ASD1.gif (8484 bytes)

Autoriai
Pratarmė
Pratarmė elektroninei versijai
Turinys
Sutrumpinimai
Summary in English
Rėmėjai
Paieška

Turinys > Bažnyčios

 

 

Biliakiemis
Šv. Mergelės Marijos parapijos bažnyčia

Biliakiemio bažnyčiaBiliakiemis yra už 8 km nuo Utenos ir tiek pat nuo Tauragnų. 2000 m. pradžioje čia buvo 166 gyv. 1731 m. k. priklausė Kuktiškių dvarui. Tikintys važiuodavo melstis už 7 km. esančią Kuktiškių bažnyčią. 1937 m. Kurijos bažnytinių turtų valdymo taryba leido kaime statyti koplyčią. Statyba rūpinosi Utenos kun. Jonas Asminavičius. Statybos darbai prasidėjo 1937 m. gegužės mėn. 1940 08 11 bažnyčia buvo pašventinta. Bažnyčios projekto autorius – Zarasų aps. inž. Pranas Indriūnas. Statė vietinis k. statybininkas Jonas Grinius su pagalbininkais. Lėšas skyrė Genė Trinkūnaitė, Kotryna Ramonaitė. Iš Juozapo Vilūno už 3 tūkst. Lt. nupirktas 6 ha žemės sklypas. Albertas Vilūnas paskyrė 1 ha, Jonas Žilėnas 1,5 ha žemės. Žemes pardavus gauta 600 Lt. Bažnyčios ir ūkinio pastato statybai išleista 12258 Lt. Bažnyčia medinė, su trimis navomis, dideliais langais, bokštas nesimetrinis. Bažnyčios dydžiai: plotas 25X10 m², aukštis iki lubų – 8 m., bokštas – 18 m. Sienos apkaltos lentomis, pripildytos spalių. Stogas dengtas cinkuota skarda. Čia kunigavo J. Asminavičius, Kriminskas, nuo 1964 – iki 1987 m. kunigas literatas, dailininkas Petras Markevičius. 1942 m. bažnyčią aplankė Panevėžio vysk. K. Paltarokas. Dabar administratorius Povilas Klezys.

Gediminas Isokas

Vytautas Katinas

Daugailiai
Šv. Antano parapijos bažnyčia

Daugailių bažnyčiaMiestelis 18 km nuo Utenos šalia Indrajo ežero. Piliakalnis datuojamas I–V a. po Kr. liudija, kad čia jau gyveno žmonės. Manona, kad pirmoji bažnyčia buvo pastatyta prieš 1747 m., nes iš tų laikų išlikęs bažnyčios inventorius, kuriame minimi altoriai, liturginai rakandai, aukso, sidabro dirbiniai. Tuomet ir buvo filijinė bažnyčia. Jonas Kurčevskis knygoje ,,Vilniaus vyskupija nuo jos įkūrimo iki šių dienų“ (1912 lenkų kalba) 1387–1744 buvusių bažnyčių, filijų ir koplyčių sąraše mini ir Daugailių bažnyčią, priklausiusią Kupiškio dekanatui. Bažnyčią aptarnavo iš Gelvonų atkviestas pranciškonas. Pirmoji bažnyčia stovėjusi ant piliakalnio. 1766 m. kunig. Radvila, būdamas dvaro savininku, pastatė bažnyčią piliakalnio papėdėje. Piliakalnyje buvę ir senosios kapinės . Šią bažnyčią sudegino perkūnas. Pasak padavimų, ji nugrimzdo į žemę, tačiau dalį altorių su šventųjų paveikslais vėjas Visagalio valia nunešęs į piliakalnio papėdę, kur turėjo atsirasti nauja bažnyčia. Radvilų statytos bažnyčios pamatų liekanos, klevų alėjos išliko iki mūsų laikų. Kunigo Antano Rimševičiaus rūpesčiu 1883 m. iškyla didesnė bažnyčia. Miško medžiagą dovanojo Broniaus Kvyklio senelis Adomas Kviklys. Rąstai vežti iš Šavašų palivarko miško. Parapijiečiai rengė talkas, medžiagas ir lėšas teikė Reinių, Mališauskų, Čepėnų šeimos, Jablonskienė ir kt. Iškilo ir klebonija. 1883 m. bažnyčia barokinė, su dviem bokštais. Tarp jų – centrinės navos. Virš durų – platus langas. Ant bokštų ir frontono – kryžiai. Išorinės sienos apkaltos gulsčiomis lentomis. Viduje – trys barokinio stiliaus altoriai. Šventoriaus kampe – varpinė. Šventoriaus sienoje – geležiniai vartai. 1915 m. klebonas K. Kišinas bažnyčią remontavo, išdažė vidų. Medžio drožėjo darbus bažnyčioje dirbo garsus meistras iš Garnių kaimo Ignasius Mecelica. 1907 m. prie bažnyčios įsteigta skaityklėlė. 1897 m. bažnyčios filialistu paskirtas Kazimieras Kiršinas, dirbęs iki 1935 m. Mirė 1940 m. Jis pirmasis kunigas palaidotas Daugailių kapinėse. Iki 1939 m. Daugailiai priklausė Dusetų par-jai ir buvo filija. 1939 m. kunigas Kazimieras Mozūras filiją paskelbė parapija. Jis remontuodavo bažnyčią, pastatė naują kleboniją. 1940 m. parapija jungė 57 kaimus, miestelį. Parapijoje gyveno 2214 parapijiečių. Antrojo pasaulinio karo metu į bažnyčią pataikė artilerijos sviedinys. Po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau Daugailių bažnyčios klebonu buvo Adomas Vyšniauskas, vėliau 7 metus – Gediminas Šukys, po jo Petras Baltuška. 1979 m. jis šventė 25 kunigystės metų sukaktį. 1983 m. buvo iškilmingai paminėta bažnyčios pastato šimtosios metinės.

Gediminas Isokas

Daunoriai
Šv. Jėzaus širdies parapijos bažnyčia  

Daunorių bažnyčiaBažnytkaimis 25 km nuo Utenos, 10 km nuo Tauragnų. XVIII a. buvo kaimas, priklausęs Tauragnų dvarui. Daunoriuose buvo smuklė. Žemė nederlinga, kalvota. Nuo 1924 m. privačiuose Daunorių kaimo namuose Tauragnų klebonas Ignotas Vitkus laikė pamaldas. Ūkininkas Justinas Vitkauskas, sulaukęs 82 m., iš 50 ha žemės bažnyčios reikmėms atidavė 39 ha su sąlyga, kad kunigas jį globos. Tauragnų klebonas Matas Nakas ir vikaras Titas Vinkšnelis rūpinosi bažnyčios statyba. 1934 12 26 Utenos dekanas J. Asminavičius pašventina naująją medinę modernią bažnyčią. Ji stačiakampė, 16,5X10,5 m². Centrinis bokštas kvadratinis, langai pailgi. Altoriai trys. Didžiausiame altoriuje Šv. Jėzaus širdies statula, todėl ir bažnyčia vadinama Šv. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia. Nuo 1937 m. kunigu dirbo Jonas Kuprys. 1937 ir 1943 m. lankėsi vyskupas K. Paltarokas. Dabar čia tikinčiuosius aptarnauja atvažiuojantis Tauragnų klebonas Bronius Šlapelis.

Gediminas Isokas

Kirdeikiai
Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia
 

Kirdeikių bažnyčiaStovi Pakaso ežero pietvakariniame krante, 30 km nuo Švenčionių, 14 km nuo Ignalinos. Laukuose buvo pilkapių, kuriuos kasinėjant rasta įmovinių ietigalių, siauraašmenių kirvių, datuojamų V–VIII a. Linkmenų dvaro inventoriuje 1554 m. minimi Kirdeikiai (29 sodybos). 1732 m. – 10, 1866–34 sodybos su 241 gyv. Per miestelį ėjo demarkacinė linija su Lenkija. Bažnyčia pateko lenkams. 1925 m. iš bažnyčios kunigas Juozas Breiva atsivežė metrikas, liturgines knygas ir ėmė statyti bažnyčią, steigti naują parapiją. Lietuvos vyriausybė skyrė nemokamai miško medžiagą ir 35 tūkst. Lt. Kirdeikiškiai dirbo įvairius darbus. 1927 m. bažnyčia buvo baigta. Darbus prižiūrėjo Utenos aps. inž. Litus. 1927 m. Kaišiadorių vysk. Juozas Kutka ją pašventino. Bažnyčia eklektinės architektūros, su 12 langų, absida trisienė. Vidus padalintas į tris navas, paremtas kolonomis. Sienos, lubos lentinės. Didysis altorius tamsokas, su keturiomis statulomis ir paveikslais. Šventorius aptvertas. Juozas Breiva pastatė par-jos namus, kuriems suteiktas kun. Silvestro Gimžausko vardas. Pastatė ir ūkinius pastatus. Kun. Juozas Breiva mirė 1939 m. Nuo 1940 m. čia dirbo kun. Jonas Matuliauskas. Po jo – Petras Liutkus, Vincas Pinkevičius, Petras Kražauskas. Vilius Viktoras Cukuras, Zenonas Navickas, Jonas Zubkus ir kt. Dabar administratorius Jurgis Kazlauskas. 

