975 m. – 17000, 1980 m. – 24600, 1985 m. – 30200, 1999 –36554, 2000 – 36100.

Habil. dr. Algirdas Baliulis

Papildė Gediminas Isokas

▲

Užpaliai

Miestelis 15 km. nuo Utenos, prie Šventosios upės. Vietovardžio kilmė sietina su žodžiais ,,už“ ir „palių“ (pelkių, tyrulių). Tačiau yra mažas Užpalos upelis, įtekantis į Šventąją. 1897 m. prie Ūdriokšlio upelio rasta IV–VI a. apyrankių, smeigtukų, žalvarinių apyrankių, kirvių ir kt. radinių. Tačiau miestelis atsirado vėliau už Šeimyniškių piliakalnį, esantį arti miestelio, Pilupio ir Piliaus upelių santakoje. Pasak T. Narbuto, 1233 m. vykusios aršios kautynės tarp kunigaikščio Rimgaudo ir Livonijos ordino karių. Mūšį laimėjo lietuviai. Archeologai piliakalnį datuoja XIV–XV a., o 1338, 1433 m. 1435 m. dokumentuose minima čia buvus pilį, tačiau ankstyvasis piliakalnio sluoksnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – II a. XIII a. Užpalių žemė priklausė Deltuvos kunigaikščiams Juodikiui, Pūkeikiui, Bikšiui, Ligeikiui, o iki 1265 m. Daumantui. 1261 m. Mindaugo Livonijos ordinui dovanotų žemių sąraše Užpaliai parodomi kaip Selijos (sėlių) žemės riba. Kronikininkas H. Vartbergė rašo, kad 1373 m. pavasarį Livonijos ordino brolis Andrejus Lautavsankas su 350 vyrų naktį puolė Šeimyniškių (Užpalių) pilį, užėmė priešpilį, sudegino trobas, žudė žmones, išvedė 70 arklių, tačiau pilies nepaėmė. 1433 m. sausio ir vasario mėn. Švitrigailos ir Žygimanto Kestutaičio kovų metu Livonijos ordino kariuomenė žudė Šeimyniškių ir Degėsių kaimų gyventojus. Užpalių pilyje buvo apie 3000 žmonių ir manoma, kad pilis išsilaikė. 1435 m. po Pabaisko mūšio, įvykusio 1435 09 01, pro Užpalius vėl žygiavo Livonijos kariuomenė. Livonijos grėsmė išnyko, nes laimėjo lietuviai ir Užpalių pilis, kurioje buvo karinis virišininkas ir įgula turinti savo vėliavą, minima XVII a. dokumentuose. Nuo XIV a. pab. iki 1442 m. Užpalių pilį valdė žymus didikas, Astikas pasirašęs Salyno (1398), Torūnės (1411), Horoldės (1413), Melno (1422) ir kt. sutartis. Po jo – sūnus Radvila Astikaitis (1443–1447), Mikalojaus Radvilos sūnus (1478–1510). Astiko sūnus Grigorijus (1510–1511)., Astiko sūnus Stanislovas (1512–1519). Mikalojus Radvila (1519–1522), Stanislovas Radvila (1522–1532), Šinsko Mackovičius (1532–1541), Vaitiekus Jundyla (1542–1545), Povilas Giedraitis (1545–1552), Vaitiekus Jesenskis (1552–1560), Mikalojus Naruševičius (1567–1574). 1569 m. Užpalių žemė buvo priskirta Karaliaus stalo ekonomijai, o 1776 m. parduota. Derežino dvarininkas Pranas Sapiega prakasė kanalų, pastatė tašytų medinių rąstų, šiaudais dengtą malūną, trobesius, pasodino sodą. Dabartinis Užpalių miestelis kūrėsi XVI a. prie dvaro, šalia Vilniaus-Rygos kelio. Tas kelias minimas 1288 m. Gedimino sutartyje su Livonijos ordinu. Tuo metu Užpaliai – Gedimino dvaras. 1557 m. Užpaliai mokėjo dešimties kapų dydžio sidabrinės mokestį. 1836 m. vietoj seno malūno buvo pastatytas mūrinis malūnas, kuris 1857 m. per potvynius buvo apgriautas. 1876 m. malūną nupirko Anupras Kasarskis, vėliau valdė Hoicas.

