Turinys> Gyvenvietės

Asmalai

Kaimavietė yra abipus plento Utena-Švenčionėliai, 300 m į pietryčius nuo Viešio ežero. Ji įrengta nelygioje vietoje, apimančioje kelis kalnelius bei įdaubas. Kaimavietė užima apie 200x100 m dydžio plotą. Arimų labai apnaikinto kultūrinio sluoksnio storis joje siekia iki 1 m. Ariant buvo randama puodų šukių, įvairių geležinių dirbinių. 1996 m. Kultūros paveldo centras (vad. J. Balčiūnas) ištyrė 36 m² plotą. Rasta žiestos keramikos, varinių monetų, šovinių, kulkų, bronzinių skardelių, žiedas, saga, geležinių vinių, peilis ir kt. dirbinių. Kultūriniame sluoksnyje rasta bronzinių pasaginių ir apskritų segių susilydžiusių fragmentų, kurie liudija čia iki kaimo buvus II t-mečio pradžios pilkapius. Kaimavietė datuojama XVI–XVII a. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame (120 daiktų) ir Utenos kraštotyros (2 daiktai) muziejuose.

▲

Baltučiai

Dvarvietė yra 850 m į ŠV nuo kelio Pakalniai-Alanta, 650 m į V nuo Miškinių miško. Ji įrengta kalvos pietinėje dalyje. 2 m gyliu nukasus jos P kraštą ir per 2 m supylus žemes į šlaitus, suformuota 50x50 m dydžio keturkampė, kraštinėmis orientuota pasaulio šalių atžvilgiu aikštelė. 1999 m. Kultūros paveldo centras (vad. A. Strazdas) dvarvietėje ištyrė 40 m² plotą, rado paskirų XVII–XVIII a. keramikos šukių. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

▲

Daugilis

Pylimas yra 1,1 km į V nuo Alaušo ežero, 50 m į PR nuo Alksno ežero, 10 m į R nuo Daugilio miško šiaurinio pakraščio. Jis įrengtas aukštumos kyšulio, įsiterpusio į pelkę, gale. Čia PŠR kryptimi iškasta pailga keturkampė 40x20 m dydžio, į dugną siaurėjanti 6 m gylio, plokščiu 20x6 m dydžio dugnu duobė, kurios pakraščiais supiltas molinis 5 m pločio ties pagrindu ir iki 3 m aukščio iš išorės pylimas. P pusėje (nuo aukštumos) jis nuolaidžiausias, siekia tik 1 m aukštį. 1992 ir 1993 m. Kultūros paveldo inspekcija (vad. R. Akavickas) pylime ištyrė bendrą 44 m² plotą, rado 3,2x2,8 m dydžio medinio pastato akmeninius pamatus, žiestos keramikos, geležinį peilį, susilydžiusių plytų. Pylimas įrengtas ir naudotas kažkokiems gamybiniams tikslams XVI–XVII a. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Teodora Narbutta pomniejsze pisma historyczne szczególnie do histoyri Litwy odnoszące się. Wilno. 1856. P. 220–221; Akavickas R. Neaiškių archeologinių objektų žvalgymas Utenos raj. 1992 ir 1993 metais/ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. V. 1994. P. 277–278.

▲

Galeliai

Neįtvirtinta gyvenvietė yra 500 m į R nuo kaimo, Lukno ežero pietrytiniame krante. Ji įrengta žemoje (iki 3 m aukščio), pailgoje, apie 10 ha ploto kalvoje, savo laiku buvusioje ežero sala. Neįtvirtinta gyvenvietė užima apie 200x50 m dydžio plotą. Arimų labai apnaikinto kultūrinio sluoksnio storis joje siekia iki 1,2 m, išlikęs atskirais gabalais, daugiausia buvusio ežero pakrantėse. 1958 m. Lietuvos istorijos institutas ir Utenos kraštotyros muziejus (vad. A. Bernotaitė-Gerdvilienė) ištyrė bendrą 200 m² plotą. Kultūrinio sluoksnio apatinėje dalyje rasta pavienių titnaginių dirbinių (strėlės antgalio įtvara, peiliukas, skelčių) iš neolito (III t-mečio pr. Kr.) laikų. Gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje aptikta geležinių pjautuvėlių, geležies gargažių, akmeninių galąstuvų, molinis svarelis, lipdytos brūkšniuotos ir lygiu paviršiumi keramikos, gyvulių kaulų. Neįtvirtinta gyvenvietė datuojama I t-mečio. pirmąja puse. Radiniai saugomi Utenos kraštotyros muziejuje

Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2. P. 190; Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2. P. 147.

