|
Lyginant
su kitais Lietuvos regionais, Utenos apylinkės nėra turtingos
profesionaliosios dailės istorijos palikimu, dvarų kultūros paminklais. Tačiau
šis kraštas gali didžiuotis valstietiškąja kultūra, tradiciniu menu:
kalvystės, keramikos, drožybos, audimo, nėrimo dirbiniais. Šiame krašte
bene ilgiausiai Lietuvoje išsilaikė tradiciniai audinių raštai, verpsčių,
prieverpsčių puošyboje archaiškų motyvų ornamentika. Čia gausiai būta
ir liaudies meno paminklų: stogastulpių, koplytstulpių, kryžių. XIX a. pr.
dešimtys tokių paminklų puošė kiekvieno kaimo sodybas, palaukes, kapines,
kryžkeles. Juos statydavo džiugiems ar tragiškiems viso kaimo įvykiams
atminti, statydavo ir pavieniai žmonės susirgus artimajam ar gimus ilgai
lauktam kūdikiui. Tam tikrose vietose statydavo šventųjų skulptūras, prašydami
jų globos, užtarimo, pvz., Jono Nepomuko skulptūrą, tikėdami, kad jis
apsaugos nuo paskendimo. Gausiausiai ir būta šio šventojo paminklų, kadangi
Utenos apylinkėse itin daug ežerų, upių, upelių. Deja, ne tik dėl žmogaus
kaltės, o dėl pokario sovietinio kryžių naikinimo vajaus, iki mūsų dienų
išliko labai nedaug autentiškų paminklų. Bet kaip tik todėl jie
vertingesni, nes išsaugojo šio religinio krašto liaudies formas, tipus,
tradicijas. Didžiausią jų dalį sudaro stogastulpiai. Tai patys seniausi
paminklai, sukurti XIX a. pirm. pusėje, tačiau jų formos siekia žymiai
ankstesnius, gal net pagonių laikus. Jų konstrukcija itin paprasta: stulpas uždengiamas
keturšlaičiu stogeliu, virš kurio, ant aukšto medinio stiebo, iškyla geležinė
viršūnė. Šie kalvių darbo kūriniai išlaikė ypač daug archainių bruožų:
kryžmoje matomi saulutės, mėnulio, augalų, žalčiukų ir kiti pagoniški
motyvai. Gražiausia iš išlikusiųjų yra Utenos senosiose kapinėse stovinčio
stogastulpio viršūnė, primenanti saulę, skleidžiančią spindulius.
Stogastulpių formos saikingos, neperkrautos ornamentais, dėmesys sutelktas į
proporcijas, kurios paprastai būna harmoningos. Tai akivaizdu liaudies meistrui
A. Deveikiui priskiriamame 1842 m. Saldutiškio sen. Pagilbiškio kaime
pastatytame stogastulpyje. Kartais proporcijos būna grakščios, lengvos, kaip
Saldutiškio sen. Indubakių kaimo stogastulpyje, sukurtame meistro Vinco Šinkūno.
Laikui bėgant stogastulpių apačia, besiliečianti su žeme, supūdavo, ir
tada ją pašalindavo, o paminklą įkasdavo giliau. Todėl jo proporcijos gana
kresnos, kaip Biliakiemio kaimo stogastulpio, esančio prie J. Žibėno sodybos.
Utenos rajone plito kelios stogastulpių atmainos. Viena jų kai po stogeliu
įkomponuojamas T raidės formos kryžius su Nukryžiuotoju, o jam iš šonų
skydeliai. Jie dažnai profiliuoti bei puošti ažūriniu ornamentu, pvz.,
apskritimais, kaip Saldutiškio sen. Paąžuolių kaimo senkapių stogastulpyje.
Kita stogastulpių atmaina kai nuo pastogės kampų į stiebą nuleidžiami
S formos strypai, ir susidaro tarsi koplytėlė, kurioje būdavo įdedamos
skulptūrėlės. Tokio tipo stogastulpių teišlikę du jau minėtas Utenos
kapinėse bei Saldutiškio sen. Ripaičių kaime sukurtas J. Maceikos 1888 m. Šiame
kūrinyje dėmesį patraukia žaismingos medinių paukščiukų figūrėlės,
reta geležies viršūnė su 3 kryžmomis, ištapyta pastogė, ažūrinė
ornamentika. Čia matome organišką tapybos, skulptūros, ornamentikos bei mažosios
architektūros susiliejimą. Originaliausia Utenos apylinkių stogastulpių
savybė, beveik nesutinkama kitur Lietuvoje, paminklinių pastogių ištapymas.