Gediminas Isokas

Kuktiškės
Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia

Kryžius Kuktiškių bažnyčios šventoriujeRašoma, kad pirmoji bažnyčia Kuktiškėse pastatyta 1604 m., kai vyskupu buvo Benediktas Vaina. Tikriausiai ji buvo medinė. Tačiau ji buvo ne kartą perstatyta. 1644 m. čia stovėjo medinė bažnyčia, kurią 1689 06 09 pašventino Vilniaus vysk. Abraomas Vaina. Tuomet jos pamatai buvo akmeniniai. 1844 m. vizitacijos akte pateikiamas pilnesnis tos bažnyčios vaizdas. Bažnyčia dengta gontais, sienos apkaltos lentomis, fasadas paremtas keturiomis medinėmis kolonomis, ant fasado bokštelis, ant jo – geležinis kryžius. Kitas kryžius – stogo gale, virš didžiojo altoriaus, durys apkaltos ir apmuštos kailiu, langai devyni. Bažnyčios ilgis – 37 , plotis – 15, aukštis – 10 aršinų (2 aršinos – 1m). Zakristija medinė, dengta lentomis, durys viengubos, vienas langas su geležinėmis grotomis. Zakristijos ir bažnyčios grindys ir lubos medinės. Didysis Šv. Boleslovo altorius medinis, su dviem dažytomis kolonomis, altorius mūrytas, pakopos medinės. Antrasis Šv. Jono Krikštytojo altorius mėlynas, ant vienos pakopos. Trečiasis altorius su Jėzaus Nukryžiuotojo skulptūra. Ketvirtasis Marijos Škaplierinės altorius su marmuriniu portiku. Penktasis Marijos Nekalto prasidėjimo altorius iš keturių kolonų, marmuriniu portiku, medinėmis pakopomis. Vargonai 11 balsų, apsupti keturių kolonų. Yra paaukštinimas chorui. Sakykla dažyta žaliai, suolai šeši, yra juodas karstas. Daug paveikslų: Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Tadeušo, Šv. Katrynos, Nekalto prasidėjimo, Šv. Stanislovo, Šv. Onos ir kt., tapytų ant drobės. Buvo vėliavų, kryžių, sidabrinių monstrancijų su spinduliais, dėžučių, taurių, natenų ir kt.
Varpinė ant akmeninių pamatų, trijų aukštų, kvadratinė, stogas dengtas lentomis, su kryžiumi, dvejos durys, 3 varpai. Metrikų knygos: krikšto pradėtos 1739, santuokos – 1747, mirusiųjų – 1747 m., besituokiančių egzaminų – nuo 1827 m. Gyvenamas namas, statytas 1790 m., 24X11 aršinų, 7 kambarių. 10 langų su langinėmis. Namas tarnams medinis, šiaudiniu stogu, kepykla, dvi kamaros. Ledainė iš akmenų, dengta šiaudais. Svirnas medinis, dviejų aukštų. Šiaudiniu stogu, šešių aruodų, šalia sandėlis, yra medinė daržinė, namas vargonininkui, 20X15 aršinų koplyčia. Bažnyčios žemė – apie 20 dešimtinių. 1864 m. dokumente kartojami tie patys dalykai kaip 1844 m. dokumente, tačiau yra naujų įrašų. Pvz., kapinese stovi medinė koplyčia su 6 balsų vargonais, koplyčioje 7 paveikslai. Kapinės aptvertos apipjautais rąstais, kapinių varpinė turi 2 varpus. Parapijos žemė yra Trimoniškyje (33 dešimtinės). Ten stovi gyvenamas namelis, daržinė ir kiti pastatai. Apie 1886 m. bažnyčia sudegė. Klebono Kazimiero Valiūno rūpesčiu 1891 m. atstatyta. Nauja bažnyčia – eklektinio stiliaus, H raidės pavidalo. Fasadas su keturiomis kolonomis. Yra du šoniniai priestatai fasado linijoje, kiti du – ties prasbiterija. Šoninės sienos suskaldytos, piliastrai sienose apie 20 į 54 padalas suskaldytų langų. Vidaus kolonos su aštuonbriauniais pjedestalais. Išgaubtos medinės lubos dekoruotais dažytais plofonais. Bažnyčioje 3 altoriai, daug paveikslų. Bažnyčios sienos iš pušinių rąstų, 30 m ilgio, 15 – pločio ir 9 m aukščio. Šonuose dvi zakristijos. 1931 m. bažnyčią lankė Kaišiadorių vysk. Juozapas Kutka. Jo vizitacijos akte pažymėtas bažnyčios inventorius, pastatai, žemė. Atsirado naujų pastatų. Pažymėta, kad ant kapų buvusi koplyčia 1925 m. nugriauta. Vargonai, altorius padovanoti Saldutiškio bažnyčiai. 
Manoma, kad apie 1781 m. čia vikaravo Pranas Savickas. 1644 m. ir vėliau – Jonas Michnevičius. 1825–1834 m.- kunigas Andriejus Paskočynia - nuo 1834 m. Stanislovas Neviadomskis vikaravo XIX a. pirm. pus. 1860–1862 m. vikaras Juozapas Pikturna, 1864–1867 m. jis Kuktiškių parapijos administratorius. Už tai, kad klierikui Vincui Kašeliauskui 1868 m. leido pasakyti ,,kenksmingą“ pamokslą, uždarytas į Vilniaus vienuolyną. 1886–1900 – kunigavo Kazimieras Viliūnas, 1900–1906 m. - Jonas Ukranas, 1906–1939 m. - Kazimieras Daukša, 1940–1943 m. - Jonas Dzekunskas, 1943–1946 m. - Jonas Kamarauskas, 1946 m. - Česlovas Krivaitis, 1946–1947 Juozapas Voveris, 1946–1948 m. - Aleksandras Alkovikas, 1948 06 07 m. – 1948 09 07 Vincentas Sladkevičius, 1940–1949 m. - Pranciškus Gerbutavičius, 1950–51 m. - Mykolas Bugenis, 1952–1961 m. - Pranciškus Genevičius, 1952–1985 m. - Petras Budrauskas, 1985–1986 m. - Juozas Čeberiokas, 1986–1987 - m. Zigmas Stančiauskas, 1987–1989 m. Juozapas Kaminskas, 1989–1991 m. - Stasys Linda. Nuo 1991 m. Kuktiškėse klebonauja Saldutiškio dekanato dekanas Juozapas Čeberiokas. Vikarais čia dirbo Henrikas Surginevičius, Vincas Andriulevičius ir kt. Kuktiškių apl. ir parapijoje yra gimę kunigai: Juozas Bakšys, Jonas Kaušyla, Jonas Tutinas, Bronius Bulika, kanauninkas Antanas Meigys, Kazimieras Mindaugas Žilys, Jonas Mintaučkus ir kt.

Gediminas Isokas

Leliūnai
Šv. Juozapo parapijos bažnyčia

Leliūnų bažnyčiaLeliūnų miestelis yra už 13 km nuo Utenos, prie Kauno–Zarasų plento. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1698 m., ir 1744 m. priklausė Vyžuonų parapijai. Leliūnų dvarininkas Butleris 1788 m. pastatė antrą medinę 12X28 m² ploto bažnyčią. Ji buvusi kryžiaus formos, bokštelyje kabojęs signatūrinis varpelis. Iš lauko pusės lentomis apmušta, viduje Šv. Juozapo su kūdikėliu Jėzumi altorius. Medinėje varpinėje kabojo trys varpai. Kai ši bažnyčia sunyko, kun. Antanas Masaitis senos bažnyčios vietoje 1901 07 16 pašventino kertinį naujos mūrinės bažnyčios akmenį ir pamatus. Bažnyčia statyta 1901–1905 m. Ji mišrios architektūros su gotiškais, romantiškais ir moderniškais elementais. Projekto autorius - Pakalnių dv. savininkas inž. Kulieša. Statė latvis Anzolis. Plytos degtos Leliūnų ir Sungailiškių dvaruose. Bažnyčios ilgis – 37,5, plotis – 21,5, sienų aukštis – 15, bokšto su kryžiais – 51 m. Dekoravo dailininkai Stakauskas ir Novakauskas. Didžiosios durys ąžuolinės, kitos – pušinės, langų rėmai geležiniai. Trys altoriai ąžuoliniai. Sakykla gotikinio stiliaus. Vargonai nuo 1913 m., dviejų klavetūrų, su 21 balsu, gaminti Karaliaučiuje, Brunono Goebelio dirbtuvėje. Ligi 1931 m. buvo 3 varpai. 1931 07 15 žaibas trenkė į bažnyčios bokštą, ir varpai nukrito. Du varpai sudužo, liko mažesnis. 1940 m. varpai perlieti, tačiau vieną okupantai išsivežė. Šventoriuje 8 X 6 m², 5,5 m. aukščio raudonų plytų koplyčia. Parapija už 1 km turėjo 2,5 ha žemės ir 3,7 ha lauką. Bažnyčios, koplyčios ir iš senos medinės bažnyčios liekanų pastatyto svirno salės darbams vadovavo kun. A. Masaitis. 1865 m. parapijai priklausė 3402 gyv. 1899–1938 m. kun. Antanas Masaitis. Palaidotas bažnyčios šventoriuje. Jį pakeitė J. Gudonis. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu kunigavo Vladas Varanavičius. Po Antrojo pasaulinio karo vienas kunigas dingo be žinios. 1981–1982 m. kunigavo Petras Senulis. Dabar administratorius Kostas Balsys. Metrikų knygos vestos: 1794–1827 m. – lotyniškai, 1828–1848 m. – lenkiškai, 1849–1861 m. – rusiškai, 1917–1918 m.– lotyniškai, nuo 1920 m. - lietuviškai. 

