|
Biliakiemis
Šv.
Mergelės Marijos parapijos bažnyčia
Biliakiemis
yra už 8 km nuo Utenos ir tiek pat nuo Tauragnų. 2000 m. pradžioje čia buvo
166 gyv. 1731 m. k. priklausė Kuktiškių dvarui. Tikintys važiuodavo melstis
už 7 km. esančią Kuktiškių bažnyčią. 1937 m. Kurijos bažnytinių turtų
valdymo taryba leido kaime statyti koplyčią. Statyba rūpinosi Utenos kun.
Jonas Asminavičius. Statybos darbai prasidėjo 1937 m. gegužės mėn. 1940 08
11 bažnyčia buvo pašventinta. Bažnyčios projekto autorius Zarasų aps.
inž. Pranas Indriūnas. Statė vietinis k. statybininkas Jonas Grinius su
pagalbininkais. Lėšas skyrė Genė Trinkūnaitė, Kotryna Ramonaitė. Iš
Juozapo Vilūno už 3 tūkst. Lt. nupirktas 6 ha žemės sklypas. Albertas Vilūnas
paskyrė 1 ha, Jonas Žilėnas 1,5 ha žemės. Žemes pardavus gauta 600 Lt. Bažnyčios
ir ūkinio pastato statybai išleista 12258 Lt. Bažnyčia medinė, su trimis
navomis, dideliais langais, bokštas nesimetrinis. Bažnyčios dydžiai: plotas
25X10 m², aukštis iki lubų 8 m., bokštas 18 m. Sienos apkaltos
lentomis, pripildytos spalių. Stogas dengtas cinkuota skarda. Čia kunigavo J.
Asminavičius, Kriminskas, nuo 1964 iki 1987 m. kunigas literatas,
dailininkas Petras Markevičius. 1942 m. bažnyčią aplankė Panevėžio vysk.
K. Paltarokas. Dabar administratorius Povilas Klezys.
Gediminas
Isokas
Vytautas
Katinas
▲
Daugailiai
Šv.
Antano parapijos bažnyčia
Miestelis
18 km nuo Utenos šalia Indrajo ežero. Piliakalnis datuojamas IV a. po Kr.
liudija, kad čia jau gyveno žmonės. Manona, kad pirmoji bažnyčia buvo
pastatyta prieš 1747 m., nes iš tų laikų išlikęs bažnyčios inventorius,
kuriame minimi altoriai, liturginai rakandai, aukso, sidabro dirbiniai. Tuomet
ir buvo filijinė bažnyčia. Jonas Kurčevskis knygoje ,,Vilniaus vyskupija nuo
jos įkūrimo iki šių dienų (1912 lenkų kalba) 13871744 buvusių bažnyčių,
filijų ir koplyčių sąraše mini ir Daugailių bažnyčią, priklausiusią
Kupiškio dekanatui. Bažnyčią aptarnavo iš Gelvonų atkviestas pranciškonas.
Pirmoji bažnyčia stovėjusi ant piliakalnio. 1766 m. kunig. Radvila, būdamas
dvaro savininku, pastatė bažnyčią piliakalnio papėdėje. Piliakalnyje buvę
ir senosios kapinės . Šią bažnyčią sudegino perkūnas. Pasak padavimų, ji
nugrimzdo į žemę, tačiau dalį altorių su šventųjų paveikslais vėjas
Visagalio valia nunešęs į piliakalnio papėdę, kur turėjo atsirasti nauja
bažnyčia. Radvilų statytos bažnyčios pamatų liekanos, klevų alėjos išliko
iki mūsų laikų. Kunigo Antano Rimševičiaus rūpesčiu 1883 m. iškyla
didesnė bažnyčia. Miško medžiagą dovanojo Broniaus Kvyklio senelis Adomas
Kviklys. Rąstai vežti iš Šavašų palivarko miško. Parapijiečiai rengė
talkas, medžiagas ir lėšas teikė Reinių, Mališauskų, Čepėnų šeimos,
Jablonskienė ir kt. Iškilo ir klebonija. 1883 m. bažnyčia barokinė, su
dviem bokštais. Tarp jų centrinės navos. Virš durų platus langas.
Ant bokštų ir frontono kryžiai. Išorinės sienos apkaltos gulsčiomis
lentomis. Viduje trys barokinio stiliaus altoriai. Šventoriaus kampe
varpinė. Šventoriaus sienoje geležiniai vartai. 1915 m. klebonas K. Kišinas
bažnyčią remontavo, išdažė vidų. Medžio drožėjo darbus bažnyčioje
dirbo garsus meistras iš Garnių kaimo Ignasius Mecelica. 1907 m. prie bažnyčios
įsteigta skaityklėlė. 1897 m. bažnyčios filialistu paskirtas Kazimieras Kiršinas,
dirbęs iki 1935 m. Mirė 1940 m. Jis pirmasis kunigas palaidotas Daugailių
kapinėse. Iki 1939 m. Daugailiai priklausė Dusetų par-jai ir buvo filija.
1939 m. kunigas Kazimieras Mozūras filiją paskelbė parapija. Jis remontuodavo
bažnyčią, pastatė naują kleboniją. 1940 m. parapija jungė 57 kaimus,
miestelį. Parapijoje gyveno 2214 parapijiečių. Antrojo pasaulinio karo metu
į bažnyčią pataikė artilerijos sviedinys. Po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau
Daugailių bažnyčios klebonu buvo Adomas Vyšniauskas, vėliau 7 metus
Gediminas Šukys, po jo Petras Baltuška. 1979 m. jis šventė 25 kunigystės
metų sukaktį. 1983 m. buvo iškilmingai paminėta bažnyčios pastato šimtosios
metinės.
Gediminas
Isokas
▲
Daunoriai
Šv.
Jėzaus širdies parapijos bažnyčia
Bažnytkaimis
25 km nuo Utenos, 10 km nuo Tauragnų. XVIII a. buvo kaimas, priklausęs Tauragnų
dvarui. Daunoriuose buvo smuklė. Žemė nederlinga, kalvota. Nuo 1924 m. privačiuose
Daunorių kaimo namuose Tauragnų klebonas Ignotas Vitkus laikė pamaldas. Ūkininkas
Justinas Vitkauskas, sulaukęs 82 m., iš 50 ha žemės bažnyčios reikmėms
atidavė 39 ha su sąlyga, kad kunigas jį globos. Tauragnų klebonas Matas
Nakas ir vikaras Titas Vinkšnelis rūpinosi bažnyčios statyba. 1934 12 26
Utenos dekanas J. Asminavičius pašventina naująją medinę modernią bažnyčią.
Ji stačiakampė, 16,5X10,5 m². Centrinis bokštas kvadratinis, langai pailgi.
Altoriai trys. Didžiausiame altoriuje Šv. Jėzaus širdies statula, todėl ir
bažnyčia vadinama Šv. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia. Nuo 1937 m.
kunigu dirbo Jonas Kuprys. 1937 ir 1943 m. lankėsi vyskupas K. Paltarokas.
Dabar čia tikinčiuosius aptarnauja atvažiuojantis Tauragnų klebonas Bronius
Šlapelis.
Gediminas
Isokas
▲
Kirdeikiai
Šv.
Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia
Stovi
Pakaso ežero pietvakariniame krante, 30 km nuo Švenčionių, 14 km nuo
Ignalinos. Laukuose buvo pilkapių, kuriuos kasinėjant rasta įmovinių
ietigalių, siauraašmenių kirvių, datuojamų VVIII a. Linkmenų dvaro
inventoriuje 1554 m. minimi Kirdeikiai (29 sodybos). 1732 m. 10, 186634
sodybos su 241 gyv. Per miestelį ėjo demarkacinė linija su Lenkija. Bažnyčia
pateko lenkams. 1925 m. iš bažnyčios kunigas Juozas Breiva atsivežė
metrikas, liturgines knygas ir ėmė statyti bažnyčią, steigti naują parapiją.
Lietuvos vyriausybė skyrė nemokamai miško medžiagą ir 35 tūkst. Lt.
Kirdeikiškiai dirbo įvairius darbus. 1927 m. bažnyčia buvo baigta. Darbus
prižiūrėjo Utenos aps. inž. Litus. 1927 m. Kaišiadorių vysk. Juozas Kutka
ją pašventino. Bažnyčia eklektinės architektūros, su 12 langų, absida
trisienė. Vidus padalintas į tris navas, paremtas kolonomis. Sienos, lubos
lentinės. Didysis altorius tamsokas, su keturiomis statulomis ir paveikslais.
Šventorius aptvertas. Juozas Breiva pastatė par-jos namus, kuriems suteiktas
kun. Silvestro Gimžausko vardas. Pastatė ir ūkinius pastatus. Kun. Juozas
Breiva mirė 1939 m. Nuo 1940 m. čia dirbo kun. Jonas Matuliauskas. Po jo
Petras Liutkus, Vincas Pinkevičius, Petras Kražauskas. Vilius Viktoras
Cukuras, Zenonas Navickas, Jonas Zubkus ir kt. Dabar administratorius Jurgis
Kazlauskas.
