ASD1.gif (8484 bytes)

Autoriai
Pratarmė
Pratarmė elektroninei versijai
Turinys
Sutrumpinimai
Summary in English
Rėmėjai
Paieška

Turinys > Kultūros paminklai > Senieji liaudies meno paminklai

 

 

Parengė dailės istorikė Laima Surgailienė (Laučkaitė)

 

 

 

Vestuvių kalnasLyginant su kitais Lietuvos regionais, Utenos apylinkės nėra turtingos profesionaliosios dailės istorijos palikimu, dvarų kultūros paminklais. Tačiau šis kraštas gali didžiuotis valstietiškąja kultūra, tradiciniu menu: kalvystės, keramikos, drožybos, audimo, nėrimo dirbiniais. Šiame krašte bene ilgiausiai Lietuvoje išsilaikė tradiciniai audinių raštai, verpsčių, prieverpsčių puošyboje – archaiškų motyvų ornamentika. Čia gausiai būta ir liaudies meno paminklų: stogastulpių, koplytstulpių, kryžių. XIX a. pr. dešimtys tokių paminklų puošė kiekvieno kaimo sodybas, palaukes, kapines, kryžkeles. Juos statydavo džiugiems ar tragiškiems viso kaimo įvykiams atminti, statydavo ir pavieniai žmonės susirgus artimajam ar gimus ilgai lauktam kūdikiui. Tam tikrose vietose statydavo šventųjų skulptūras, prašydami jų globos, užtarimo, pvz., Jono Nepomuko skulptūrą, tikėdami, kad jis apsaugos nuo paskendimo. Gausiausiai ir būta šio šventojo paminklų, kadangi Utenos apylinkėse itin daug ežerų, upių, upelių. Deja, ne tik dėl žmogaus kaltės, o dėl pokario sovietinio kryžių naikinimo vajaus, iki mūsų dienų išliko labai nedaug autentiškų paminklų. Bet kaip tik todėl jie vertingesni, nes išsaugojo šio religinio krašto liaudies formas, tipus, tradicijas. Didžiausią jų dalį sudaro stogastulpiai. Tai patys seniausi paminklai, sukurti XIX a. pirm. pusėje, tačiau jų formos siekia žymiai ankstesnius, gal net pagonių laikus. Jų konstrukcija itin paprasta: stulpas uždengiamas keturšlaičiu stogeliu, virš kurio, ant aukšto medinio stiebo, iškyla geležinė viršūnė. Šie kalvių darbo kūriniai išlaikė ypač daug archainių bruožų: kryžmoje matomi saulutės, mėnulio, augalų, žalčiukų ir kiti pagoniški motyvai. Gražiausia iš išlikusiųjų yra Utenos senosiose kapinėse stovinčio stogastulpio viršūnė, primenanti saulę, skleidžiančią spindulius. Stogastulpių formos saikingos, neperkrautos ornamentais, dėmesys sutelktas į proporcijas, kurios paprastai būna harmoningos. Tai akivaizdu liaudies meistrui A. Deveikiui priskiriamame 1842 m. Saldutiškio sen. Pagilbiškio kaime pastatytame stogastulpyje. Kartais proporcijos būna grakščios, lengvos, kaip Saldutiškio sen. Indubakių kaimo stogastulpyje, sukurtame meistro Vinco Šinkūno. Laikui bėgant stogastulpių apačia, besiliečianti su žeme, supūdavo, ir tada ją  pašalindavo, o paminklą įkasdavo giliau. Todėl jo proporcijos gana kresnos, kaip Biliakiemio kaimo stogastulpio, esančio prie J. Žibėno sodybos. Utenos rajone plito kelios stogastulpių atmainos. Viena jų – kai po stogeliu įkomponuojamas T raidės formos kryžius su Nukryžiuotoju, o jam iš šonų – skydeliai. Jie dažnai profiliuoti bei puošti ažūriniu ornamentu, pvz., apskritimais, kaip Saldutiškio sen. Paąžuolių kaimo senkapių stogastulpyje. Kita stogastulpių atmaina – kai nuo pastogės kampų į stiebą nuleidžiami „S“ formos strypai, ir susidaro tarsi koplytėlė, kurioje būdavo įdedamos skulptūrėlės. Tokio tipo stogastulpių teišlikę du jau minėtas Utenos kapinėse bei Saldutiškio sen. Ripaičių kaime sukurtas J. Maceikos 1888 m. Šiame kūrinyje dėmesį patraukia žaismingos medinių paukščiukų figūrėlės, reta geležies viršūnė su 3 kryžmomis, ištapyta pastogė, ažūrinė ornamentika. Čia matome organišką tapybos, skulptūros, ornamentikos bei mažosios architektūros susiliejimą. Originaliausia Utenos apylinkių stogastulpių savybė, beveik nesutinkama kitur Lietuvoje, – paminklinių pastogių ištapymas. Patys stogastulpiai buvo kukliai nudažomi viena spalva (raudona, žalia), o stogastulpių lubos pražysdavo spalvingai nutapytais ornamentais. Augalais, simboliniais motyvais puoštas Saldutiškio sen. Dryžių kaimo senkapių stogastulpis, sukurtas 1871 m., ir rašytojo Teofilio Tilvyčio senelio Justino Tilvyčio 1857 m. padirbtas stogastulpis Tauragnų sen. Pilkenių kaime stovintis prie S. Vaišnoro sodybos. Kartais pastogės būdavo ištapomos ne teptuku, o štampuojamos. Taip rombų pavidalo ornamentais puoštas Spitrėnų kaimo stogastulpis prie Našlėnienės sodybos, sukurtas 1851m. Toks dekoravimo būdas, kai iš bulvės būdavo išpjaunama forma ir su dažais atspaudžiama lygiame paviršiuje, buvo paplitęs skrynių ir spintų puošyboje.

