Benediktas Vanagas: „knygose nieko neišmoksi, bet pasitikrinti, ką žinai, pats geriausias būdas“

2016-aisiais – Nacionaliniais bibliotekų metais – tęsiama pažintis su naujais Lietuvos bibliotekų globėjais, pasiryžusiais puoselėti, palaikyti bibliotekų veiklą ir skatinti žmones, ypač jaunąją kartą, nepamiršti knygos.

Jau antruoju Utenos A. Ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Globėju tapo ir savo vardo lentyną pristatė vienas žinomiausių autosporto lenktynininkų Benediktas Vanagas.

Iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką", kurią įgyvendina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Bibliotekos pažangai 2", tikslas – į bibliotekas pritraukti ir jų globėjais padaryti įdomius bei iniciatyvius Lietuvos žmones, galinčius ir norinčius prisidėti prie bibliotekose vykdomų veiklų, priartėti prie vietos žmonių ir su jais pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi.

Trumpai kalbiname Benediktą apie tai, koks jo santykis su biblioteka, knyga ir, be abejo, Utena.

–        Atidengėte „Globėjo knygų lentyną" Utenos bibliotekoje.  Ką jums tai reiškia?

Man tai tikrai didelis įvykis, nes knygos yra aukštą vietą mano pasaulėžiūroje užimanti švietimo priemonė. Tai būti tapatinamam su knygomis, man atrodo, yra didelis pasiekimas ir įvertinimas.

-          Kas Jus sieja su Utena? Kodėl Utenos biblioteka?

Utenoje yra daug mano šaknų: mano tėvukas yra kilęs iš Utenos krašto, mano mama yra gimusi Utenoje. Čia daugelį metų organizuojame Halls Winter Rally, kuris yra didžiausias Lietuvoje renginys žiemos metu. Utena puikus miestas, puiki savivalda, kuri tikrai gerai dirba savo gyventojams. Moderniausia biblioteka – man didelė garbė būti jos globėju.

–        Kokias pirmąsias knygas sudėjote į jūsų globojamos bibliotekos lentyną?

Aš manau, kad knygose nieko neišmoksi, bet pasitikrinti tai, ką tu žinai, tai yra turbūt pats geriausias būdas. Sudėjau knygas, kurios man pakankamai svarbios, tai:Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas", Paulo Coelho „Alchemikas" ir Robin Sharma „Vienuolis, kuris pardavė ferrarį", - tai pakankamai lengvai skaitomos knygos, bet gerų tezių rinkiniai. Dar Steve"o Jobso biografija - tai žmogus, kuris man buvo pakankamai įdomi asmenybė, nepaisant keistų būdo bruožų. Viena paskutinių perskaitytų knygų apie Vinstoną Leonardą Spenserį Čerčilį,kurį ir cituoju gana dažnai.

– Santykis su biblioteka vaikystėje ir dabar?

Santykis su biblioteka pats glaudžiausias buvo tuomet, kai aš mokiausi mokykloje. Vėliau buvau stipriai nutolęs, nes nebuvo poreikio, visai kitas gyvenimo tempas. Kai pamačiau, kokios būna bibliotekos Lietuvoje šiais laikais, tai tikrai labai nustebau.

–  Kokia jūsų nuomonė apie naujus knygos formatus, pvz., e – knygas?

Aš matau, kad knygų verslas turi naujas pradžias ir formas, tačiau man knyga tik popierinė, kurią aš galiu jausti pirštais, tik tokią aš pripažįstu. Šalia mano miegamojo lovos visada yra keturios, šešios knygos, kurias aš skaitau.

-          Dažnai skaitote?

Knygas skaitau dažnai. Iš tiesų pas mane būna periodai. Gali būti pusmetis, per kurį „suvalgau" kokias šešias knygas, vėliau gali būti aštuonių mėnesių pertrauka – nei vienos knygas. Paskui ateina alkis tam tikro tipo literatūrai ir vėl skaitau labai daug.

– Kada ir kaip Jus paskutinį kartą nustebino knyga?

Kiekviena knyga savotiškai nustebina. Kiekviena knyga gera tuo, kad gali pasitikrinti savo patirtį, gali pasitikrinti savo žinias, tam tikrus potyrius, tai labiausiai ir stebina, nors žinau, ko tikėtis.

– Ar yra knyga, kurios dar neperskaitėte?

Manau, kad labai daug tokių knygų. Posakis, kuris sako, jog „kai mokinys pasiruošęs, visada ateis mokytojas", jis puikiai tinka ir knygoms. Tikiu, kad knygos atsiranda tada, kada jų labiausiai reikia. Mano noras perskaityti visą aukso fondą – geriausias pasaulyje pripažintas knygas, tačiau dabar dar neskiriu tam labai daug dėmesio, bet tikiu, kad tolimoje ateityje pradės pildytis. Knygą išmokti skaityti reikia mokytis. Pradžia yra labai sudėtinga, bet kada įgundi ją skaityti, tai geras įrankis pasitikrinti. Aš manau, kad tiesiog yra naudinga.

Dainora Narkūnienė