Gediminas
Isokas
▲
Kuktiškės
Šv.
Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia
Rašoma,
kad pirmoji bažnyčia Kuktiškėse pastatyta 1604 m., kai vyskupu buvo
Benediktas Vaina. Tikriausiai ji buvo medinė. Tačiau ji buvo ne kartą
perstatyta. 1644 m. čia stovėjo medinė bažnyčia, kurią 1689 06 09 pašventino
Vilniaus vysk. Abraomas Vaina. Tuomet jos pamatai buvo akmeniniai. 1844 m.
vizitacijos akte pateikiamas pilnesnis tos bažnyčios vaizdas. Bažnyčia
dengta gontais, sienos apkaltos lentomis, fasadas paremtas keturiomis medinėmis
kolonomis, ant fasado bokštelis, ant jo geležinis kryžius. Kitas kryžius
stogo gale, virš didžiojo altoriaus, durys apkaltos ir apmuštos kailiu,
langai devyni. Bažnyčios ilgis 37 , plotis 15, aukštis 10 aršinų
(2 aršinos 1m). Zakristija medinė, dengta lentomis, durys viengubos,
vienas langas su geležinėmis grotomis. Zakristijos ir bažnyčios grindys ir
lubos medinės. Didysis Šv. Boleslovo altorius medinis, su dviem dažytomis
kolonomis, altorius mūrytas, pakopos medinės. Antrasis Šv. Jono Krikštytojo
altorius mėlynas, ant vienos pakopos. Trečiasis altorius su Jėzaus Nukryžiuotojo
skulptūra. Ketvirtasis Marijos Škaplierinės altorius su marmuriniu portiku.
Penktasis Marijos Nekalto prasidėjimo altorius iš keturių kolonų, marmuriniu
portiku, medinėmis pakopomis. Vargonai 11 balsų, apsupti keturių kolonų. Yra
paaukštinimas chorui. Sakykla dažyta žaliai, suolai šeši, yra juodas
karstas. Daug paveikslų: Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Tadeušo, Šv. Katrynos,
Nekalto prasidėjimo, Šv. Stanislovo, Šv. Onos ir kt., tapytų ant drobės.
Buvo vėliavų, kryžių, sidabrinių monstrancijų su spinduliais, dėžučių,
taurių, natenų ir kt.
Varpinė
ant akmeninių pamatų, trijų aukštų, kvadratinė, stogas dengtas lentomis,
su kryžiumi, dvejos durys, 3 varpai. Metrikų knygos: krikšto pradėtos 1739,
santuokos 1747, mirusiųjų 1747 m., besituokiančių egzaminų nuo
1827 m. Gyvenamas namas, statytas 1790 m., 24X11 aršinų, 7 kambarių. 10 langų
su langinėmis. Namas tarnams medinis, šiaudiniu stogu, kepykla, dvi kamaros.
Ledainė iš akmenų, dengta šiaudais. Svirnas medinis, dviejų aukštų. Šiaudiniu
stogu, šešių aruodų, šalia sandėlis, yra medinė daržinė, namas
vargonininkui, 20X15 aršinų koplyčia. Bažnyčios žemė apie 20 dešimtinių.
1864 m. dokumente kartojami tie patys dalykai kaip 1844 m. dokumente, tačiau
yra naujų įrašų. Pvz., kapinese stovi medinė koplyčia su 6 balsų
vargonais, koplyčioje 7 paveikslai. Kapinės aptvertos apipjautais rąstais,
kapinių varpinė turi 2 varpus. Parapijos žemė yra Trimoniškyje (33 dešimtinės).
Ten stovi gyvenamas namelis, daržinė ir kiti pastatai. Apie 1886 m. bažnyčia
sudegė. Klebono Kazimiero Valiūno rūpesčiu 1891 m. atstatyta. Nauja bažnyčia
eklektinio stiliaus, H raidės pavidalo. Fasadas su keturiomis kolonomis.
Yra du šoniniai priestatai fasado linijoje, kiti du ties prasbiterija. Šoninės
sienos suskaldytos, piliastrai sienose apie 20 į 54 padalas suskaldytų langų.
Vidaus kolonos su aštuonbriauniais pjedestalais. Išgaubtos medinės lubos
dekoruotais dažytais plofonais. Bažnyčioje 3 altoriai, daug paveikslų. Bažnyčios
sienos iš pušinių rąstų, 30 m ilgio, 15 pločio ir 9 m aukščio. Šonuose
dvi zakristijos. 1931 m. bažnyčią lankė Kaišiadorių vysk. Juozapas Kutka.
Jo vizitacijos akte pažymėtas bažnyčios inventorius, pastatai, žemė.
Atsirado naujų pastatų. Pažymėta, kad ant kapų buvusi koplyčia 1925 m.
nugriauta. Vargonai, altorius padovanoti Saldutiškio bažnyčiai.
Manoma,
kad apie 1781 m. čia vikaravo Pranas Savickas. 1644 m. ir vėliau Jonas
Michnevičius. 18251834 m.- kunigas Andriejus Paskočynia - nuo 1834 m.
Stanislovas Neviadomskis vikaravo XIX a. pirm. pus. 18601862 m. vikaras
Juozapas Pikturna, 18641867 m. jis Kuktiškių parapijos administratorius. Už
tai, kad klierikui Vincui Kašeliauskui 1868 m. leido pasakyti ,,kenksmingą
pamokslą, uždarytas į Vilniaus vienuolyną. 18861900 kunigavo
Kazimieras Viliūnas, 19001906 m. - Jonas Ukranas, 19061939 m. -
Kazimieras Daukša, 19401943 m. - Jonas Dzekunskas, 19431946 m. - Jonas
Kamarauskas, 1946 m. - Česlovas Krivaitis, 19461947 Juozapas Voveris,
19461948 m. - Aleksandras Alkovikas, 1948 06 07 m. 1948 09 07 Vincentas
Sladkevičius, 19401949 m. - Pranciškus Gerbutavičius, 195051 m. -
Mykolas Bugenis, 19521961 m. - Pranciškus Genevičius, 19521985 m. -
Petras Budrauskas, 19851986 m. - Juozas Čeberiokas, 19861987 - m. Zigmas
Stančiauskas, 19871989 m. Juozapas Kaminskas, 19891991 m. - Stasys Linda.
Nuo 1991 m. Kuktiškėse klebonauja Saldutiškio dekanato dekanas Juozapas Čeberiokas.
Vikarais čia dirbo Henrikas Surginevičius, Vincas Andriulevičius ir kt. Kuktiškių
apl. ir parapijoje yra gimę kunigai: Juozas Bakšys, Jonas Kaušyla, Jonas
Tutinas, Bronius Bulika, kanauninkas Antanas Meigys, Kazimieras Mindaugas Žilys,
Jonas Mintaučkus ir kt.
Gediminas
Isokas
▲
Leliūnai
Šv.
Juozapo parapijos bažnyčia
Leliūnų
miestelis yra už 13 km nuo Utenos, prie KaunoZarasų plento. Pirmoji bažnyčia
pastatyta 1698 m., ir 1744 m. priklausė Vyžuonų parapijai. Leliūnų
dvarininkas Butleris 1788 m. pastatė antrą medinę 12X28 m² ploto bažnyčią.
Ji buvusi kryžiaus formos, bokštelyje kabojęs signatūrinis varpelis. Iš
lauko pusės lentomis apmušta, viduje Šv. Juozapo su kūdikėliu Jėzumi
altorius. Medinėje varpinėje kabojo trys varpai. Kai ši bažnyčia sunyko,
kun. Antanas Masaitis senos bažnyčios vietoje 1901 07 16 pašventino kertinį
naujos mūrinės bažnyčios akmenį ir pamatus. Bažnyčia statyta 19011905
m. Ji mišrios architektūros su gotiškais, romantiškais ir moderniškais
elementais. Projekto autorius - Pakalnių dv. savininkas inž. Kulieša. Statė
latvis Anzolis. Plytos degtos Leliūnų ir Sungailiškių dvaruose. Bažnyčios
ilgis 37,5, plotis 21,5, sienų aukštis 15, bokšto su kryžiais
51 m. Dekoravo dailininkai Stakauskas ir Novakauskas. Didžiosios durys ąžuolinės,
kitos pušinės, langų rėmai geležiniai. Trys altoriai ąžuoliniai.
Sakykla gotikinio stiliaus. Vargonai nuo 1913 m., dviejų klavetūrų, su 21
balsu, gaminti Karaliaučiuje, Brunono Goebelio dirbtuvėje. Ligi 1931 m. buvo 3
varpai. 1931 07 15 žaibas trenkė į bažnyčios bokštą, ir varpai nukrito.
Du varpai sudužo, liko mažesnis. 1940 m. varpai perlieti, tačiau vieną
okupantai išsivežė. Šventoriuje 8 X 6 m², 5,5 m. aukščio raudonų plytų
koplyčia. Parapija už 1 km turėjo 2,5 ha žemės ir 3,7 ha lauką. Bažnyčios,
koplyčios ir iš senos medinės bažnyčios liekanų pastatyto svirno salės
darbams vadovavo kun. A. Masaitis. 1865 m. parapijai priklausė 3402 gyv.