MarijaNetoli upelių ir ežerų dažnai stovėdavo ir koplytstulpiai – ant stulpų iškeltos koplytėlės su 4 kolonėlėmis, laikančiomis stogelį, ir skulptūrėlėmis viduje. Koplytstulpį Daugailių sen., Pikčiūnų kaime, su skulptūrine grupe „Kristaus krikštas“ 1935 m. sukūrė liaudies meistras A. Norkūnas. Ilgainiui skulptūros surūdijo, ir netoliese gyvenantis Antanas Bikelis, mėgstantis drožinėti, jas perdavė UKM, o pats 1973 m. sukūrė naujas. A. Bikelis pajuto senojo liaudies meno ypatumus. Meistrams nerūpėjo smulkmeniškai tikslus pavaizdavimas, jie nesilaikė žmogaus proporcijų, anatomijos, judesių perteikimo taisyklių, transformuodavo figūras, išdidindami, pabrėždami reikšmingiausias vietas: veidą, akis, rankas. A. Bikelio sukurtos skulptūros kupinos naivios, tačiau nuoširdžios rimties, iškilmingumo. Toks savotiškas paminklų atnaujinimo būdas, kai sutrūniję kryžiaus skulptūros, ornamaentai buvo keičiami naujais, būdingas ir praėjusiems amžiams. Jis rodo, kaip buvo tęsiamos, perduodamos žemdirbystės tradicijos. Ne mažiau vertinga yra Tauragnų sen. Sėlos kaimo koplytstulpio skulptūra „Jonas  Nepomukas“. Tai vienintelis rajono koplytstulpis, kurio stulpas ne medinis, o cementinis. Liekna jo kolona kyla aukštyn medžių fone. Skulptūrą 1937 m. sukūrė ne tik šiose apylinkėse, bet ir Žemaitijoje garsus meistras Silva Toleikis, pramintas Baužiu. „Jonas Nepomukas“ patraukia lyriškais veido bruožais, švelniu, išblukusiu koloritu, muzikaliu ritmu. Visiškai kitoks yra Šv. Jonas Nepomukas Kuktiškių sen. Gimžiškių kaime, kurį 1939 m. padirbo Albertas Peluritis. Ši skulptūra primityvi, monolitiška, vos linija pažymėtais veido bruožais, ji greičiau primena didingus archaiškus stabus. Dėl šių bruožų liaudies skulptūra dažnai būdavo tolima religiniam menui. Yra išlikęs pasakojimas, kaip Užpalių klebonas atsisakęs šventinti liaudies meistro Banio skulptūras, nes bažnytinio meno požiūriu jos buvę „baisios ir papiktinančios“. Taigi liaudies menininkai sukūrė savitą meno supratimą, savitus grožio idealus. Kartais koplytėlės būdavo ne keliamos ant stulpų, o prikalamos prie senų didžiulių medžių kamienų. Ir šis paprotys visiškai suprantamas, žinant dar iš pagonybės laikų atkeliavusią lietuvio pagarbą medžiams. Galingos liepos priglobė koplytėlę su Nukryžiuotojo skulptūra Daugailių sen. Pikčiūnų kaime bei koplytėlę Kuktiškių sen. Gimžiškių kaime su vienintele visame rajone likusia Rūpintojėlio skulptūra. Kartais koplytėlės gali būti artimos architektūros paminklams, kaip balta mūrinė triaukštė koplytėlė Pakalnių kaime, darniai įsiliejanti į gamtos aplinką. Trys mažos skulptūros, įkomponuotos atskiruose aukštuose, pasižymi baroko stiliaus atgarsiais liaudies mene: iškalbingos pozos, audringas drabužių klosčių ritmas, sustiprintos veikėjų nuotaikos. Skulptūros būdavo ir kapinių vartų nišose, iš raudonų plytų sumūrytuose kapinių vartuose. Markoje, Vyžuonų kaime, stovi 1888 m. sukurta Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra.