Gediminas Isokas

Pakalniai
Šv. Trejybės parapijos bažnyčia

Pakalnių bažnyčiaPakalnių bažnytkaimis yra 11 km. nuo Utenos, 6 km. nuo Leliūnų, minimi XVII a. dokumentuose. 1762 m. Pakalnių dvaro savininkas Antanas Kulieša savo žemėje, prie vieškelio „Utena – Alanta“, pastatė 7X14 m², dviejų bokštų, trijų altorių medinę bažnyčią. 1796 m. minima ir koplyčia, priklausiusi Utenos bažnyčiai. Jai sunykus, 1906 m. kun. Jurgis Kazlauskas, parapijiečių remiamas, pastatė Šv. Trejybės bažnyčią. Ji buvo netradicinio stiliaus, labai panaši į didelį namą, tik galuose yra bokšteliai su kryžiais. Fasado ir šoninių sienų langai aukšti, su gotiškomis akutėmis. Prieš duris – ornamentuoti prieangiai. Fasadinė siena siaura, be atidalyto fortono. Suolų atramos puoštos spiralėmis, kriaukle ir gėlių ornamentais. 1928 m. Pakalniai tapo parapija. Parapija priklauso Anykščių dekanatui. 1940 m. turėjo 2338 parapijiečius. Antrojo pasaulinio karo metu kunigu buvo Petras Purauskas. 1983 m. administravo kun. Antanas Zulonas. Dabar administratorius Kostas Balsys. 2000 04 25 bažnyčia sudegė. Dabar bažnyčia atstatyta, tačiau dar neįrengta. Pamaldos vyksta.

Gediminas Isokas

Saldutiškis
Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos bažnyčia

Saldutiškio bažnyčiaSaldutiškio miestelis įsikūręs prie siaurojo geležinkelio, už 21 km nuo Utenos. Miestelio pradžia susieta su Saldutiškio dvaru. Ši vietovė vadinta Sigutiškiu, Salgudiškiu, Sundutiškiu. Vykdant žemės reformą, Saldutiškio dvaro centras atiteko besikuriančiai parapijai. Numatyta pastatyti bažnyčią. Apylinkės ūkininkai: Nasevičius, Pelėda, Stundžia ir mokyt. Janonis tam skyrė didelį dėmesį. Kaišiadorių vysk. leido steigti parapiją, jai priskirdamas dalį Labanoro, Kuktiškių, Linkmenų, Tauragnų aplinkinių kaimų. 1924 m. klebonu paskiriamas iš Rusijos sugrįžęs kun. Stasys Švėgžda. Akmeninis dvaro svirnas pertvarkomas į bažnyčią. Klebonija įsikuria dv. rūmuose. 1928 m. atidaroma bažnyčia. Ji mūrinė iki trečdalio sienų aukščio, o toliau medinė. Ji turi du bokštus su geležiniais kryžiais, dideles akustines angas, skirtas varpų skambesiui plisti. Frontonas tarp bokštų , su kryžiumi. Fasado ir sienų langai su pusapskritėmis arkomis. Sienos ir langai apkalti gulsčiomis lentomis. Šalia didžiojo – du šalutiniai altoriai. Lubos dekoruotos dažytais plafonais ir frizais. Saldutiškio bažnyčia tampa dekanato centru. 1940 m. jam priskirtos Kirdeikių, Kuktiškių, Labanoro, Saldutiškio ir Suginčių par-jos su 15 tūkst. katalikų. Parapijos steigėjas mokyt. J. Janonis 1924 06 15 lenkų už lietuvišką veiklą nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau, pasikeičiant kaliniais, sugrįžo po pusantrų metų. Apie 1938 m. Saldutiškio par-ja atitenka vienuoliams selezniečiams. 1931 m. Saldutiškį aplankė vysk. J. Kutka. 1939 m. Vatikano nuncijus Lietuvai Antonio Arata. 1931 m. klebonu buvo Stasys Švėgžda po jo - Juozas Gustas, 1945 m. ištremtas į Sibirą. Vėliau klebonavo Bronius Kleimas, po jo - Juozapas Masalskis. 1986–87 m. - Zenonas Navickas. Daug metų, pradedant 1922 -aisiais, vikaru buvo kunig. Antanas Maciulevičius. Jis Paaisetės kaime turėjo ūkį, kurį 1940 m. nacionalizavo. Tačiau vėliau jo neatsiėmė, globojo persekiojamus žydus. Jis vienintelis iš kunigų po Antrojo pasaulinio karo gavo pensiją. Dabar bažnyčios administratorius Jurgis Kazlauskas. 

Gediminas Isokas

Spitrėnai
Šv. Mergelės Marijos Taikos karalienės bažnyčia

Spitrėnų bažnyčiaSpitrėnų bažnytkaimis nutolęs už 11 km nuo Utenos ir 8 km nuo Tauragnų. XVIII a. čia buvo dvarelis, kurį prieš Pirmąjį pasaulinį karą nupirko Jonas Balaiša. 1908 m. Utenos klebonas Antanas Švatelis ragino spitrėniškius statyti bažnyčią. Tą darė 1916 m. ir kun. Pranciškus Turauskas. Dvaro savininkas Jonas Balaiša 1917 m. paskyrė bažnyčiai 10 ha žemės ir Minčios miško. Broliai Mikšiai, J. Rastenis, S. Pimpė atvežė eglinių rąstų. Statė K. Laurinavičius, Petrauskas, Simonas Bikelis ir kt. Projektą paruošė E. Balaišienės pusbrolis - studentas Pranas Gineitis. 1917 01 08 bažnyčia pašventinta, dalyvaujant klebonui Pranui Turauskui, Utenos dekanui J. Javašiūnui ir kunigams, parapijiečiams. Plotas 20X11 m², viduje trys ąžuoliniai altoriai, šalia bažnyčios iškilo varpinė. Čia kunigais dirbo Pranas Mirskis, po jo 1919 m. - P. Liepa nuo 1919 m. - P. Margevičius. Apie 1921 m. Spitrėnus aplankė Žemaičių vysk. Pr. Karevičius. 1924 m. iškilo didysis altorius, skirtas Šv. Marijai, kiti du altoriai 1924 m. bažnyčia pavadinta Šv. Mergelės Marijos Taikos karalienės vardu. Už paveikslus altoriams apmokėjo Puodžių k. gyv. Antanas Jasudis. 1927 m. Noliškio dvar. Kazimieras Žulys padovanojo 8 ha žemės. 1927 m. bažnyčią aplankė Panevėžio vysk. K. Paltarokas. Po Pr. Markevičiaus Spitrėnuose kunigavo A. Masiulis, mėgęs medžioti. A. Masiulį pakeitė kun. Navickas. 1934, 1937 m. čia vėl lankėsi Panevėžio vyskupas. Nuo 1964 m. klebonu dirbo Julijonas Kuprys, 1974 m. - Vytautas Tvarijonas. Dabar administratorius Povilas Klezys. Bažnyčia priklauso Utenos dekanatui.

Gediminas Isokas

Sudeikiai
Šv. Mergelės Marijos parapijos bažnyčia

Sudeikių bažnyčiaMiestelis įsikūręs 10 km nuo Utenos., 9 km nuo Daugailių ir Užpalių, prie Alaušo ežero. XV–XVIII a. prie Alaušo ežero buvo Bikuškio dvaras. 1719 m. jo savininkas dv. pastatė koplyčią. Tikinčiuosius aptarnaudavo dv. gyvenęs kapelionas. Ta vieta vadinta Šventorėliu. Kapelionas priklausė Užpalių kunigui. Rašoma, kad kai koplytėlė sudegė, Degsnio, Jotaučių, Kastuliškio ir kitų dv. savininkai atsiuntė savo dvariškius, kurie naktį pasiėmę po gaisro išlikusius bažnytinius reikmenis. Mat tarp dvarininkų būta nesutarimų. Degsnio dv. savininkas išskyrė bažnyčios statybai du valakus žemės. Vyskupas Motiejus Valančius, atvykęs į Sudeikius, pabarė statytojus ir parapijiečius, kad jie menkai rūpinasi bažnyčia. Vienur rašoma, kad 1781 m., kitur - 1791 m., o dar kitur - 1806 m. pastatyta bažnyčia. Tačiau sienų pastatymas ir stogo uždengimas - tai dar ne bažnyčios įkūrimo pradžia. 1917 m. uždėti maži mediniai bokšteliai stogo galuose su kryžiais. Bažnyčia stovi ant stambių akmeninių pamatų, klasikinio stiliaus skliautai, baltai dekoruota. 1933 m. naujai išdekoruotas vidus. 