18991938 m. kun. Antanas Masaitis. Palaidotas bažnyčios šventoriuje. Jį
pakeitė J. Gudonis. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu kunigavo Vladas
Varanavičius. Po Antrojo pasaulinio karo vienas kunigas dingo be žinios.
19811982 m. kunigavo Petras Senulis. Dabar administratorius Kostas Balsys.
Metrikų knygos vestos: 17941827 m. lotyniškai, 18281848 m. lenkiškai,
18491861 m. rusiškai, 19171918 m. lotyniškai, nuo 1920 m. -
lietuviškai.
Gediminas
Isokas
▲
Pakalniai
Šv.
Trejybės parapijos bažnyčia
Pakalnių
bažnytkaimis yra 11 km. nuo Utenos, 6 km. nuo Leliūnų, minimi XVII a.
dokumentuose. 1762 m. Pakalnių dvaro savininkas Antanas Kulieša savo žemėje,
prie vieškelio Utena Alanta, pastatė 7X14 m², dviejų bokštų,
trijų altorių medinę bažnyčią. 1796 m. minima ir koplyčia, priklausiusi
Utenos bažnyčiai. Jai sunykus, 1906 m. kun. Jurgis Kazlauskas, parapijiečių
remiamas, pastatė Šv. Trejybės bažnyčią. Ji buvo netradicinio stiliaus,
labai panaši į didelį namą, tik galuose yra bokšteliai su kryžiais. Fasado
ir šoninių sienų langai aukšti, su gotiškomis akutėmis. Prieš duris
ornamentuoti prieangiai. Fasadinė siena siaura, be atidalyto fortono. Suolų
atramos puoštos spiralėmis, kriaukle ir gėlių ornamentais. 1928 m. Pakalniai
tapo parapija. Parapija priklauso Anykščių dekanatui. 1940 m. turėjo 2338
parapijiečius. Antrojo pasaulinio karo metu kunigu buvo Petras Purauskas. 1983
m. administravo kun. Antanas Zulonas. Dabar administratorius Kostas Balsys. 2000
04 25 bažnyčia sudegė. Dabar bažnyčia atstatyta, tačiau dar neįrengta.
Pamaldos vyksta.
Gediminas
Isokas
▲
Saldutiškis
Šv.
Pranciškaus Asyžiečio parapijos bažnyčia
Saldutiškio
miestelis įsikūręs prie siaurojo geležinkelio, už 21 km nuo Utenos.
Miestelio pradžia susieta su Saldutiškio dvaru. Ši vietovė vadinta Sigutiškiu,
Salgudiškiu, Sundutiškiu. Vykdant žemės reformą, Saldutiškio dvaro centras
atiteko besikuriančiai parapijai. Numatyta pastatyti bažnyčią. Apylinkės ūkininkai:
Nasevičius, Pelėda, Stundžia ir mokyt. Janonis tam skyrė didelį dėmesį.
Kaišiadorių vysk. leido steigti parapiją, jai priskirdamas dalį Labanoro,
Kuktiškių, Linkmenų, Tauragnų aplinkinių kaimų. 1924 m. klebonu
paskiriamas iš Rusijos sugrįžęs kun. Stasys Švėgžda. Akmeninis dvaro
svirnas pertvarkomas į bažnyčią. Klebonija įsikuria dv. rūmuose. 1928 m.
atidaroma bažnyčia. Ji mūrinė iki trečdalio sienų aukščio, o toliau
medinė. Ji turi du bokštus su geležiniais kryžiais, dideles akustines angas,
skirtas varpų skambesiui plisti. Frontonas tarp bokštų , su kryžiumi. Fasado
ir sienų langai su pusapskritėmis arkomis. Sienos ir langai apkalti gulsčiomis
lentomis. Šalia didžiojo du šalutiniai altoriai. Lubos dekoruotos dažytais
plafonais ir frizais. Saldutiškio bažnyčia tampa dekanato centru. 1940 m. jam
priskirtos Kirdeikių, Kuktiškių, Labanoro, Saldutiškio ir Suginčių par-jos
su 15 tūkst. katalikų. Parapijos steigėjas mokyt. J. Janonis 1924 06 15 lenkų
už lietuvišką veiklą nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau,
pasikeičiant kaliniais, sugrįžo po pusantrų metų. Apie 1938 m. Saldutiškio
par-ja atitenka vienuoliams selezniečiams. 1931 m. Saldutiškį aplankė vysk.
J. Kutka. 1939 m. Vatikano nuncijus Lietuvai Antonio Arata. 1931 m. klebonu buvo
Stasys Švėgžda po jo - Juozas Gustas, 1945 m. ištremtas į Sibirą. Vėliau
klebonavo Bronius Kleimas, po jo - Juozapas Masalskis. 198687 m. - Zenonas
Navickas. Daug metų, pradedant 1922 -aisiais, vikaru buvo kunig. Antanas
Maciulevičius. Jis Paaisetės kaime turėjo ūkį, kurį 1940 m. nacionalizavo.
Tačiau vėliau jo neatsiėmė, globojo persekiojamus žydus. Jis vienintelis iš
kunigų po Antrojo pasaulinio karo gavo pensiją. Dabar bažnyčios
administratorius Jurgis Kazlauskas.
Gediminas
Isokas
▲
Spitrėnai
Šv.
Mergelės Marijos Taikos karalienės bažnyčia
Spitrėnų
bažnytkaimis nutolęs už 11 km nuo Utenos ir 8 km nuo Tauragnų. XVIII a. čia
buvo dvarelis, kurį prieš Pirmąjį pasaulinį karą nupirko Jonas Balaiša.
1908 m. Utenos klebonas Antanas Švatelis ragino spitrėniškius statyti bažnyčią.
Tą darė 1916 m. ir kun. Pranciškus Turauskas. Dvaro savininkas Jonas Balaiša
1917 m. paskyrė bažnyčiai 10 ha žemės ir Minčios miško. Broliai Mikšiai,
J. Rastenis, S. Pimpė atvežė eglinių rąstų. Statė K. Laurinavičius,
Petrauskas, Simonas Bikelis ir kt. Projektą paruošė E. Balaišienės
pusbrolis - studentas Pranas Gineitis. 1917 01 08 bažnyčia pašventinta,
dalyvaujant klebonui Pranui Turauskui, Utenos dekanui J. Javašiūnui ir
kunigams, parapijiečiams. Plotas 20X11 m², viduje trys ąžuoliniai altoriai,
šalia bažnyčios iškilo varpinė. Čia kunigais dirbo Pranas Mirskis, po jo
1919 m. - P. Liepa nuo 1919 m. - P. Margevičius. Apie 1921 m. Spitrėnus aplankė
Žemaičių vysk. Pr. Karevičius. 1924 m. iškilo didysis altorius, skirtas Šv.
Marijai, kiti du altoriai 1924 m. bažnyčia pavadinta Šv. Mergelės Marijos
Taikos karalienės vardu. Už paveikslus altoriams apmokėjo Puodžių k. gyv.
Antanas Jasudis. 1927 m. Noliškio dvar. Kazimieras Žulys padovanojo 8 ha žemės.
1927 m. bažnyčią aplankė Panevėžio vysk. K. Paltarokas. Po Pr. Markevičiaus
Spitrėnuose kunigavo A. Masiulis, mėgęs medžioti. A. Masiulį pakeitė kun.
Navickas. 1934, 1937 m. čia vėl lankėsi Panevėžio vyskupas. Nuo 1964 m.
klebonu dirbo Julijonas Kuprys, 1974 m. - Vytautas Tvarijonas. Dabar
administratorius Povilas Klezys. Bažnyčia priklauso Utenos dekanatui.
Gediminas
Isokas
▲
Sudeikiai
Šv.
Mergelės Marijos parapijos bažnyčia
Miestelis
įsikūręs 10 km nuo Utenos., 9 km nuo Daugailių ir Užpalių, prie Alaušo ežero.
XVXVIII a. prie Alaušo ežero buvo Bikuškio dvaras. 1719 m. jo savininkas
dv. pastatė koplyčią. Tikinčiuosius aptarnaudavo dv. gyvenęs kapelionas. Ta
vieta vadinta Šventorėliu. Kapelionas priklausė Užpalių kunigui. Rašoma,
kad kai koplytėlė sudegė, Degsnio, Jotaučių, Kastuliškio ir kitų dv.
savininkai atsiuntė savo dvariškius, kurie naktį pasiėmę po gaisro išlikusius
bažnytinius reikmenis. Mat tarp dvarininkų būta nesutarimų. Degsnio dv.
savininkas išskyrė bažnyčios statybai du valakus žemės. Vyskupas Motiejus
Valančius, atvykęs į Sudeikius, pabarė statytojus ir parapijiečius, kad jie
menkai rūpinasi bažnyčia. Vienur rašoma, kad 1781 m., kitur - 1791 m., o dar
kitur - 1806 m. pastatyta bažnyčia. Tačiau sienų pastatymas ir stogo uždengimas
- tai dar ne bažnyčios įkūrimo pradžia. 1917 m. uždėti maži mediniai bokšteliai
stogo galuose su kryžiais. Bažnyčia stovi ant stambių akmeninių pamatų,
klasikinio stiliaus skliautai, baltai dekoruota. 1933 m. naujai išdekoruotas
vidus.