RūpintojėlisXIX a. pab. Rytų Aukštaitijoje išplito dar vienas memorialinių paminklų tipas – kryžiai su trilapiais galais – perimtas iš nogotikos stiliaus, tuo metu vyravusio profesionaliojoje dailėje ir architektūroje. Pačius gražiausius šio tipo paminklus sukūrė garsusis liaudies meistras Antanas Deveikis. Gyvenęs jis per 100 metų (1819–1929), visą amžių nepaprastai skurdęs, bet savo darbais visus pranokęs. Jo kryžiai  Leliūnų sen. Antalgės kaime bei Kuktiškių bažnyčios šventoriuje išpuošti ornamentais kaip nėriniais. Jų paviršiuje nėra tuščios vietos, viską dengia ažūriniai ir reljefiniai pjaustinėjimai iš daugybės rombų, dantelių, kryžiukų, arkučių, žvaigždučių, suktų kolonėlių. Utenos apylinkėse tai buvo ornamentinio meno viršūnė. Įspūdingas, didžiulis, liaudies skulptūrai nebūdingų mastelių A. Deveikio kūrinys „Archangelas Mykolas“puošia Utenos bažnyčios fasadą. Kiti kryžiaus tipo paminklai kuklesni, tačiau savaip patrauklūs. Kirdeikių kaimo kryžiuje, sukurtame K. Aleknos 1927 m., kryžmą visiškai paslepia ažūrinis skydas iš geometrizuotų augalinių motyvų, kupinų liaudiškos išmonės. Griūčių kaimo kryžiuje, esančiame prie V. Katino sodybos, labai įdomios skulptūros: Šv. Marija, apsigaubusi paprasta skara, nenudailintu, pavargusiu moters veidu, ir rūstokų, griežtų veido bruožų Nukryžiuotasis, bylojantis, jog prieš mus – valstietiški tipažai. Ypač originalios Tauragnų seniūnijos Kaboriškių kaimo kryžiaus skulptūros, 1920 m. dirbtos Adolfo Ivanausko. Drąsiai transformuotų proporcijų trimituojančio Archangelo Mykolo, šv. Marijos ir šv. Dominyko figūros stovi ramiai ir didingai, skleisdamos džiugią nuotaiką, kurią dar labiau sustiprina ryškus dekoratyvinis jų išdažymas raudona, balta, juoda spalvomis.

Jonas KrikštytojasSovietiniu laikotarpiu taip pat mėginta tęsti liaudies meno tradicijas, kuriami nauji memorialiniai paminklai. Vienas pirmųjų Lietuvoje stogastulpius pradėjo dirbti uteniškis meistras Stasys Karanauskas, sukurdamas jų apie pusę šimto. Pirmieji jo darbai, tai – 1971 m. Leliūnų Kapinėse pastatytas paminklas Juodzevičiui su Rūpintojėlio ir Sėjėjo bareljefais, stogastulpis Užpalių kapinėse J. ir M. Šatkams su Šv. Jono Nepomuko ir Sėjėjo bareljefais, antkapiniai paminklai P. ir E. Rameliams Utenos miesto kapinėse. Skirtingai nuo tradicinio liaudies meno, S. Karanauskas figūras skobia bareljefu iš vientiso ąžuolo kamieno. Tarp senųjų šį būdą naudojo vienintelis V. Svirskis. S. Karanauskas naudojasi liaudies meno motyvais, bet jam nesvetimas realistinių detalių vaizdavimas, portretiniai bruožai.
Nežiūrint to, kad senieji paminklai buvo įtraukti į valstybės saugomų paminklų sąrašą, sovietiniu laikotarpiu jie buvo užmiršti, palikti sunykti. Jie neretai sutrūnydavo, nugriūdavo, būdavo išvagiamos skulptūrėlės. Tuomet jie būdavo išbraukiami iš paminklų sąrašo. Komunistų partijos ideologai į juos žiūrėjo priešiškai – kaip į religinės, tautinės dvasios apraiškas ir persekiojo žmones, kurie bandė juos išsaugoti. Tik persitvarkymo metais paminklai buvo pradėti restauruoti. 1988 m. VDI studentai atnaujino A. Deveikio darbo Kuktiškių bažnyčios šventoriaus kryžių, padirbo tikslias Dryžių bei Griūčių kaimų stogastulpių kopijas. Vėliau buvo naujai išdrožti Antalgės kaimo kryžius, Utenos Pavasarininkų kryžius ir daug kitų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atgimė ir suklestėjo naujų kryžių, stogastulpių statyba. Tačiau šiuolaikiniai meistrai nepaveldėjo gyvos kryždirbystės tradicijos, todėl jų sukurti paminklai neretai paviršutiniški, eklektiškai maišantys suvalkiečių, žemaičių, aukštaičių menines formas, proporcijas, ornamentiką.

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002