Sudeikių bažnyčios vidus 1955 m. uždėtas barokinis frontonas su keturiomis poromis pusapvalių kolonų. Ant kraigo - ažūrinis geležinis kryžius. Bažnyčios dydis 25X13 m², aukštis iki 9 m. Trys altoriai: Šv. Elžbietos (fundatorės), Šv. Simono ir Šv. Judo. Per 1944 m. karą nukentėjo bažnyčios dekoracijos, 9 balsų vargonai, apdaužytos statulos. Pokario metais suremontuota. Šventorius aptvertas akmenų siena. Yra 1939 m. statyta medinė varpinė. Šventoriuje yra 9 kapai ir 5 paminklai. Čia palaidoti 2 bažnyčios fundatoriai ir 7 klebonai: Juozas Šnapštys (Margelis) ir kt. 1995 m. sudeikėno prof. Juozo Girniaus palaikai iš JAV perlaidoti bažnyčios šventoriuje. Kunigais čia buvo Juozas Šnapštys (Margelis) –1920–1921 m., po jo -Jonas Jaskevičius, Juozas Savukaitis, Jonas Lomanas, Kazimieras Čiplys, organizavęs vaidinimus, rašęs dramas. Po Antrojo pasaulinio karo – A. Arlauskas, 1974 m. ir vėliau - Paulius Svirskis, 1981–1983 m. - Povilas Juozėnas ir kt. Čia garsūs Elžbietos atlaidai. Dabar administratorius Povilas Klezys, kuris Sudeikiuose negyvena.

Gediminas Isokas

Tauragnai
Šv. Jurgio parapijos bažnyčia

Tauragnų bažnyčiaTauragnų miestelis įsikūręs 16 km nuo Utenos, prie Tauragnų ir Labės ežerų. Manoma, kad bažnyčia čia buvo pastatyta 1387 m. ar kiek vėliau. Ji buvo viena iš 7 po Aukštaitijos krikšto pašventintų bažnyčių Šiaurės Lietuvoje. Ji stovėjusi už 4 km nuo dabartinio miestelio, Tauragnų piliakalnio papėdėje. Spėjama, kad ten stovėjo trys vėliau sudegusios medinės bažnyčios. Padavimas teigia, kad sudegus trečiai bažnyčiai, klebonui prisisapnavęs Šv. Kazimieras, sakęs statyti bažnyčią kitur, prie Tauragno – Labės ežerų. Šioje vietoje stovėjusios 4 ar 5 bažnyčios, tačiau ir jos degė. Viena buvusi atstatyta XVI a. antroje pusėje, kita, 1705 m. Kaip jos atrodė – nežinia. 1997-2000 m., tyrinėjant 1944 m. sudegintos Tauragnų bažnyčios vietą (viso ištirtas 170 m² plotas, tyrimų vadovas R. Laužikas) rastas iki 1,5 m storio kultūrinis XV-XIX a. sluoksnis su 4 ankstesnių bažnyčių liekanomis, įvairiomis statybinėmis detalėmis (plytomis, grindų plytelėmis, keramikos šukėmis, geležinėmis vinimis, stiklo fragmentais, monetomis (daugiausia Jono Kazimiero šilingais), XVI a. mūrinė kripta, 89 XV-XVIII a. griautiniais kapais su paskiromis įkapėmis: žalvariniais apgalviais, žiedais, segėmis, segtelėmis, adatėlėmis, stikliniais karoliais, medalionėliais, kryželiais, geležiniais peiliais, varinėmis ir sidabrinėmis monetomis. Mirusieji laidoti mediniuose karstuose, dalis kurių sukalta geležinėmis vinimis. Visi radiniai (keli šimtai vienetų) saugomi UKM. Kun. Feliksas Mazulevičius, parapijiečiai, grafas Paslauskas susirūpino bažnyčios statyba. Laužikas R. Žvalgomieji tyrinėjimai Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčios vietoje/ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. V. 1998. P. 349–352; Laužikas R. Tauragnų buvusių bažnyčių tyrinėjimai/ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. V. 2000. P. 395–399. Jis leido Minčios miške iškirsti pušų. 1874 m. sudegusios vietoje iškilo nauja bažnyčia su 5 altoriais. Didysis medinis su paauksuotais drožiniais, medinėmis kolonomis. Buvo Dievo motinos, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Jurgio paveikslai. Altoriaus niša mūrinė. Grojo 1874 m. gamybos vargonai, puikavosi gražiais drožiniais puošta sakykla. Plotas 26X25 m². Ant 14,5 m aukščio stogo iškilęs barokinis bokštelis, virš jo – ažūrinis kryžius. Sienos apkaltos statmenomis lentomis. 1942–1943 m. dailininkas Bronius Žiedas atnaujino 5 altorius, nudažė baltais dažais, nutapė naujų paveikslų. 1943 m. pastatyta nauja klebonija. Projekto autorė Bronė Kovienė (Lukštaitė). Medžiaga panaudota iš senosios karčemos. Klebonija buvo 15,5 m ilgio ir 9,5 m pločio. Viduje – 8 kambariai. Šalia bažnyčios stovėjo medinė 12,7 m aukščio varpinė su ažūriniu kryžiumi. Varpinėje buvo 3 varpai. Pirmojo pasaulinio karo metu jie buvo išvežti Rusijon. 1929 m. kun. Bambliauskas užsakė du naujus varpus, kuriuos nuliejo Kaune, J. Masalcevo liejykloje. Vienas jų – Šv. Jurgio, varpas svėrė 160, kitas – Šv. Kazimiero varpas – 112 kg. Šie varpai buvo išsaugoti. Bažnyčios teritoriją supo mūrinė keturių vartų siena. Tačiau 1944 07 09 vokiečių karo lėktuvai padegė bažnyčią ir kitus miestelio pastatus. Supleškėjo ne tik bažnyčia, bet ir varpinė, kryžiai, parapijos archyvas, kuriame buvo archyviniai dokumentai. Po gaisro liko klebonija ir 21 m ilgio, 13 m pločio, 4 m aukščio parapijos salė. Trečią dieną po bažnyčios gaisro čia iškeltas apdegęs bažnyčios kryžius, iš kapų koplyčios atneštas altorius, sušelpus liturginiu inventoriumi liepos 16 d. atlaikytos mišios. Vėliau įruošti du altoriai, Dievo stalas, sakykla, Panevėžio vysk. K. Paltarokas padovanojo Kryžiaus kelių stočių paveikslus, gauta kryžių ir kt., pastatyta varpinė su vienu varpu. Tuo rūpinosi kun. Kazys Dulksnys, meistras J. Mackevičius. Tačiau 1967 06 30 parapijos namai buvo padegti, nes tikėjimo priešininkams nepatiko, kad čia renkasi žmonės, ypač jaunimas. Religinių kultų įgaliotinis Justas Ruginis pasiūlė naudotis kapų koplyčia, kurią atremontavus pradėta rengti pamaldas. Nors tauragniškis architektas paruošė naujos bažnyčios projektą, tačiau leista tik suprojektuoti priestatą prie koplyčios. Gavus leidimą Priepalos k. nupirktas medinis namas ir iš jo pastatyta kukli bažnytėlė. 1969 10 12 čia atšvesti Šv. Mergelės Marijos Rožančiaus atlaidai. 1981 08 23–24 d. naktį piktadariai iš bažnyčios pavogė Šv. Sakramentą, dvi komunines, dvi mišių taures ir indelį su ligonių aliejais. Tauragnų kunigai: F. Mazulevičius dirbo XIX a. pabaigoje. Po jo Mykolas Šaikūnas, Mykolas Nakas, K. Dulksnys, Antanas Misevičius, Vincas Inkratas. Tauragnuose lankėsi vysk. A. Berasnevičius. 1744 m. parapija priklausė Braslaujos dekanatui, 1781 m. turėjo 2193 parapijiečius. 1940 m. priklausė Utenos dekanatui. Buvo 4847 parapijiečiai. Nuo 1974 m. klebonas Bronius Šlapelis.