1955 m. uždėtas barokinis frontonas su keturiomis poromis pusapvalių
kolonų. Ant kraigo - ažūrinis geležinis kryžius. Bažnyčios dydis 25X13 m²,
aukštis iki 9 m. Trys altoriai: Šv. Elžbietos (fundatorės), Šv. Simono ir
Šv. Judo. Per 1944 m. karą nukentėjo bažnyčios dekoracijos, 9 balsų
vargonai, apdaužytos statulos. Pokario metais suremontuota. Šventorius
aptvertas akmenų siena. Yra 1939 m. statyta medinė varpinė. Šventoriuje yra
9 kapai ir 5 paminklai. Čia palaidoti 2 bažnyčios fundatoriai ir 7 klebonai:
Juozas Šnapštys (Margelis) ir kt. 1995 m. sudeikėno prof. Juozo Girniaus
palaikai iš JAV perlaidoti bažnyčios šventoriuje. Kunigais čia buvo Juozas
Šnapštys (Margelis) 19201921 m., po jo -Jonas Jaskevičius, Juozas
Savukaitis, Jonas Lomanas, Kazimieras Čiplys, organizavęs vaidinimus, rašęs
dramas. Po Antrojo pasaulinio karo A. Arlauskas, 1974 m. ir vėliau -
Paulius Svirskis, 19811983 m. - Povilas Juozėnas ir kt. Čia garsūs Elžbietos
atlaidai. Dabar administratorius Povilas Klezys, kuris Sudeikiuose negyvena.
Gediminas
Isokas
▲
Tauragnai
Šv.
Jurgio parapijos bažnyčia
Tauragnų
miestelis įsikūręs 16 km nuo Utenos, prie Tauragnų ir Labės ežerų.
Manoma, kad bažnyčia čia buvo pastatyta 1387 m. ar kiek vėliau. Ji buvo
viena iš 7 po Aukštaitijos krikšto pašventintų bažnyčių Šiaurės
Lietuvoje. Ji stovėjusi už 4 km nuo dabartinio miestelio, Tauragnų
piliakalnio papėdėje. Spėjama, kad ten stovėjo trys vėliau sudegusios medinės
bažnyčios. Padavimas teigia, kad sudegus trečiai bažnyčiai, klebonui
prisisapnavęs Šv. Kazimieras, sakęs statyti bažnyčią kitur, prie Tauragno
Labės ežerų. Šioje vietoje stovėjusios 4 ar 5 bažnyčios, tačiau ir
jos degė. Viena buvusi atstatyta XVI a. antroje pusėje, kita, 1705 m. Kaip jos
atrodė nežinia. 1997-2000 m., tyrinėjant 1944 m. sudegintos Tauragnų bažnyčios
vietą (viso ištirtas 170 m² plotas, tyrimų vadovas R. Laužikas) rastas iki
1,5 m storio kultūrinis XV-XIX a. sluoksnis su 4 ankstesnių bažnyčių
liekanomis, įvairiomis statybinėmis detalėmis (plytomis, grindų plytelėmis,
keramikos šukėmis, geležinėmis vinimis, stiklo fragmentais, monetomis
(daugiausia Jono Kazimiero šilingais), XVI a. mūrinė kripta, 89 XV-XVIII a.
griautiniais kapais su paskiromis įkapėmis: žalvariniais apgalviais, žiedais,
segėmis, segtelėmis, adatėlėmis, stikliniais karoliais, medalionėliais, kryželiais,
geležiniais peiliais, varinėmis ir sidabrinėmis monetomis. Mirusieji laidoti
mediniuose karstuose, dalis kurių sukalta geležinėmis vinimis. Visi radiniai
(keli šimtai vienetų) saugomi UKM. Kun. Feliksas Mazulevičius, parapijiečiai,
grafas Paslauskas susirūpino bažnyčios statyba. Laužikas
R. Žvalgomieji tyrinėjimai Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčios vietoje/
Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. V. 1998. P.
349352; Laužikas R. Tauragnų buvusių bažnyčių tyrinėjimai/ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. V. 2000. P.
395399. Jis leido Minčios miške iškirsti pušų. 1874 m. sudegusios
vietoje iškilo nauja bažnyčia su 5 altoriais. Didysis medinis su paauksuotais
drožiniais, medinėmis kolonomis. Buvo Dievo motinos, Šv. Petro ir Povilo, Šv.
Jurgio paveikslai. Altoriaus niša mūrinė. Grojo 1874 m. gamybos vargonai,
puikavosi gražiais drožiniais puošta sakykla. Plotas 26X25 m². Ant 14,5 m
aukščio stogo iškilęs barokinis bokštelis, virš jo ažūrinis kryžius.
Sienos apkaltos statmenomis lentomis. 19421943 m. dailininkas Bronius Žiedas
atnaujino 5 altorius, nudažė baltais dažais, nutapė naujų paveikslų. 1943
m. pastatyta nauja klebonija. Projekto autorė Bronė Kovienė (Lukštaitė).
Medžiaga panaudota iš senosios karčemos. Klebonija buvo 15,5 m ilgio ir 9,5 m
pločio. Viduje 8 kambariai. Šalia bažnyčios stovėjo medinė 12,7 m aukščio
varpinė su ažūriniu kryžiumi. Varpinėje buvo 3 varpai. Pirmojo pasaulinio
karo metu jie buvo išvežti Rusijon. 1929 m. kun. Bambliauskas užsakė du
naujus varpus, kuriuos nuliejo Kaune, J. Masalcevo liejykloje. Vienas jų Šv.
Jurgio, varpas svėrė 160, kitas Šv. Kazimiero varpas 112 kg. Šie
varpai buvo išsaugoti. Bažnyčios teritoriją supo mūrinė keturių vartų
siena. Tačiau 1944 07 09 vokiečių karo lėktuvai padegė bažnyčią ir kitus
miestelio pastatus. Supleškėjo ne tik bažnyčia, bet ir varpinė, kryžiai,
parapijos archyvas, kuriame buvo archyviniai dokumentai. Po gaisro liko
klebonija ir 21 m ilgio, 13 m pločio, 4 m aukščio parapijos salė. Trečią
dieną po bažnyčios gaisro čia iškeltas apdegęs bažnyčios kryžius, iš
kapų koplyčios atneštas altorius, sušelpus liturginiu inventoriumi liepos 16
d. atlaikytos mišios. Vėliau įruošti du altoriai, Dievo stalas, sakykla,
Panevėžio vysk. K. Paltarokas padovanojo Kryžiaus kelių stočių paveikslus,
gauta kryžių ir kt., pastatyta varpinė su vienu varpu. Tuo rūpinosi kun.
Kazys Dulksnys, meistras J. Mackevičius. Tačiau 1967 06 30 parapijos namai
buvo padegti, nes tikėjimo priešininkams nepatiko, kad čia renkasi žmonės,
ypač jaunimas. Religinių kultų įgaliotinis Justas Ruginis pasiūlė naudotis
kapų koplyčia, kurią atremontavus pradėta rengti pamaldas. Nors tauragniškis
architektas paruošė naujos bažnyčios projektą, tačiau leista tik
suprojektuoti priestatą prie koplyčios. Gavus leidimą Priepalos k. nupirktas
medinis namas ir iš jo pastatyta kukli bažnytėlė. 1969 10 12 čia atšvesti
Šv. Mergelės Marijos Rožančiaus atlaidai. 1981 08 2324 d. naktį
piktadariai iš bažnyčios pavogė Šv. Sakramentą, dvi komunines, dvi mišių
taures ir indelį su ligonių aliejais. Tauragnų kunigai: F. Mazulevičius
dirbo XIX a. pabaigoje. Po jo Mykolas Šaikūnas, Mykolas Nakas, K. Dulksnys,
Antanas Misevičius, Vincas Inkratas. Tauragnuose lankėsi vysk. A. Berasnevičius.
1744 m. parapija priklausė Braslaujos dekanatui, 1781 m. turėjo 2193 parapijiečius.
1940 m. priklausė Utenos dekanatui. Buvo 4847 parapijiečiai. Nuo 1974 m.
klebonas Bronius Šlapelis.