Patys stogastulpiai buvo kukliai nudažomi viena spalva (raudona, žalia), o
stogastulpių lubos pražysdavo spalvingai nutapytais ornamentais. Augalais,
simboliniais motyvais puoštas Saldutiškio sen. Dryžių kaimo senkapių
stogastulpis, sukurtas 1871 m., ir rašytojo Teofilio Tilvyčio senelio Justino
Tilvyčio 1857 m. padirbtas stogastulpis Tauragnų sen. Pilkenių kaime
stovintis prie S. Vaišnoro sodybos. Kartais pastogės būdavo ištapomos ne
teptuku, o štampuojamos. Taip rombų pavidalo ornamentais puoštas Spitrėnų
kaimo stogastulpis prie Našlėnienės sodybos, sukurtas 1851m. Toks dekoravimo
būdas, kai iš bulvės būdavo išpjaunama forma ir su dažais atspaudžiama
lygiame paviršiuje, buvo paplitęs skrynių ir spintų puošyboje.
Netoli
upelių ir ežerų dažnai stovėdavo ir koplytstulpiai ant stulpų iškeltos
koplytėlės su 4 kolonėlėmis, laikančiomis stogelį, ir skulptūrėlėmis
viduje. Koplytstulpį Daugailių sen., Pikčiūnų kaime, su skulptūrine grupe
Kristaus krikštas 1935 m. sukūrė liaudies meistras A. Norkūnas.
Ilgainiui skulptūros surūdijo, ir netoliese gyvenantis Antanas Bikelis, mėgstantis
drožinėti, jas perdavė UKM, o pats 1973 m. sukūrė naujas. A. Bikelis pajuto
senojo liaudies meno ypatumus. Meistrams nerūpėjo smulkmeniškai tikslus
pavaizdavimas, jie nesilaikė žmogaus proporcijų, anatomijos, judesių
perteikimo taisyklių, transformuodavo figūras, išdidindami, pabrėždami reikšmingiausias
vietas: veidą, akis, rankas. A. Bikelio sukurtos skulptūros kupinos naivios,
tačiau nuoširdžios rimties, iškilmingumo. Toks savotiškas paminklų
atnaujinimo būdas, kai sutrūniję kryžiaus skulptūros, ornamaentai buvo keičiami
naujais, būdingas ir praėjusiems amžiams. Jis rodo, kaip buvo tęsiamos,
perduodamos žemdirbystės tradicijos. Ne mažiau vertinga yra Tauragnų sen. Sėlos
kaimo koplytstulpio skulptūra Jonas Nepomukas. Tai vienintelis rajono
koplytstulpis, kurio stulpas ne medinis, o cementinis. Liekna jo kolona kyla aukštyn
medžių fone. Skulptūrą 1937 m. sukūrė ne tik šiose apylinkėse, bet ir Žemaitijoje
garsus meistras Silva Toleikis, pramintas Baužiu. Jonas Nepomukas
patraukia lyriškais veido bruožais, švelniu, išblukusiu koloritu, muzikaliu
ritmu. Visiškai kitoks yra Šv. Jonas Nepomukas Kuktiškių sen. Gimžiškių
kaime, kurį 1939 m. padirbo Albertas Peluritis. Ši skulptūra primityvi,
monolitiška, vos linija pažymėtais veido bruožais, ji greičiau primena
didingus archaiškus stabus. Dėl šių bruožų liaudies skulptūra dažnai būdavo
tolima religiniam menui. Yra išlikęs pasakojimas, kaip Užpalių klebonas
atsisakęs šventinti liaudies meistro Banio skulptūras, nes bažnytinio meno
požiūriu jos buvę baisios ir papiktinančios. Taigi liaudies menininkai
sukūrė savitą meno supratimą, savitus grožio idealus. Kartais koplytėlės
būdavo ne keliamos ant stulpų, o prikalamos prie senų didžiulių medžių
kamienų. Ir šis paprotys visiškai suprantamas, žinant dar iš pagonybės
laikų atkeliavusią lietuvio pagarbą medžiams. Galingos liepos priglobė
koplytėlę su Nukryžiuotojo skulptūra Daugailių sen. Pikčiūnų kaime bei
koplytėlę Kuktiškių sen. Gimžiškių kaime su vienintele visame rajone
likusia Rūpintojėlio skulptūra. Kartais koplytėlės gali būti artimos
architektūros paminklams, kaip balta mūrinė triaukštė koplytėlė Pakalnių
kaime, darniai įsiliejanti į gamtos aplinką. Trys mažos skulptūros, įkomponuotos
atskiruose aukštuose, pasižymi baroko stiliaus atgarsiais liaudies mene: iškalbingos
pozos, audringas drabužių klosčių ritmas, sustiprintos veikėjų nuotaikos.
Skulptūros būdavo ir kapinių vartų nišose, iš raudonų plytų sumūrytuose
kapinių vartuose. Markoje, Vyžuonų kaime, stovi 1888 m. sukurta Kristaus, nešančio
kryžių, skulptūra.