1922 m. AB ,,Mazgas“. Vėliau priklausė Steponui Pranckevičiui. 1564 m. apylinkėje gyventojams buvo dalijami valakai, o gyventojai varomi į kaimus. Taip kūrėsi Užpalių kaimas. 1569 m. Užpaliai tapo seniūnija, 1577 12 02 Steponas Batoras, ruošdamasis karui su Maskva, Užpaliuse formavo savo kariuomenę. 1792 m. Užpaliai gavo Magdeburgo, o 1792 02 25 Stanislovas Poniatovskis suteikė laisvo miesto teises. Laisvai kūrėsi valdymo ir teismo organai: vaitas, tarėjai, raitininkas ir t. t., patvirtintas herbas: tarp dviejų lauro šakelių – linų pėdelis. 1998 12 07 remiantis Lietuvos metrikos duomenimis sukurtas ir naujai patvirtintas herbas. XVII a. Užpaliuose buvo Svėdasų, Rinkos, Bikuškio ir Vilniaus gatvės, gyveno malūnininkas, katiliai, siuvėjai, kiti amatininkai. 1765 m. buvo 55 sodybos, iš jų 9 – žydų. Lietuviškos pavardės: Daujotis, Butvydas, Kukutis, Sruoga ir kt. 1789 m. inventoriuje buvo minima Dusetų gatvė (joje gyveno 19 katalikų, odininkas – žydas buvo dvaro karčema, kurios savininkas – žydas. Dvaro gatvėje – 3 katalikų ir 5 žydų sodybos. Rinkos gatvėje – 11 katalikų ir 2 žydų sodybos) Bikuškio gatvėje – 6 katalikų sodybos, Vilniaus gatvėje – 29 katalikų sodybos. Užtiltės gatvėje – 8 žydų, Slabadoje – 2 žydų užimti sklypai. 1789 m. miestelyje gyveno 560 žmonių, o Užpalių seniūnijoje – 594 žmonės. XVIII–XIX a., valdant Sapiegoms (iki 1831 m.), atsirado daug bravorų. 1933 m. miestelyje gyveno 917, o Utenoje – 586 žmonės. 1853 m. privilegija leisti turgūs, 1859 m. – du prekymečiai. Miestelis degė 1888 m., 1889 m., 1891 m. ir 1912 m. Po 1912 m. gaisro miestelyje pastatytas šv. Florijono paminklas. Užpalių miestelyje ir apl. Gimė prof.: P. Juodelė, K. Pakitas, Br. Vaškelis, A. Žvirokas ir kt. 1897 m. buvo 1764, 1910 – 918, 1923 – 1519, 1959 – 725, 1970 – 861, 1979 – 832, 2000 – 403 sodybos, 933 gyv. 2001 – 950 gyv. Nuo 1950 m. Užpaliai – valsčius, 1950–1995 – apylinkė, nuo 1995 – seniūnija.

Gediminas Isokas

▲

Vyžuonos

Miestelis 12 km nuo Utenos, prie Lydekio ežero. Pavadinimas įvairiai aiškinamas. ,,Vyž, viž“ žodeliai senovėje reiškė medžiais ir krūmais priaugusią vietovę. Gal nuo to ar dievaičio Vyžo, bei Vyžuonos upelio kilmė miestelio pavadinimo? Miestelio apylinkėse rastas geležinis pentinis plačiaašmenis kirvis, datuojamas XIV–XV a. Prie miestelio esantis Kartuvių kalnas, ant kurio stovi jaunuolių: P. Zabulionio, S. Gaučiaus ir K. Saladžiaus pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Padavimai mena apie vyžuoniškių kovas su priešais, leidžiant strėles ir ridenant rąstus. Kalbama, kad anksčiau čia stovėjusi pilis ir buvo dievaičio Vyžo garbei skirtas aukuras. Dvaras ir miestelis minimi nuo XV a. 1406 m. miestelyje iškyla pirmoji bažnyčia, XVI a. antroje pusėje – 1656 m. priklausiusi reformatams. Jau XVI a. Vyžuonos vlsč. XVII a. veikė reformatų parapijinė mokykla. 1570 m. leista steigti karčemas, o savininkai dažniausia buvo žydai, kurie 1911 m. mirus dvarininkui Meistavičiui, iš dvaro gavo žemės. XVI–XVIII a. priklausė Radviloms. Bažnyčioje palaidotas Kristupas Mikalojus Radvila (Perkūnas). XVII–XVIII a. čia gyveno daug žydų, buvo sinagoga. Per 1700–1720 m. karą miestelis sudegė. Degė ir 1796 m. 1648 m. LDK lauko etmonas Jonušas Radvila atstatyti du jo kareivių prie Vyžuonų-Užpalių kelio nugriautas kryžius. Vyžuonos nukentėjo ir per 1812–1813 m. karą. 1777 m. įsisteigia parapijinė mokykla. Nuo XIX a. antros pusės iki 1950 m. valsčiaus centras. 1905 m. nušalinta rusų valdžia ir jų vietoj ima dirbti lietuviai. 1908 m. klojimo teatre vaidinta ,,Genovaitė“ ir kt. veikalai. Nepriklausomybės metais miestelyje veikė visuomeninės organizacijos, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Nuo 1914 m. yra vaistinė, 1953 m. felčerių ir akušerių punktas, nuo 1951 m. kultūros namai, nuo 1945 m. biblioteka.

Kelias į Vyžuonas Bažnyčia architektūros, o rašytojų Broniaus Radzevičiaus ir poeto Vytauto Masionio kapai – istorijos paminklai. Iš šių apylinkių kilę: Šaulių sąjungos vadas pulkininkas Pr. Saladžius, visuomenės veikėjas P. Gaučys, vidaus reikalų ministras J. Musteikis, rašytojai – B. Radzevičius, poetas A. Masionis ir kt. 1833 m. buvo 239, 1859 – 647, 1897 – 561, 1910 – 1148, 1923 – 1372, 1959 – 600, 1970 – 528. 1979 – 659 gyv., 2000 – 315 kiemų (623 gyv.), 2001 –6299 gyv. 1995 m. Vyžuonų įkurta seniūnija. Nuo 1947 m. miestelyje yra Vyžuonų girininkija.

Gediminas Isokas

▲