Gediminas
Isokas
Gintautas
Zabiela
▲
Utena
Kristaus
į dangų žengimo bažnyčia
1946
m. Panevėžio vysk. pateikęs žinių apie Utenos bažnyčią, klebonas ir
dekanas Jonas Kriščiūnas nurodė, kad nėra aiškių žinių, kada atsirado
pirmoji bažnyčia. Vieni mano, kad ji buvo įkurta 1390 m., kiti kad ji įsteigta
Vytauto 1416 m. Išlikę bažnyčios inventoriai aprašinėja tik priešpaskutinę
bažnyčią, pastatytą 1802 m., tačiau ją 1879 m. sunaikino gaisras, ir su ja
žuvo ankstesni dokumentai. Utenos bažnyčios inventoriaus dokumente bei
vizitacijos aktuose dažniausiai nurodoma, kad pirmąją bažnyčią fundavęs
Jogaila. Literatūroje kartais nurodoma, kad bažnyčia funduota 1416 m. LDK
Vytauto. Fundaciniams dokumentams žuvus, Utenos klebonui Mikalojui (Nicolaus de Iùkusz artium magister rector ecclesiae) prašant,
1522 m. Žygimantas Senasis išdavė naują privilegiją (joje apie pirmosios bažnyčios
fundacijos datą neužsimenama) ir patvirtino Utenos bažnyčios fundaciją
(Vilniaus vysk. Jonas patvirtino 1536 m.), užrašydamas dešimtinę iš Utenos
ir Užpalių dvarų. Bažnyčios kolatoriais (fundatoriais) buvo Lietuvos
didieji kunig., jie skirdavo ir Utenos bažnyčios klebonus. 1608 m. sausio mėn.
Utenos klebonu skiriamas Merkelis Saladzevičius. 1662 m. klebonavo Motiejus
Survila, Vendeno kanauninkas, bažnyčiai paaukojęs komuninę. 1685 m. Utenos
ir Užpalių klebonu buvo Mykolas Puzyna. Bažnyčia buvo sena, medinė, Šv.
Kryžiaus vardo. 1698 m. Utenos bažnyčiai jis paaukojo sidabrinę monstranciją,
kuri 1807 m. buvo perdirbta į paprastą kryžių, šiandien stovintį Kryžiaus
altoriuje.
1738
03 03 Utenos bažnyčios vizitacijos akte (vizitavo Vilniaus vysk. Mykolas
Zienkavičius) nurodoma, kad bažnyčios pastatas neseniai pastatytas, naujas,
su 3 altoriais, zakristija, virš bažnyčios prieangio buvo 2 bokštai, viename
kabojo 2 varpai. Netoli bažnyčios buvo m-klos namas. Mokytojavo bajoras
Andrius Zubrickis, kuriam maistą davė klebonas. Netoliese buvo ir špitolės
pastatas. Klebonija buvo neseniai pastatyta, su 16 langų, antrasis šalia
esantis pastatas buvo skirtas vikarams. Taip pat buvo senas svirnas, atokiau
klojimas ir tais metais pastatyta daržinė, o prie upės - bravoras. Klebonavo
Mikalojus Strutinskis, Utenos klebonu paskirtas valdovo Augusto II 1728 06 15 ir
toms pareigoms patvirtintas Vilniaus vysk. Karolio Pancežinskio 1728 09 22. Į
vizitacijos aktą įrašyta ir Žygimanto Senojo 1522 m. bažnyčios fundaciją
atnaujinantis aktas. Jame bažnyčiai kasmet numatyta javų dešimtinė iš
Utenos ir Užpalių dvarų, dvi žvakės didžiajam altoriui iš Utenos dv.,
taip pat žemė, kurioje yra turgavietė ir stovi krautuvėlės, dvi
neapmokestintos smuklės, teisė gaudyti žuvis vandenyse (upėje), besiribojančiuose
su klebono žeme, paskirti septyni žmonės Svilgus, Evilgus, Januldus,
Lipnus, Milgus, Svirmutus, Gielutis su jų žeme, taip pat ežeras Raudis ir
pieva, vadinama Limuški.
1775
08 20 vizituojant Utenos bažnyčią (vizitatoriai Livonijos kanauninkas,
Kupiškio dekanas Antanas Šiukšta ir padekanis, Kamajų klebonas Klikovičius)
į Vilniaus vyskupo pateiktus klausimus buvo atsakyta, kad Utenos klebonas yra
Tadas Liubartas Kolyška, Smolensko prelatas, kilęs iš Kavarsko parapijos, 38
metų, įšventintas 1762 04 30, buvęs Vabalninko klebonu, Utenoje nuo 1770 10
18. Utenos bažnyčia esanti funduota Jogailos, tačiau privilegija prarasta,
patvirtinta 1522 m. Bažnyčios kolatorius Lenkijos Karalystės kariuomenės
generolas majoras Strutinskis. 1717 m. Utenos sen. buvo perduota Smolensko ir
Starodubo egzulantams, tai patvirtinta ir 1774 m. seime.
Parapijoje
53 kaimai, 12 užusienių.ir dvarai ir palivarkai: Utenos, Noliškio I, Dičiūnų,
Degulių, Noliškio II Avižienių,
Pakalnių, Noliškio III Budreikių, Bylinsko, Gaižiūnų, Antaduobių, Noliškio,
Ramaškonių, Jasonių, Vijeikių, Spitrėnų, Vaikutėnų, Radeikių, Sirutėnų,
Garnelių, Šlapių. Taip pat buvo 3 kaimai ir užusienis, priklausantys
Vilniaus vysk. stalo dvarui (32 dūmai). Par-joje gyveno 250 žydų. Utenoje
buvo žydų mokykla. Per metus gimė 83, mirė 57 žmonės.
Buvo
dvi filijinės bažnyčios: Strutinskio ir Utenos klebono pastatyta už mylios
nuo Utenos Mamiancy (Momėnai?) kaimo
žemėje, vadinta Mikolajava, ir Kuliešos dvare Pakalniuose. Altarija viena.
Parapijoje buvo 9 kapinės, neaptvertos ir neprižiūrimos, daugiausia laidojama
parapijos bažnyčios kapinėse. Šventorius naujai aptvertas tašytais rąsteliais,
apsodintas klevais. Šv. Kryžiaus bažnyčia buvusi statyta Livonijos vyskupo,
Utenos klebono Puzynos, jau sena, medinė, remontuojama, joje 5 altoriai. Bažnyčios
bokšte 2 nedideli varpai ir signaturka. Klebonija - medinė, sena. Bažnyčiai
priklausė Utenėlės palivarkas, 2 smuklės, miestelyje, bažnyčios sklypuose
gyveno 5 katalikų ir 4 žydų šeimos. Parapijos mokyklai pastatytas naujas
pastatas su kamara ir rūbine, dengtas skiedromis. Kitame gale gyveno
vargonininkas Kazimieras Sviežinskis, kuris
mokė vaikus, padorus, gabus žmogus, gero būdo ir papročių. Algą jam
skyrė klebonas, parapijiečiai nieko neprisidėjo. Klebonaudamas Tomas Milošas
pardavinėjo bažnyčios sklypus (tai turbūt susiję su išlaidomis naujos bažnyčios
statybai) įvairiems asmenims. 1795 09 01 buvo parduotas sklypas su senais,
supuvusiais stogais, pastatais Jonui ir Zofijai Butkevičiams. 1795 10 30
sklypas prie tilto į dvarą, su keturių kambarių namu, daržine - Jonui Paškauskui,
Vendeno pastalininkiui. Ukmergės pilies teismo vaznys į tuos sklypus
savininkus įvesdino 1796 m.. 1796 m. Utenos klebonijai priklausė jurisdika
mieste, kurioje gyveno 8 daržininkai, 11 žydų, keli sklypai buvo tušti. Be
to, klebonijai dar priklausė du palivarkai, kurių vienas, vadinamas Utenėle,
buvo mylios atstumu nuo bažnyčios (7 valakai žemės), kitas, vadinamas Pakirčiais,
Dusetų apylinkėje (13 valakų). Abiejuose palivar. gyveno 30 bažnyčiai
pavaldžių valstiečių šeimų, vieni buvo lažininkai, kiti činšininkai.
1796 m. pradedama statyti nauja medinė bažnyčia, kuri užbaigiama 1802 m. Bažnyčios
vaizdo rekontrukcija yra P. Galaunės knygoje Lietuvių liaudies menas
(Kaunas, 1936). Nuo 1797 m. - klebonas Tadas Milošas, Utenoje klebonavo 18 metų.
Minima neseniai pastatyta špitolė namas atvykstantiems į bažnyčią
parapijiečiams pailsėti, be to, jame gyveno vargonininkas ir elgetos, o vikaro
ar vargonininko prižiūrimi mokėsi keli vaikai. Keli susidėję kaimai išlaikė
daraktorius (dyrektorow). Pamokslai
sakomi lietuviškai. Seni parapijiečiai ir bajorai eina išpažinties ir
komunijos, jaunimas ne toks. Tai užrašyta vizitacijos akte. 1818 m. bažnyčios
vizitacijos akte pažymima, kad esanti medinė bažnyčia pradėta statyti 1796
m., baigta 1802 m., priklauso Kupiškio dekanatui. Varpai kabėjo ant 4 į žemę
įkastų stulpų. Mokyklai ir špitolei fundacijų nebuvo. Bažnyčiai priklauso
29 valstiečių dūmai ir 24 sklypai miestelyje. Valstiečiai valdė po valaką
žemės, sklypininkai po 40 rykščių (prūsiška rykštė 3,766 m.). Bažnyčia
kapitalo neturėjo, tik gaudavo kasmet po 100 auksinų iš dvaro, pagal
ankstesnių klebonų susitarimą su Strutinskiais, vietoje turgaus rinkliavos.