Gediminas Isokas

Gintautas Zabiela

Utena
Kristaus į dangų žengimo bažnyčia

Utenos bažnyčia1946 m. Panevėžio vysk. pateikęs žinių apie Utenos bažnyčią, klebonas ir dekanas Jonas Kriščiūnas nurodė, kad nėra aiškių žinių, kada atsirado pirmoji bažnyčia. Vieni mano, kad ji buvo įkurta 1390 m., kiti – kad ji įsteigta Vytauto 1416 m. Išlikę bažnyčios inventoriai aprašinėja tik priešpaskutinę bažnyčią, pastatytą 1802 m., tačiau ją 1879 m. sunaikino gaisras, ir su ja žuvo ankstesni dokumentai. Utenos bažnyčios inventoriaus dokumente bei vizitacijos aktuose dažniausiai nurodoma, kad pirmąją bažnyčią fundavęs Jogaila. Literatūroje kartais nurodoma, kad bažnyčia funduota 1416 m. LDK Vytauto. Fundaciniams dokumentams žuvus, Utenos klebonui Mikalojui (Nicolaus de Iùkusz artium magister rector ecclesiae) prašant, 1522 m. Žygimantas Senasis išdavė naują privilegiją (joje apie pirmosios bažnyčios fundacijos datą neužsimenama) ir patvirtino Utenos bažnyčios fundaciją (Vilniaus vysk. Jonas patvirtino 1536 m.), užrašydamas dešimtinę iš Utenos ir Užpalių dvarų. Bažnyčios kolatoriais (fundatoriais) buvo Lietuvos didieji kunig., jie skirdavo ir Utenos bažnyčios klebonus. 1608 m. sausio mėn. Utenos klebonu skiriamas Merkelis Saladzevičius. 1662 m. klebonavo Motiejus Survila, Vendeno kanauninkas, bažnyčiai paaukojęs komuninę. 1685 m. Utenos ir Užpalių klebonu buvo Mykolas Puzyna. Bažnyčia buvo sena, medinė, Šv. Kryžiaus vardo. 1698 m. Utenos bažnyčiai jis paaukojo sidabrinę monstranciją, kuri 1807 m. buvo perdirbta į paprastą kryžių, šiandien stovintį Kryžiaus altoriuje.
1738 03 03 Utenos bažnyčios vizitacijos akte (vizitavo Vilniaus vysk. Mykolas Zienkavičius) nurodoma, kad bažnyčios pastatas neseniai pastatytas, naujas, su 3 altoriais, zakristija, virš bažnyčios prieangio buvo 2 bokštai, viename kabojo 2 varpai. Netoli bažnyčios buvo m-klos namas. Mokytojavo bajoras Andrius Zubrickis, kuriam maistą davė klebonas. Netoliese buvo ir špitolės pastatas. Klebonija buvo neseniai pastatyta, su 16 langų, antrasis šalia esantis pastatas buvo skirtas vikarams. Taip pat buvo senas svirnas, atokiau – klojimas ir tais metais pastatyta daržinė, o prie upės - bravoras. Klebonavo Mikalojus Strutinskis, Utenos klebonu paskirtas valdovo Augusto II 1728 06 15 ir toms pareigoms patvirtintas Vilniaus vysk. Karolio Pancežinskio 1728 09 22. Į vizitacijos aktą įrašyta ir Žygimanto Senojo 1522 m. bažnyčios fundaciją atnaujinantis aktas. Jame bažnyčiai kasmet numatyta javų dešimtinė iš Utenos ir Užpalių dvarų, dvi žvakės didžiajam altoriui iš Utenos dv., taip pat žemė, kurioje yra turgavietė ir stovi krautuvėlės, dvi neapmokestintos smuklės, teisė gaudyti žuvis vandenyse (upėje), besiribojančiuose su klebono žeme, paskirti septyni žmonės – Svilgus, Evilgus, Januldus, Lipnus, Milgus, Svirmutus, Gielutis – su jų žeme, taip pat ežeras Raudis ir pieva, vadinama Limuški.

Utenos bažnyčios vidus1775 08 20 vizituojant Utenos bažnyčią (vizitatoriai – Livonijos kanauninkas, Kupiškio dekanas Antanas Šiukšta ir padekanis, Kamajų klebonas Klikovičius) į Vilniaus vyskupo pateiktus klausimus buvo atsakyta, kad Utenos klebonas yra Tadas Liubartas Kolyška, Smolensko prelatas, kilęs iš Kavarsko parapijos, 38 metų, įšventintas 1762 04 30, buvęs Vabalninko klebonu, Utenoje nuo 1770 10 18. Utenos bažnyčia esanti funduota Jogailos, tačiau privilegija prarasta, patvirtinta 1522 m. Bažnyčios kolatorius Lenkijos Karalystės kariuomenės generolas majoras Strutinskis. 1717 m. Utenos sen. buvo perduota Smolensko ir Starodubo egzulantams, tai patvirtinta ir 1774 m. seime.
Parapijoje 53 kaimai, 12 užusienių.ir dvarai ir palivarkai: Utenos, Noliškio I, Dičiūnų, Degulių, Noliškio II  – Avižienių, Pakalnių, Noliškio III Budreikių, Bylinsko, Gaižiūnų, Antaduobių, Noliškio, Ramaškonių, Jasonių, Vijeikių, Spitrėnų, Vaikutėnų, Radeikių, Sirutėnų, Garnelių, Šlapių. Taip pat buvo 3 kaimai ir užusienis, priklausantys Vilniaus vysk. stalo dvarui (32 dūmai). Par-joje gyveno 250 žydų. Utenoje buvo žydų mokykla. Per metus gimė 83, mirė 57 žmonės.
Buvo dvi filijinės bažnyčios: Strutinskio ir Utenos klebono pastatyta už mylios nuo Utenos Mamiancy (Momėnai?) kaimo žemėje, vadinta Mikolajava, ir Kuliešos dvare Pakalniuose. Altarija viena. Parapijoje buvo 9 kapinės, neaptvertos ir neprižiūrimos, daugiausia laidojama parapijos bažnyčios kapinėse. Šventorius naujai aptvertas tašytais rąsteliais, apsodintas klevais. Šv. Kryžiaus bažnyčia buvusi statyta Livonijos vyskupo, Utenos klebono Puzynos, jau sena, medinė, remontuojama, joje 5 altoriai. Bažnyčios bokšte 2 nedideli varpai ir signaturka. Klebonija - medinė, sena. Bažnyčiai priklausė Utenėlės palivarkas, 2 smuklės, miestelyje, bažnyčios sklypuose gyveno 5 katalikų ir 4 žydų šeimos. Parapijos mokyklai pastatytas naujas pastatas su kamara ir rūbine, dengtas skiedromis. Kitame gale gyveno vargonininkas Kazimieras Sviežinskis, kuris  mokė vaikus, padorus, gabus žmogus, gero būdo ir papročių. Algą jam skyrė klebonas, parapijiečiai nieko neprisidėjo. Klebonaudamas Tomas Milošas pardavinėjo bažnyčios sklypus (tai turbūt susiję su išlaidomis naujos bažnyčios statybai) įvairiems asmenims. 1795 09 01 buvo parduotas sklypas su senais, supuvusiais stogais, pastatais Jonui ir Zofijai Butkevičiams. 1795 10 30 sklypas prie tilto į dvarą, su keturių kambarių namu, daržine - Jonui Paškauskui, Vendeno pastalininkiui. Ukmergės pilies teismo vaznys į tuos sklypus savininkus įvesdino 1796 m.. 1796 m. Utenos klebonijai priklausė jurisdika mieste, kurioje gyveno 8 daržininkai, 11 žydų, keli sklypai buvo tušti. Be to, klebonijai dar priklausė du palivarkai, kurių vienas, vadinamas Utenėle, buvo mylios atstumu nuo bažnyčios (7 valakai žemės), kitas, vadinamas Pakirčiais, Dusetų apylinkėje (13 valakų). Abiejuose palivar. gyveno 30 bažnyčiai pavaldžių valstiečių šeimų, vieni buvo lažininkai, kiti činšininkai. 1796 m. pradedama statyti nauja medinė bažnyčia, kuri užbaigiama 1802 m. Bažnyčios vaizdo rekontrukcija yra P. Galaunės knygoje „Lietuvių liaudies menas” (Kaunas, 1936). Nuo 1797 m. - klebonas Tadas Milošas, Utenoje klebonavo 18 metų. Minima neseniai pastatyta špitolė – namas atvykstantiems į bažnyčią parapijiečiams pailsėti, be to, jame gyveno vargonininkas ir elgetos, o vikaro ar vargonininko prižiūrimi mokėsi keli vaikai. Keli susidėję kaimai išlaikė daraktorius (dyrektorow). Pamokslai sakomi lietuviškai. Seni parapijiečiai ir bajorai eina išpažinties ir komunijos, jaunimas ne toks. Tai užrašyta vizitacijos akte. 1818 m. bažnyčios vizitacijos akte pažymima, kad esanti medinė bažnyčia pradėta statyti 1796 m., baigta 1802 m., priklauso Kupiškio dekanatui. Varpai kabėjo ant 4 į žemę įkastų stulpų. Mokyklai ir špitolei fundacijų nebuvo. Bažnyčiai priklauso 29 valstiečių dūmai ir 24 sklypai miestelyje. Valstiečiai valdė po valaką žemės, sklypininkai po 40 rykščių (prūsiška rykštė 3,766 m.). Bažnyčia kapitalo neturėjo, tik gaudavo kasmet po 100 auksinų iš dvaro, pagal ankstesnių klebonų susitarimą su Strutinskiais, vietoje turgaus rinkliavos. Klebonu buvo kun. Simonas Porazinskis, Vilniaus katedros kanauninkas. 1820 m. bažnyčios vizitacijos akte minimas tais metais buvęs gaisras; dėl jo bažnyčios jurisdikoje 10 sklypų buvo tušti, kituose 14 sklypų gyveno ir katalikai, ir žydai. Pačiame miestelyje buvę 38 dūmai. Taigi po gaisro iš viso buvo likę 52 dūmai, neskaitant bažnyčios ir klebonijos bei dvaro pastatų. 1829 m. gruodžio mėn. sudarytame bažnyčios ir jos valdų inventoriuje (surašytame po klebono Anupro Hovalto mirties bažnyčią perduodant naujam klebonui Petrui Staševičiui) rašoma, kad Utenos bažnyčia baigta statyti 1802 m. klebono Tado Milošo lėšomis, iš pušies medžio, apačioje – kryžiaus formos, aukščiau virš koplyčių aštuonkampė, pagrindiniame fasade 4 medinės kolonos, viduje 4 altoriai. Medinė 4 stulpų varpinė, dengta lentomis,  stovėjo dešinėje šventoriaus pusėje. Buvusi didelė krūva akmenų, skirtų naujos mūrinės varpinės statybai, tačiau dar 1820 m., klebonaujant Porazinskiui, akmenys buvo paskolinti Utenos dv. valdytojai Pomarnackienei, tačiau raštiško skolaraščio nėra.  Šventorius aplik bažnyčią kvadratinis, iš priešakio ir klebonijos pusės aptvertas statinių tvora. Buvo Rožančiaus brolija.
Priešais bažnyčią, klebonijos žemėje, klebono lėšomis buvo pastatytas ir šiaudais dengtas iš apvalių rąstų svirnelis. Pati klebonija - medinė, ant mūrinių pamatų, sienos apkaltos lentomis, kurios vietomis supuvusios, iš jos einant į bažnyčią, dešinėje, buvo nedidelis kiemelis, aptvertas statinių tvora, su varteliais; sode - keliolika vaismedžių ir liepų eilė; kairėje – daržas. Šalia klebonijos buvo medinis svirnelis, 2 arklidės, daržinė, vežiminė, nedidelis gyvenamasis namelis, klojimas, ledainė - tarp klebonijos ir bažnyčios; taip pat buvo vikarų namas, kurio kitame gale – špitolė. 
Klebonijai priklausė smuklė (vadinta Pohulanka), stovėjusi prie kampo (einant iš bažnyčios į turgų), ant mūrinių pamatų, tačiau supuvusi ir apgriuvusi, „šinkavimo” kambaryje buvo 3 dideli langai (po 16 stiklų kiekviename), švediška krosnis, 2 stalai, suolas ir dvi taburetės; kamara su langu išdaužytais stiklais; kita kamarėlė su langeliu; be to, buvo priemenė, 2 apsistojimo kambariai su žalių koklių krosnimis; virtuvėje – kepimo krosnis; smuklė buvo dengta šiaudais. Šalia jos buvo vežiminė ir 2 arklidės po vienu šiaudiniu stogu.
Bažnyčios jurisdika turėjo 28½ sklypo, kiekvienas 44 kvadratinių rykščių dydžio, tuose sklypuose buvo gyventojų lėšomis pasistatyti 22 namai ir žydo smuklė (12 namų priklausė katalikams, iš jų 3 buvo šlėktos, 10 namų ir smuklė – žydams). Gyventojai klebonui mokėjo žemės mokestį, savo namus galėjo su klebono žinia parduoti, pirkėjas turėjo būti pristatomas klebonui ir su juo sudaryti žemės nuomos sutartį. Jurisdikos žemę supo generolienės Strutinskienės dvaro žemė, tuo metu iki mirties valdoma Pomarnackos. Iš rytų ir šiaurės žemę ribojo upės, nuo upės, jurisdikos gale, kur prasideda Strutinskienei priklausančio miestelio žemė, apie 30 žingsnių nuo miestelio prie kelio, vedančio į Sirutėnus, riba tiesi, nepažymėta, gyventojams gerai žinoma, iki pat gatvės, už kurios remiasi į per miestelį iškastą kreivą griovį, kerta kitą gatvę, už jos tiesia linija veda į pietus, kur prasideda laukai. Be to, bažnyčiai priklausė Utenėlės palivarkas su keliais kaimais ir užusieniais.