▲

Galiniai

Neįtvirtinta gyvenvietė yra į rytus nuo Galinių pilkapių. Ji įrengta lygioje vietoje abipus bevardžio upelio, užima apie 150x80 m dydžio plotą. Arimų labai apnaikinto kultūrinio sluoksnio storis joje siekia iki 15 cm. Kultūriniame sluoksnyje aptikta lipdytos lygiu paviršiumi keramikos. Neįtvirtinta gyvenvietė netyrinėta, datuojama I t-mečio viduriu–antrąja puse. Radiniai saugomi Utenos kraštotyros muziejuje

Zabiela G. Rytų Lietuvos archeologijos paminklų žvalgymas ir žvalgomieji tyrinėjimai/ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. V. 1992. T. 2. P. 117; Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2. P. 147.

▲

Griūtys

Kaimavietė yra Griūčių kaimo šiaurės rytų dalyje, 200 m į vakarus nuo Krašuonos kairiojo kranto. Ji yra atskiroje kalvelėje. Ariant kultūriniame sluoksnyje buvo rasti du akmenys su smailiadugniais dubenimis, sukamosios girnos, XVII a. monetų lobis, apdegusių akmenų, puodų šukių, geležinis plaktukas. Kaimavietė netyrinėta, datuojama XVII–XVIII a. Radiniai (3 daiktai) saugomi Utenos kraštotyros muziejuje.

Zabiela G. Apie Griūčių kaimą ir akmenis su dubenimis/ Mūsų kraštas. 1995. Nr. 1(6). P. 144–146.

▲

Kaniūkai

Neįtvirtinta gyvenvietė yra į pietus nuo kaimo, 60 m į P nuo Šventosios dešiniojo kranto. Ji įrengta nežymios kalvelės pietiniame šlaite bei lygioje vietoje tarp šios kalvelės ir Ūdrokšlio upelio, užima apie 0,5 ha plotą. Arimų labai apnaikinto kultūrinio sluoksnio storis joje siekia iki 80 cm. Kultūriniame sluoksnyje aptikta lipdytos lygiu paviršiumi keramikos, apdegusių akmenų. Neįtvirtintos gyvenvietės liekanų yra ir Ūdrokšlio dešiniajame krante. 1988 m. Utenos kraštotyros muziejus (vad. D.Ribokas) čia ištyrė 255 m² plotą, rado kultūrinio sluoksnio liekanų su lipdyta lygiu paviršiumi ir žiesta keramika. Neįtvirtinta gyvenvietė datuojama IV–V a. bei II t-mečio pradžia–XVIII a. Radiniai saugomi Utenos kraštotyros muziejuje

Ribokas D. Kaniūkų pilkapių vietos tyrinėjimai/ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. V. 1990. P. 60–61; Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2. P. 151.

▲

Našloniškis

Neįtvirtinta gyvenvietė yra Vaikeso ežero saloje. Ji užima visą 90x32 m dydžio salą, pailgą RV kryptimi, kiek iškilusiais kraštais. 1973 m. Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vad. J. Markelevičius) ištyrė 10 m² plotą gyvenvietės P dalyje, rado 60 cm storio kultūrinį sluoksnį su lipdyta lygiu paviršiumi ir grublėta keramika, geležies šlaku. Neįtvirtinta gyvenvietė datuojama I t-mečiu. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Markelevičius J., Olišauskas R. Spitrėnų (Utenos raj.) piliakalnio tyrinėjimai 1973 m./ / Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais. V. 1974. P. 13–14; Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2. P. 189; Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2. P. 196

▲

Noliškis

Dvarvietė yra 50 m į šiaurę nuo kelio Juknėnai-Radeikiai, 250 m į pietryčius nuo Noliškio piliakalnio. Apie 100x100 m dydžio plote išlikę dvi nedidelës kalvelės su akmeninių pamatų liekanomis. Čia randama koklių fragmentų, puodų šukių, plytgalių, rasta moneta. 2000 m. Kultūros paveldo centras (vad. E. Ivanauskas) dvarvietėje ištyrė 30 m² plotą, aptiko 3 XVII a. pastatų vietas, to laikotarpio radinių: keramikos, koklių fragmentų, monetų. Radiniai saugomi Utenos kraštotyros muziejuje.

▲

Petroniškis

Neįtvirtinta gyvenvietė yra 300 m į pietus nuo kelio Sudeikiai-Antandraja, 700 m į pietryčius nuo Juodlaukių ežero rytinio kranto. Ji užima 50x50 m dydžio smėlėtą aukštumėlę. 1999 m. Kultūros paveldo centras (vad. J. Balčiūnas) senkapyje ištyrė 46 m² plotą, rado kultūrinio sluoksnio su lipdyta keramika brūkšniuotu paviršiumi liekanas. Neįtvirtinta gyvenvietė datuojama I t-mečio pirmąja puse. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

▲

Stabulankiai

Neįtvirtinta gyvenvietė yra 50 m į šiaurę nuo Apšlavo ežero šiaurinio kranto, tarp Apšlavo ežero ir kelio Antalgė-Aknystėlės. Ji užima 100x50 m dydžio smėlėtą aukštumėlę. 1983–1984 m. Lietuvos istorijos institutas (vad. J. Stankus) gyvenvietės pietinėje dalyje ištyrė 500 m² plotą, rado 35–40 cm storio kultūrinį sluoksnį su lipdyta brūkšniuota keramika, 2 geležiniais peiliais, moliniu tinklo svoreliu. Neįtvirtinta gyvenvietė datuojamas I t-mečio pirmąja puse. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Stankus J. Stabulankių gyvenvietė/ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. V. 1984. P. 33–34.