Klebonu buvo kun. Simonas Porazinskis, Vilniaus katedros kanauninkas. 1820 m. bažnyčios
vizitacijos akte minimas tais metais buvęs gaisras; dėl jo bažnyčios
jurisdikoje 10 sklypų buvo tušti, kituose 14 sklypų gyveno ir katalikai, ir
žydai. Pačiame miestelyje buvę 38 dūmai. Taigi po gaisro iš viso buvo likę
52 dūmai, neskaitant bažnyčios ir klebonijos bei dvaro pastatų. 1829 m.
gruodžio mėn. sudarytame bažnyčios ir jos valdų inventoriuje (surašytame
po klebono Anupro Hovalto mirties bažnyčią perduodant naujam klebonui Petrui
Staševičiui) rašoma, kad Utenos bažnyčia baigta statyti 1802 m. klebono
Tado Milošo lėšomis, iš pušies medžio, apačioje kryžiaus formos, aukščiau
virš koplyčių aštuonkampė, pagrindiniame fasade 4 medinės kolonos, viduje
4 altoriai. Medinė 4 stulpų varpinė, dengta lentomis,
stovėjo dešinėje šventoriaus pusėje. Buvusi didelė krūva akmenų,
skirtų naujos mūrinės varpinės statybai, tačiau dar 1820 m., klebonaujant
Porazinskiui, akmenys buvo paskolinti Utenos dv. valdytojai Pomarnackienei, tačiau
raštiško skolaraščio nėra. Šventorius
aplik bažnyčią kvadratinis, iš priešakio ir klebonijos pusės aptvertas
statinių tvora. Buvo Rožančiaus brolija.
Priešais
bažnyčią, klebonijos žemėje, klebono lėšomis buvo pastatytas ir šiaudais
dengtas iš apvalių rąstų svirnelis. Pati klebonija - medinė, ant mūrinių
pamatų, sienos apkaltos lentomis, kurios vietomis supuvusios, iš jos einant į
bažnyčią, dešinėje, buvo nedidelis kiemelis, aptvertas statinių tvora, su
varteliais; sode - keliolika vaismedžių ir liepų eilė; kairėje daržas.
Šalia klebonijos buvo medinis svirnelis, 2 arklidės, daržinė, vežiminė,
nedidelis gyvenamasis namelis, klojimas, ledainė - tarp klebonijos ir bažnyčios;
taip pat buvo vikarų namas, kurio kitame gale špitolė.
Klebonijai
priklausė smuklė (vadinta Pohulanka),
stovėjusi prie kampo (einant iš bažnyčios į turgų), ant mūrinių pamatų,
tačiau supuvusi ir apgriuvusi, šinkavimo kambaryje buvo 3 dideli langai
(po 16 stiklų kiekviename), švediška krosnis, 2 stalai, suolas ir dvi taburetės;
kamara su langu išdaužytais stiklais; kita kamarėlė su langeliu; be to, buvo
priemenė, 2 apsistojimo kambariai su žalių koklių krosnimis; virtuvėje
kepimo krosnis; smuklė buvo dengta šiaudais. Šalia jos buvo vežiminė ir 2
arklidės po vienu šiaudiniu stogu.
Bažnyčios
jurisdika turėjo 28½ sklypo, kiekvienas 44 kvadratinių rykščių dydžio,
tuose sklypuose buvo gyventojų lėšomis pasistatyti 22 namai ir žydo smuklė
(12 namų priklausė katalikams, iš jų 3 buvo šlėktos, 10 namų ir smuklė
žydams). Gyventojai klebonui mokėjo žemės mokestį, savo namus galėjo
su klebono žinia parduoti, pirkėjas turėjo būti pristatomas klebonui ir su
juo sudaryti žemės nuomos sutartį. Jurisdikos žemę supo generolienės
Strutinskienės dvaro žemė, tuo metu iki mirties valdoma Pomarnackos. Iš rytų
ir šiaurės žemę ribojo upės, nuo upės, jurisdikos gale, kur prasideda
Strutinskienei priklausančio miestelio žemė, apie 30 žingsnių nuo miestelio
prie kelio, vedančio į Sirutėnus, riba tiesi, nepažymėta, gyventojams gerai
žinoma, iki pat gatvės, už kurios remiasi į per miestelį iškastą kreivą
griovį, kerta kitą gatvę, už jos tiesia linija veda į pietus, kur prasideda
laukai. Be to, bažnyčiai priklausė Utenėlės palivarkas su keliais kaimais
ir užusieniais.
1830
m. bažnyčios vizitacijos akte pateikiamos beveik tokios pat žinios, kaip ir
1829 m. Bažnyčios kolatoriais laikomi egzulantai, konkrečiai grafas Jeronimas
Strutinskis, taip pat Benediktas Morikonis. Parapijos kapinės buvo už 144
uolekčių nuo bažnyčios, apkastos grioviu ir apsodintos medžiais, klebonas
rengėsi jas aptverti tvora. Beje, nurodoma, kad Sirutėnų koplyčią 1824 m
pastatė Sirutėnų dvaro savininkas Juozapas Lapa, ji 22½ × 22½ uolekčių
dydžio, pašventinta 1825 08 05 Utenos dvare (1 dūmas) gyveno 46 žmonės;
miestelyje (44 dūmai) 350 žmonių katalikų, be to, gyveno 115 žydų šeimų.
1843
m. bažnyčių valdas perėmė Rusijos imperijos iždas, Utenos bažnyčiai
priklausiusio palivarko pastatai, kaip pažymėta 1855 m. inventoriuje, valstiečių
buvo išgrobstyti. Tais metais buvusiose Utenos bažnyčios valdose (Utenėlės
palivarke ir kaimuose) gyveno 51 baudžiauninkas, 28 daržininkai ir 19
viengungių (bobylių).
1849
m. Utenos par-ja, buvusi Vilniaus vyskupijos ribose, buvo priskirta Žemaičių
vyskupijai. Vyskupui Motiejui Valančiui rūpėjo priskirtų dekanatų kunigų
sugebėjimas sakyti pamokslus lietuviškai, tad 1850 m. paprašė pateikti žinių.
Utenos dekanate atsiliepė apie 30 kunigų. Kaip sugebančius sakyti pamokslus
lietuviškai paminėjo Skiemonių kleboną Joną Bernatavičių ir Alizavos
kunigą Joną Pileckį. 1851 m. vasarą 1859 m. rudenį, Utenos bažnyčią
vizitavęs vysk. ten konfirmavo 3027 žmones. Prie Žemaičių vyskupijos
prijungti dekanatai, turėję mažiau mokyklų ir moksleivių, M. Valančiaus rūpesčiu
greit pasitempė: 1853 m. Utenos dekanate buvo tik 8 m-klos su 149 mokiniais, o
1861 m. 15 mokyklų su 830 mokinių, tarp jų 195 mergaitės.
Vyskupas
Motiejus Valančius rūpinosi blaivybės plėtimu, tad, kaip ir kitiems
dekanams, 1858 10 10 laišku priminė Utenos dekanui (Anykščių klebonas)
Ferdinandui Stulginskiui, kad daugelio parapijų klebonai pakvietė liaudį visiškai
nebevartoti degtinės, tad ir Utenos dekanato kunigai turėtų būti uolūs. Dėl
to uolumo dekaną rusų valdžiai skundė tie, kurie buvo suinteresuoti, kad būtų
daugiau parduodama degtinės. Tad 1862 m. vysk. prašė generalgubernatorių V.
Nazimovą, kad paglobotų Utenos dekaną ir Anykščių kleboną F. Stulginskį,
kurį už blaivybės platinimą persekioja žydai smuklininkai ir policija, neva
jis kurstąs valstiečius prieš vyriausybę, sudaužęs imperatoriaus biustą,
miške mokąs karo taktikos ir pan. Vėliau vyskupas kupiškėnams,
mirkstantiems tvane girtystės, kaip idealiausias blaivybės požiūriu
nurodė Anykščių, Utenos, Užpalių ir Kurklių parapijas. 18581869 m.
Utenoje klebonavo prelatas Otonas Praniauskas, 18691896 m. Adomas Vyšniauskas.
1879
m. sudegė medinė Utenos bažnyčia, o 1880 12 08 buvo pateiktas svarstyti
naujos mūrinės bažnyčios projektas ir sąmata 42828 rb. sumai. 1881 12 08
Vidaus reikalų ministerija grąžino projektą, tokia bažnyčia
kainuosianti iki 100000 rb. Bažnyčios statybos komitetas: dvarininkai A.