Mykolas Arkangelas1830 m. bažnyčios vizitacijos akte pateikiamos beveik tokios pat žinios, kaip ir 1829 m. Bažnyčios kolatoriais laikomi egzulantai, konkrečiai grafas Jeronimas Strutinskis, taip pat Benediktas Morikonis. Parapijos kapinės buvo už 144 uolekčių nuo bažnyčios, apkastos grioviu ir apsodintos medžiais, klebonas rengėsi jas aptverti tvora. Beje, nurodoma, kad Sirutėnų koplyčią 1824 m pastatė Sirutėnų dvaro savininkas Juozapas Lapa, ji 22½ × 22½ uolekčių dydžio, pašventinta 1825 08 05 Utenos dvare (1 dūmas) gyveno 46 žmonės; miestelyje (44 dūmai) 350 žmonių katalikų, be to, gyveno 115 žydų šeimų.
1843 m. bažnyčių valdas perėmė Rusijos imperijos iždas, Utenos bažnyčiai priklausiusio palivarko pastatai, kaip pažymėta 1855 m. inventoriuje, valstiečių buvo išgrobstyti. Tais metais buvusiose Utenos bažnyčios valdose (Utenėlės palivarke ir kaimuose) gyveno 51 baudžiauninkas, 28 daržininkai ir 19 viengungių (bobylių). 
1849 m. Utenos par-ja, buvusi Vilniaus vyskupijos ribose, buvo priskirta Žemaičių vyskupijai. Vyskupui Motiejui Valančiui rūpėjo priskirtų dekanatų kunigų sugebėjimas sakyti pamokslus lietuviškai, tad 1850 m. paprašė pateikti žinių. Utenos dekanate atsiliepė apie 30 kunigų. Kaip sugebančius sakyti pamokslus lietuviškai paminėjo Skiemonių kleboną Joną Bernatavičių ir Alizavos kunigą Joną Pileckį. 1851 m. vasarą 1859 m. rudenį, Utenos bažnyčią vizitavęs vysk. ten konfirmavo 3027 žmones. Prie Žemaičių vyskupijos prijungti dekanatai, turėję mažiau mokyklų ir moksleivių, M. Valančiaus rūpesčiu greit pasitempė: 1853 m. Utenos dekanate buvo tik 8 m-klos su 149 mokiniais, o 1861 m. – 15 mokyklų su 830 mokinių, tarp jų 195 mergaitės.
Vyskupas Motiejus Valančius rūpinosi blaivybės plėtimu, tad, kaip ir kitiems dekanams, 1858 10 10 laišku priminė Utenos dekanui (Anykščių klebonas) Ferdinandui Stulginskiui, kad daugelio parapijų klebonai pakvietė liaudį visiškai nebevartoti degtinės, tad ir Utenos dekanato kunigai turėtų būti uolūs. Dėl to uolumo dekaną rusų valdžiai skundė tie, kurie buvo suinteresuoti, kad būtų daugiau parduodama degtinės. Tad 1862 m. vysk. prašė generalgubernatorių V. Nazimovą, kad paglobotų Utenos dekaną ir Anykščių kleboną F. Stulginskį, kurį už blaivybės platinimą persekioja žydai smuklininkai ir policija, neva jis kurstąs valstiečius prieš vyriausybę, sudaužęs imperatoriaus biustą, miške mokąs karo taktikos ir pan. Vėliau vyskupas kupiškėnams, mirkstantiems „tvane girtystės“, kaip idealiausias blaivybės požiūriu nurodė Anykščių, Utenos, Užpalių ir Kurklių parapijas. 1858–1869 m. Utenoje klebonavo prelatas Otonas Praniauskas, 1869–1896 m. – Adomas Vyšniauskas.
1879 m. sudegė medinė Utenos bažnyčia, o 1880 12 08 buvo pateiktas svarstyti naujos mūrinės bažnyčios projektas ir sąmata 42828 rb. sumai. 1881 12 08 Vidaus reikalų ministerija grąžino projektą, – tokia bažnyčia kainuosianti iki 100000 rb. Bažnyčios statybos komitetas: – dvarininkai A. Balcevičius, O. Lukoševičius, T. Stachovskis ir valstiečiai – K. Araminas, J. Vilūnas, G. Jankus, V. Kunigėlis, S. Žulys, klebonas A. Vyšniauskas (Višnevskis) – nusiuntė projektą ir sąmatą patikrinti į Peterburgą inž. architektui prof. S. G. Lukaševičiui (jis ir buvo parengęs projektą, gyveno Peterburge, kuris raštu pranešė klebonui, kad projektą bei sąmatą ištaisys pagal pastabas, padarytas jį svarstant techniniame komitete, ir kad planą ir sąmatą jis pats pateiks patvirtinti į Vidaus reikalų ministeriją. Statybos darbų vykdytojas buvo vokietis Johanas Levaltas. 1882 m. jį apskundė A. ir F. Drozdovskiai iš Daugpilio, kad jis blogai padaręs pamatus. Buvo patikrintas Drozdovskių skundas ir rasta, kad darbai atlikti gerai. Išvadas pasirašė gen. maj. Grincevičius bei inž. archit. prof. S. G. Lukaševičius. Sąmata buvo padidinta iki 49100 rb, ją pasirašęs O. Tibo... (parašas neperskaitomas), patikrinęs Kauno gub. architektas U. Golinevičius. Parapijiečiai bažnyčiai statyti paaukojo apie 10000 rb., kitos lėšos buvo renkamos visoje vyskupijoje. 1882 m. bažnyčia sumūryta iki karnizų, o 1884 09 17 beveik baigta statyti. Vidaus įrengimo darbai turbūt užtruko ilgiau: 1901 m. nurodoma, kad ką tik padarytas didysis altorius, ruošiama medžiaga naujai klebonijai. 1898 05 28 vysk. sufraganas Gasparas Felicijonas Cirtautas bažnyčią pakonsekravo Jėzaus Kristaus Dangun Žengimo vardu.
Tuo tarpu mūrinė varpinė statyta 1876 m. Susirašinėjimas dėl jos statybos vyko nuo 1873 metų. Dvarininkai A. Balcevičius, F. Jaloveckis, C. Svionteckis varpinę statė savo lėšomis, sąmata 4580 rb.. Per Pirmąjį pasaulinį karą 3 varpai buvo išgabenti į Rusiją, po karo grįžo tik du.
1901 m. vyskupui pateikiant žinias apie tai, kas naujo padaryta praėjusiais metais, iš Utenos buvo pranešta, kad įrengtas naujas didysis altorius ir ruošiama medžiaga naujai mūrinei klebonijai statyti. Bažnyčia buvo remontuota 1927 m. klebono Jono Asminavičiaus rūpesčiu, 1940–1944 m. klebono Petro Raudos iniciatyva įrengtos klausyklos. 1979 m. restauruotas didysis altorius, kiti suremontuoti.
Dekanai: 1829-59 m. Petras Staševičius, 1859-64 – Ferdinandas Stulginskis, 1864–78 – Dominykas Opolskis, 1876–93 Kleopas Kozmianas, 1893–99 – Jurgis Normantas, 1899–1914 – Stanislovas Janulevičius, 1914–28 – Jonas Jarašiūnas, 1929–40 – Jonas Asminavičius, 1940–44 – Petras Rauda ir kt. Nuo 1990 m. dekanas Petras Adomonis. 1927 m. bažnyčią lankė vysk. K Paltarokas. 1744 m. Utenos parapija priklausė Kupiškio dekanatui, 1839 m. įsteigtas Utenos dekanatas. Bažnyčioje veikė choras, buvo biblioteka. (Apie bažnyčią rašoma ir Alfonso Streikaus knygoje „Utenos parapija“. U. 1999.