▲

Utena

Senamiestis yra dabartinio miesto centinėje-pietų dalyje, Utenio aikštės rajone, į vakarus nuo bažnyčios. Jis užima apie 30 ha plotą – buvusią kalvą su šlaitais, kurioje giliau nei 0,5 m išlikę XVI–XVIII a. kultūriniai sluoksniai. Senamiesčio ribos pietinėje pusėje eina Gegužės, Sodų gatvėmis ir jų tęsiniu iki Vyžuonaičio ežero, V pusėje – nuo Vyžuonaičio ežero šiaurės rytų pakrantės iki Birutės gatvės ir Birutės gatve, šiaurės pusėje – Kauno ir Maironio gatvėmis, Utenėlės upe, rytų pusėje – Utenėlės upe, senųjų kapinių šiaurės bei vakarų pakraščiu, Varpo ir Algirdo gatvėmis. 1998 m. Lietuvos istorijos institutas (vad. G.Zabiela) žvalgė per senamiestį kasamas dujotiekio trasas – viso 2431 m ilgio tranšėjas. Užfiksuoti virš 1 m storio kultūriniai sluoksniai su XVII–XVIII a. keramika, kokliais, stiklinių butelių fragmentais, išlikusiomis medžio ir odos liekanomis, pavieniais geležiniais dirbiniais. 1999 m. Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (vad. E. Vailionis) įvairiose senamiesčio dalyse ištyrė bendrą 90 m² plotą (90 šurfų), rado XVII–XVIII a. koklių bei keramikos.
1999 m. Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (vad. E. Vailionis) įvairiose senamiesčio dalyse ištyrė bendrą 93 m² plotą (93 šurfai), rado XVI–XVIII a. koklių, žiestos keramikos, čerpių fragmentų. 1999 m. Utenos kraštotyros muziejus (vad. D. Ribokas) ištyrė Kauno gatvės – Utenio aikštės rajone tiesiamo elektros kabelio vietą (apie 200 m ilgio atkarpa), rado XVI–XVIII a. kultūrinį sluoksnį su žiesta keramika, koklių fragmentais, taip pat lipdytos keramikos, akmeninio kirvio fragmentą. Radiniai (virš 2000 vienetų) saugomi Utenos kraštotyros muziejuje.

Zabiela G. Utenos senamiesčio paieškos 1998./ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. V. 2000. P. 492–498; Vailionis E. Tyrinėjimai Utenos senamiestyje 1999. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais V. 2000. P. 486.

▲

Utenėlė

Dvarvietė yra 100 m į Š nuo Utenaičio ežero Š kranto, į PR nuo plento Utena-Pakalniai. Ji susideda iš dviejų dalių. Ankstyvesnioji dvarvietė yra 100 m į PR nuo vėlyvosios. Ji įrengta 120x100 m dydžio plokštikalnėje, kurią iš V supa Prūdelio, iš R – Utenėlės upeliai. Joje anksčiau buvo rasta puodų šukių, monetų, bronzinių dirbinių: kilpa, kalavijo makšties galas. Vėlyvoji dvarvietė įrengta atskiroje kalvelėje iki 5 m aukščio šlaitais. Dvarvietė užima apie 50x50 m dydžio plotą. Yra išlikę iš raudonų 27x13,5x7 cm dydžio plytų mūryti dvaro rūsiai cilindriniais skliautais. 2000 m. dvarvietę tyrinėjo Kultūros paveldo centras (vad. B. Dakanis). Ankstyvesnėje dvarvietės dalyje ištirtas 24 m² plotas, aptikti iš molio plūkto pylimo likučiai, XVII a. koklių, keramikos, stiklo fragmentų, gyvulių kaulų. Vėlyvesnės dvarvietės vietoje ištirtas 35 m² plotas, aptikta tik pavienių XIX a. puodų šukių, pastato pamatų fragmentas. Radiniai saugomi Utenos kraštotyros muziejuje.

▲

Vyžuonos

Dvarvietė yra 200 m į ŠR nuo plento Utena-Kupiškis, Dusynos upelio kairiajame krante. Apie 200x150 m dydžio plote randama koklių fragmentų, puodų šukių, monetų. Dvarvietė netyrinėta, datuojama XVI–XVII a. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002