Balcevičius, O. Lukoševičius, T. Stachovskis ir valstiečiai K. Araminas,
J. Vilūnas, G. Jankus, V. Kunigėlis, S. Žulys, klebonas A. Vyšniauskas (Višnevskis)
nusiuntė projektą ir sąmatą patikrinti į Peterburgą inž. architektui
prof. S. G. Lukaševičiui (jis ir buvo parengęs projektą, gyveno Peterburge,
kuris raštu pranešė klebonui, kad projektą bei sąmatą ištaisys pagal
pastabas, padarytas jį svarstant techniniame komitete, ir kad planą ir sąmatą
jis pats pateiks patvirtinti į Vidaus reikalų ministeriją. Statybos darbų
vykdytojas buvo vokietis Johanas Levaltas. 1882 m. jį apskundė A. ir F.
Drozdovskiai iš Daugpilio, kad jis blogai padaręs pamatus. Buvo patikrintas
Drozdovskių skundas ir rasta, kad darbai atlikti gerai. Išvadas pasirašė
gen. maj. Grincevičius bei inž. archit. prof. S. G. Lukaševičius. Sąmata
buvo padidinta iki 49100 rb, ją pasirašęs O. Tibo... (parašas
neperskaitomas), patikrinęs Kauno gub. architektas U. Golinevičius.
Parapijiečiai bažnyčiai statyti paaukojo apie 10000 rb., kitos lėšos buvo
renkamos visoje vyskupijoje. 1882 m. bažnyčia sumūryta iki karnizų, o 1884
09 17 beveik baigta statyti. Vidaus įrengimo darbai turbūt užtruko ilgiau:
1901 m. nurodoma, kad ką tik padarytas didysis altorius, ruošiama medžiaga
naujai klebonijai. 1898 05 28 vysk. sufraganas Gasparas Felicijonas Cirtautas bažnyčią
pakonsekravo Jėzaus Kristaus Dangun Žengimo vardu.
Tuo
tarpu mūrinė varpinė statyta 1876 m. Susirašinėjimas dėl jos statybos vyko
nuo 1873 metų. Dvarininkai A. Balcevičius, F. Jaloveckis, C. Svionteckis
varpinę statė savo lėšomis, sąmata 4580 rb.. Per Pirmąjį pasaulinį karą
3 varpai buvo išgabenti į Rusiją, po karo grįžo tik du.
1901
m. vyskupui pateikiant žinias apie tai, kas naujo padaryta praėjusiais metais,
iš Utenos buvo pranešta, kad įrengtas naujas didysis altorius ir ruošiama
medžiaga naujai mūrinei klebonijai statyti. Bažnyčia buvo remontuota 1927 m.
klebono Jono Asminavičiaus rūpesčiu, 19401944 m. klebono Petro Raudos
iniciatyva įrengtos klausyklos. 1979 m. restauruotas didysis altorius, kiti
suremontuoti.
Dekanai:
1829-59 m. Petras Staševičius, 1859-64 Ferdinandas Stulginskis, 186478
Dominykas Opolskis, 187693 Kleopas Kozmianas, 189399 Jurgis
Normantas, 18991914 Stanislovas Janulevičius, 191428 Jonas Jarašiūnas,
192940 Jonas Asminavičius, 194044 Petras Rauda ir kt. Nuo 1990 m.
dekanas Petras Adomonis. 1927 m. bažnyčią lankė vysk. K Paltarokas. 1744 m.
Utenos parapija priklausė Kupiškio dekanatui, 1839 m. įsteigtas Utenos
dekanatas. Bažnyčioje veikė choras, buvo biblioteka. (Apie bažnyčią rašoma
ir Alfonso Streikaus knygoje Utenos parapija. U. 1999.
Habil. dr. Algirdas Baliulis
Papildė Gediminas Isokas
▲
Utena
Dievo
Apvaizdos (statoma) bažnyčia
Klebonas
Sigitas Sudentas.
▲
Užpaliai
Šv.
Trejybės parapijos bažnyčia
Pirmosios
žinios apie bažnyčią datuojamos 1532 m., kada Lenkijos ir Lietuvos valdovas
Žygimantas Senasis įsakė Utenos ir Užpalių klebonui Jurgiui Chvalševskiui
duoti iš Užpalių ir Penionių dvarų dešimtinę vaško ir avižų, kaip ir
anksčiau buvę duodama. Iš įsakymo aišku, jog Utenos ir Užpalių klebonas
pasiskundė valdovui, kad šie dvarai nustoję tą duoklę mokėti. Vadinasi,
anksčiau Užpalių ir Penionių dv. tą duoklę mokėjo. Iš to galima daryti išvadą,
kad bažnyčia Užpaliuose buvo pastatyta anksčiau nei 1532 m. Pasak Antano
Naviko, po 1433 m., kai buvo sudeginta pilis. Tuomet Utenos ir Užpalių
klebonas buvo vienas. 1574 m. karalius Steponas Batoras kunigą Legavičių
oficialiai patvirtino Utenos par-jos filijalistu. 1584 m. įvykdžius Užpalių
apl. Valakų reformą, nemaža dalis valstiečių buvo priversti persikelti prie
dvaro ir bažnyčios besikuriantį miestelį. Prasidėjus Lietuvoje reformacijos
judėjimui, 1611 m. Užpalių bažnyčia perėjo į reformatų rankas, tačiau vėliau
vėl grįžo katalikams.
Iki
1725 m. Utenos ir Užpalių bažnyčios turėjo bendrą kleboną, o pačią bažnyčią
aptarnavo Užpalių kapelionas, bet 1725 m. Užpalių bažnyčia atsiskyrė ir
įgavo teisę turėti kleboną kuratą. Pirmuoju Užpalių bažnyčios
kuratu 17251734 buvo kun. Dominykas Šadzevičius. 1744 m. vysk. Zenkevičiaus
sinodas suteikė Užpalių bažnyčiai par-jos teises. Iki 1849 m. Užpalių
par-ja priklausė Vilniaus vyskupijos Kupiškio dekanatui, 18491926 m. Žemaičių
vyskupijos Utenos dekanatui. Apie 1750 m. Užpalių klebonas kun. Petras Stanevičius
nugriovė jau pasenusią bažnyčią ir vietoj jos pastatė naują medinę bažnyčią.
P, Stanevičius bažnyčiai įgijo Krimblių (Armališkių) palivarką. Jo įpėdinis
kun. Michaelis Korgautas medinę bažnyčią apmušė lentomis. 1781 m. bažnyčiai
priklausė 4003 parapijiečiai. Iš tų pačių metų sąrašo matyti, kad prie
bažnyčios veikė parapijinė m-kla, kurioje mokėsi 27 mokiniai. 1783 m. užsidegė
užpalėno Namiko namai. Ugnis persimetė į miestelį. Sudegė ir bažnyčia.
Kiti šaltiniai teigia, kad bažnyčia sudegė 1784 m. Klebono Adomo Juozapo
Legovičiaus 1787 m.vėl atstatyta medinė bažnyčia. 18841892 m. kunigas
Kazimieras Kozminskis su parapijiečiais pastatė naują mūrinę gotikinio
stiliaus bažnyčią, kurią 1898 06 04 konsekravo Gasparas Felicijonas
Cirtautas. Kun. Kazimieras Kozminskis pastatė naują špitolę, kleboniją,
liaudies namus. Mūrinės bažnyčios statyba iš klebono ir parapijiečių
pareikalavo daug lėšų ir darbo, todėl buvo sukurta daina.
,,Kitos
parapijos tarp savęs kalbėjo:
Iš
kur užpalėnai tiek skatiko sudėjo?
Du
šimtai tūkstančių tai yra daugybė
Ir
neišpasakyta bažnyčios brangybė.
Bažnyčioje
buvo įrengti 5 altoriai: Šv. Trejybės (didysis), Šv. Jėzaus Širdies, Šv.
Mergelės Marijos, Šv. Juozapo ir Šv. Antano. Bažnyčioje buvo sumontuoti 16
balsų vargonai su pedalais. 1925 m. dekano kun. Jono Jarašiūno rūpesčiu ir
parapijiečių lėšomis buvo išdekoruotas bažnyčios vidus. Kai kuriuos bažnyčios
vidaus įrengimo darbus atliko meistras F. Vaškelis. Dekoruota garsaus
dailininko P. Zizausko.
Bažnyčia
eklektinės architektūros su gotiškomis ir romantiškomis žymėmis
pastatas, raudonų plytų mūro, pailgo stačiakampio formos su dviemis
fasadiniais bokštais. Centrinė fasado dalis trikampiu frontonu patraukta
priekin, kaip rizalitas. Bokštai keturių nelygaus aukščio tarpsnių ir plačiais
karnizais. Portalas turi pusapvalią arką ir trikampį sandriką. Interjeras
padalintas į tris išilgines navas.