Habil. dr. Algirdas Baliulis

Papildė Gediminas Isokas

Utena
Dievo Apvaizdos (statoma) bažnyčia

Klebonas Sigitas Sudentas.

Užpaliai
Šv. Trejybės parapijos bažnyčia

Užpalių bažnyčiaPirmosios žinios apie bažnyčią datuojamos 1532 m., kada Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis įsakė Utenos ir Užpalių klebonui Jurgiui Chvalševskiui duoti iš Užpalių ir Penionių dvarų dešimtinę vaško ir avižų, kaip ir anksčiau buvę duodama. Iš įsakymo aišku, jog Utenos ir Užpalių klebonas pasiskundė valdovui, kad šie dvarai nustoję tą duoklę mokėti. Vadinasi, anksčiau Užpalių ir Penionių dv. tą duoklę mokėjo. Iš to galima daryti išvadą, kad bažnyčia Užpaliuose buvo pastatyta anksčiau nei 1532 m. Pasak Antano Naviko, po 1433 m., kai buvo sudeginta pilis. Tuomet Utenos ir Užpalių klebonas buvo vienas. 1574 m. karalius Steponas Batoras kunigą Legavičių oficialiai patvirtino Utenos par-jos filijalistu. 1584 m. įvykdžius Užpalių apl. Valakų reformą, nemaža dalis valstiečių buvo priversti persikelti prie dvaro ir bažnyčios besikuriantį miestelį. Prasidėjus Lietuvoje reformacijos judėjimui, 1611 m. Užpalių bažnyčia perėjo į reformatų rankas, tačiau vėliau vėl grįžo katalikams. 
Iki 1725 m. Utenos ir Užpalių bažnyčios turėjo bendrą kleboną, o pačią bažnyčią aptarnavo Užpalių kapelionas, bet 1725 m. Užpalių bažnyčia atsiskyrė ir įgavo teisę turėti kleboną – kuratą. Pirmuoju Užpalių bažnyčios kuratu 1725–1734 buvo kun. Dominykas Šadzevičius. 1744 m. vysk. Zenkevičiaus sinodas suteikė Užpalių bažnyčiai par-jos teises. Iki 1849 m. Užpalių par-ja priklausė Vilniaus vyskupijos Kupiškio dekanatui, 1849–1926 m. – Žemaičių vyskupijos Utenos dekanatui. Apie 1750 m. Užpalių klebonas kun. Petras Stanevičius nugriovė jau pasenusią bažnyčią ir vietoj jos pastatė naują medinę bažnyčią. P, Stanevičius bažnyčiai įgijo Krimblių (Armališkių) palivarką. Jo įpėdinis kun. Michaelis Korgautas medinę bažnyčią apmušė lentomis. 1781 m. bažnyčiai priklausė 4003 parapijiečiai. Iš tų pačių metų sąrašo matyti, kad prie bažnyčios veikė parapijinė m-kla, kurioje mokėsi 27 mokiniai. 1783 m. užsidegė užpalėno Namiko namai. Ugnis persimetė į miestelį. Sudegė ir bažnyčia. Kiti šaltiniai teigia, kad bažnyčia sudegė 1784 m. Klebono Adomo Juozapo Legovičiaus 1787 m.vėl atstatyta medinė bažnyčia. 1884–1892 m. kunigas Kazimieras Kozminskis su parapijiečiais pastatė naują mūrinę gotikinio stiliaus bažnyčią, kurią 1898 06 04 konsekravo Gasparas Felicijonas Cirtautas. Kun. Kazimieras Kozminskis pastatė naują špitolę, kleboniją, liaudies namus. Mūrinės bažnyčios statyba iš klebono ir parapijiečių pareikalavo daug lėšų ir darbo, todėl buvo sukurta daina. 

,,Kitos parapijos tarp savęs kalbėjo: 

Iš kur užpalėnai tiek skatiko sudėjo?