XIX
a. pab. Rytų Aukštaitijoje išplito dar vienas memorialinių paminklų tipas
kryžiai su trilapiais galais perimtas iš nogotikos stiliaus, tuo metu
vyravusio profesionaliojoje dailėje ir architektūroje. Pačius gražiausius šio
tipo paminklus sukūrė garsusis liaudies meistras Antanas Deveikis. Gyvenęs
jis per 100 metų (18191929), visą amžių nepaprastai skurdęs, bet savo
darbais visus pranokęs. Jo kryžiai Leliūnų sen. Antalgės kaime bei Kuktiškių
bažnyčios šventoriuje išpuošti ornamentais kaip nėriniais. Jų paviršiuje
nėra tuščios vietos, viską dengia ažūriniai ir reljefiniai pjaustinėjimai
iš daugybės rombų, dantelių, kryžiukų, arkučių, žvaigždučių, suktų
kolonėlių. Utenos apylinkėse tai buvo ornamentinio meno viršūnė. Įspūdingas,
didžiulis, liaudies skulptūrai nebūdingų mastelių A. Deveikio kūrinys
Archangelas Mykolaspuošia Utenos bažnyčios fasadą. Kiti kryžiaus tipo
paminklai kuklesni, tačiau savaip patrauklūs. Kirdeikių kaimo kryžiuje,
sukurtame K. Aleknos 1927 m., kryžmą visiškai paslepia ažūrinis skydas iš
geometrizuotų augalinių motyvų, kupinų liaudiškos išmonės. Griūčių
kaimo kryžiuje, esančiame prie V. Katino sodybos, labai įdomios skulptūros:
Šv. Marija, apsigaubusi paprasta skara, nenudailintu, pavargusiu moters veidu,
ir rūstokų, griežtų veido bruožų Nukryžiuotasis, bylojantis, jog prieš
mus valstietiški tipažai. Ypač originalios Tauragnų seniūnijos Kaboriškių
kaimo kryžiaus skulptūros, 1920 m. dirbtos Adolfo Ivanausko. Drąsiai
transformuotų proporcijų trimituojančio Archangelo Mykolo, šv. Marijos ir šv.
Dominyko figūros stovi ramiai ir didingai, skleisdamos džiugią nuotaiką,
kurią dar labiau sustiprina ryškus dekoratyvinis jų išdažymas raudona,
balta, juoda spalvomis.
Sovietiniu
laikotarpiu taip pat mėginta tęsti liaudies meno tradicijas, kuriami nauji
memorialiniai paminklai. Vienas pirmųjų Lietuvoje stogastulpius pradėjo
dirbti uteniškis meistras Stasys Karanauskas, sukurdamas jų apie pusę šimto.
Pirmieji jo darbai, tai 1971 m. Leliūnų Kapinėse pastatytas paminklas
Juodzevičiui su Rūpintojėlio ir Sėjėjo bareljefais, stogastulpis Užpalių
kapinėse J. ir M. Šatkams su Šv. Jono Nepomuko ir Sėjėjo bareljefais,
antkapiniai paminklai P. ir E. Rameliams Utenos miesto kapinėse. Skirtingai nuo
tradicinio liaudies meno, S. Karanauskas figūras skobia bareljefu iš vientiso
ąžuolo kamieno. Tarp senųjų šį būdą naudojo vienintelis V. Svirskis. S.
Karanauskas naudojasi liaudies meno motyvais, bet jam nesvetimas realistinių
detalių vaizdavimas, portretiniai bruožai.
Nežiūrint
to, kad senieji paminklai buvo įtraukti į valstybės saugomų paminklų sąrašą,
sovietiniu laikotarpiu jie buvo užmiršti, palikti sunykti. Jie neretai sutrūnydavo,
nugriūdavo, būdavo išvagiamos skulptūrėlės. Tuomet jie būdavo išbraukiami
iš paminklų sąrašo. Komunistų partijos ideologai į juos žiūrėjo priešiškai
kaip į religinės, tautinės dvasios apraiškas ir persekiojo žmones,
kurie bandė juos išsaugoti. Tik persitvarkymo metais paminklai buvo pradėti
restauruoti. 1988 m. VDI studentai atnaujino A. Deveikio darbo Kuktiškių bažnyčios
šventoriaus kryžių, padirbo tikslias Dryžių bei Griūčių kaimų
stogastulpių kopijas. Vėliau buvo naujai išdrožti Antalgės kaimo kryžius,
Utenos Pavasarininkų kryžius ir daug kitų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,
atgimė ir suklestėjo naujų kryžių, stogastulpių statyba. Tačiau šiuolaikiniai
meistrai nepaveldėjo gyvos kryždirbystės tradicijos, todėl jų sukurti
paminklai neretai paviršutiniški, eklektiškai maišantys suvalkiečių, žemaičių,
aukštaičių menines formas, proporcijas, ornamentiką.
▲
|