Kairėje
bažnyčios pusėje stovi klasikinio stiliaus mūrinė varpinė architektūros
paminklas ir gali būti, kad ji statyta anksčiau nei pati bažnyčia. Varpinės
apatinis tarpsnis yra akmenų mūro su tinkuotu karnizu. Antrasis tarpsnis yra
šiek tiek siauresnis, tinkuotas, turi dideles arkines angas su poriniais
piliastrais. Stogas lėkštos, įgaubtos formos. Viršuje puošnus geležinis
kryžius. Šventorius aptvertas permatomų pinučių su mūriniais stulpeliais
tvora. Ne vienas Užpalių klebonas stojo į kovą prieš priespaudą, prieš
rusinimą, už katalikų teises. Po 1863 m. sukilimo, 18631865 m. Užpalių
vikaras Pranas Kripavičius buvo laikomas griežtoj policijos priežiūroj, Užpalių
klebonas Jonas Pocevičius dėl kurstančių pamokslų prieš caro valdžią
1863 m. buvo suimtas, įkalintas Daugpilio tvirtovėje, vėliau ištremtas į
Sibirą. Rusų valdžia reikalavo, kad vysk. Valančius jį nubaustų, bet jis
atsisakė. Už nepaklusnumą 186566 m. buvo teistas ir kalėjimu baustas Užpalių
klebonas Pranciškus Staškovskis, 1902 m. baustas Užpalių vikaras Antanas
Tyrulis. Dėl to, kad už parapijiečių aukas be valdžios leidimo klebonas
Kazimieras Kosminskis pastatė parapijos namus, caro valdininkų irgi buvo
nubaustas.
1935
m. padarytos keturios naujos klausyklos. 1958 m. kalvis Petras Sniečkus nukalė
naujus metalinius vartus šventoriui ir koplyčiai. 1924 m. bažnyčia apkalta
skarda. 1935 m. padarytos keturios klausyklos. Bažnyčios turtas nedidelis. Tai
medinė 1883 m. statyta klebonija, špitolė bažnyčios tarnams, tvartas,
arklidė, diendaržis, svirnas, klojimas, daržinė, pirtis, 1933 m. statyta
prieglauda beturčiams. 1938 m. statyti parapijos namai su sale. Turėjo šiek
tiek žemės daržams ir sodui. 1939 m. žaibas apgadino bažnyčios bokštą.
1958 m. K. Laurinavičius įrengė žaibolaidžius. 1944 m. karo metu apgadinti
ir sunaikinti parapijos pastatai: beturčių prieglauda, špitolė, klebonija.
Sugadintas bažnyčios stogas, išbyrėjo langai, Be to, buvo pavogta 7 arnotai,
8 stulos, 9 albos, 15 kamžų, 30 kg žvakių, indeliai ir kt. 197292 m. dirbęs
klebonu Juozapas Šumskis išpuošė bažnyčią, pastatė naują kleboniją,
pagamino naujus suolus (meistras Macijevskis). 1920 m. veikė bažnyčios
choras, 1928 m. dalyvavęs respublikinėje dainų šventėje Kaune.
Vargonininkais dirbo Feliksas Balčiūnas, Daunoras, Gaučys, Leonas Tursa,
Pranciškus Jurgelėnas, Jonas Šuminas ir kt. 1922,1927, 1932, 1937, 1943, 1994
m. bažnyčią lankė vyskupai.
Kadangi
yra žinomi beveik visi bažnyčios klebonai, juos išvardinsiu.
Utenos ir Užpalių
klebonai:
Gregorijus (Jurgis) Chnalčevskis 1532 m.
Andrejus
Tomaševičius 1584 m.
Stanislovas
Kotovičius 16781686 m.
Michaelis
Puzyna de Kozelok 16861725 m.
Dominykas
Sadzevičius 17251754 m.
Užpalių
parapijos klebonai:
Užpalių
parapijos klebonai:
Nikolajus
Slabodžinskis 17341754 m.
Petras
Staševičius 17541764 m.
Michaelis
Korgautas 17641775 m.
Adomas
Juozapas Legovičius 17761804 m.
Juozapas
Baueris 18051828 m.
Kazimieras
Dopševičius 18281844 m.
Silvestras
Grubinskis 18451853 m.
Jokūbas
Pievakas 18531856 m.
Aleksandras
Jakovičius 18571860 m.
Jonas
Pacevičius 18601864 m.
Pranciškus
Stašikovskis 18641868 m.
Pranciškus
Jestremskis 18681869 m.
Petras
Vaitkevičius 18691973 m.
Kazimieras
Kosminskis 18731914 m.
Jonas
Jarašiūnas 19141928 m.
Antanas
Paurys 19291949 m.
Antanas
Kairys 19491953 m.
Bronius
Novelskis 1953 1957 m.
Mykolas
Mikeliūnas 19571870 m.
Titas
Vinkšnelis 19701972 m.
Juozapas
Šumskis 19721992 m.
Edmundas
Rinkevičius nuo 1992 m.
Gediminas
Isokas
Gintautas
Surgailis
▲
Vyžuonos
Šv.
Jurgio parapijos bažnyčia
Vietovės
vardas susietas su šventuoju žalčiu Vyžu. Seniau Vyžių slėnyje, ąžuolų
giraitėje buvusi pagoniška šventykla. Ant jos aukuro buvusi akmeninė žalčio
Vyžo galva. Anksčiau ji buvo perkelta ant Kartuvių kalno, iš čia patekusi
į bažnyčios rūsį, o kun. Antanas Druktenis, 18911896 m. dirbęs Vyžuonose,
remontuodamas bažnyčią, Vyžo galvą su švedų karų patrankos sviediniu įmūrijo
užpakalinėje lauko sienoje. Apie 1406 m. Vytauto nurodymu čia iškyla pirmoji
bažnyčia. Kadangi Radvilos buvo reformatai, o pasak prof. Jono Yčo, jo giminių
didysis lizdas buvo ne Biržai, o Vyžuonos, 16111687 m., pasak M. Balinskio
16111664 m., katalikų bažnyčią perdavė reformatams. Reformatai
16641720 m. laikę savo pamaldas mediniame pastate. Matyt, tie namai buvo
prie Vyžuonos upelės, vyžuoniškių Baltąja Pakriūta vadinamos. Čia rasta
pamatų liekanų, plytų. 1706 m. katalikai greičiausiai perstatė mūrinę bažnyčią,
nes ji 1744 m. apėmė 44 kaimus ir dvarus. Jų tarpe Sudeikius, Antalgę, Leliūnus,
Debeikius ir kt. XIX a. II pusėje, bažnyčios perstaymo reikalais rūpinosi
kun. Tuskenis, čia dirbęs 53 metus. 1898 m. bažnyčią konsekravo žemaičių
vysk. G. Cirtautas. Pirmojo pasaulinio karo metu varpai išvežti Rusijon. Jo
pradėtus statybos darbus baigė kun. Antanas Druktenis. Bažnyčia buvo
padidinta, pastatant priekinį fasadą su bokštu ir presbiterija. 1937 m.
naujai išdekoruota. Ji primena neoromantišką statinį su 30 langų, su trijų
tarpsnių bokštu, portalu, apjuostu trilype arka. Bažnyčios plotas 38X15 m².
Vidus tinkuotas, 1937 m. puoštas dailininko Jono Janulio gėlių ornamentais.
Pilioriai, arkos ir skliautai mena baroko stilių. Didysis altorius iš pušies
medžio, yra Šv. Jurgio, vaikelio Jėzaus ir kiti paveikslai. Kairėje Dievo
motinos, dešinėje Jėzaus Širdies altoriai. Sakykla medinė, 7
klausyklos, 9 balsų vargonai, 14. Kryžiaus kelių stočių. 1737 m. bažnyčia
vėl remontuota: įdėtos grindys, atsirado naujų dailininko Jono Janulio
paveikslų, ant lubų šūkiai: ,,Kankinių kraujas krikščionių siela,
,,Mirtis amžinybės pradžia ir kt.
Šventorius
aptvertas mūrine siena. Prie pat bažnyčios kapai su mūrine arka. Klebonija
buvo statyta 1736 m. 1931 m. iškilo nauja 20X14 m² dydžio klebonija. 1910 m.
pastatyta medinė 26X13 m² dydžio špitolė, kurioje 5 kambariai, 2 mansardos
ir salė. Prie špitolės buvo namas bažnyčios tarnams. Buvo tvartas, daržinė,
bažnyčia turėjo 37 ha žemės ir pievų. Kunigai: Tuskenis (Tuskevičius),
kunigavęs 53 metus, mirė, sulaukęs 95 metų, 1890 10 18 Antanas Druktenis
(18911896), Juozas Paikevičius (1897), Lionginas Misevičius (18971904).
Jis pirmas pradėjo evangeliją skaityti lietuviškai, Aleksandras Mileika
(19041941). Jį ištrėmė į Sibirą. Po Antrojo pasaulinio karo čia dirbo
kun. Jonas Gudonis. 19741983 m. Petras Tarulis, nuo 1998 m. - klebonas
Henrikas Kalpokas. 1980 05 1617 d. naktį bažnyčia apiplėšta, pavogtas
didžiojo altoriaus centrinis, Šv. Mergelės Marijos, Šv. Jėzaus širdies, Šv.
Antano paveikslai, monstrancija su ostija, komuninė su komunikautais, kryžius
ir kt.
Gediminas
Isokas
▲
|