Du šimtai tūkstančių – tai yra daugybė

Ir neišpasakyta bažnyčios brangybė.“

Bažnyčioje buvo įrengti 5 altoriai: Šv. Trejybės (didysis), Šv. Jėzaus Širdies, Šv. Mergelės Marijos, Šv. Juozapo ir Šv. Antano. Bažnyčioje buvo sumontuoti 16 balsų vargonai su pedalais. 1925 m. dekano kun. Jono Jarašiūno rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis buvo išdekoruotas bažnyčios vidus. Kai kuriuos bažnyčios vidaus įrengimo darbus atliko meistras F. Vaškelis. Dekoruota garsaus dailininko P. Zizausko.
Bažnyčia – eklektinės architektūros su gotiškomis ir romantiškomis žymėmis pastatas, raudonų plytų mūro, pailgo stačiakampio formos su dviemis fasadiniais bokštais. Centrinė fasado dalis trikampiu frontonu patraukta priekin, kaip rizalitas. Bokštai keturių nelygaus aukščio tarpsnių ir plačiais karnizais. Portalas turi pusapvalią arką ir trikampį sandriką. Interjeras padalintas į tris išilgines navas.
Kairėje bažnyčios pusėje stovi klasikinio stiliaus mūrinė varpinė – architektūros paminklas ir gali būti, kad ji statyta anksčiau nei pati bažnyčia. Varpinės apatinis tarpsnis yra akmenų mūro su tinkuotu karnizu. Antrasis tarpsnis yra šiek tiek siauresnis, tinkuotas, turi dideles arkines angas su poriniais piliastrais. Stogas lėkštos, įgaubtos formos. Viršuje puošnus geležinis kryžius. Šventorius aptvertas permatomų pinučių su mūriniais stulpeliais tvora. Ne vienas Užpalių klebonas stojo į kovą prieš priespaudą, prieš rusinimą, už katalikų teises. Po 1863 m. sukilimo, 1863–1865 m. Užpalių vikaras Pranas Kripavičius buvo laikomas griežtoj policijos priežiūroj, Užpalių klebonas Jonas Pocevičius dėl kurstančių pamokslų prieš caro valdžią 1863 m. buvo suimtas, įkalintas Daugpilio tvirtovėje, vėliau ištremtas į Sibirą. Rusų valdžia reikalavo, kad vysk. Valančius jį nubaustų, bet jis atsisakė. Už nepaklusnumą 1865–66 m. buvo teistas ir kalėjimu baustas Užpalių klebonas Pranciškus Staškovskis, 1902 m. baustas Užpalių vikaras Antanas Tyrulis. Dėl to, kad už parapijiečių aukas be valdžios leidimo klebonas Kazimieras Kosminskis pastatė parapijos namus, caro valdininkų irgi buvo nubaustas.
1935 m. padarytos keturios naujos klausyklos. 1958 m. kalvis Petras Sniečkus nukalė naujus metalinius vartus šventoriui ir koplyčiai. 1924 m. bažnyčia apkalta skarda. 1935 m. padarytos keturios klausyklos. Bažnyčios turtas nedidelis. Tai medinė 1883 m. statyta klebonija, špitolė bažnyčios tarnams, tvartas, arklidė, diendaržis, svirnas, klojimas, daržinė, pirtis, 1933 m. statyta prieglauda beturčiams. 1938 m. statyti parapijos namai su sale. Turėjo šiek tiek žemės daržams ir sodui. 1939 m. žaibas apgadino bažnyčios bokštą. 1958 m. K. Laurinavičius įrengė žaibolaidžius. 1944 m. karo metu apgadinti ir sunaikinti parapijos pastatai: beturčių prieglauda, špitolė, klebonija. Sugadintas bažnyčios stogas, išbyrėjo langai, Be to, buvo pavogta 7 arnotai, 8 stulos, 9 albos, 15 kamžų, 30 kg žvakių, indeliai ir kt. 1972–92 m. dirbęs klebonu Juozapas Šumskis išpuošė bažnyčią, pastatė naują kleboniją, pagamino naujus suolus (meistras Macijevskis). 1920 m. veikė bažnyčios choras, 1928 m. dalyvavęs respublikinėje dainų šventėje Kaune. Vargonininkais dirbo Feliksas Balčiūnas, Daunoras, Gaučys, Leonas Tursa, Pranciškus Jurgelėnas, Jonas Šuminas ir kt. 1922,1927, 1932, 1937, 1943, 1994 m. bažnyčią lankė vyskupai.
Kadangi yra žinomi beveik visi bažnyčios klebonai, juos išvardinsiu. 

Utenos ir Užpalių klebonai:

Gregorijus (Jurgis) Chnalčevskis 1532 m. 
Andrejus Tomaševičius – 1584 m.
Stanislovas Kotovičius – 1678–1686 m.
Michaelis Puzyna de Kozelok 1686–1725 m.
Dominykas Sadzevičius – 1725–1754 m.
Užpalių parapijos klebonai:

Užpalių parapijos klebonai:

Nikolajus Slabodžinskis 1734–1754 m.
Petras Staševičius –1754–1764 m.
Michaelis Korgautas 1764–1775 m.
Adomas Juozapas Legovičius – 1776–1804 m.
Juozapas Baueris – 1805–1828 m.
Kazimieras Dopševičius – 1828–1844 m.
Silvestras Grubinskis – 1845–1853 m.
Jokūbas Pievakas – 1853–1856 m.
Aleksandras Jakovičius – 1857–1860 m.
Jonas Pacevičius 1860–1864 m.
Pranciškus Stašikovskis 1864–1868 m.
Pranciškus Jestremskis – 1868–1869 m.
Petras Vaitkevičius – 1869–1973 m.
Kazimieras Kosminskis 1873–1914 m.
Jonas Jarašiūnas 1914–1928 m.
Antanas Paurys 1929–1949 m.
Antanas Kairys – 1949–1953 m.
Bronius Novelskis – 1953 – 1957 m.
Mykolas Mikeliūnas 1957–1870 m.
Titas Vinkšnelis – 1970–1972 m.
Juozapas Šumskis 1972–1992 m.
Edmundas Rinkevičius nuo 1992 m.

Gediminas Isokas 

Gintautas Surgailis

Vyžuonos
Šv. Jurgio parapijos bažnyčia 

Vyžuonų bažnyčiaVietovės vardas susietas su šventuoju žalčiu Vyžu. Seniau Vyžių slėnyje, ąžuolų giraitėje buvusi pagoniška šventykla. Ant jos aukuro buvusi akmeninė žalčio Vyžo galva. Anksčiau ji buvo perkelta ant Kartuvių kalno, iš čia patekusi į bažnyčios rūsį, o kun. Antanas Druktenis, 1891–1896 m. dirbęs Vyžuonose, remontuodamas bažnyčią, Vyžo galvą su švedų karų patrankos sviediniu įmūrijo užpakalinėje lauko sienoje. Apie 1406 m. Vytauto nurodymu čia iškyla pirmoji bažnyčia. Kadangi Radvilos buvo reformatai, o pasak prof. Jono Yčo, jo giminių didysis lizdas buvo ne Biržai, o Vyžuonos, 1611–1687 m., pasak M. Balinskio – 1611–1664 m., katalikų bažnyčią perdavė reformatams. Reformatai 1664–1720 m. laikę savo pamaldas mediniame pastate. Matyt, tie namai buvo prie Vyžuonos upelės, vyžuoniškių Baltąja Pakriūta vadinamos. Čia rasta pamatų liekanų, plytų. 1706 m. katalikai greičiausiai perstatė mūrinę bažnyčią, nes ji 1744 m. apėmė 44 kaimus ir dvarus. Jų tarpe Sudeikius, Antalgę, Leliūnus, Debeikius ir kt. XIX a. II pusėje, bažnyčios perstaymo reikalais rūpinosi kun. Tuskenis, čia dirbęs 53 metus. 1898 m. bažnyčią konsekravo žemaičių vysk. G. Cirtautas. Pirmojo pasaulinio karo metu varpai išvežti Rusijon. Jo pradėtus statybos darbus baigė kun. Antanas Druktenis. Bažnyčia buvo padidinta, pastatant priekinį fasadą su bokštu ir presbiterija. 1937 m. naujai išdekoruota. Ji primena neoromantišką statinį su 30 langų, su trijų tarpsnių bokštu, portalu, apjuostu trilype arka. Bažnyčios plotas 38X15 m². Vidus tinkuotas, 1937 m. puoštas dailininko Jono Janulio gėlių ornamentais. Pilioriai, arkos ir skliautai mena baroko stilių. Didysis altorius iš pušies medžio, yra Šv. Jurgio, vaikelio Jėzaus ir kiti paveikslai. Kairėje Dievo motinos, dešinėje – Jėzaus Širdies altoriai. Sakykla medinė, 7 klausyklos, 9 balsų vargonai, 14. Kryžiaus kelių stočių. 1737 m. bažnyčia vėl remontuota: įdėtos grindys, atsirado naujų dailininko Jono Janulio paveikslų, ant lubų šūkiai: ,,Kankinių kraujas – krikščionių siela“, ,,Mirtis – amžinybės pradžia“ ir kt. 

Vyžuonų bažnyčios vidus Šventorius aptvertas mūrine siena. Prie pat bažnyčios kapai su mūrine arka. Klebonija buvo statyta 1736 m. 1931 m. iškilo nauja 20X14 m² dydžio klebonija. 1910 m. pastatyta medinė 26X13 m² dydžio špitolė, kurioje 5 kambariai, 2 mansardos ir salė. Prie špitolės buvo namas bažnyčios tarnams. Buvo tvartas, daržinė, bažnyčia turėjo 37 ha žemės ir pievų. Kunigai: Tuskenis (Tuskevičius), kunigavęs 53 metus, mirė, sulaukęs 95 metų, 1890 10 18 Antanas Druktenis (1891–1896), Juozas Paikevičius (1897), Lionginas Misevičius (1897–1904). Jis pirmas pradėjo evangeliją skaityti lietuviškai, Aleksandras Mileika (1904–1941). Jį ištrėmė į Sibirą. Po Antrojo pasaulinio karo čia dirbo kun. Jonas Gudonis. 1974–1983 m. Petras Tarulis, nuo 1998 m. - klebonas Henrikas Kalpokas. 1980 05 16–17 d. naktį bažnyčia apiplėšta, pavogtas didžiojo altoriaus centrinis, Šv. Mergelės Marijos, Šv. Jėzaus širdies, Šv. Antano paveikslai, monstrancija su ostija, komuninė su komunikautais, kryžius ir kt.

Gediminas Isokas

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002